Skyrybos · Trumpos pamokančios istorijos · Šeima

SĄRAŠAS, KURIS IŠGELBĖJO MANO GYVENIMĄ

Laikiausi iki paskutinio. Bet atėjo diena, kai mano jėgos išseko ir, kai tik vyras išėjo į darbą, susirinkau daiktus, pasiėmiau 14 mėnesių sūnelį ir išėjau iš namų. Tie metai buvo vieninteliai, kai mes gyvenome viename mieste su mano tėvais. Akivaizdu, kad galimybė pabėgti pas tėvus palengvino mano sprendimą palikti Bilą…

Užsiverkusi ir supykusi nuėjau su mama į virtuvę. Ji laikė vaiką, o aš verkdama teisinau savo poelgį. Mama įpylė kavos ir pasakė, kad ji su tėvu padės man. Su palengvėjimu atsidusau, kai supratau, kad tėvai mane palaiko.

– Bet prieš paliekant Bilą tu turi kai ką padaryti,- pasakė mama.
Ji paguldė jau miegantį mano sūnų, paėmė popieriaus lapą, parkerį ir padalino lapą į dvi dalis. Kairėje pusėje paprašė surašyti viską, ką Bilas daro ne taip, dėl ko gyvenimas su juo neįmanomas. Pažiūrėjus į padalintą lapą, maniau, kad dešinėje mama paprašys surašyti visus teigiamus Bilo bruožus. Bet aš buvau įsitikinusi, kad neigiamų savybių sąrašas bus žymiai didesnis ir su įkvėpimu ėmiau rašyti kairėje lapo pusėje. Negailėjau nei lapo, nei rašalo. Norėjosi kuo greičiau ant popieriaus išguldyti mano nepakenčiamo vyro portretą. Kairėje pusėje parašiau:

Niekuomet nesusitvarko savo daiktų.
Nekalbus, tylenis.
Apie visus jo planus ir sprendimus sužinau paskutinė.
Užmiega cerkvėje.
Šnirpščia nosimi ir raugėja prie stalo.
Niekada nenuperka vertingų dovanų.
Rengiasi nerūpestingai ir nemadingai.
Tinginys, nepadeda namų ruošoje…..

Sąrašas užėmė visą puslapio kairę pusę. Savybių išvardinau daugiau, nei reikia įrodyti, kad su tokiu vyru negyventų nei viena moteris. Ir su pasitenkinimu paklausiau mamos:
– O dabar, manau, tu paprašysi parašyti gerąsias Bilo savybes?
– Ne, – pasakė ji, – aš jas ir taip žinau. Prie kiekvienos, kairėje esančios eilutės, parašyk savo atgalinę reakciją. Tai, kaip tu elgiesi.
Ši užduotis buvo kur kas sunkesnė, nei aprašyti geras Bilo savybes. Aš lengvai galėjau aprašyti kelias geras Bilo savybes, bet niekuomet negalvojau apie save pačią. Žinodama, kad mama neatstos, pradėjau rašyti.

Pykau, rėkiau, įsiskaudinau.
Man buvo gėda būti šalia jo.
Vaidinau „kankinę“, žaidžiau su jo jausmais ir reikalavau gailestingumo.
Norėjau būti ištekėjusi už ko nors kito.
Nekalbėjau su juo, užsisklęsdavau savyje ir baudžiau jį tylėjimu.
Aš maniau, kad buvau per gera Bilui, kad jis nevertas manęs.
Sąrašas atrodė bus be pabaigos. Kai aš prirašiau visą stulpelį, mama paėmė lapą, žirkles ir perkirpo lapą per pusę. Kairiąją lapo pusę ji išmetė į šiukšlių dėžę, o dešiniąją padavė man.

