"Du gyvenimai" K.Antarova · Citatos Ištraukos iš knygų · Visi įrašai

Ištraukos iš Konkordija Antarova “Du gyvenimai” II knygos

 51 psl.

<..>
– Kodėl Jūs taip žiūrite į mane, grafiene? Jūsų akyse aš matau tokią užuojautą ir gailestį, lyg didelį liūdesį skaitytumėte mano sieloje, – pagaliau tarė Alisa ir meiliai nusišypsojo Nal.
– Labai norėčiau būti Jums ne grafienė, o tiesiog Nal. Jūsų širdyje neįžvelgiu nieko daugiau, tik angelišką gerumą, bet man atrodo, kad Jūs nesate tokia laiminga, kaip norite atrodyti.
Florentietis pažiūrėjo į abi merginas ir tarė:
– Kam spėlioti apie rytdieną? Tu, Nal, nori atspėti Alisos ateitį, o tau pačiai reikia gyventi tik šios dienos džiaugsmu. Argi Jus, Alisa, kaip tvirtina Nal, slegia sielvartas?
– Ne, lorde Benediktai. Visi, kuriuos aš myliu, džiaugsmingai gyvena greta manęs, o jeigu ir būtų liūdesys, tai jis neišvengiamas, jis įrėžtas į mano gyvenimą. Todėl tai net ne sielvartas, tai tiesiog neišvengiama mano gyvenimo sudedamoji dalis.
– Jūs, alisa, nusprendėte tą sudedamąją dalį priimti ir nekovoti?
– Gal aš ir neturiu teisės taip kalbėti, lorde Benediktai, bet man atrodo, pavyzdžiui, kokia nauda kovoti su mirtimi? Jos neišvengsi. Taip ir su tais neišvengiamais dalykais, kurie yra pačiame žmoguje. Jie kaip vėžys, širdies yda – kokia prasmė su jais kovoti, jeigu jie įaugę į žmogaus gyvenimą ir išrauti juos tegali mirtis? Jeigu pakeisti nieko negalima, reikia gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, kokį aš gavau atėjusi į šį pasaulį. Kiek širdgėlos bebūtų gyvenime – tai vis tiek mano mylimų žmonių gyvenimas, o be jų – gyvenimas man neturi vertės.
– Alisa, visos gamtos jėgų kiekybės pereina į kokybes. Tai neišvengiamas šio pasaulio, kuriame gyvename, dėsnis. Jeigu šiandien žmogaus širdyje viena savybė jau pasiekė šią ribą, tai rytoj jos kiekis gali dar padidėti. Ir ši savybė, vakar užtvindžiusi tik vieno žmogaus širdį, gali išsilieti aplink jį ežeru ar net jūra, viską pakeliui įtraukdama į savo atmosferą. Taip atsitinka tiek su geromis, tiek su blogomis žmonių savybėmis. Jeigu šiandien žmogaus širdyje esanti meilė yra vienpusė ir jis gali suprasti laimę tik mylėdamas „savus“ žmones, tai rytoj – dėl vienų ar kitų priežasčių – žmogaus sąmonė gali prasiplėsti ir jis savo meile aprėps ir „svetimus“. Žengdamas toliau tobulėjimo ir žinių keliu, žmogus suvokia, kad nėra savų ir svetimų, kad visur tėra tokie patys žmonės kaip jis pats. Šis žmogus sugebėjo pažengti tolyn ir aukštyn. Kitas – galėjo atsilikti ir likti dvikojo gyvūno stadijoje, o trečias galėjo taip toli pažengti įpriekį, jog tenka net prisimerkti, kad galėtum į jį pažvelgti.
– Lorde Benediktai, niekada anksčiau neteko girdėti taip lengvai ir paprastai dėstomų evangelijos tiesų. Mano sieloje ne tik pašviesėjo, bet atrodo, kad net matau savo širdyje atsiradusį plyšelį, pro kurį gali pradėti tekėti meilės perteklius. Jis grasina peršokti viską viduje ir išsiveržti į tyrą orą, – nusijuokė Alisa neatitraukdama akių nuo Florentiečio.
– Prašome paimti šiuos ledus ir pažvelgti, koks menininkas mano virėjas. Jis kiekvienam į indelį įdėjo po septynis skirtingų spalvų rutuliukus. Jūs čia matote visas išminties spalvas, kaip jas vaizdavo žilos senovės išmintis. Štai balta – jėgos spalva; mėlyna – savitvardos, mokslo; žalia – žavesio, takto, prisitaikymo; auksinė geltona – harmonijos ir meno spalva; raudona – meilės spalva ir pagaliau violetinė – apeigų ir religinės išminties, o kartu ir mokslo bei visuotinio visatos gyvenimo judėjimo mechanikos spalva.
Pabandykite rasti savyje kurią nors iš šių savybių gryną. Tai neįmanoma! Visos šios savybės, be išimties, gyvena kiekviename žmoguje, bet visos jos – būdamos pagrindinė žmogaus gyvenimo kelio šviesa – yra užterštos egoizmu, pavydu, baime, aistromis. Žmogus pavertė jas aistromis iš dieviškų savybių ir ypatybių, kurias gimdamas atsinešė į žemę.
Žmogaus kultūros užduotis – išvalyti visas savo aistras, paversti jas ne tik džiaugsmu ir širdies ramybe, bet ir kasdieninės savo veiklos, viso savo gyvenimo atmosfera. Tada ir vienybė su sutiktais savo dienoje žmonėmis tampa ne buities sąlyginumu, bet grožiu, žvalia pagalba ir energija – ta energija, kuri pažadina kūrybai visus greta dirbančius.