Charakterio lavinimas · Uncategorized · Šeima

Kaip atrasti vidinę ramybę? Anantara das

Gegužės 13 diena
Šeštadienis
Vrindavanas, Indija

Sveiki mielieji,
Kaip ir Lietuvoje čia Indijoje šeštadienis, tačiau skirtingai negu Lietuvoje čia šeštadieniais visi dirba. Atrodo, kad čia visada visi dirba.
Kėliausi vėl 3 ryto ir po parikramos rašau šį dienoraštį.
Šiandien noriu pasidalyti vienu giliu laišku. Paskaitykime:

Labas vakaras,

Esu 32 metu moteris. Tėvų neturiu. Mama mirė nuo gimdos kaklelio vėžio (prieš 10 metų) ir paliko man globoti seserį (ją globoju 10 metų, dabar jai 18), tėvas pasikorė prieš metus. Labai gėrė nuo pat jaunystės. Vaikystėje daužydavo mamą prie manes ir brolio, basi lakstėm aplink namus žiemą. Vėliau pradėjo gerti ir mama, negrįžti į namus po kelias paras. Tėvai išsiskyrė, kai mums buvo maždaug 14 metų (su broliu esam pametinukai) ir mes patys mamos paprašėm, kad paliktų, kad skirtųsi. Tada mama nuo kito vyro pradėjo lauktis sesers, bet su tuo vyru, nei negyveno nei nebendravo.
Nekenčiau mamos, kad ji geria, kad negrįžta į namus. Būdama vaikas eidavau jos ieškoti. Rasdavau gerenčią su vyrais ir verkdavau, prašydavau, kad ji grįštų namo, o ji mane siųsdavo į namus, net nepalydėdavo, pameluodavo, kad tuoj grįš. Aš laukdavau jos, o ji ir negrįždavo. Kai ji dirbo kavinėj, vakare eidavau į jos darbą, arba jos pasitikti. Dažniausiai reikėdavo ją parvesti arba vėl ji mane išvarydavo į namus. Ir dar daug visko buvo. Kai man trūkdavo kantrybė ją girtą tempti, aš pradėdavau ją kratyti, trankyti. 14 metų prigėriau vaistų ir paskambinau jai, mane išvežė su greitąją, išplovė skrandį ir viskas. Mama nesuprato manęs, nekalbėjo visai, vėliau sakė, kad tokia gėda padariau… kai ji jau sunkiai sirgo ir gulėjo ligos patale aš ją slaugiau 2 mėn. Per tiek laiko vėžys ją “suvalgė“. Ji buvo tokia lengva, nes valgyti jau negalėjo, aš ją nešiojau ant rankų. Ji rūkė. Ir šliaušdavo parūkyt naktį. Aš buvau beveik be miego tuos 2 mėn. Kai man pyktis prasiverždavo, aš ją vėl pakratydavau (sergančią). Kai ji mirė aš savo pusę metų net nepamenu. Eidavau į kapus kiekvieną dieną. Man buvo 22. Vergdavau, kaukdavau. Sielos skausmas toks stiprus, nepakeliamas. Rašydama ir dabar vėl viską perleisdama per save nesutramdau ašarų.

Su tėvu mama niekada nedraudė matytis, niekada nieko blogo nesakė, nors jis nieko gero ir nebuvo padaręs. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Susiskambindavom dažnai kai blaivas būdavo. Aš važiuodavau jo aplankyt, nakvodavau pas jį ir močiutę. Bet jis labai gėrė. Kuo toliau tuo labiau. Tuo rečiau matėmės. Jį išlaikė jo mama, mano močiutė. Senelis jo tėvas taip pat gėrė ir mirė labai jaunas. Tėvas labai laukė anūkų. Aš vis prašiau “negerk padėsi užauginti man vaikus“, bet nepadėjo. O kai susilaukiau dukrytės, buvo pora kartų aplankyt, jam dėmesio skirti daug negalėjau tuo momentu, o ir prasigėręs jau labai buvo ir kai dukrytei buvo 3 mėn, man paskambino pasakė, kad pasikorė.

Tėvas buvo labai geras. Labai tvarkingas iki pedantiškumo. Labai gerą skonį muzikai turėjo. Visi kaimynai, draugai labai jį mylėjo, nes kai negerdavo visiems labai padėdavo. O jumoro jausmas labai geras!

