Skyrybos. Sūnaus pykčio priepuoliai. Anantara das

Tema vadinasi: Sūnaus pykčio priepuoliai

Štai ką rašo viena iš skaitytojų.

Sveiki. Prašau jūsų pagalbos – augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Labiausiai gąsdina tai, kad priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau“. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba. Trumpas situacijos aprašymas: Sūnui 8 metai. Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia). Suprantu, kad tai adaptacija prie naujos šeimos, tačiau ta nauja šeima – jau metai laiko. Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį? O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis“, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.

Atsakymas:

Išskirkime iš šio laiško svarbiausius momentus ir juos paanalizuokime.

1. Augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau“. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba.
2. Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia).
3. Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį?
4. O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis“, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.

Atsakymas į visus šiuos klausimus:

1. Kai mažas vaikas, maži ir vaiko norai ir tuo metu reiškiasi nedidelis pyktis. Tai todėl, kad tuo metu žmogus dar turi šiam pasauliui pakankamai mažai norų. Ir tuos norus: pavalgyti, pažaisti, pamiegoti, vaiką mylintys tėvai stengiasi iš karto patenkinti. Tuo metu vaiko EGO dar nedidelis ir tėvai patenkinę vaiką gauna gerą atlyginimą: vaiko bučinius ir glamones.

Tačiau vaikui augant, stiprėja ir vaiko EGO, kurį tas vaikas atsineša iš praeito gyvenimo. Vaikas savo norų patenkinimui pasiekti pradeda naudoti naujas taktikas ir strategijas. Kai tėvai nebegali arba nebenori patenkinti tų visų vaiko norų, vaikas nusivilia tėvais ir pradeda galvoti, kad jo tėvai labai jo nemyli.

Jūsų atveju, Jūsų vaikas jaučia, kad ne Jis šeimoje svarbiausias. Jis jaučia, kad Jam, visus Jo gyvenimo 8 metus nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Jis jaučia, kad Jis niekada nebuvo dėmesio centre. Jis jaučia, kad savo pirmajam tėčiui Jis nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad „antrajam“ tėčiui, Jis irgi nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad ir Jums Jis nėra pirmoje vietoje, todėl Jis ir sako, kad nėra laimingas. Ir tai deja tiesa.

Mes šiame pasaulyje nuo pat pirmos gyvenimo minutės ieškome meilės ir kai jos nerandame norime bėgti iš šio gyvenimo.

1. Skyrybų periodu vaikas buvo isteriškas, nes kitoks ir negalėjo būti, nes tėvai, tai yra Jūs ir Jūsų pirmas vyras užmiršote vaiką ir kiekvienas galvojote apie „savo“ laimę. Ir vaikui neliko nieko kito, kaip tik šaukti, šaukti, šaukti. Bet ir tai nepadėjo. Jūs su vyru išsiskyrėte.
2. Ar patėvis gali kištis į vaiko auklėjimą?

Pirmiausiai reikėtų užduoti klausimą kas iš vis yra auklėjimas?

Atsakymas:

Auklėjimas, tai vertybių sistema pagal, kurią gyvena šeima. Šiuo atveju Jūs ir naujas Jūsų vyras. Auklėjimas vyksta nepriklausomai nuo to ar Jūs specialiai kažką darysite „auklėsite“ ar iš vis nieko nedarysite. Vaikas stebi ir jaučia Jūsų ir vyro mintis, girdi ir mato kaip Jūs bendraujate ir mato kokias vertybes išnešate ir kokias parnešate namo.

Jūsų vyras turėtų būti tikras berniuko tėvas, nepriklausomai ar berniukas to nori ar nenori. Būti tėvu, tai reiškia prisiimti atsakomybę už kito silpnesnio žmogaus gyvenimą. Būti tėvu –reiškia širdyje priimti sprendimą padėti šiam mažam žmogeliui, net jeigu Jis atstumia ir nenori. Jūsų sūnus dar mažas ir jau yra taip apvogtas gyvenime. Apvogėte Jį išsiskirdami su pirmu vyru, todėl antras vyras gali atlyginti nuostolius ir kažkiek subalansuoti jauno žmogelio baimės vibracijas.

Kai vyras veda moterį su vaiku, tai Jis ima ne tik moterį į žmonas. Jis paima ir globoja Jos vaikus, kaip savo vaikus. Toks turėtų būti sąžiningo žmogaus poelgis.

Auklėjimas – tai ne vadovavimas iš aukštesnės pozicijos: Aš – tėtis, o Tu – sūnus, todėl turi klausyti.

Auklėjimas – tai savo laisvalaikio aukojimas kitam žmogui, tai suvokimas, kad reikia kasdien kalbėtis ir bendrauti su vaiku, tai kasdieninė pagalba visuose klausimuose.

