Skyrybos kaip galimybė susikurti nepaprastą gyvenimą. Debbie Ford
Nėra tokio dalyko kaip skyrybos.
Jeigu sutiksime su apibrėžimu, pateikiamu mažiausiai viename žodyne, skyrybos reiškia visišką išskyrimą, atskyrimą. Tokio dalyko nėra.
Visatoje atskyrimas neegzistuoja.
Daugumai mūsų tai yra gera ir kartu bloga žinia. Gera žinia ta, kad mes niekada nesame ir niekada nebūsime vieni. Bloga žinia, kad negalime visiškai atsikratyti nė vieno žmogaus. Mes negalime atskirti savęs nuo kitų.
Taigi, nutraukti santykių neįmanoma.
Įmanoma tik juos pakeisti.
Turbūt tai bene pats svarbiausias dalykas, kurį žmonės turėtų suvokti užmegzdami santykius. Nėra tokių santykių, kurie turėtų pabaigą. Todėl pagrindinis klausimas yra ne tai, ar ketiname užmegzti santykius, o kokie tie santykiai bus.
Mūsų santykiai su kitu žmogumi tęsiasi be galo. Net jeigu daugiau niekada to žmogaus nesutinkame, santykiai su juo tęsiasi. Jų pobūdis daro įtaką mūsų gyvenimui.
Iš visų santykių, kuriuos užmezgame su kitais žmonėmis, santuokinis ryšys paprastai mums daro didžiausią įtaką. Todėl santuokos nutraukimas dažnai būna nepaprastai skausminga patirtis. Vis dėlto išsiskyrimas, dėl kurio liūdime, tėra mūsų vaizduotės prasimanymas. Įsivaizduojame, kad santuoką galime nutraukti, tačiau tai tik iliuzija. Kai tai suvokiame, pradedame sveikti.
Santuokos negalima nutraukti. Galime sakyti, kad santuoka nutraukta, galime netgi gauti valstybės tarnautojų patvirtinimą, bet negalime iš tikrųjų jos nutraukti. Negalime nuspręsti, kad dviejų sielų sąjunga liovėsi egzistavusi. Pasirodo, tų, kuriuos Dievas sujungė, iš tiesų niekas negali išskirti.
Netgi kai tai, kas buvo sujungta, atskiriama, kiekvienoje puselėje išlieka kitos puselės dalis. Kitaip tariant, įmanoma padalinti, bet neįmanoma liautis buvus vienas kito dalimi.
Įmuškite į dubenį du kiaušinius ir juos sumaišykite, o tada pamėginkite vieną nuo kito atskirti.
To padaryti neįmanoma.
Žmonės yra kaip tie kiaušiniai dubenyje.
Visi esame vieni su kitais susipynę.
Kai išgyvename skyrybas, mums gali atrodyti, kad gyvenimas visiškai susijaukė, ir mes jau niekada neatsigausime.
Ši knyga apie tai, kaip išgyti praradus dalį savęs. Apie tai, kad kaip tik tada, kai mums atrodo, jog gyvenimas byra į šipulius, jis galbūt pirmą kartą įgauna savo tikrąją prasmę. Tai nepaprasta kelionė per pasibaigusios meilės tamsą į niekada nesibaigiančios meilės šviesą: meilės sau, meilės gyvenimui – meilės Dievui.
Ši knyga yra stebuklinga. Ji suteikia vilties ir supratimo ten, kur dažnai viešpatauja neviltis ir tamsa. Kai kenčiame, nepastebime gyvenimo džiaugsmo, negalime dainuoti, neįstengiame šokti džiaugsmingo gyvenimo šokio. Ši knyga apie tai, kaip išsigydyti didžiausią skausmą, kokį tik gali sukelti gyvenimas: dėl žlugusios svajonės praradus meilę. Ji yra apie tai, kad meilė niekur nedingsta, ir jeigu tik atsibusime, galėsime gyventi savo svajonių gyvenimą.
Debė Ford padarė šį stebuklą įmanomą ir įteikė mums didžiausią dovaną: savo patirtį. Ji išgyveno skyrybas, iškentė skausmą ir priėmė visa tai kaip didžiausią gyvenimo pamoką. Giliai išgyvenusi šią patirtį, pasisėmė amžių išminties.
Debė šia išmintimi dalijasi savo knygoje, todėl mūsų kelias į savą išmintį gali būti kur kas trumpesnis, reikalaujantis mažiau pastangų ir ne toks skausmingas, koks galėtų būti. Nors Debės Ford išmintis dar nėra mūsų išmintis, ji kaip švyturys naktyje gali nurodyti mums kelią. Kelią atgal į save.
Tai yra šios knygos dovanojamas stebuklas: ji gali padėti mums grįžti į save.
Juk kaip tik save prarandame per skyrybas. Tai niekada nebūna kitas žmogus. Tai, ką manomės praradę, yra mūsų savastis. Sutrypiamos gražiausios mūsų mintys apie save: kad mokame mylėti ir esame verti meilės; kad su mumis malonu būti ir kad esame iš tų žmonių, kurių niekas nenorėtų palikti; kad mokame pasirinkti ir tinkamai įvertinti kitus žmones; kad galime pasitikėti savo širdimi ir kad mūsų meilė, dovanojama iš visos širdies, nugalės visas kliūtis.
Per skyrybas prarandame save, todėl skyrybos ir suteikia tiek daug skausmo.
Šiuo atveju mums į pagalbą ateina Debė Ford, nuostabi šiuolaikinė mokytoja, ir parodo, kaip galime vėl save atrasti. Ji padeda suprasti, kad to, ko manomės netekę, iš tiesų niekada nepraradome ir negalime prarasti to, Kas Mes Iš Tikrųjų Esame.
Žingsnis po žingsnio vesdama mus keliu į išgijimą, suprantamai viską paaiškindama ir pasiremdama pavyzdžiais iš savo ir kitų žmonių gyvenimo, Debė padaro nuostabiausią dalyką, kokį tik gali padaryti mokytojas. Sudėtingus dalykus ji paverčia paprastais. Palengvina tai, kas sunku. Tai, kas neįmanoma, ji paverčia įmanomu.
Po skyrybų maniau, kad daugiau niekada gyvenime nebūsiu laimingas. Dabar esu laimingesnis nei kada nors anksčiau, tačiau mano kelias į šią laimę buvo be galo ilgas. Labai gaila, kad anuomet neturėjau šio Debės Ford žemėlapio.
Jūs jį turite.
Jūs galite sužinoti, kaip praradimą paversti laimėjimu, galite suprasti, kad iš tiesų nieko neprarandame, kad santykiai neturi pabaigos, bet skausmas ją turi.
Tai tikrai didelės dovanos. Esu nuoširdžiai dėkingas Debei, kad pasidalino su visais savo išmintimi, įgyta per patirtį. Ji skleidžia meilę ir šviesą tada, kai žmogui labiausiai to reikia.
Ar šiuo metu patys išgyvenate skyrybas, ar svarstote šią galimybę, jau išsiskyrėte, ar padedate skyrybas išgyventi kitiems žmonėms, – ši knyga jums bus naudinga visą likusį gyvenimą.
Debe Ford, tegul Dievas jus laimina.
Neale Donald Walsh
Svajukės erdvė 