Be visų ydų, kai mama negerdavo ir būdavo namie, namai blizgėdavo, patalai balčiausi, maistas skaniausias, ji labai gera buvo, taktiška, labai stilinga ir turėjo nuostabų jumoro jausmą. Glausdavo, bučiuodavo ir bučiuodavo…

Dabar aš gyvenu labai ramiai, taip kaip visada norėjau. Turiu nuostabų vyrą, kuris manimi rūpinasi, uždirba pinigų, labai mane myli, labai myli mūsų dukrytę, stengiasi, kad namuose nieko netrūktų. Jis mane nuolat palaiko, kad ir ką aš sugalvočiau daryti. Aš jam dėkoju vakarais. Pabučiuoju rankas ir visada sakau koks jis nuostabus ir kaip man pasisekė. Gaminu jam valgyt ir prižiūriu namus. Dabar auginu dukrytę. Matau kiek meiles jai reikia, kad ji augtu pilnavertis žmogus. Labai daug iš jos išmokstu. Taip pat lavinu kantrybę. Ji nuostabus vaikas! Labai protinga, labai savarankiška ir linksma. Žinoma, visko būna ir užsispyrimo ir ašarų ir norų, bet aš į viską žiuriu kaip į atradimą, matau kaip ji viską supranta, todėl stengiuosi suprasti ir aš. Noriu susilaukti dar vieno vaikelio, bet šiuo metu baiginėju universitetą, todėl darbus turiu daryti arba vėlai vakare arba labai anksti ryte, kai vaikas miega. Liko puse metų. Todėl noriu pirma pasibaigti universitetą, kad galėčiau pasinerti pilnai į motinystę.

Kodėl jums rašau, nes nerandu sielos ramybės! Mane kankina tokios kančios, kartais toks skausmas užeina. Verkiu. Kančia beprotiška.
Darau jogą, kai mažylė leidžia, kartais pranajama, šiek tiek koreguoju mityba (konsultavausi ir su jūsų mokine Egle dėl mitybos, moteriškumo), nerūkau, negeriu, nieko nevartoju. Nors buvo visko gyvenime. Bet tas man nepadėjo, nepatiko ir supratau, kad visai nereikalinga.
Keliuosi anksti, einu miegoti anksti. Kai reikia atsiskaityti mokslus, dienos ritmas pasikeičia.
Kai negaliu užmigti dėkoju dievui
Už viską, už vaiką, vyrą, nuostabią gamta ir t.t.

Nerandu vidinės ramybės, nerandu gyvenime savo kelio, nesuprantu kokia mano paskirtis.
Vienatvės jausmas graužia mane.
Galvojau ta ramybė ateis, kai turėsiu savo šeimą, vaikų, bet neatejo.
Turiu įvairių baimių, beveik nuolat jaučiu nerimą, dažnai sakau vyrui, kad man liūdna, nerimauju ir negaliu paaiškinti kodėl.
Dabar pasidariau maldos vėrinį. Iš 108 karoliukų. Kažkur perskaičiau tokią malda: myliu tave, atsiprašau, atleisk man, ačiu tau. Man ji labai patiko ir pradėjau melstis prieš miegą ir kai turiu laisvo laiko. Jaučiu, kad noriu išsivalyt.
Kai kalbėjau su Egle ji man pasakojo daug visko apie mityba, kaip išvalyti kūną, bet aš ne to laukiau. Ir vėliau paklausiau, kaip man išsivalyti sielą, ji pasakė melskis!
Vyras mane palaiko, nors pats į tokius dalykus iki manęs labai skeptiškai žiūrejo.

Noriu paklausti ar aš teisingai viską darau? Ar ta kančia iš vaikystės iš praėjusių gyvenimų? Aš mintyse atleidau tėvams, paleidau juos, bet nepalengvejo.
Patarkit kaip man elgtis toliau.

Būsiu dėkinga jai atrašysit. Jei ne, suprasiu, kad turite ir taip daug veiklos ir be manęs.

Gražios dienos.

Pagarbiai,
Atsakymas:
Aš įdėmiai kelis kartus perskaičiau šį Jūsų laišką ir galiu pasakyti, kad tai ne laiškas. Tai Jūsų išpažintis. Tai visas Jūsų gyvenimas. Labai nuoširdi išpažintis. Manau to Jums labai reikėjo. Jums labai reikėjo atverti savo širdį ir Jūs ją atvėrėte.
Aš pabandysiu pakomentuoti viską iš eilės, kaip aš pats tai suprantu ir parašysiu savo stiliumi. Mano atsakymai manau padės daug ką Jums suprasti ir galiausiai nurimti.