– Beke, – pasakė ji,- neškis šitą sąrašą namo. Pagalvok šiandien apie savo elgesį. Pasimelsk. Tegul vaikas šiandien lieka pas mus. Jei padarysi ko prašau ir vis dar norėsi palikti Bilą – mes su tavo tėvu padarysime viską, ką galėsime, kad padėtume tau.
Plika tiesa

Palikus sūnų ir daiktus, grįžau namo. Sėdėjau ant lovos su savo lapo puse. Sunku buvo patikėti, bet mano poelgiai atrodė pasibaisėtini. Prieš mane buvo sąrašas su menkais, gėdingais, griaunančiais santykius poelgiais.
Kelias valandas prašiau Dievo atleidimo. Prašiau jėgos, vedimo ir išminties toms permainoms, kurios turėjo įvykti manyje. Aš meldžiausi toliau ir supratau kokia nepakenčiama buvau. Man net sunku buvo prisiminti Bilo nusidėjimus. Ten nebuvo nieko nepadoraus ar baisaus. Mano širdis tiek susvetimėjo ir apako, kad aš nustojau pastebėti jog buvau apdovanota tikrai geru vyru – ne idealiu, bet geru.

Prisiminiau, kaip prieš penkis metus prisiekiau Bilui. Prisiekiau mylėti jį ir sveiką, ir sergantį. Būti su juo ir džiaugsme, ir liūdesyje. Visa tai prisiekiau prieš Dievą, savo šeimą ir draugus. Bet, nežiūrint mano priesaikos, aš buvau pasiruošusi jį palikti šį rytą dėl kasdienių nereikšmingų susierzinimų.
Aš nuvažiavau atgal pas tėvus. Jaučiausi žymiai geriau. Dabar jaučiau gyvenimą kitaip, ramiau ir su dėkingumu.

Pasiimdama sūnų, net išsigandau, kad galėjau tragiškai pakeisti ir jo gyvenimą. Dėl savo smulkmeniško priekabumo ir padidinto jautrumo sūnus galėjo prarasti galimybę kasdien bendrauti su savo tėvu.
Aš greitai padėkojau mamai ir išskubėjau, kad suspėčiau iki Bilo grįžimo namo. Grįžau namo, išpakavau daiktus ir laukiau jo.

Naujas požiūris
Aš norėčiau pasakyti, kad Bilas pasikeitė, bet tai ne taip. Jis gyveno, kaip gyvenęs, darė viską kaip daręs. Pokyčiai įvyko manyje. Nuo tos dienos pajutau atsakomybę ne tik už savo poelgius, bet ir už savo reakcijas į Bilo veiksmus.

Lape parašiau: Bilas miega cerkvėje. Ir kai tik jis pradėdavo snausti, aš negalėdavau nusilenkti Dievui ir priimti Jo Žodžio. Taip dažnai galvojau apie vyrą, kad jis nedvasingas, grubus ir nesidomi pamokslais ( o pamokslus sakydavo mano tėvas!). Cerkvėje aš pamiršdavau apie tai, kad Bilas apskritai negalėdavo ilgai išbūti budrus sėdėdamas. Aš tik tai ir dariau, kad akcentuodavau jo nepagarbą Dievo tarnystei. Jis snaudė, o aš visa „virdavau“. Sėdėdavau ant suoliuko ir jausdavausi įžeista ir pažeminta. Stebėdavausi kaip aš galėjau ištekėti už tokio vyro, kuris daro man gėdą visų cerkvėje esančių žmonių akivaizdoje. Aš buvau įsitikinusi, kad jis nenusipelnė tokios dvasingos kaip aš žmonos.

Bet po pamąstymo maldoje nuo mano akių nukrito uždanga ir aš galėjau pamatyti save tokią, kokia buvau iš tikro. Man buvo gėda, kad išdidumas atskyrė mano sielą nuo paties brangiausio ką turėjau, nuo tarnystės Dievui. Iš tiesų problema buvo ne mano vyras, problema buvo manyje.

