Citatos Ištraukos iš knygų · Uncategorized

Nuomonės, etiketės. Deepak Chopra “Mago kelias”

“<..>Jei manote, kad žinote ar pažįstate ką nors (įskaitant ir save), jūs iš tiesų matote savo nuomonę ir etiketes. Paprasčiausi žodžiai, kuriuos vartojame kitiems žmonėms apibūdinti – tokie kaip draugas, šeima, svetimas – yra apkrauti nuomonėmis. Pavyzdžiui, žodžiai draugas ir svetimas nusako visiškai skirtingus dalykus. Vienaip elgiamasi su draugu, kitaip – su priešu. Net jei šie skirtumai nežymūs, jie vistiek aptemdo mūsų regėjimą tarsi dulkės akinius. Kadangi magas jokiems daiktams neklijuoja etikečių, jis viską mato šviežiai. Jo akiniai neapdulkėję, taigi pasaulis jam kibirkščiuoja naujumu. Visur girdisi ta pati tyli daina: “Stebėk save”.<..>”

Ištrauka iš knygos Deepak Chopra “Mago kelias”

Citatos Ištraukos iš knygų · Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

NUO KO PRIKLAUSO GYVENIMO SKONIS

Kuo erdvesnė ir didesnė mūsų pamatinė prigimtis, tuo lengviau ištverti gyvenimo skausmus.

(Wayne Muller)

Senam hinduizmo mokytojui pabodo klausytis, kaip skundžiasi jo mokinys, ir vieną rytą jis nusiuntė jį atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas paliepė nelaimingajam jaunuoliui įmesti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

– Koks skonis? – paklausė mokytojas.

– Kartus, – išspjovė vandenį mokinys.

Mokytojas susijuokė ir liepė mokiniui tokią pat saują druskos įmesti į ežerą. Juodu tylėdami nuėjo prie netoliese tyvuliuojančio ežero, ir kai mokinys sviedė į vandenį saują druskos, mokytojas jam paliepė:

– Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui nuvarvėjus jaunuolio smakru, mokytojas paklausė:

– Koks skonis?

– Gėlo vandens, – atsakė mokinys.

– Ar junti druskos skonį? – paklausė mokytojas.

– Ne, – atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas atsisėdo šalia šio rimto jaunuolio, tokio panašaus į jį patį, ir suėmęs jo delnus rankomis tarė:

– Gyvenimo skausmas yra gryna druska – nei daugiau, nei mažiau. Skausmo gyvenime visada tiek pat, lygiai tiek pat. Bet kartėlis, kurį juntame, priklauso nuo indo, į kurį supilame skausmą. Tad jei tave kankina skausmas, vienintelė išeitis – išplėsti savo požiūrį… Nustok buvęs toks kaip stiklinė. Tapk ežeru.

(Mark Nepo „Pabudimo knyga”)

Citatos Ištraukos iš knygų · Uncategorized

Apie savęs pažinimą. Kahill Gibran

“Apie savęs pažinimą…

…Ir paprašė vyras: Kalbėk mums apie Savęs Pažinimą…

…”Jūsų širdys tyloje pažįsta dienų ir naktų paslaptis.
Bet jūsų ausys trokšta išgirsti, ką sako jūsų širdis.
Jūs norit pažinti žodžiais tai, ką visada žinojote mintimis.
Jūs norit pirštais paliesti savo nuogą svajonių kūną.

Ir gerai, jei taip bus…, nes
Slaptas jūsų sielos šaltinis turi išsilieti ir gurgėdamas nutekėti jūron.
Ir jūsų beribių gelmių lobis atsivers jūsų akims.

Bet nesistenkit pasverti savo nežinomo lobio;
Ir neieškokit savęs pažinimo gelmių su kuoka ar svambalu!

Nes jūsų Aš – tai beribė ir neišmatuojama jūra.

Nesakykit: “Aš radau tą tiesą”, verčiau sakykit: “Aš radau kažkokią tiesą”.
Nesakykit: “Aš radau Sielos taką”, verčiau sakykit: “Sutikau Sielą, einančią mano taku”.

Nes Siela vaikščioja visais takais.
Siela neina viena kryptimi ir neauga kaip nendrė.
Siela išsiskleidžia kaip daugybę žiedlapių turintis Lotosas.”

/ PRANAŠAS.Kahlil Gibran/

Charakterio lavinimas · Citatos Ištraukos iš knygų · Skyrybos · Uncategorized

DVASINĖS SKYRYBOS.Debbie Ford

dvasinesskyrybos.jpg Skyrybos kaip galimybė susikurti nepaprastą gyvenimą. Debbie Ford

Nėra tokio dalyko kaip skyrybos.
Jeigu sutiksime su apibrėžimu, pateikiamu mažiausiai viename žodyne, skyrybos reiškia visišką išskyrimą, atskyrimą. Tokio dalyko nėra.
Visatoje atskyrimas neegzistuoja.

Daugumai mūsų tai yra gera ir kartu bloga žinia. Gera žinia ta, kad mes niekada nesame ir niekada nebūsime vieni. Bloga žinia, kad negalime visiškai atsikratyti nė vieno žmogaus. Mes negalime atskirti savęs nuo kitų.
Taigi, nutraukti santykių neįmanoma.
Įmanoma tik juos pakeisti.

Turbūt tai bene pats svarbiausias dalykas, kurį žmonės turėtų suvokti užmegzdami santykius. Nėra tokių santykių, kurie turėtų pabaigą. Todėl pagrindinis klausimas yra ne tai, ar ketiname užmegzti santykius, o kokie tie santykiai bus.

Mūsų santykiai su kitu žmogumi tęsiasi be galo. Net jeigu daugiau niekada to žmogaus nesutinkame, santykiai su juo tęsiasi. Jų pobūdis daro įtaką mūsų gyvenimui.

Iš visų santykių, kuriuos užmezgame su kitais žmonėmis, santuokinis ryšys paprastai mums daro didžiausią įtaką. Todėl santuokos nutraukimas dažnai būna nepaprastai skausminga patirtis. Vis dėlto išsiskyrimas, dėl kurio liūdime, tėra mūsų vaizduotės prasimanymas. Įsivaizduojame, kad santuoką galime nutraukti, tačiau tai tik iliuzija. Kai tai suvokiame, pradedame sveikti.
Santuokos negalima nutraukti. Galime sakyti, kad santuoka nutraukta, galime netgi gauti valstybės tarnautojų patvirtinimą, bet negalime iš tikrųjų jos nutraukti. Negalime nuspręsti, kad dviejų sielų sąjunga liovėsi egzistavusi. Pasirodo, tų, kuriuos Dievas sujungė, iš tiesų niekas negali išskirti.
Netgi kai tai, kas buvo sujungta, atskiriama, kiekvienoje puselėje išlieka kitos puselės dalis. Kitaip tariant, įmanoma padalinti, bet neįmanoma liautis buvus vienas kito dalimi.

Įmuškite į dubenį du kiaušinius ir juos sumaišykite, o tada pamėginkite vieną nuo kito atskirti.
To padaryti neįmanoma.
Žmonės yra kaip tie kiaušiniai dubenyje.
Visi esame vieni su kitais susipynę.
Kai išgyvename skyrybas, mums gali atrodyti, kad gyvenimas visiškai susijaukė, ir mes jau niekada neatsigausime.

Ši knyga apie tai, kaip išgyti praradus dalį savęs. Apie tai, kad kaip tik tada, kai mums atrodo, jog gyvenimas byra į šipulius, jis galbūt pirmą kartą įgauna savo tikrąją prasmę. Tai nepaprasta kelionė per pasibaigusios meilės tamsą į niekada nesibaigiančios meilės šviesą: meilės sau, meilės gyvenimui – meilės Dievui.

Ši knyga yra stebuklinga. Ji suteikia vilties ir supratimo ten, kur dažnai viešpatauja neviltis ir tamsa. Kai kenčiame, nepastebime gyvenimo džiaugsmo, negalime dainuoti, neįstengiame šokti džiaugsmingo gyvenimo šokio. Ši knyga apie tai, kaip išsigydyti didžiausią skausmą, kokį tik gali sukelti gyvenimas: dėl žlugusios svajonės praradus meilę. Ji yra apie tai, kad meilė niekur nedingsta, ir jeigu tik atsibusime, galėsime gyventi savo svajonių gyvenimą.
Debė Ford padarė šį stebuklą įmanomą ir įteikė mums didžiausią dovaną: savo patirtį. Ji išgyveno skyrybas, iškentė skausmą ir priėmė visa tai kaip didžiausią gyvenimo pamoką. Giliai išgyvenusi šią patirtį, pasisėmė amžių išminties.