1) Tėvų neturiu. Mama mirė nuo gimdos kaklelio vėžio (prieš 10
metų) ir paliko man globoti seserį (ją globoju 10 metų, dabar jai 18), tėvas pasikorė prieš metus. Labai gėrė nuo pat jaunystės. Vaikystėje daužydavo mamą prie manes ir brolio, basi lakstėm aplink namus žiemą. Vėliau pradėjo gerti ir mama, negrįžti į namus po kelias paras. Tėvai išsikyrė, kai mums buvo maždaug 14 metų (su broliu esam pametinukai) ir mes patys mamos paprašėm, kad paliktų, kad skirtųsi. Tada mama nuo kito vyro pradėjo lauktis sesers, bet su tuo vyru, nei negyveno nei nebendravo.

Atsakymas: Gimdos kaklelio vėžys – tai neleistinų lytinių santykių pasekmė. Mama santykiavo ne tik su Jūsų tėte ir ji viršijo “leistinas” pagal karma ribas šiame gyvenime.
Sesers globa – tai Jūsų skola jai iš praeitų gyvenimų. Gerai, kad globojote. Gražinote skolą.
Tėvas pasikorė. Žinoma, tai didžiausia tragedija pirmiausiai jam. Korėsi, nes jautėsi vienišas ir nesuprastas šiame gyvenime.
Gėrė nuo pat jaunystės, nes gėrė jo tėvas, jūsų senelis. Senelis taip jį išmokė “spęsti visas problemas”. Gėrė, nes neturėjo kam atverti savo širdies. Taip jis ir liko nesuprastas visą gyvenimą, nors buvo išminčius. Bet išminčius – vienišius.
Mamos mušimas – tai vėl praeitų gyvenimų skolos. Jūsų mama kažką labai mušė praeituose gyvenimuose.
Mamos gėrimas – tai vėlgi bandymas atsijungti nuo pragariško gyvenimo. Bandymas kažkaip ir kažkuo “pasidžiaugti”.
Kitas vyras mamos gyvenime – tai bandymas dar kartą rasti kas ją globotų, nes ji jautėsi vieniša.

2) Nekenčiau mamos, kad ji geria, kad negrįžta į namus. Būdama
vaikas eidavau jos ieškoti. Rasdavau gerenčią su vyrais ir verkdavau, prašydavau, kad ji grįštų namo, o ji mane siųsdavo į namus, net nepalydėdavo, pameluodavo, kad tuoj grįš. Aš laukdavau jos, o ji ir negrįždavo. Kai ji dirbo kavinėj, vakare eidavau į jos darbą, arba jos pasitikti. Dažniausiai reikėdavo ją parvesti arba vėl ji mane išvarydavo į namus. Ir dar daug visko buvo. Kai man trūkdavo kantrybė ją girtą tempti aš pradėdavau ją kratyti, trankyti. 14 metų prigėriau vaistų ir paskambinau jai, mane išvežė su greitąją, išplovė skrandį ir viskas. Mama nesuprato manęs, nekalbejo visai, vėliau sakė, kad tokia gėda padariau… kai ji jau sunkiai sirgo ir gulėjo ligos patale aš ją slaugiau 2 mėn. Per tiek laiko vėžys ją “suvalge“. Ji buvo tokia lengva, nes valgyti jau negalėjo, aš ją nešiojau ant rankų. Ji rūkė. Ir šliaušdavo parūkyt naktį. Aš buvau beveik be miego tuos 2 mėn. Kai man pyktis prasiverždavo, aš ją vėl pakratydavau (sergančią). Kai ji mirė aš savo pusę metų net nepamenu. Eidavau į kapus kiekvieną dieną. Man buvo 22. Vergdavau, kaukdavau. Sielos skausmas toks stiprus, nepakeliamas. Rašydama ir dabar vėl viską perleisdama per save nesutramdau ašarų.

Atsakymas: Jūsų neapykanta – tai pykčio forma. Tuo atveju galėjo padėti tik malda, bet Jūs tuo metu apie tai neturėjote dar jokio supratimo. Neapkenčiant galima susilaukti tik neapykantos. Neapykanta pagimdo neapykantą. Gailestis pagimdo gailestį.
Mama meluodavo, nes kitaip ji tuo metu būdama tokioje būsenoje ir negalėjo elgtis. Ji per girtavimą patirdavo “iliuzinį džiaugsmą ir laimę”.
Kad slaugėte mama – tai čia gerai.
Jos rūkymas – tai neramaus proto pasekmė. Ji kiaurą parą prote būdavo nerami, tik kai rūkydavo šiek tiek nurimdavo. Tai pats baisiausias savęs naikinimo būdas norint nurimti.
Kad kratydavote mamą sergant, žinoma nieko gero, nes tai buvo Jums egzaminas išmokti nepykti, išmokti kultivuoti absoliutų galiestingumą. Jūs tuo metu nemokėjote suvaldyti savo pykčio, kaip Jūsų tėtis nesugebėdavo suvaldyti savo pykčio.

