Jūs galite mesti į kitą žmogų akmenį ar gėlę

,Jūs galite mesti į kitą žmogų akmenį ar gėlę. Viskas priklauso nuo to, kuo pripildyta jūsų širdis. Jei joje akmenys,- mesite akmenį, o jei joje gėlės,- gėlę…Ir tada jau nesvarbu koks tas kitas, tada daug svarbiau koks jūs žmogus esate.“ (I.Kim)

Knyga

“Drauge mano, tai ne knyga; prie jos prisiliesdamas, tu prisilieti prie žmogaus“, – teigė V.Vitmenas. Mums tik atrodo, kad skaitome knygą, iš tiesų skaitome žmogų.

A.Vakarė (“Kartais Angelas pasirodo“)

Žmogus. Angelas. Dievo plano dalis.

Kartais ir mes patys, net nenujausdami, ateiname į kažkieno Gyvenimą tarsi Dievo siųstas Angelas. Gyvenimas yra Labirintas, o mūsų pareiga – šį labirintą paversti Šviesa. Jausdami, kad esame Švieso kelyje, jausimės saugūs, ramūs, nes žinosime, kad kiekvieną mūsų žingsnį stebi Dievas ir tada, kai labiausiai mums reikia, atsiunčia Angelą. Nesvarbu, ar Angelas pasirodo Žmogaus pavidalu, ar Gamtos reiškiniu – svarbu tai, kad patys į Gyvenimo žaidimą įsilietume tik geromis mintimis, sumanymais ir darbais. Kad ir patys bet kurią akimirką būtume puiki “žaliava“ Dievui paversti mus Angelu, jei to pareikalaus Jo Plano dalis.

A.Vakarė “Kartais Angelas pasirodo“

Darbai, atskleidžiantys mūsų Vidinį grožį, yra tikieji darbai!

“Kaip nuostabu būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose“ (M.K.Čiurlionis)

“Pačius geriausius rezultatus atneša tas darbas, kuris atliekamas dėl malonumo, suteikiamo paties darbo proceso. Didžiulis atpildas – tai jausmas, kad tu esi naudingas aplinkiniams ir gerai atlikai savo darbą.“ (John Marks Templeton “Gyvenimo dėsniai“).

Darbas – tai meilė žmonėms. Reikia atiduoti visą save, reikia ištirpti tame, ką darai, kad kiekvienas žmogus, prie kurio prisilieti, galėtų pasiimti lašelį tavęs. Apjuosęs tą lašelį savo širdie gerumu, kurį tu pats jame pažadinai, vieną dieną žmogus grąžins jį tau atgal. Surinkęs visus lašelius, kadaise dovanotus su meile kitiems, tu sudėliosi save tokį, kokį žmonės tave mato ir myli. “Ką žmogus daro, toks jis ir yra“, – sakė G.Hėgelis.

“Didžiausia paslaptis, kaip išlaikyti savo veiklą geriausios būklės, – išmokti dirbti su meile, nes meilė ir sustiprina ir pagyvina, ir grąžina jėgas. Kai meilės nėra or kai darbą laikome tik pragyvenimo šaltiniu, nebus gerų rezultatų. Žinoma, uždirbsite kažkiek pinigų, bet prarasite džiaugsmą, entuziazmą, tapsite irzlūs, o sveikata pablogės. Dirbdami daug valandų su meile, nejausime nuovargio, bet vos tik padirbėsime kelias minutes be meilės, supykę, priešiškai nusiteikę – jūsų vidus sustings ir pasijusite netekęs energijos.

Būtina suvokti meilės veiksmingumą ir galią. Visa, ką darote, darykite su meile arba visai nedarykite! Nes tai, ką darote be meilės, jus vargina, net apjuodina, todėl vėliau nesistebėkite, kad jaučiatės išsekę, nesveiki. Kiek žmonių savęs klausia, kaip tapti nepavargstantiems! Paslaptis ta, kad reikia mylėti tai, ką darai, nes meilė pažadina visas energijas.“(Omraam Mikhael Aivanhov “Auksinės kasdieninio gyvenimo taisyklės“).