Debė šia išmintimi dalijasi savo knygoje, todėl mūsų kelias į savą išmintį gali būti kur kas trumpesnis, reikalaujantis mažiau pastangų ir ne toks skausmingas, koks galėtų būti. Nors Debės Ford išmintis dar nėra mūsų išmintis, ji kaip švyturys naktyje gali nurodyti mums kelią. Kelią atgal į save.
Tai yra šios knygos dovanojamas stebuklas: ji gali padėti mums grįžti į save.
Juk kaip tik save prarandame per skyrybas. Tai niekada nebūna kitas žmogus. Tai, ką manomės praradę, yra mūsų savastis. Sutrypiamos gražiausios mūsų mintys apie save: kad mokame mylėti ir esame verti meilės; kad su mumis malonu būti ir kad esame iš tų žmonių, kurių niekas nenorėtų palikti; kad mokame pasirinkti ir tinkamai įvertinti kitus žmones; kad galime pasitikėti savo širdimi ir kad mūsų meilė, dovanojama iš visos širdies, nugalės visas kliūtis.
Per skyrybas prarandame save, todėl skyrybos ir suteikia tiek daug skausmo.
Šiuo atveju mums į pagalbą ateina Debė Ford, nuostabi šiuolaikinė mokytoja, ir parodo, kaip galime vėl save atrasti. Ji padeda suprasti, kad to, ko manomės netekę, iš tiesų niekada nepraradome ir negalime prarasti to, Kas Mes Iš Tikrųjų Esame.

Žingsnis po žingsnio vesdama mus keliu į išgijimą, suprantamai viską paaiškindama ir pasiremdama pavyzdžiais iš savo ir kitų žmonių gyvenimo, Debė padaro nuostabiausią dalyką, kokį tik gali padaryti mokytojas. Sudėtingus dalykus ji paverčia paprastais. Palengvina tai, kas sunku. Tai, kas neįmanoma, ji paverčia įmanomu.
Po skyrybų maniau, kad daugiau niekada gyvenime nebūsiu laimingas. Dabar esu laimingesnis nei kada nors anksčiau, tačiau mano kelias į šią laimę buvo be galo ilgas. Labai gaila, kad anuomet neturėjau šio Debės Ford žemėlapio.
Jūs jį turite.

Jūs galite sužinoti, kaip praradimą paversti laimėjimu, galite suprasti, kad iš tiesų nieko neprarandame, kad santykiai neturi pabaigos, bet skausmas ją turi.
Tai tikrai didelės dovanos. Esu nuoširdžiai dėkingas Debei, kad pasidalino su visais savo išmintimi, įgyta per patirtį. Ji skleidžia meilę ir šviesą tada, kai žmogui labiausiai to reikia.

Ar šiuo metu patys išgyvenate skyrybas, ar svarstote šią galimybę, jau išsiskyrėte, ar padedate skyrybas išgyventi kitiems žmonėms, – ši knyga jums bus naudinga visą likusį gyvenimą.

Debe Ford, tegul Dievas jus laimina.
Neale Donald Walsh

 

 

Charakterio lavinimas · Citatos Ištraukos iš knygų

Prisirišimų paleidimas. Mažų žingsnelių menas

Mažų žingsnelių menas

Praktika. Kaip paleisti prisirišimą prie artimo žmogaus?
Per savo gyvenimą mes tik ir raišiojamės. Prie tėvų, draugų, sutuoktinių, vaikų… Prie profesijos, malonios veiklos, įvairių įpročių ir kasdienių ritualų. „Aš negaliu be jo gyventi“ – verkia draugė ir nesupranta, kodėl vyras veržiasi iš tokio mylinčio ir išpuoselėto glėbio. „Aš negaliu prarasti šio darbo, man tai – pasaulio pabaiga“ – guodžiasi kolegė. „Tik ši dvasinė praktika man padeda gyventi pilnavertį gyvenimą“… Girdėta?…
Visa tai – prisirišimai. Prisirišimai, kurie, imituodami meilę, tarsi turėtų būti laimės garantai, o sukelia tik kančią ir skausmą. Ir dažniausiai – ne tik mums.

Išlaisvinę širdis nuo prisirišimų mes išsivaduojame nuo baimės jų netekti. Ta baimė – vien apie tai pagalvojus – gniaužia gerklę, dusina ir veržiasi iš akių ašarų lavinomis. Paleiskime ją. Patikėkite – atlikus šį pratimą niekas jūsų nepaliks. Juk išsivadavę nuo prisirišimų jūs šviečiate kaip saulė, nes jūsų širdyje atsiranda ramybė ir besąlyginė meilė – nes norą turėti artimą žmogų pakeičia noras, kad jis būtų laimingas. Nuo saulės niekas nebėga, priešingai, visi nori pasišidyti jos spinduliuose. Visi grįžta į jos gyvybę dovanojančius ir sušildančius spindulius.

Prisirišimai nesuteikia nei laimės, nei meilės, nei laisvės. Žmogus kenčia, nes viską ir visus laiko prie savęs pririšęs. Tiems ryšiams palaikyti jis eikvoja begalę jėgų ir energijos, ir tai neatneša nei jam, nei kitam žmogui nei laimės, nei džiaugsmo. Nes „įsikibimas“ visada slegia. Yra toks posakis: „jei nori išsaugoti – paleisk“. Ir tai – tiesa, nes tik atsirišę mes galime pritraukti kitą žmogų. Nes visada maloniau būti su žmogumi, kuris nori su tavimi būti, o ne su tokiu, kuriam tavęs mirtinai reikia…

Praktika: Prisirišimų išplukdymas

Įjunkite malonią, ramią muziką, patogiai atsisėskite, užsimerkite ir atsipalaiduokite.

Įsivaizduokite, kad esate uoste, ir išlydite laivu išplaukiantį jums artimą ir brangų žmogų.

Išlydėjimo akimirka yra labai svarbi. Jūs pajusite išsiskyrimo, netekties skausmą. Būtent pajutę ir priėmę šį skausmą, mes išrauname iš širdies šią prieraišą, tai ir yra išsilaisivinimo esmė, praktikos efektyvumo rodiklis.

Pasistenkite iš tiesų paleisti tą žmogų, paleisti jį visiems laikams. Tebūnie jo laivas gražus, didingas, prabangus, apšviestas margaspalvių šviesų, o jame yar viskas, ko gali prisireikti tolimose kelionėse.

Būtinai matykite, kaip laivas atsišvartuoja ir plaukia vis tolyn, ir iš visos širdies linkėkite geros, laimingos ir džiaugsmingos kelionės. Linkėkite, laimės, meilės ir visokeriopos sėkmės. Tegu to laivo bures įtempia jūsų meilės vėjai. Svarbiausia, kad žmogus tame laive būtų labai laimingas! Tad įsivaizduokite ,kad tame laive yra viskas, kas teikia jam laimę (jei plaukia vaikas – tai gali būti ir viskas „Disneilendas“, medžioklė ar žūklė vyrui). Taip, labai skaudu įsivaizduoti, kad jūsų artimas žmogus laimingas pasaulyje, kuriame nėra jūsų. Tačiau padarykite tai – paleiskite jį.

Būtent tą akimirką įvyksta atsirišimas. Kai tai išgyvename, kai priimame išsiskyrimo skausmą, vienišumą ir jausmą, kad esame palikti, juos pakeičia dieviškojo įkvėpimo ir vienybės jausmas. Vienybės su pačiu savimi, su visu pasauliu. Mūsų širdis išsiskleidžia kaip nuostabaus grožio gėlė, kaip paukštis išskleidžia sparnus. Tai – didingas, nuostabus, stebuklingas būvis.

Kai mes paleidžiame – linkėdami meilės, mūsų Širdies Šviesos persijungia iš artimųjų į tolimąsias, ir mūsų žmogiškoji meilė transformuojasi į dieviškąją, iš prieraišios tapdama besąlygine.

Ir atminkite: negalima nukirsti ar nutraukti lynų, juos privalu atrišti. Nevalia įsivaizduoti, kad laivas nenuplaukė, o kursuoja jūsų įlankoje. Negalima plukdyti žmogaus laive, kuris negalėtų apiplaukti aplink pasaulį ir būtų priverstas netrukus grįžti. Paleidimo procesas turi būti visiškai nuoširdus, sąžiningas ir totalus – tuomet sulauksite rezultato. Mes turime išlydėti laivą suvokdami, kad jis gali niekuomet nebegrįžti, ir vis tiek linkėdami išlydimam žmogui laimingo, džiaugsmo kupino gyvenimo. Ir būtinai matykite, koks laimingas tame laive yra tas žmogus.

Palaukite, kol jūsų vaizduotėje laivas išplauks ir virs mažyčiu taškeliu dideliame vandenyne. Nuoširdžiai išjauskite visą išsiskyrimo skausmą, ir tuomet jus aplankys didžiosios laisvės pojūtis, džiaugsmas, kuris išliks su jumis.

Kaskart ką nors paleisdami mes tarsi numirštame, išgyvename kažką panašaus į mirtį. Tačiau po mirties seka naujas gimimas.