3) Su tėvu mama niekada nedraudė matytis, niekada nieko blogo
nesakė, nors jis nieko gero ir nebuvo padaręs. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Susiskambindavom dažnai kai blaivas būdavo. Aš važiuodavau jo aplankyt, nakvodavau pas jį ir močiutę. Bet jis labai gėrė. Kuo toliau tuo labiau. Tuo rečiau matėmės. Jį išlaikė jo mama, mano močiutė. Senelis jo tėvas taip pat gėrė ir mirė labai jaunas. Tėvas labai laukė anūkų. Aš vis prašiau “negerk padėsi užauginti man vaikus“, bet nepadėjo. O kai susilaukiau dukrytės, buvo pora kartų aplankyt, jam dėmesio skirti daug negalėjau tuo momentu, o ir prasigėręs jau labai buvo ir kai dukrytei buvo 3 mėn, man paskambino pasakė, kad pasikorė.

Atsakymas: Sąžininga mama, kad leido matytis su tėčiu. Jums to tikrai reikėjo.
Tačiau tėtė neturėjo gyvenime tikro tėvo, globėjo, dvasinio mokytojo, kuris būtų jį palaikęs, padėjęs, užtaręs, įkvėpęs. Dėl to jis neatlaikė šio gyvenimo sunkumų ir pasistengė pabėgti nuo jų, tačiau nuo jų neįmanoma pabėgti. Reikia Jums už tėtį melstis.

4) Tėvas buvo labai geras. Labai tvarkingas iki pedantiškumo. Labai
gerą skonį muzikai turėjo. Visi kaimynai, draugai labai jį mylėjo, nes kai negerdavo visiems labai padėdavo. O jumoro jausmas labai geras!

Atsakymas: Tėvas iš praeito gyvenimo buvo atsinešęs gerų savybių ir gabumų, tačiau viską prarado per šį gyvenimą, nes baigė gyvenimą – nenatūraliai. Jūs galite jam padėti maldomis. Jis per šį gyvenimą savo likimą tik pablogino.

5) Be visų ydų, kai mama negerdavo ir būdavo namie, namai
blizgėdavo, patalai balčiausi, maistas skaniausias, ji labai gera buvo, taktiška, labai stilinga ir turėjo nuostabų jumoro jausmą. Glausdavo, bučiuodavo ir bučiuodavo…

Atsakymas: Kaip gerai, kad Jūs turite apie mamą ir tėtį gerų atsiminimų. Kaip ten sunku buvo jiems ir Jums, Jūs turite ir daug įkvepiančių gerų pavyzdžių.
Mama bučiuodavo, nes taip išeikšdavo savo meilę, artumą, ilgesį ir norą, kad ją kažkas taip priglaustų ir saugotų.

6) Dabar aš gyvenu labai ramiai, taip kaip visada norėjau. Turiu nuostabų vyrą, kuris manimi rūpinasi, uždirba pinigų, labai mane myli, labai myli mūsų dukrytę, stengiasi, kad namuose nieko netrūktų. Jis mane nuolat palaiko, kad ir ką aš sugalvočiau daryti. Aš jam dėkoju vakarais. Pabučiuoju rankas ir visada sakau koks jis nuostabus ir kaip man pasisekė. Gaminu jam valgyt ir prižiūriu namus. Dabar auginu dukrytę. Matau kiek meiles jai reikia, kad ji augtu pilnavertis žmogus. Labai daug iš jos išmokstu. Taip pat lavinu kantrybę. Ji nuostabus vaikas! Labai protinga, labai savarankiška ir linksma. Žinoma, visko būna ir užsispyrimo ir ašarų ir norų, bet aš į viską žiuriu kaip į atradimą, matau kaip ji viską supranta, todėl stengiuosi suprasti ir aš. Noriu susilaukti dar vieno vaikelio, bet šiuo metu baiginėju universitetą, todėl darbus turiu daryti arba vėlai vakare arba labai anksti ryte, kai vaikas miega. Liko puse metų. Todėl noriu pirma pasibaigti universitetą, kad galėčiau pasinerti pilnai į motinystę.