Tik tas yra darbas, kurį atlieki su meile, naudodamas Dievo duotus talentus, iškeli savo žmogiškąją prigimtį į šviesą ir daliniesi su visu pasauliu. “Tikrus stebuklus padaro žmogus tada, kai pasinaudoja Dievo duota drąsa ir protu“, – teigė Jean Anouilh. O jei dirbi tik dėl sotaus pilvo, laikinų malonumų – tai ne darbas, o vergystė. Ar matei kur nors laimingą vergą? Štai kodėl dabar tiek daug nelaimingų žmonių, išpampusių nuo sotaus gyvenimo, pajuodusių nuo naktinių lėbavimų ir ištvirkimo. Ar tu priklausai jiems? Šveisk į šalį savo susikurtą kaukę, kuri trukdo tau kvėpuoti pilna krūtine ir jausti pilnatvę. Laimė yra tai, ką jauti, o ne tai, ką turi. Jausti gali tik tai, ką turi savyje. Viduje, to niekada neprarasi, todėl jautiesi saugus. Tai, ką turi išorėje, žinai, kad kiekvieną akimirką gali prarasti, ir baimė įkalina tave. Taip ir lieki gyventi savo paties susikurtame kalėjime.

Veikla be meilės daro mus fanatikais. Štai kodėl visur reikalinga meilė. “Tai, ką darome, visų pirma turi išreikšti laisvę, kad nebūtume panašūs į ratus, kurie sukasi, nes yra priversti suktis“ (Rabindranath Tagore).

Aldutė Vakarė “Kartais Angelas pasirodo“

Nuoroda į kitas duris

Ji niekaip nesupranta, kodėl Likimas, pats Dievas, jai užtrenkė visas duris prieš pat nosį. O tada, kai jau, atrodė, neliko nė vienų atvertų durų, Jis ją vedė pirmyn, nors jai atrodė, kad ji eina atgal. Dievas ją vedė prie durų, kurių ji tada dar nematė, tik Jis žinojo, kad šios durys būtent dabar  – pačios tinkamiausios Monikai. Matyt, tada ir buvo tas momentas. Kai vieną rytą pabudusi ji Žinojo – jau Laikas! „Ką dievai myli, tą atveda ton vieton, kur jo reikia.“(V.Gėtė). Tuo metu ji ir pradėjo rašyti savo knygą.<..>

Monika dažnai prisimena vieno filosofo mintis: „Kai durys užsitrenkia tau prieš pat nosį, privalai suprasti, kad tai akimirka, kai Dievas užveria tau šias duris, kad parodytų kelią prie kitų, atvirų ir tinkamų tau“.

Gyvenimas jai daug kartų parodė, kad tada, kai niekas nevyksta, arba kai viskas vyksta ti blogai, visa tai yra tam, kad tave paruoštų, sustiprintų, užgrūdintų naujai užduočiai, naujai misijai, naujam Keliui, naujam Gyvenimui! “Vis dėlto, jei tikime, mums būtinai atsivers durys, ko gero, net ir tos, apie kurias net nesvajojome, bet mums pačios tinkamiausios“, – tikino Spencer Johnson.

A.Vakarė „Kartais Angelas pasirodo“

Kūrėjas ir Mūza

Kūrėjas retai pasako, kas yra jo Mūza, bet jaučia jai didžiulę padėką už įkvėpimą ir atvertas kūrybiškumo duris. Kiekviename iš mūsų yra dalelė Kūrėjo, tik kartais mes nemokame jo pažinti, surasti už užrakintų vidinių durelių. Atėjusi Mūza atrakina tas dureles ir iš leidžia tą ypatingą dalelę (Aldutė Vakarė “Kartais Angelas Pasirodo“)

Tikras tikslas

Бизнес в Благости

Настоящая цель — это не та, что не дает уснуть ночью, а та, что заставляет встать рано утром с постели.

—

Когда человек начинает работать над своим характером, то он постепенно обретает настолько сильный разум, что он способен поставить перед собой достаточно серьезные цели в жизни.