Pradėkite praktiką nuo vieno, paties svarbiausio žmogaus, o tuomet išleiskite į kelionę laivu kitus artimuosius ir jums brangius žmones – tėvus, vaikus, draugus ir t.t.

Ir su kiekvienomis palydėtuvėmis jūsų vienišumo skausmą pakeis harmoninga ramybė ir lengvumas. Laisvės, džiaugsmo, šviesos pojūtis tik augs.

O tiems, kad nori tuo užsiimti rimtai – rašytojo, keliautojo ir senovės civilizacijų tyrėjas V. Lermontovas siūlo

Budos praktika
1. Pirmąjį kartą atlikite šią praktiką su vienu žmogumi – tuo, kuriam jaučiate pačią stipriausią prieraišą.
2. Antrosios praktikos metu pakartotinai paleiskite pirmąjį žmogų ir pridėkite kitus artimuosius – išlydėkite mylimuosius, tėvus, vaikus, gimines, draugus. Kiekvienam įrenkite po asmeninį laivą, nors galima vienu laivu plukdyti ir po kelis. Nuspręskite patys. Svarbiausia, kad visi žmonės laivuose būtų laimingi ir džiaugtųsi, o Jūs išsisikirtumėte iš tikrųjų – t. y. Pajustumėte išsisikirimo skausmą ir meilę, kokią jaučiate išplaukiantiesiems.
3. Trečiąjį kartą atlikite paleidimo ritualą su 1 ir 2-aisiais, po to paleiskite jus nuskriaudusius ir jūsų nuskriaustus žmones, tuos, prieš ką jaučiate kaltę ir kurių bijote. Svarbiausia – paleisti juos labai džiugius ir laimingus.
4. Ketvirtą kartą su jais visais paleiskite ie savo „pozityviąsias“ prieraišas – svajones, planus ir viltis.
5. Prie 1-4 praktikų paleidžiame ir visus autoritetus, mokytojus, mokymus, knygas – viską, kas jums dvasiškai brangu.
6. Šeštąjį kartą atlikus visas penkias praktikas paleisite visus savo materialiąsias gėrybes: pinigus, būstą, automobilį, sodybą, akcijas, santaupas, drabužius ir daiktus. Taip, kad nebeturėtumėte visiškai nieko, stovėtumėte nuogybėje.
7. Paskutinė praktika – įgyvendinę pirmus šešis punktus, įsodinkite į laivą save. Ir pajuskite, kaip su jumis lieka tik jūsų tikrasis Aš – ir kaip lengva, kaip paprasta ir kokia laimė yra gyventi šiame pasaulyje…

Praktikos šaltinis: V. Lermontovas „Sukurk savo likimą“

Parengė Audra Maksvytienė

Charakterio lavinimas · Citatos Ištraukos iš knygų · Moteris · Vyras

Vidinis vyras ir vidinė moteris

Vidinis vyras ir vidinė moteris
Ištrauka iš Shakti Gawain knygos “Gyvenimas šviesoje”.

Kiekviename mūsų yra vyriškoji ir moteriškoji energijos, bet tam, kad jos galėtų viena su kita darniai sąveikauti svarbu žinoti kaip jos veikia viena su kita ir šį ryšį ištobulinti.
Rytų filosofijoje giliai ir aiškiai išreikštos yin (moteriškoji/priimančioji) ir yan (vyriškoji/aktyvioji) sąvokos.
Vakaruose Karlas Jungas taip pat aiškino, kad vyrai turi moteriškąjį pradą (anima), o moterys – vyriškąjį (animus), kuriuos dauguma mūsų laiko stipriai savyje užslopinę, ir kad vis dėl to mes turime išmokti su šiais pradais susidraugauti.

Moteriškasis pradas – intuityvioji savastis. Tai giliausia ir išmintingiausia mūsų dalis. Tai yra moteriškoji energija esanti moteryse ir vyruose. Tai priimantis pradas, atviros durys per kurias gali tekėti aukštesnysis visatos protas, priimančioji kanalo dalis. Mūsų vidinė moteris bendrauja su mumis per mūsų nuojautą – iš vidaus ateinančius pojūčius, vaizdinius. Jei gyvename į ją nekreipdami sąmoningo dėmesio, ji mėgins mus pasiekti per sapnus, emocijas, fizinį kūną. Ji – tai aukščiausios išminties šaltinis mumyse.
Jei išmoksime kiekvieną akimirką atidžiai ją išklausyti, ji mums tobulai vadovaus.

Vyriškasis pradas yra veiksmas – mūsų sugebėjimas veikti fiziniame pasaulyje – galvoti, kalbėti, judėti. Ir nesvarbu ar esate vyras ar moteris, jūsų vyriškoji energija yra jūsų sugebėjimas veikti.
Tai išorėn tekanti srovė. Moteriškasis pradas priima kūrybinę Visatos energiją, o vyriškasis išreiškia ją pasaulyje per Veiksmą. Taip vyksta Kūrybinis procesas.

Tam, kad harmoningai sąveikautų vidinė moteriška energija ir vyriškoji, turite leisti vadovauti moteriškajai energijai, mūsų nuojautai, nes tai durys į aukštesnįjį protą, ir būti pasiruošusiam veikti tikslingai ir be baimės.
Moteriškasis pradas sako: “Aš jaučiu taip”, Vyriškasis pradas: “Aš girdžiu tavo jausmus. Ką norėtum kad padaryčiau”? Ji sako: “Aš noriu to”. Jis atsako: “Nori to? Puiku. Aš tai gausiu/realizuosiu”. Ir jis eina tiesiai ten, kur gali išpildyti savo vidinę nuojautą, nes tiki, jog šiame intuityviame troškime slypi Visatos Išmintis.
Jūsų vidinė vyriškoji energija klausosi vidinės moteriškosios energijos, t.y. veikia jos jausmų vedamas. Teisingas vyriškosios energijos funkcionavimas yra absoliutus aiškumas, kryptingumas ir aistringa jėga, besiremianti tuo, ką kalba per jūsų vidinę moterį tekanti Visata.

Moteriškoji prigimtis yra išmintis, meilė ir aiškus matymas, išreikštas per jausmą, troškimą.
Vyriškoji prigimtis – išorinė, rizikinga veikla, tarnaujanti moteriškajai prigimčiai tarsi galantiškas riteris tarnauja išrinktajai damai.

Paklusdama jai ir skirdama savo veiksmus jos labui, mūsų vyriškoji energija sukuria mumyse asmenybės struktūrą, ginančią ir gerbiančią jautrią mūsų intuityviosios moteriškosios dalies energiją.
Dažnai įsivaizduoju savąjį vyrą, stovintį už savo vidinės moters – palaikantį, ginantį ir saugantį ją. Vyras gali įsivaizduoti savo moterį viduje arba stovinčią jam už nugaros, jus vedančią, suteikiančią jėgos, maitinančią ir paremiančią.
Kai šios dvi energijos veikia kartu, mus aplanko nepaprastas pojūtis – stipraus, atviro, kūrybingo kanalo, kuriuo teka jėga, išmintis, taika ir meilė.