Atsakymas: Gerai, kad dėkojate vyrui, kad jam gaminate maistą. Visada garsiai sakykite, kad jį mylite, nes vyrui tai irgi svarbu žinoti. Jūs teisi ir dėl antro vaikelio. Pirma baikite universitetą, nurimkite, o paskui nurimus – laukitės vaikelio.

7) Kodėl jums rašau, nes nerandu sielos ramybės! Mane kankina
tokios kančios, kartais toks skausmas užeina. Verkiu. Kančia beprotiška.

Atsakymas: Siela – tai Jūs pati. Jums pačiai tame materialiame pasaulyje per ankšta. Patikėkite man irgi per ankšta. Ir kitiems irgi per ankšta. Jums kaip sielai reikia pilnatvės. Pilnatvė gali būti ten iš kur mes atėjome. Jūs ir aš į šią Žemę atėjome iš dvasinio dangaus, iš Dievo pasaulio. Todėl reikia sugrįžti namo pas Dievą dar būnant šiame kūne ir šioje Žemėje. Pilnatvę galite patirti ir čia Žemėje kasdien tarnaujant Dievui.

8) Darau jogą, kai mažylė leidžia, kartais pranajama, šiek tiek koreguoju mityba (konsultavausi ir su jūsų mokine Egle dėl mitybos, moteriškumo), nerūkau, negeriu, nieko nevartoju. Nors buvo visko gyvenime. Bet tas man nepadėjo, nepatiko ir supratau, kad visai nereikalinga.
Keliuosi anksti, einu miegoti anksti. Kai reikia atsiskaityti mokslus, dienos ritmas pasikeičia.
Kai negaliu užmigti dėkoju Dievui.
Už viską, už vaiką, vyrą, nuostabią gamta ir t.t.

Atsakymas: Na viską gerai šiais klausimais darote. Darote tiek kiek leidžia Jūsų dabartinis žinojimas ir padėtis.

9) Nerandu vidinės ramybės, nerandu gyvenime savo kelio, nesuprantu kokia mano paskirtis.

Atsakymas: Vidinė ramybė grįš, jeigu kasdien kalbėsitės su Dievu.
Gyvenimo kelias – grįžti visiems laikams namo į dvasinį pasaulį.
Jūsų materiali paskirtis: būti moterimi, žmona, mama.
Jūsų psichologinė paskirtis – skleisti meilę ir ramybę.
Jūsų dvasinė paskirtis – pamilti Dievą ir Jam tarnauti.

10) Vienatvės jausmas graužia mane.

Atsakymas: Be Dievo mes visi vieniši. Tegul įdėmiai kiekvienas perskaito šiuos mano žodžius ir giliai viduje susimąsto argi ne taip?

11) Galvojau ta ramybė ateis, kai turėsiu savo šeimą, vaikų, bet neatejo.

Atsakymas: Ramybė neateina iš išorės. Ji ateina iš vidaus. Nėra jokios išorinės priemonės, kuri mus nuramintų. Nėra. Laikinų yra, tačiau amžinų – nėra.
Ramybę Jums gali suteikti – Supersiela – Paramatma. Tai Dievas glūdintis Jūsų širdyje. Reikia Jo prašyti ramybės ir Jis Jums ją duos.

12)Turiu įvairių baimių, beveik nuolat jaučiu nerimą, dažnai sakau vyrui, kad man liūdna, nerimauju ir negaliu paaiškinti kodėl.

Atsakymas: Visi žmonės turi baimių. Kai mažas vaikas nueina per toli nuo tėvų ir jų nebemato, jam pasidaro baisu. Tas pats ir su žmogumi. Kai žmogus nueina per toli nuo Dievo ir Jo nebejaučia, jis pradeda bijoti.
Sugrįžkite atgal pas Dievą. Kai vaikui sunku, jis šaukiasi mamos ir mama atbėgusi jį nuramina. Kai žmogui sunku, jis turi šauktis Dievo. Tada Viešpats ateis ir Jus irgi nuramins

13) Dabar pasidariau maldos vėrinį. Iš 108 karoliukų. Kažkur perskaičiau tokią malda: myliu tave, atsiprašau, atleisk man, ačiu tau. Man ji labai patiko ir pradėjau melstis prieš miegą ir kai turiu laisvo laiko. Jaučiu, kad noriu išsivalyt.

