Ar pastebėjai, kad po įsakymų sau ir savo kūnui, tokių pavyzdžiui: „nuo rytojaus dienos pradedu griežtą dietą“, kitą dieną valgyti norisi daugiau ir dažniau. Arba kitas įsakymas: „aš turiu būti organizuotesnė, pastabesnė, mandagi, rami ir t.t.“, kita diena būtinai tampa skandalu su kuo nors. Kitiems mes irgi pateikiame savo įsakymus: „turi atlikti pamokas laiku, turi man padėti ir t.t.”, o išeina visada atvirkščiai.
Tai kodėl taip? Todėl, kad tai įsakinėja Savasis Ego, ką reikia daryti, savo ar kitai sielai. Čia nėra meilės ir pagarbos nei pačiam sau, nei kitiems. Todėl mūsų ir kitų sielos viską daro atvirkščiai, tuo pačiu mus moko pagarbiai elgtis su savimi ir kitais.
Į savo kūną galima kreiptis su meile, padaryti jį savo draugu ir pasakyti jam, „aš tave myliu, aš nuolatos maitinsiu tave sveiku maistu, fizinius pratimus darysiu su džiaugsmu, tai laisvas vienas kito atžvilgiu procesas.“ Tada kūnas ir siela padarys tą procesą lengvu ir džiaugsmingu, apsivalgymo noras dings.
Papildykite tai patys, kaip jūs kreiptumėtės į vaikus dėl pamokų ar į mylimuosius be „tu turi“. Apsispręskite ir nuimkite savo įsakymus visuose savo gyvenimo aspektuose, peržiūrėkite ką jūs įsakėte kitiems. Treniruokite save bendraujant su savimi ir kitais per meilę ir pagarbą.
Ką duosite, tą ir gausite. Mokėkite suvokti savo vidinį pokalbį su savimi ir kitais.
Dažnai mes bijome įeiti į savo vidų, iškelti į viršų giliai ten užslėptą mūsų skausmingą praeitį ir įvykius (skyrybas, artimųjų mirtį, draugų išdavystę, sutuoktinių neištikimybę, vaikystės problemas, vienatvę, skurdą ir t.t.).
Kiekvieno iš jūsų viduje yra praeities kalėjimas. Kiekvieno iš mūsų viduje yra neišsipildžiusių norų, svajonių, idėjų kapinynas. Kiekviename iš mūsų ten sėdi nekviesti priešai, kurie išdavė, melavo, skriaudė ir nemylėjo, neduodavo ir nepadėdavo. Kiekviename iš mūsų sėdi daug sergančios sielos energijos, išnaudotos mūsų visam tam, kas išvardyta aukščiau. Todėl ten skauda, ir tai pereina į emocines-mentalines ir fizines ligas. Mes neatleidžiame kitiems – mūsų kūnas, protas neatleidžia mums.
Dabartyje mes dažnai bijome vėl tai išbandyti, bet nesuprastos ir neatleistos praeities baimės daro savo darbą, jos dirba ir pritraukia naujas problemas ir naujus priešus. Tie praeities įsižeidimų virusai, duodantys savo vaisius dabartyje, daro mūsų gyvenimą sunkiu ir skausmingu. O mes gyvenimui po to užduodame klausimą: „Už ką, ką aš blogo kam nors padariau, iš kur visa tai griūva ant manęs?“
Visi atsakymai tavo viduje ir praeityje. Visada ieškok ten. Tą procesą galima sustabdyti tik mūsų tikėjimu ir galimybe priimti viską, ką turime, pakelti į viršų, pradėti suvokti, atleisti sau ir priešams, praeities įvykius ir priešus matant sielos akimis. Ką jūs gausite, jei sėdėsite praeities skausme? Ką jūs prarasite, jeigu atleisite?
Įsivaizduokite kaip jausitės, jei suprasite praeitį ir atleisite sau ir kitiems? Mokomės iš visko ir iš praeities taip pat. Priimkite ją kaip pamoką, o ne kaip bausmę ir skausmą. Be atleidimo praeičiai ir išlaisvinimo – nėra laimingos ateities. Taip mes atpalaiduojame daug sielos energijos, kurią galima skirti kūrybai, meilei. Tai leis nebūti auka, o savo gyvenimo kūrėju.
Atleidimas – tavo sielos dvasinė operacija jos žaizdų išgydymui.
Kai tu matai negatyvą, išreikštą tavo atžvilgiu, išeik tuo momentu iš smegenų, padaryk pirmą žingsnį savo širdyje, atverk ją ir akimirksniu pasiųsk į jo širdį Meilės Energijos Rožinį Spindulį. Lūpose išreikšk šypseną, ji tave apgins nuo priešininko pykčio. Net jeigu tu tylėsi ir tik siųsi spindulį, tai kaip minimum po trisdešimties sekundžių pyktis aprims, meilė darys stebuklus.