Citatos Ištraukos iš knygų · Moteris

APIE TIKRĄ MOTERĮ IR DVI MOTERIŠKUMO ESMES. Zalatorienė

„- Kas yra tikra moteris?
– Tikra moteris turi nuostabiausią gebėjimą išlaikyti pusiausvyroje abi savo prigimties puses – motiniškumą ir moteriškumą. To ir privalo išmokti kiekviena moteris. Ji privalo žinoti, kada imtis auginančios motinos vaidmens, o kada „pastojančios“ moters rolės.
– Ką tai reiškia gyvenimo praktikoje?
– Tenka grįžti prie klausimo apie gyvenimo prasmę ir tobulėjimą. Sąmonės evoliucija vyksta tada, kai gauname naujų žinių, o norint gauti žinių, reikia pakliūti į nežinomybės pasaulį. Kitaip įstrigtume tame, kas žinoma. Nebūtų tobulėjimo. Moteris į nežinomybės pasaulį įeina pirmoji.
– Pirmoji? Juk vyrai visur pirmi.
– Nesistebėkite. Nieko keista, nes moteris iš prigimties yra nepažini. Vadinasi, moters įėjimas į nežinomybę yra įėjimas į jos pačios vidinį pasaulį. Čia, be abejo, ji susiduria su chaosu. Nežinomybės pasaulis yra chaosas tol, ko jame nepadaroma tvarka, kol viskas nesudėliojama į pažinimo lenteles.
– Paprastai tariant, moteris pamato daug galimybių, iš kurių viena bus verta dėmesio.
– Visos galimybės, su kuriomis moteris susiduria nežinomybės sferoje, vidiniame pasaulyje, yra tiktai potencialas, kuris neturi jokios vertės. Vertę jis įgyja tik tuo atveju, jeigu jį galima materealizuoti. Materealizuoti – reiškia žinias pritaikyti praktiškai. Pritaikant praktiškai būtina gebėti atskirti. Juk iš visų potencialių galimybių turime atrinkti tą, kuri labiausiai tinka mūsų tikslams ir tik tada ją materealizuoti.
– O vyras pats kodėl neina į nežinomybės pasaulį?
– Vyras negali. Vyras stiprus loginiame, racionaliame, žinomybės pasaulyje. Įėjimas į nežinomybės sferą yra širdies aktas. Turėdami reikalų su iracionaliais dalykais, mes galime pasikliauti tik nuojauta. Tačiau atskirti, kas tinka kas ne, yra proto aktas. Taigi moteriai tenka rinktis vieną iš dviejų: įėjusi į nežinomybę ir pamačiusi, kokios galimybės atsiveria, atskyrimo aktą ir jo realizavimą ji perduoda vyrui  arba užsiima tuo pati. Moteris privalo pasirinkti vyrą, tačiau jo tiksluose neturi stoti jam skersai kelio. Kas jam naudinga, kas ne, turi nuspręsti pats vyras. Jeigu moteris neleidžia jam pačiam nuspręsti, vadinasi, ji nepalaiko vyro paskirties, stoja jam skersai kelio.
– Ką reiškia nestoti skersai kelio?
– Nebūti kilimėliu. Moteris-kilimėlis savimi nepasitiki, mano esanti kvaila, nieko nesugebanti, ir nerodo jokių teisėtų pastangų būti asmenybe. Tokia būtybė net nemėgina būti moterimi, ji paprasčiausiai viską atiduoda savo vyrui – pradedant makštimi ir baigiant savigarba. Jai visai nesvarbu, kaip su ja elgiasi. Ji patenkinta, kad nereikia galvoti nei imtis jokios atsakomybės. Moteris-kilimėlis yra basakojė, nuolat nėsčia virėja.
– Vyrui labai patogi basakojė virėja. Šviežias maistas, pigūs drabužiai, jokių brangių kvepalų…
– Ne kiekvienam vyrui užtenka basakojės virėjos. Lygiagrečiai jis gali draugauti su įdomia, „brangia“ moterimi. O tarnaitė yra tarnaitė. Kaip namų baldas.
– Įstrigęs man toks epizodas: bulviakasis. Drauge dirba vyras, ir žmona. Abu pavargo. Sugrįžo namo ir vyras sako žmonai: „Duok greičiau valgyti“. Atsisėda ir su laikraščiu rankoje laukia pietų, o žmona viena sukasi virtuvėje, pamaitina vyrą, pati paskubom užkanda ir vėl abu eina dirbti.

Mane visada šiurpas nukrečia nuo tokio vaizdo. Moteris leidžiasi šitaip engiama. Tokių daug. Jų logika tokia – ne vyrui kuistis virtuvėje. Ir aria viena už visus. Ir savo vaikams rodo pavyzdį…Vis dėl to mūsų kultūroje moteriai sunku nepavirsti tarnaite.

–         Žinoma, būtina abipusė pagarba. Ir nereikia tikėti, kad vienas svarbesnis, geresnis, o kitas kvailesnis, menkesnis. Tikra moteris įeina į nežinomybės pasaulį ir atneša iformaciją. Dabar vyro eilė. Moteris leidžia jam spręsti, kuris kelias bus geriausias. Bet ir taip elgdamasi ji pirmiausia apsidraudžia. Todėl niekada netampa vyro pasipūtimo arba apgaulės auka. Tikra moteris kartkartėmis pakelia skanadalą vyrui, kuris mėgina ignoruoti jos vaidmenį gyvenime arba visiškai jos negirdi ir nenori girdėti. Moterys daug praktiškesnės ir racionalesnės už vyrus, mažiau ambicingos. Tai labai padeda gyvenime.

–         Pastebėjau, kad skandalistes vyrai daug labiau vertina ir gerbia.

–         Skandalai irgi turi būti normuoti ir sukelti tinkamu laiku. Tikra moteris jaučia, kada gali perlenkti ir sustoja. Bet jeigu moteris nusprendžia, kad viską gali daryti ne blogiau už vyrą ir viską darys pati ir savo noru bei iniciatyva, ji užsikraus motinos vaidmenį ir viskas baigsis tuo, kad ji taps „antros rūšies vyru“. Jei ji šito tikrai nori, puiku, pirmyn, bet tik su sąlyga, kad visą likusį gyvenimą sutinka būti motina ir niekada nesistengs tapti tikra moterimi.

–         Po vedybų kiekvienos moters gyvenimas pasunkėja, o vyro palengvėja.

–         Susiejus savo gyvenimą su vyru, moters padėtis visada sunkesnė. Netikras vyras gali ryžtingai atmesti  visus moters pasiūlymus.Vadinasi, viskas, ką kalba moteris, nuvertinama ir nelaikoma tiesa ir jūs galite kalbėti iki pamėlynavimo, bet vyras nepriims iš jūsų to, ką mėginsite jam duoti. Esu įsitikinęs, kad pasaulyje nėra moters, nepatyrusios tokios situacijos ir tokios nevilties.

–         Tikrai taip. Kartais tenka gulti kyžium dėl tikslo, kuris netgi jam pačiam svarbesnis ir jis pats turėtų klausti patarimo.

–         Tačiau galiu jus paguosti, kad po tokio išbandymo tikra moteris gauna galimybę pasinaudoti savo pačios paslaptimi. Juk į nežinomybę įeidama pirmoji, ji pirmoji ir pamato tą daugybę galimybių, kurių esti kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Vyrai visada eina per žingsnį atsilikę nuo moters, o jeigu jie užsispyrę, neišvengiamai atsiliks nuo moters keliais žingsniais.

–         Pasaulio suvokimo prasme – taip. Bet fizine prasme dažnai būna atvirkšiai, moteris tipena paskui vyrą. Silpnas vyriškumu, jis gali būti stiprus fiziškai. Ką daryti?

–         Pasirinkus silpną savo gyvenimo vyrą, galimybė yra tik viena: mokyti jį augti. Ir prižiūrėti, kol jis užaugs tiek, kad bus pajėgus pademonstruoti teisę į vyriškumą. O kol jis užaugs, moteriai teks pabūti motinos vaidmenyje. Tai vienintelis kelias, nes moteris gali tapti tikra moterimi tik tada, kai jos gyvenimo vyras taps tikru vyru.

–         Ar ne per daug mes priklausomi vieni nuo kitų? Kartais norisi spjaut į visus priešingos lyties individus.

–         Tokia dievų valia. Taigi, jei jums pepasisekė sutikti tikrovyro, neturite kitos išeities, kaip tapti motina savo išrinktąjam ir išauginti iš jo tikrą vyrą. Teks jį stebėti ir švelniai persekioti siekiant šio tikslo. Bet jeigu jūs tai atliksite perneelyg atvirai, jis su jumis kariaus iš visų jėgų, ir galimas daiktas, galų gale pabėgs nė vienu žodeliu jums nepadėkojęs.

–         Taip, juk vyrų mėgstamiausi žodžiai: „aš padariau“, aš sugalvojau“, nors tikrai ne jis sugalvojo…

–         Nors jūs, moterys, privalote auginti vyrą iki kondicijos, iki tikro vyro statuso, tačiau jūs negalite jo išmokyti būti tikru vyru. Kaip šuo negli išmokyti katino loti ar vieversys – kiškio čiulbėti. Bet jeigu jūs vystysite jo gebėjimą atskirti, jis, laikui bėgant, pradės atskirti. Jeigu paskui, jį mokysite norėti  materealizuoti, jūs neįkyriai galėsite jį pastūmėti tinkama kryptimi, ir jis prisiriš prie jūsų fizine prasme. Liūtą reikia vedžioti už šilkinio pavadėlio. Paskubėsite, jis jus praris.

–         Man nemalonus tas motiniškas uždavinys. Jis juk turėjo savo motiną. Kodėl reikia antros?

–         Susiraskite tikrą vyrą ir nereikės būti motinėle jam.

–         Lengva pasakyti – susirask. Kur jie? Mūsų motulės priaugino vaikėzų….

–         Moteriai tenka pabūti motina ta prasme, kad vyras susigaudytų savyje, suprastų ir įsivaizduotų, koks jo potencialas ir paskirtis, o paskui reikia pažadinti jame norą tą įsivaizdavimą pateisinti. Kai šis darbas atliktas, motina turi pasitraukti į šalį, leisdama jau tikram vyrui pačiam priimti sprendimus, imtis iniciatyvos ir veikti.  Būtent, veikti. Šiuo momentu moteris atsisveikina su motinos vaidmeniu ir pereina į moters vaidmenį. Padariusi viską, kad jos išrinktasis taptų tikras vyras, dabar ji gali įsiklausyti į jo iniciatyvą, priimto jo „sėklą“ ir „pastoti“ tuo tikslu, kurį dabar pats vyras sugalvojo.