—

,,Jei žmogus paskiria savo gyvenimą teisingam, geram ir gražiam siekiui, jo niekas negali sustabdyti, ir tada gausiai išsiskiria laimės hormonai. Kadangi jie veikia stipriau nei natūralūs morfinai, atskleidžiančio save žmogaus laimės jausmas yra neišmatuojamas.
Menininkai todėl ir gyvena ilgiau, kad jų gyvenimo prasmė – teisingų, gerų ir gražių dalykų siekiamybė. Kadangi jiems nuolat išsiskiria laimės hormonai, galima kuo puikiausiai įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu kyla noras kurti ir patirti kūrybos džiaugsmą.
Jei panagrinėję didžių ir išmintingų žmonių gyvenimus prieitume prie išvados, kad jų gyvenimas buvo sunkus, tai būtų paviršutiniškos paprastų žmonių mintys. Anie žmonės turėjo neįtikėtiną dvasios lobį. Jie žinojo ilgo gyvenimo paslaptį. Ar nevertėtų mums sekti jų pavyzdžiu?
Jei tai pripildytų mūsų gyvenimą džiaugsmo, garantuotų jaunystę, sveikatą ir ilgaamžiškumą, turėtume būtinai pabandyti“ – sako Shigeo Haruyama – japonų medicinos mokslų daktaras, savo klinikoje puikiai derinantis Rytų ir Vakarų medicinos praktikas.
Žinoma, galima prieštarauti, teigiant, kad jie menininkai, jiems tai paprasta, todėl apie juos taip gražiai rašoma… ką čia man paprastai vargo bitei lygintis su jais… Jei taip galvosim, taip ir jausimės – tai ir bus! ,,Nuolatinės žmogaus mintys galiausiai pavirsta jo dvasine būsena‘‘ – sakė N.Hill. Ir kai tokios žmogaus mintys – nesunku nuspėti, kokia žmogaus dvasinė būsena ir kokia sveikata.
Išmokim džiaugtis mažyčiais stebuklais. Tegul meilė – būna mūsų nuolatinis palydovas. Meilė – žmoguje atveria visus energijos kanalus. Žmogus jaučiasi laimingas ir pakylėtas.“ (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo“)

Geriau dirbtinė šypsena nei neapykantos veidas

,,Jau geriau dirbtina šypsena, nei natūraliai neapykantos iškreiptas veidas. Ir dirbtinė šypsena teigiamai veikia žmogų! Jei jau žmogus galvoja apie tai, kad ,,turiu būti pozityvus ir šypsotis“, tai geras ženklas! Kiekviena mūsų mintis – tai biocheminiai procesai kūne; teigiama mintis – teigiami, neigiama mintis – neigiami. Renkamės patys! Esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus, nes geros mintys, skatinančios šypsena, kuria jo savininkui ir teigiamą energiją, kuria jis dalinasi su aplinkiniais.Vienas žmogus veikia dešimtis žmonių aplinkui! Kai esame gerai nusiteikę, sunku sulaikyti šypseną, juoką.
O kai pamirštam šypsotis – ligos mus susiranda pačios, juk joms kaip tik tokie ir yra reikalingi…“ (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo“)

Protingi ir įsitempę

,,Kiek daug problemų kyla dėl to, kad žmonės mano esą labai protingi. Jie nuolat įsitempę, gyvena tarsi mūšio lauke, kontroliuoja kiekvieną savo žodį, bijodami apsikvailinti, tačiau nuo tos įtampos tampa juokingi ir keliantys gailsetį. ,,Įsitempimas yra įprotis, atsipalaidavimas – taip pat įprotis. Blogų įpročių galima atsikratyti, o gerus įpročius reikia skatinti‘‘. (William James).

Tai, ką turim rankose – galim išmesti, bet tai, ką širdy…deja, deja… Todėl stenkimės, kad ten būtų tai, ką ir patys norėtume pasilaikyti, ir su kitais pasidalinti…“ (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo“)

Kūrybinis įkvėpimas

‎,,Kūrybinis įkvėpimas – tai tarsi nuostabi minčių oazė, kuri netikėtai tau atsiveria prieš akis. Tu į ją gali įeiti, gali viską liesti, jausti, girdėti… Čia viskas tikra ir keliskart intensyviau, nei realiame gyvenime. Tas vaizdas, kurio realiame gyvenime plika akimi net neįžiūrėtum, šioje oazėje įgauna ryškią, aiškią formą, su visomis spalvomis, kvapais, garsais… Ir net stebėdamas kaip boružėlė ropoja smilga, tu girdi švelnų boružėlės čirenimą mažomis kojytėmis smilgos viršūnėlėje. Tu regi, kaip smilgos žydintys pūkučiai linksmai žaidžia su šiltu vasaros vėju, o pajutę ropojančią boružėlę, staiga surimtėja, leisdami jos trumpoms kojytėms tvirtai įsiremti į jų žydinį švelnumą…
Kai kūrybinis įkvėpimas atslūgsta, stebuklingos oazės durelės užsidaro, ir tu dar ilgai širdy nešioji regėtą virpantį grožį, nors tavo rankos plunksną jau seniai padėjo, ir rašalas, išlietas žodžiuose, nebekelia pavojaus ant palangės nutūpusiai peteliškei…“ (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo“)