Su praregėjimu į mano gyvenimą atėjo permainos. Dabar, kai Bilas pradėdavo snausti cerkvėje, aš atitraukdavau savo žvilgsnį nuo jo, nuo savęs ir susikoncentruodavau į Dievą. Aš pilnai atiduodavau save maldai ir padėkai. Manęs nebedomino kas vyksta aplink. Aš žinojau, kad esu atsakinga tik už savo širdį, todėl visas savo jėgas ir dėmesį nukreipiau į tai, kad priartėčiau prie malonės sosto. Stulbino tai, kad po to, kai aš pradėjau susikoncentruoti į Dievą, o ne į Bilo trūkumus – prasidėjo permainos. Pyktis, susierzinimas ir apmaudas virto džiaugsmu, taika ir meile.

Greitu laiku Bilas pastebėjo manyje įvykusias permainas. Kartą pietų metu jis pasakė: „Aš pastebėjau, kad tu tapai džiaugsmingesne cerkvėje. Tai gerai, nes aš jau galvojau, kad tau nepatinka pamokslininkas“. Instinktyviai norėjosi išsakyti jam kiek kartų jis sugadino tarnystę Dievui, bet aš tiesiog priėmiau jo žodžius ir nebekomentavau.

Perrašytas sąrašas
Daug kartų per paskutinius metus perrašinėjau savo sąrašą. Aš prašiau Dievo atleisti už mano egoizmą ir išdidumą ir prašiau išminties.
Po 15 metų, kai Bilui buvo 49 metai, medikai diagnozavo Alzheimerio ligą. Jis turėjo palikti darbą. Visi namų ir finansiniai rūpesčiai užgriuvo ant mano pečių. Daug dienų ir naktų virto nerimu. Su sūnumi stebėjome kaip Bilas atkakliai kovojo už gyvenimą. Jo optimizmas ir ištvermė įkvėpdavo mus.
Mes iš visų jėgų laikėmės tikėjimo, kad jo gyvenimas Dievo rankose. Mums tai buvo paguoda, nes aiškiai suvokėme savo bejėgiškumą. Ieškojome atsakymų Biblijoje. Klausėme kodėl? Mūsų širdis pripildydavo tai skausmas, tai beviltiškumas, tai liūdesys. Bet nežiūrint pergyvenimų audros, nenustojome ieškoti Dievo pasaulio, kuris aukščiau už bet kokį suvokimą.

Gailiuosi, kad taip dažnai nesuvaldydavau savęs, kad Bilo padėtis sutrikdydavo mano vidinę pusiausvyrą. Tuo metu man neužtekdavo kantrybės, nors ir žinojau, kad Bilas nieko nedaro, kad sunkintų mano gyvenimą. Su laiku supratau, kad į visus Bilo veiksmus turiu atsakyti dieviška meile. Aš prašiau Dievo, kad jis Bilą mylėtų per mane, nes aš nemokėjau jo taip mylėti, kaip myli Dievas.

Daug kartų dėkojau Dievui už savo mamą, kuri buvo mano dvasinis lyderis. Tikriausiai ne kartą ji norėjo išbarti mane ar pasakyti savo nuomonę apie mano nevykusį elgesį. Bet vietoje to ji padėjo man surasti tiesą, kuri išgelbėjo patį brangiausią – mano santuoką. Jei nebūčiau išmokusi reaguoti kaip žmona į nedideles Bilo problemas – nebūčiau sugebėjusi teisingai priimti tų sunkumų, kurie dabar aplankė mūsų šeimą.

Kartą sūnus grįžo namo ir paklausė: „Mama, ką darysim, jei vieną dieną tėtis mūsų neprisimins?“. Aš atsakiau: „Mes jį prisiminsime. Mes prisiminsime vyrą ir tėvą, kuriais jis buvo. Mes prisiminsime visa tai, ko jis mus išmokė ir kaip stipriai jis mus mylėjo“.
Po to, kai sūnus išėjo – nusišypsojau. Prisiminiau apie visa tai, ką dėl mūsų padarė šitas žmogus. Ir daugelis iš šių malonių prisiminimų buvo tie, kurie mane siutino ir kuriuos įrašiau į Bilo neigiamų savybių sąrašą prieš daugelį metų…
Bekki Zerbe

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s