–         Bet, Mokytojau, auginti vyrą – toks nedėkingas užsiėmimas.

–         Tikrai taip. Tai ne tik nedėkingas, bet ir labai sunkus darbas. Ar kas sakė, kad gyvenimas lengvas? Auginti vyrą jau savaime sunkus užsiėmimas, o jį dar labiau apsunkina neprotinga vyrų reakcija.

–         Kažkodėl neužtariate vyrų? Kur vyriškasis solidarumas?

–         Vyras iš prigimties nežino, kaip reikia prieiti prie dvasinio tikslo realizavimo, todėl jis nepajėgus įeiti į nežinomybės pasaulį. Jis nepajėgus suprasti, kas jis, koks jis ir koks jo gyvenimo tikslas. Visa tai jam išaiškinti iš esmės gali tik moteris. Taip lėmė Aukščiausia jėga. Suradusi atsakymus, partnerė kaip motina turi atvesti savo gyvenimo vyrą prie tų atsakymų ir padaryti viską, kad jis juos suprastų. Negana to, ji privalo išauginti jame norą tapti vyru. Tačiau tai atlikusi moteris turi pasitraukti į šalį ir leisti pačiam vyrui susigaudyti savyje, ką reiškia būti tikru vyru ir kaip jam pademonstuoti teisę į tikrą vyriškumą.

–         Kaip suprasti, kada pasitraukti?

–         Kaip tik šis paskutinis žingsnis ir yra pats sunkiausias motinai moteryje. Kiekviena moteris žino, kad su vyru kaip ir su mažu vaiku – iš pradžių mokymasis vyksta nepaprastai sunkiai. Ji vis atsiduria keblioje situacijoje, kai tenka susitaikyti su jo nemokšiškumu arba imtis motinos vaidmes ir užbėgti už akių gresiančioms bėdoms. Bet to nepasiekusi moteris neturi tikėtis dėkingumo. Geriausiu atveju ji bus apkaltinta už komandavimą.

–         Daugelis vyrų savo žmonas vadina „generolais“. Nejaugi nėra kito kelio?

–         Iš esmės kito kelio nėra. Kai moteris nori išsaugoti ir apsaugoti kažką brangaus, iš pradžių joje pabunda motina. Gerai, kai kalbame apie sūnaus auklėjimą. Tačiau vyro supainioti su sūnumi nereikėtų.

–         Bet vyrai dažnai taip vaikiškai elgiasi.

–         Kai moteryje pabunda motina ir pradeda vyrui aiškinti, ką jam daryti, jis nesugeba atsikratyti savo nepilnavertiškumo jausmo. Vyras praranda daug savigarbos ir pasitikėjimo savimi, jeigu moteris pabuvusi motina vyrui, nesusipras laiku pasitraukti į šalį.

–         Gal palikime viską taip, kaip yra? Juk vaikinas turi savo tikrąją motiną.

–         Pabūti motinos vaidmenyje savo vyrui kai kada tiesiog būtina. Priešingu atveju viskas bus prarasta. Tačiau reikia iš anskto suprasti, kad nebus lengva nei moteriai, nei jos išrinktajam. Todėl gerai pamąstykite ir skrupulingai pasverkite prieš spaudžiant „gazą“ ir įsijaučiant į motinos vaidmenį. Svarbiausia, neužsibūti jame, nes tokiais atvejais vyrams išmušama žemė iš po kojų. O atsikelti reikia laiko.

–         Manau, kad čia mus, moteris, gelbsti tik jausmas.

–         Jums, kaip moteriai, išgirdus visa tai, turėjo paaiškėti, kad nėra prasmės barti vyrą už žinių trūkumą ir neprotingą elgesį. Taigi, nesibarkite, o verčiau susikaupkite, išanalizuokite abi savo puses – moterį ir motiną – ir panaudokite jas tinkamiausiu būdu. Judėkite į priekį neskubėdamos. Pajausite rezultatus. Ir ateis diena, kai pademonstruosite teisę į savo jėgą.

–         Padėjuodamos, paverkdamos, pačios savęs pagailėdamos…

–         Ne. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug galite. Niekas už jus to nepadarys. Dirbkite pačios. Taip pamažu išmoksite būti tikros moterys.

–         Gal viso gyvenimo neužteks?

–         Niekas nepasakys, kiek laiko užtruks jūsų ėjimas į tikrąją moterį. Tai priklauso nuo jūsų pačių. Nėra jokios instrukcijos, pagal kurią tobulėja sąmonė. Jūsų gyvenimo vyras taip pat turi pats parašyti sau instrukciją. Ar sėkmingai bus parašyta gyvenimo instrukcija, priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių:

kaip moteris moka atskirti Aukščiausios jėgos (dvasios) tikrąjį tikslą,
kaip moteris geba suvilioti tinkamą vyrą, turintį tinkamą tikslą,
nuo jūsų gebėjimo išugdyti vyre tinkamą matymą,
nuo jūsų gebėjimo pasitraukti į šalį ir leisti savo išrinktajam pademonstruoti jėgą.

Jeigu tai pavyks, vyras parašys gyvenimo instrukciją jums abiems ir jūs abu realizuosite savo potencialą. Jeigu pavyks.
– O kaip visa pasiekti?
– Kiekvienai moteriai gula ant pečių ši sunki našta. Tačiau nė viena tikra moteris niekada nepasakys: aš nežinau, kaip. Mes visi ateiname į žemę nežinodami kaip, bet pamažu prabunda mumyse supratimas: jeigu mes nesužinosime kaip, taip ir numirsime nemokšomis.
– Dar reikia norėti nelikti nemokša. Kitiems patogu nemokėti.
– Kiekvienas normalus žmogus nori tobulėti. Užtenka vieno vienintelio dalyko – atsiverti mus supančiam pasauliui. Išorinis pasaulis yra moteriškas, ir Didžioji Motina visada pasirengusi mokyti ir parodyti kelią. Yra tik viena sąlyga: mes atveriame jai savo širdį ir įsiklausome į nurodymus. Kitais žodžiais tariant, jūs, moterys, privalote vystyti gebėjimą gyventi taip, kad iš gyvenimo ištrauktumėte viską, ko prireiks ieškant jūsų moteriškumo. Jums reikia turėti amseninį planą ir pasirinkti savąją kryptį. Matykite savo tikslą, tikėkite savo matymu, pasitikėkite savimi.
– O kuo gi daugiau? Nors dažna moteris tikisi visažinio galvos ant tvirto peties.
– Savo kelyje sutiksite daug moterų, ieškančių moteriškumo. Eikite drauge tol, kol su jomis pakeliui, nes toks bendradarbiavimas išmokys daug ko ir jas, ir jus.
– Įžvelgiu prieštaravimą. Juk moterys visada konkurentės viena kitai. Kaip tada kelyje? Nepakišime viena kitai kojų?
– Ir kelyje galite tapti konkurente savo draugei. Taip sudėliojo Aukščiausia valia, todėl per daug dėl to nesijaudinkite. Moteris yra nežinomybės pasaulis, todėl esate paslaptis pati sau. Tačiau paslaptis lieka paslaptimi tol, kol ji nepažinta. Todėl niekada neatsiverkite kitai moteriai, nes tokiu būdu galite sugriauti savo tikrąją prigimtį ir neliks tos nuostabios paslapties, kuri yra tikros moters esmė. Niekada, niekada ir dar kartą niekada nepamirškite auksinės taisyklės – išdrįsti, veikti, tylėti ir būsite tikra moteris.“ (psl. 199-207)

A. Zalatorienė. Šimtas laipsnių. 2003

http://www.ori.lt/apie-tikra-moteri-ir-dvi-moteriskumo-esmes/393

Citatos Ištraukos iš knygų

R.Bach “Tiltas per amžinybę”

Gegužės 13-oji. Meilės diena. Deivės Mildos šventė… ir šią dieną baigiau skaityti Richard Bach knygą “Tiltas per amžinybę”. Šiuos kelis mėnesius R.Bach įtraukė man į savo pasaulį. Pirmiausia prisiminiau jo kūrinį “Džonatonas Livingstonas žuvėdra”, po to perskaičiau kūrinį “Iliuzijos” ir… galiausiai “Tiltas per amžinybę”. Pasirodo, kad toks eiliškumas buvo pats tinkamiausias, nes kiekviena iš šių knygų rėmėsi anksčiau perskaityta…

Citatos iš R.Bach “Tiltas per amžinybę”

Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys
nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume, ką turime išmokti;
kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur
esame nusprendę eiti.