Laimėk meile, o ne įsižeidimu, ašaromis, kerštu ir grasinimu. Pašalink iš savo galvos mintis, kad skriaudėjas tavo priešas. Jis savo poelgiu atėjo tavęs mokyti suprasti ir teisingai reaguoti į žmonių elgesį. Tai buvo jo laisvas pasirinkimas sukelti tau skausmą, o tu Pats, savo laisvu pasirinkimu, leidai padaryti iš savęs auką.
Į gyvenimą ir žmones žiūrėk neutraliai. Mokykis tik stebėti. Čia nėra nei gero nei blogo. Čia tu nepervedi savo sielos energijos į pyktį, įsižeidimą, netampi auka.
Mokėk momentaliai valdyti savo pasirinkimą. Treniruokis ir nuolatos mintimis save girk.
Į pykčio scenas žiūrėk kaip į vieno aktoriaus vaidinimą gyvenimo scenoje. Mintimis jį gali pagirti už gerą vaidinimą. Pervesk viską į humorą.
Kai vienas išeina iš emocinės kontrolės ribų, kitas, būdamas ramybėje, su meilės spinduliu tampa daktaru. O juk daktaras niekada nepyksta ant ligonio.
Stenkis jam nesakyti nė vieno žodžio, kitaip su juo susijungsi karmiškai. Suprask, kad dabar pyksta ne jis, o jo Ego. Tai ne jo žodžiai ir emocijos – jo Ego pasirinko juos.
Atsimink. Dabar jo sielai reikalinga tavo sielos pagalba. Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad būtume blogio aukomis, o būtume pikto žmogaus sielos gydytojais.
Piktam žmogui mokėk atleisti, nes jis nemoka savęs mylėti ir jo siela atėjo pagalbos pas tavo sielą.
Leisk jam laisvai pasirinkti taip elgtis su kitais, tegul jie jį moko, moko mylėti save ir kitus.
Atsimink, kaip jis dabar tave beskriaustų, jis tave taip pat myli. Taip tu su tuo žmogumi nesusiriši karmiškai.
Kai tik tu pradėsi reaguoti savo negatyviomis mintimis ir emocijomis, atsakysi jam, įeisi į karminę pamoką su tuo žmogumi. Jus abu įeinate į karminį ratą, ir tu nuolat pritrauksi vis daugiau žmonių, kurie tau sukels skausmą.
Išvada: Lengviau išmokti į viską reaguoti neutraliai ir padėti žmonėms per meilę.
Atleidimas – savęs ir skriaudėjo išgydymas. Dažnai nėra šios svarbios atleidimo pusės. Paprasti atleidimo žodžiai, nepraleisti pro širdį ir suvokimą, taip ir lieka tik žodžiais.
Mūsų žodžiai nėra mintys. Mintys pritraukia jausmus, jie sukuria tikėjimą atleidimo procesu. Kai mes keičiame mintis, keičiasi jausmai, prisijungia naujas tikėjimas rezultatu ir įvyksta sąmoningas išsivadavimas iš šios karminės pamokos. Tada mūsų protas suvokia pamoką ir visą procesą, o siela išlaisvina jau išgydytą ir išvalytą energiją. Todėl ir sakoma: „netikėkite žodžiais“.
Žodžiais dažniausiai kalba mūsų Ego, bet tai ne mes, tai tik mūsų Ego. Todėl mes atleidžiame vienas kitam, nes dažnai tai ką kalbame ir darome – tai ne mes, tai Ego moko mus matyti mūsų tikrą momentą ir kas mes jame esame.
Jeigu tu atleidi žmogui melą, padovanok jam sąžiningumą – tuo tu išgydysi jo sielą.
Jeigu tu atleidi žmogui išdavystę, padovanok jo sielai stabilumą ir patikimumą – tuo tu išgydysi jo sielą.
Jeigu tu atleidi žmogui kritiką, padovanok jam tikėjimą matyti žmonėse ir gyvenime daugiau pozityvumo – tuo tu išgydysi jo sielą.
Jeigu tu atleidi skolininkui, kuris pasinaudojo tavo gerumu, padovanok jam tuos pinigus ir tuo pačiu savo atjautą – tuo tu išgydysi jo sielą.
Jeigu tu atleisi artimo išdavystę, padovanok jam aukštą savęs ir kitų gerbimą – tuo tu išgydysi jo sielą.
Jeigu tu atleidi sau savo pažeminimą, padovanok sau norą būti pačiu savimi visur ir visada – tuo tu išgydysi savo sielą.
Tuo tu išvalysi savo ir kitų sielas, o taip pat planetos Žemės sielą, pripildysi meilės energija Visatą. Kai tu dabar pasėji gėrio sėklas į savo gyvenimą, duok joms laiko sudygti ir reikiamu laiku jos pas tave sugrįš daugkartinėmis dovanomis. Nelauk dovanų, tik daryk gėrį.
Kai tau skaudu ir bloga, visada rask ką reikia atleisti, pagirti ir padėkoti. Išeik iš įsižeidimo į padėką ir atjautą – tai pirmas vaistas tavo gyvenimo išgydymui. Pradžioje mokėk duoti išgijimą, padėką – tuo tu išspręsi bet kokias problemas. Sėkmės tau davimo per atjautą procese.
Liudmila Glovackaja
Svajukės erdvė 