Atsakymas: Karoliukų vėrinys yra gerai. Tai jau pradžia Jūsų ramybės. Su karoliukais geriausiai kartoti Šventus Dievo vardus.

14) Kai kalbėjau su Egle ji man pasakojo daug visko apie mityba, kaip išvalyti kūną, bet aš ne to laukiau. Ir vėliau paklausiau, kaip man išsivalyti sielą, ji pasakė melskis!
Vyras mane palaiko, nors pats į tokius dalykus iki manęs labai skeptiškai žiūrejo.

Atsakymas: Fizinis kūnas valomas pasnikais ir subalansuota mityba, o siela – malda.
Tai, kad vyras nedraudžia, jau yra gerai.

15) Noriu paklausti ar aš teisingai viską darau? Ar ta kančia iš vaikystės iš praėjusių gyvenimų? Aš mintyse atleidau tėvams, paleidau juos, bet nepalengvejo.

Atsakymas: Pirmiausiai didelį darbą padarėte parašiusi šį laišką. Aš jau apie tai rašiau laiško pradžioje. Antra – Jūs analizuojate ir ieškote savęs – tai jau yra irgi labai daug. Trečia – viską dar Jūsų gyvenime galima sutvarkyti.
Taip kančia vaikystėje – tai praėjusių jūsų gyvenimų išdava. Kažką padarėte, kažką – ne taip. Tačiau viską galite sutvarkyti dabar.
Atleisti ir paleisti dar ne viskas. Sunki Jūsų dalia išmokė Jus daug ko, tačiau dar iki galo neišmokė visiško atsidavimo, kantrybės, besąlyginės meilės ir visiško nuolankumo.
Kad ir kaip aukojotės sergančiai mamai, tačiau supykusi ją papurtydavote.
Jos kančia jai – tai nuodėmių atpirkimas.
Jos kančia Jums – mokykla išmokti mylėti. Jūs jos pilnai nepabaigėte.
Todėl iki galo Jūs dar daug ko neišmokote. Čia Jums ne priekaištas, o įkvėpimas būti labai ir labai gerai. Patapti tiesiog šventai. Ir tai dar Jūs galite savo gyvenime padaryti. Va tada ir ateis ramybė.

16) Patarkit kaip man elgtis toliau.

Atsakymas: Jeigu turite 108 karolių vėrinį, tai ant kiekvieno to karoliuko reikia sukartoti Mahą Mantrą.
Tai autentiška seniausia šioje Visatoje malda. Va ją ir kartokite kiekvieną rytą. Kartokite garsiai, kad girdėtumėte kiekvieną žodį. Kai girdėsite kiekvieną žodį į Jūsų protą neprasibraus pašalinės mintys ir Jūs nurimsite. Maža to, Jūs kartodama šią mantra išvalysite visa savo širdį nuo visų nuodėmių. Kartokite šią mantra kiekvieną rytą atitinkamą apibrėžtą ratų skaičių. Taip Jūs pasieksite stabilumą. Pradėkite nuo vieno rato ir palaipsniui tų ratų skaičių didinkite. Kai ateis diena, kai Jūs metus laiko kartosite šešiolika ratų, Jūsų gyvenimas pasikeis visiškai. Bet gyvenimas pradės keistis daug anksčiau. Patikėkite.

17) Būsiu dėkinga jai atrašysit. Jei ne, suprasiu, kad turite ir taip daug veiklos ir be manęs.

Atsakymas: Aš negalėjau neatrašyti, nes šiame laiške per daug kančios ir paieškų, kad galima būtų nekreipti dėmesio.

Gražios dienos.

Pagarbiai,

Visada rašykite kas neaišku. Visada galima asmeniškai susitikti su visa Jūsų šeima. Visada galite visa šeima užvažiuoti pas mane į svečius.
Aš tikiu, kad Jūs tikrai būsite laiminga ir laiminga bus Jūsų šeima.
Su meile.

Dabar grįžtu prie skaitytojų ir grįžtu prie žurnalo “Vedos”

Aš dėkingas visiems, kurie kasdien paremia žurnalą Vedos, tačiau aš dar nesurinkau tos sumos, kurios užtektų išleisti šį numerį.

Todėl visus galinčius paremti, prašau – paremti.

Paremti žurnalą Vedos galite pervesdami pinigėlius į :
VšĮ Vedos
LT537044060008089041

Arba per Paypal mano svetainėje: www.anantara.lt

http://anantara.lt/2017/05/Dienorastis-Geguzes-13d-Indija.html

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s