— Ar esi kada atsiskyrusi nuo savo kūno?
Ji nenustebo dėl tokio klausimo ir nieko neprašė paaiškinti.
— Dukart. Vieną sykį Meksike. Kitą — Mirties slėnyje,
žvaigždėtą naktį ant kalvos viršūnės. Užverčiau galvą pažiūrėti į
dangų ir nukritau į žvaigždes… — Jos akyse staiga sužibo ašaros.
— O ar pameni, — tyliai paklausiau, — kaip lengva buvo būti
žvaigždėse be kūno, kaip natūralu, paprasta, teisinga, tikra —
lyg būtum grįžusi namo?
— Taip.
— Tas pat ir vaikščioti vandeniu. Tai galia, slypinti mumyse…
Tai šalutinė mumyse slypinčios galios pasekmė. Tai lengva ir paprasta.
Mums tenka ilgai mokytis ir susikaupus stengtis nevartoti
tos galios, antraip žemiško gyvenimo varžtai tampa pernelyg
drastiški ir netikri ir atitraukia mus nuo pamokų. Bėda, kad mes
taip įprantame versti save nevartoti mūsų tikrųjų galių, kad po
kiek laiko imame manyti, jog to ir neįstengiame. Kai buvau su
Simoda, niekas nieko neklausinėjo. Bet kai jo nebeliko, aš lioviausi
treniruotis. Regis, šioks toks prisiminimas apie tai ilgokai
išlieka.
— Kaip ir karštas šokoladas.
Aš įtariai pažvelgiau į ją: negi ji iš manęs šaiposi?
Šokoladas puode jau pradėjo burbuliuoti.
— Ne. Karšto šokolado skonis išlieka kur kas ilgiau nei pagrindinių
dvasinių realijų prisiminimas. Karštas šokoladas yra
ČIA! Jis nekelia grėsmės mūsų patogiai pasaulėjautai. Karštas
šokoladas yra DABAR! Nori karšto šokolado?

— Gal ir graži ta mintis apie pavyzdžius, — pasakė ji. — Bet
juk kiekvienas žmogus — pavyzdys, ar ne? Juk visi mes esame
atvaizdas to, ką mąstome ir kokius esame padarę sprendimus?
— Teisybė. Bet visų žmonių aš nepažįstu; jie man nieko nereiškia,
kol nesusitinku su jais, nepaskaitau apie juos ar nepamatau
jų ekrane. Prieš kiek laiko per televizorių rodė mokslininką,
kuris tyrinėja, kodėl smuikas skamba būtent taip, o ne kitaip.
Pamaniau sau: ir kam šito reikia? Milijonai žmonių badauja,
kam reikia tyrinėti smuikus?
O paskui tariau sau: ne. Pasauliui reikia pavyzdžių — žmonių,
kurie gyvena įdomų gyvenimą, daug ko išmoksta, keičia mūsų
laikų muziką. Kaip gyvena žmonės, kurių nesugniuždė skurdas,
nusikaltimai, karas? Mums reikia pažinti žmones, kurie pasirinko
tą patį, ką ir mes galime pasirinkti, kad taptume
žmonėmis. Antraip, net jei ir turėsime daugybę maisto, — kas
bus iš to? Modeliai! Mes juos mylime! Kaip manai?

Smagu protarpiais užmerkti akis, — rašiau, — ir tamsoje pasakyti
sau: „Aš esu burtininkas ir, kai atsimerksiu, pamatysiu pasaulį,
kurį pats sukūriau ir už kurį tiktai aš esu atsakingas“. Paskui iš
lėto, lyg teatro užuolaidą pakeliame vokus. Ir ką gi — priešais mūsų
pasaulis, lygiai toks, kokį jį padarėme.
Prietemoje greitai užrašiau šiuos žodžius. Paskui užsimerkiau
ir dar sykį pabandžiau: „Aš esu burtininkas… “ Tada iš lėto atmerkiau
akis.

Atsirėmusi alkūnėmis į stalą ir delnais suėmusi veidą, priešais
mane sėdėjo Lesli Periš, o jos didžiulės tamsios akys žvelgė tiesiai
į manąsias.
— Ką tu rašei, vuki? — paklausė ji.
Aš perskaičiau.
— Tai nedidelė ceremonija, — paaiškinau, — padedanti prisiminti,
kas vadovauja spektakliui.
Ji irgi pamėgino: „Aš esu burtininkė…“ — ir nusišypsojo atsimerkusi.
— Ar dabar tau tai atėjo į galvą?
Aš linktelėjau.
— Ar aš tave sukūriau? — klausinėjo ji. — Aš atsakinga, kad
tu esi čia? Atsakinga už filmus, ledus, šachmatus ir pokalbius?
Aš dar sykį linktelėjau.
— O tu taip nemanai? Tavo dėka aš esu toks, kokį tu mane
pažįsti. Niekas daugiau pasaulyje nepažįsta tokio Ričardo, koks
yra tavo gyvenime. Ir niekas nepažįsta tokios Lesli, kokia yra
manajame.

„Žiūrėdami į veidrodį, dėl vieno dalyko galime būti tikri: tai,
ką matome, nesame mes“.
„Kai žvelgiame atgal, atrodo, kad mūsų dienos pralėkė kaip
akimirka. Laikas bėga greitai, ir mūsų visų gyvenimas trumpas!
Turėtų būti TILTAS per laiką — bet kas tai? Kas? Kas?“
Kaip matai, visa tai dar nebaigta…
„Geriausias būdas atsilyginti už malonias akimirkas — tai mėgautis
jomis“.
„Svajones žlugdo vienintelis dalykas — kompromisai“.
„Pabandykime gyventi taip, tarsi būtume be galo protingi. Kaip
mes gyventume, jei būtume dvasiškai tobulesni?“

— Aš klausiu, ką tu darysi su savo užrašais?
— A! Kiekvieno mėnesio pabaigoje peržiūriu juos, pamąstau,
ką jie stengiasi man pasakyti. Gal vienas kitas iš jų išaugs į apsakymą
ar knygą, o gal ir ne. Užrašų gyvenimas labai netikras.
— O šio vakaro pastabos, ar jos tau ką nors sako?
— Dar nežinau. Pora jų rodo, kad aš nesu visai tikras, ar ši
planeta — mano namai. Ar tu kartais nesijauti šiame pasaulyje
kaip turistė? Eini sau gatve — ir staiga ima rodytis, jog viskas
aplink — tarsi judantys paveikslėliai? Štai kaip čia gyvena žmonės:
didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo „lietaus“ ir „sniego“
su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie
laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais
kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad
kiekvienas iš jų save suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje „kūnu
kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba,
nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti. Keista
mažytė planeta. Pasiilgau tavęs. Tuoj grįšiu namo. Ar tau yra taip
buvę?
<..>
— Tie užrašai — lyg atmintinė. Jie padeda man neužmiršti,
kad esu tik turistas Žemėje, primena man juokingus čionykščius
įpročius ir kaip man čia patinka. Tai darydamas aš beveik galiu
prisiminti, iš kur esu atėjęs. Yra toks magnetas, kuris mus traukia,
versdamas peržengti šio pasaulio ribas. Manęs neapleidžia
keistas jausmas, jog mes esame atėję kažkur iš anapus.

Štai ką galų gale reiškia mokytis, — mąsčiau, — svarbu ne tai, pralaimime
ar ne, bet — kaip pralaimime, kaip tai pakeičia mus ir ką iš
to gauname, ko anksčiau neturėjome, kad galėtume pritaikyti
žaisdami kitąsyk. Pralaimėti — savaip reiškia laimėti.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. „Dabar mano kūnas visiškai
atsipalaiduoja“. Dar kartą įkvėpiau. „Dabar mano sąmonė visiškai
atsipalaiduoja“. Dar kartą. „Dabar aš giliai užmiegu. Pabusiu,
kai tik sugrįš Lesli, ir būsiu toks žvalus ir atsigavęs, kaip po aštuonių
valandų gilaus, normalaus miego“.

nutilau.
— Kai tu nuėjai, aš sėdėjau čia ir užsimerkiau… Staiga —
šviesa, bet ne šviesa. Šviesesnė už šviesą, bet neakinanti, neskaudi.
MEILE, ne šiaip pora kvailų skiemenų, o Meilė, kuri YRA!
Kokios nė neįsivaizdavau. IR MEILĖ! TIK JI YRA SVARBI!
Tai buvo žodžiai, bet tarsi ne žodžiai ir net ne mintys. Ar tau kada…
Ar tu supranti?
— Taip, — atsakė ji. Patylėjo kurį laiką, lyg ką prisiminusi, ir
pridūrė: — Ten žvaigždėse, kai buvau atsiskyrusi nuo kūno. Išgyvenau
tokią nuostabią vienovę su gyvenimu ir su visata, pajutau
tokią galingą meilę, kad iš džiaugsmo net apsiverkiau!

Kiek reikia žodžių ir laiko paklausti: „Kas tu esi?“ O kiek
užtrunka paklausti: „Kodėl?“

— Ar tu tiki angelais sargais? — paklausiau jos.
— Kurie mus stebi, gina ir rodo kelią? Kartais — taip.
— Tuomet pasakyk, kodėl angelas sargas turėtų rūpintis mūsų
meilės reikalais? Kodėl jis turėtų padėti mums meilėje?
— Aišku, kodėl, — atsakė ji. — Angelui sargui meilė svarbiau
už viską. Jam mūsų meilės reikalai svarbiau už visą likusį
mūsų gyvenimą! Kuo gi dar jam rūpintis?
Žinoma, ji teisi! — pagalvojau.
— O kaip manai, — klausinėjau, — ar angelai sargai gali vieni
kitiems pasirodyti žmonių pavidalu ir kas keletą gyvenimų
tapti mylimaisiais?
Ji susimąsčiusi krimstelėjo krekerio.
— Taip. — Ir po akimirkos pridūrė: — Ar angelas sargas atsilieptų
į mano skelbimą?

Argi angelai sargai negalėtų būti tokie? — mąsčiau dairydamasis
savo bloknoto. Argi ši planeta negalėtų būti gyvenama angelų,
kurie pripildytų vienas kito gyvenimus nuotykių ir paslaptingumo?
Negi nors keletas iš jų negalėtų retsykiais surasti vienas
kito?

Mus taip pavergia išorė, jog pamirštame, kad išorė nėra žmogaus
esmė. Kai mus pakeri angelo protas, jos veidas tampa dar
mielesnis akiai. „O, tarp kitko, — tada sako ji, — aš turiu dar
ir kūną…“

Ji niekad anksčiau nebuvo man grojusi: tvirtindavo esanti atpratusi
ir drovėdavosi netgi atvožti pianiną, kol aš būdavau kambaryje.
Tačiau kažkas tarp mūsų atsitiko… Gal ji išdrįso skambinti,
nes dabar mes jau buvome meilužiai, o gal ji tarsi mokytoja
taip troško padėti savo kurčiam mokiniui, kad niekas
neįstengė jos sulaikyti?

Kaip mus piktina vedę vyrai ar ištekėjusios moterys,
mėginantys užmegzti su mumis romaną! Žmogus turi elgtis taip, kaip
jam atrodo teisinga: jei jau tiki santuoka, tai ir dorai gyvenk joje.
O jei netiki — tai skubėk skirtis.

Kaip man svarbu skraidyti! Tai simbolizuoja viską, kas man
brangu. Skraidymas — lyg savotiški burtai, bet iš tiesų tam reikia
žinių, įgūdžių ir mylimo, iki nago juodymo pažįstamo partnerio.
Žinai principus, laikaisi taisyklių ir drausmės — ir būtent
tada, kad ir kaip keista, esi laisvas! Skraidymas toks panašus į
muziką!

Mes sulėtinome greitį, apsivertėme ir ilgai kritome žemyn.
Nuostabi mintis! Gal mes tikrai galime kalbėtis su savim laike, ir
dabartinis Ričardas sugeba padrąsinti tuometinį Dikį — ne žodžiais,
o giliai slypinčiais būsimų nuotykių prisiminimais. Tai
tartum koks dvasinis radijo ryšys — perduoti troškimams, išgirsti
nuojautoms.
Kiek daug galėtume sužinoti, jei bent valandą, bent dvidešimt
minučių praleistume drauge su busimuoju savimi! Ir kiek
daug turėtume pasakyti sau — buvusiajam!

Koks nuostabus tai būtų eksperimentas! Pasveikinti visus
tuos Ričardus, kuriuos pirma manęs nusinešė laiko tėkmė, ir išgirsti,
ką jie norėtų man pasakyti! O tie kiti „aš“ alternatyviose
ateityse, kurie pasirinko kitokį gyvenimo kelią ir pasuko kairėn
ten, kur aš sukau dešinėn, — ką jie galėtų man papasakoti? Ar
jų gyvenimas geresnis? Ar dabar, jau daug ką sužinoję, jie norėtų
jį pakeisti? Nekalbant jau apie Ričardus kituose gyvenimuose,
tolimose Dabarties ateityse ir praeityse, — mąsčiau. Jei visi
mes gyvename Dabar, kodėl negalėtume bendrauti?

Jo vietoje atsirado kita, šiaip jau maloni idėja: „Vienatvės
priešprieša, Ričardai, yra ne buvimas drauge, o intymumas“

Štai ko aš ilgiuosi!
Mano tobuloji moteris su daugeliu kūnų šalta kaip ledas šaldiklyje.
Ji — tai bendravimas be domėjimosi, seksas be meilės,
draugystė be pasiaukojimo.
Jos negalima užgauti ir ji pati neužgaus, bet lygiai taip pat ji
negali mylėti ir būti mylima. Su ja neįmanomas joks intymumas.
Ar gali būti, kad… intymus bendravimas man toks pat svarbus,
kaip ir laisvė?

Aš galiu atsakyti į tavo klausimus, bet tu vis
tiek manęs neklausysi, kol pats nepakliūsi į didįjį patirties verpetą.
Man širdis nupuolė.
— Tu manai, kad mane gąsdina tai, ką tu pasakysi? Kodėl
tu toks tikras, kad aš tavęs neklausysiu?
— O ar klausysi?
— Kuo gi aš galėčiau pasitikėti labiau nei tavim? — sušukau.
— Žinoma, klausysiu!
— Gal ir klausysi, tik nesielgsi taip, kaip aš pasakysiu. Mudu
dabar susitikom, nes abu esam vedami smalsumo, tačiau
vargu ar tu leisi man tau padėti.
— Leisiu!
— Neleisi, — papurtė galvą jis. — Kaip ir šis lėktuvas: tavo
laikais jis dar neturi vardo, jis dar neišrastas. Kai jį išras, pavadins
ultralengvu. ir jis sukels perversmą sportinėje aviacijoje.
Tačiau tu nenusipirksi šio lėktuvo jau užbaigto, Ričardai, ir
nenusisamdysi nieko, kas jį tau surinktų. Tu statysi jį pats: detalė
po detalės, žingsnis po žingsnio. Lygiai taip ir su atsakymais
į tavo klausimus. Tu nenusipirksi jų visų iš karto, ir neklausysi,
jei veltui tau juos duosiu, diktuodamas pažodžiui.
Žinojau, kad jis klysta.
— Tu pamiršai, kaip greitai aš mokausi! — atsakiau. —
Tik duok man atsakymą ir žiūrėk, kas bus!
Jis palietė vairalazdę, taip parodydamas, kad norėtų kurį
laiką pats valdyti šį skrajūną. Mes pakilome su oro srove tūkstantį
pėdų ir atsidūrėme po pat debesimis. Laukai, pievos,
miškai, kalvos, upės plytėjo toli apačioje, lyg banguotos citrininės
spalvos aksomas. Jokių kelių. Švelnus vėjelis, mums
sklendžiant aukštyn, tyliai šiureno aplinkui.
Jis nusišypsojo ramiai lyg blefuojantis lošėjas:
— Tu nori rasti savo sielos draugę?
— Taip! Ir visada norėjau, tu žinai!
— Tavo šarvai, — kalbėjo jis, — žinoma, gina tave nuo visų
moterų, kurios tave sunaikintų. Tačiau jeigu tu jų neatsikratysi,
jie atskirs tave ir nuo vienintelės moters, kuri tave mylėtų,
turtintų ir saugotų nuo tavo paties savigynos. Tu tegali
rasti vienintelę tobulą moterį. Ji turi vieną, o ne daugelį kūnų.
Tad štai tas atsakymas, kurio tu ieškai: atsisakyk savo Laisvės
ir Nepriklausomybės ir vesk Les Ii Periš.

— Jeigu ant tavęs supyksiu, man regis, nieko baisaus, jeigu
užriksiu ar trenksiu durimis. Galiu ir ką nors paleisti į tave, jei
labai įniršiu. Bet tai dar nereikš, kad tavęs nemyliu. Tačiau tu
nepajėgi šito suprasti, tiesa?
— Niekaip. Juk bet kokią problemą galima išspręsti, ramiai
pasikalbėjus ir nuosekliai viską aptarus. Jei aš nepritariu tavo
nuomonei, galiu pasakyti: „Lesli, aš prieštarauju, nes manau,
kad yra taip ir taip“. O tu atsakai: „Teisingai, Ričardai. Tu mane
įtikinai, ir aš tau pritariu“. Tik tiek. Ir nereikės šluoti šukių ar
taisyti durų.
— Norėtum, — nutęsė ji. — Aš imu šaukti, kai išsigąstu, kai
matau, kad tu manęs negirdi. Galbūt tu girdi žodžius, bet nesupranti,
ir aš bijau, kad tu padarysi ką nors, dėl ko mums abiem
bus skaudu ir teks gailėtis, o aš žinau, kaip to galim išvengti, ir
jeigu tu manęs negirdi, aš turiu pasakyti pakankamai garsiai,
kad išgirstum!
— Nori pasakyti, kad jei visada atidžiai tavęs klausysiuosi,
tau nereikės rėkti?
— Taip. Galbūt ir nereikės, — atsakė ji. — O jei ir pradėčiau,
tai truks vos keletą minučių. Išleisiu garą ir nusiraminsiu.

— Du žmonės pradeda bodėtis vienas kitu ne todėl, kad jie
būna drauge fiziškai, — pasakė Lesli vieną vakarą, — o todėl,
kad dvasine ir intelektualine prasme jie nebūna kartu.

Pamažu mes sugebame sąmoningai suprasti tai, ką žinome
vos gimę: tai, ką mums sako aukščiausias mūsų vidinis balsas,
yra tiesa. Tačiau mūsų sąmonė niekaip nenurimsta, kol neišreiškia
to žodžiais.

— Norėčiau pasiteirauti Lesli. Kaip pažinti savo sielos
draugą?
Mano žmona metė į mane trumputį siaubo kupiną žvilgsnį,
paskui pakėlė prie lūpų savo mikrofoną.
— Kaip pažinti savo sielos draugą? — ramiai, tarsi tai būtų
jai įprasčiausias dalykas, pakartojo klausimą. — Savąjį aš ne iškart
pažinau. Mes susitikom lifte. „Jūs aukštyn?“ — paklausiau.
„Taip“, — atsakė jis. Nė vienas iš mūsų tada nežinojome, ką tie
žodžiai reikš mums dabar.
Po ketverių metų mes susipažinome ir iškart tapome geriausiais
draugais. Kuo geriau jį pažinau, tuo labiau juo žavėjausi ir
tuo nuostabesnis žmogus jis man atrodė!
Toks ir būtų patarimas. Ieškokite meilės, kuri laikui bėgant
vis stiprėja, susižavėjimas didėja, audrų išbandytas pasitikėjimas
auga.
Tik su šiuo vieninteliu vyru aš pamačiau, kad galiu patirti tikrai
begalinį intymumą ir džiaugsmą. Anksčiau maniau, kad tai
tik mano individualūs troškimai, mano asmeniniai sielos draugo
atpažinimo ženklai. Dabar manau, kad to trokšta kiekvienas, tačiau
praradę viltį visa tai rasti, mes pasitenkiname mažesniais
dalykais. Kaipgi galėtume reikalauti intymumo ir džiaugsmo, jei
tesugebame rasti apyšiltį meilužį ir pusėtiną laimę?!
Tačiau širdyje mes jaučiame, kad tas apyšiltis ilgainiui visai
atšals, o pusėtina laimė virs savotišku bevardžiu liūdesiu ir įkyriais
klausimais: argi čia didžioji mano gyvenimo meilė, argi niekad
neturėsiu daugiau, ar dėl to aš esu čia? Širdyje mes žinome,
kad turėtų būti kažkas daugiau, ir ilgimės žmogaus, kurio taip ir
nesame sutikę.
Kaip dažnai vienas žmogus iš poros stengiasi kilti į viršų, o
antras traukia žemyn! Vienas veržiasi pirmyn, o antrasis stengiasi,
kad už kiekvienus du į priekį nueitus žingsnius būtų žengti
trys atgal. Užtat aš ir galvojau, kad geriau išmokti būti laimingai
vienai, mylėti savo draugus ir katę, laukti sielos draugo, kuris
niekuomet neateis, nei leistis į tą žeminantį kompromisą.
Sielos draugas turi raktus atrakinti mūsų užraktams ir užraktus,
tinkamus mūsų raktams. Jausdamiesi visiškai saugūs, mes atrakiname
užraktus, paleidžiame į laisvę savo tikrąjį „aš“ ir galime
nuoširdžiai, iki galo būti savimi; galime būti mylimi už tai, kas
esame, o ne kuo apsimetame esą. Kiekvienas mūsų atskleidžia geriausiąją
antrojo dalį. Nesvarbu, kas dedasi aplink — su tuo vieninteliu
žmogumi savajame rojuje mes jaučiamės saugūs. Mūsų
sielos draugas atjaučia ir supranta giliausius mūsų troškimus, turi
tokią pat kryptį gyvenime. Kai mes esame nelyginant du balionai
ir drauge kylame aukštyn, galime tikėti, jog radome savo tikrąjį
žmogų. Mūsų sielos draugas padaro gyvenimą vertą gyventi.
<..>
žmogus
iš salės. — Ar jūs dėl visko sutariate?
— Ar mes dėl visko sutariame, — pakartojo ji. — Dažniausiai.
Jis įjungia radiją, ir paaiškėja, kad jis vienintelis iš man pažįstamų
žmonių irgi dievina dūdmaišius. Be to, jis vienintelis gali
drauge su manim padainuoti dainą „Aš toksai vienišas“, nes
žodžius atsimena dar iš vaikystės.
Bet buvo laikai, — kalbėjo ji, — kai mes būdavome neįtikėtinai
nutolę… Aš kovojau už taiką, o Ričardas buvo oro pajėgų pilotas;
aš visuomet turėdavau tik vieną vyriškį, o vienintelę Ričardo
moterį sudarė jų daugybė. Abu kartus jis klydo, tad dabar, žinoma,
pasikeitė.
Tačiau galų gale nėra taip svarbu, ar mes sutariame ir kuris
būna teisus. Svarbiausia tai, kas vyksta tarp mudviejų… ar mes
nuolat keičiamės, ar augame ir vis labiau mylime vienas kitą?
Tai yra svarbiausia.
— Gal galėčiau pridurti? — paklausiau.
— Žinoma.
— Mus supantys dalykai — namai, darbas, automobiliai —
tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename,
mūsų gyvenimo įvykiai — tiktai fonas. Labai lengva pulti
vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis
dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje,
yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!

Citatos Ištraukos iš knygų

Beribis dangus. Gyvenimiškos pamokos

„Ar žinai, ko nori? – neatlyžo šamanas. – Nes būtent nuo to
prasideda visa kita.“
Galbūt tyras kalnų oras, kuriuo dabar kvėpavau, padėjo man
suvokti tą sukrečiančią tiesą. Aš nenoriu to, ko buvau mokytas
norėti. O ko iš tikrųjų trokštu, nežinau.
„Brolau, gyvenimas – beribis, – pareiškė šamanas ir pasilenkęs
arčiau pridėjo savo delną man prie širdies, – bet išnaudojama
tik pusė galimybių, jei nėra tikslo. Išmintingas žmogus nieko
nedaro be tikslo, pirmiausia neapgalvojęs savo elgesio priežasčių
ir padarinių. Jis nesiima jokių veiksmų, kol nėra prasmingai apmąstęs
savo ketinimų.“

„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką
darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek skiriesi
nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais
tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijodamas
bausmės ar atstūmimo?“
Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.
Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik
todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų
ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas,
dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius
arba savo begalinį savanaudiškumą.
Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pasmerktas
gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių
reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad
šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais, šviesiomis, tyromis
akimis, iš tiesų žino kokią nors realiai įgyvendinamą alternatyvą?
„Mūsų kalnų Tradicija moko gyventi kitaip, – tyliai, bet užtikrintai
pareiškė šamanas, tarsi vėl atsakydamas į mano neištartas
mintis. – Mūsų tautos savivoka pagrįsta mokša šhastra – išsilaisvinimo
pamokomis.“
Jis pasislinko prie manęs – taip arti, kad užuodžiau nuo jo
sklindantį saldų prieskonių kvapą.
„Šiuo skambiu pavadinimu iš tikrųjų apibūdinami visai paprasti
patarimai, kaip išmokti aiškiai mąstyti, kalbėti ir veikti,
kai viskas daroma turint aiškų tikslą – bhavaną. Šiuo žodžiu
vadinama vieta, kur viskas auga ir tarpsta kaip derlingoje dirvoje.“
Jis nužvelgė savo daržovių, tapijokų ir ryžių laukus, tarsi pabrėždamas
savo žodžius.
„Tai mūsų Tradicijos išlaisvinamoji galia, nes jei nuspręsi pakeisti
savo ketinimus, savo tikslą, pasikeis ir tavo sąlytis su pasauliu,
o kartu ir tavo gyvenimas.“
Jis pridėjo ranką sau prie širdies, o tada švelniai prisilietė prie
manosios.
„Todėl paklausiu dar sykį: brolau, ar žinai, ko nori?“

Pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis parodė man mano
atsakymą.
Taip prasidėjo Kušalo Magaro pamokos, nors iki tos akimirkos
net nežinojau, kaip man jų reikia.

http://www.vaga.lt/files/pdf/7502388.pdf
Knyga, kurią norėčiau perskaityti… Knygą jau užsisakiau 🙂