1. Vaikas prisirišęs prie Jūsų, kadangi Jam ir nėra daugiau prie ko prisirišti. Prisirišimas – tai saugumas.

Analogas. Jūs antra kartą susiradote vyrą irgi, kad būtų saugiau. Todėl suvokite, kad Jūsų vaikui tą saugumą kol kas garantuojate tik Jūs. Kai tik Jis išaugs iš to amžiaus, kai pajaus, kad saugumą Jam gali “garantuoti”, tik Jis pats, Jis prie Jūsų jau nesigalaus, nors Jūs ir bandysite Jį apkabinti ir prisiglausti.

Nereikia vaiko siūsti pas pirmą tėvą, jeigu Jis pats to nenori. Jeigu Jam ten būtų gerai, Jis pats bėgtų ten. Tačiau Jam geriau namuose, nes motinos meilė yra daugiau už viską.

Ką gi Jums daryti gyvenime, kad Jūsų sūnus išaugtų į normalų vyrą?

Atsakymas:

Jums reikia tarnauti, naujam vyrui. Atleisti – pirmajam vyrui, niekada Jo neapkalbinėti. Jūsų naujasis vyras, turi tarnauti Jums ir Jūsų sūnui, kad tas Jūsų sūnus, širdimi pajaustų, kad Jis yra Jūsų abiejų tikrai mylimas. Mylimas – tai pojūtis, kad “aš” tikrai esu kažkam brangus.

Kvieskite sūnų kasdien į šeimos narių pasitarimą, išgirskite ko Jis nori, kartu visur keliaukite, planuokite, kartu viską darykite.

Tegul naujasis Jūsų vyras gerbia naują savo sūnų ir viskas susitvarkys. Kasdien visa šeima garsiai pasimelskite ir Jūsų sūnus palaipsniui atsipalaiduos ir pajaus, kad yra saugus.

Jūs pati vyro ir viso gyvenimo atžvilgiu nebūkite kaprizinga ir Jūsų sūnus nebus kaprizingas.

Jeigu taip gyvensite, tai laikas viską sudės į savo vietas ir Jūs visi būsite laimingi.

Aš linkiu Jūsų šeimas tik laimės.

http://anantara.lt/2016/08/Dienorastis-Rugpjucio-31d-Indija.html

VAIKŲ AUKLĖJIMAS

Subtilusis berniuko kūnas labai panašus į mamos subtilųjį kūną, o mergaitės subtilusis kūnas – į tėvo subtilųjį kūną. Tai reiškia, kad berniukas turi daugiau mamos savybių, o mergaitė daugiau tėvo savybių, bet tos savybės yra giluminės, subtiliame lygmenyje.

Tai nereiškia, kad tėvas turi auklėti mergaitę, o mama – berniuką. Tėvas turi auklėti berniuką, o mama – mergaitę. Ką tuomet daryti su tuo suderinamumu? Viskas išsisprendžia, jei šeimoje yra bendradarbiavimas, vienas kito supratimas ir meilė.

Jei mama myli vyrą, tai berniukas taip pat mylės tėvą, todėl kad mamos subtilusis kūnas turi suderinamumą su sūnaus subtiliuoju kūnu ir per jį mama savo meilę vyrui perduoda sūnui. Tas pats nutinka ir su vyru: jei vyras myli savo žmoną, tai ta meilė subtiliajame lygmenyje perduodama mergaitei.
Todėl, jei tėvai nesistengia būti geruose tarpusavio santykiuose – jie praranda savo vaikus. Ir jokių galimybių turėti gerus santykius su vaikais jie nebeturės. Todėl prieš pradedant auklėti savo vaikus, tėvams reikia išmokti gražių tarpusavio santykių.
O.G.Torsunov

Kaip pakeisti savo likimą. Olegas Gadeckis

Kaip pakeisti savo likimą? [7 min.]

„Likimas duotas tam, kad jį keistum“, – sako Olegas Gadeckis, birželio mėnesį Lietuvoje viešėsiantis psichologas, Rytų filosofijos žinovas, knygos „Geriausios psichologinės technikos, arba Ką daryti, kai nesiseka“ autorius.

O. Gadeckis kuria unikalias asmenybės tobulėjimo metodikas remdamasis tiek Vakarų psichologijos, tiek Rytų meditacijos bei jogos technikos tradicijomis. „Likimas – ne bausmė, o pamokos, ir jeigu aš mokausi, tai mane supančios negatyvios aplinkybės palaipsniui išnyksta“, – sako jis.

Tyrinėjate ir naujus psichologinio poveikio metodus, ir senus vedų traktatus. Kodėl?

Vakarų psichologija sukūrė daug metodikų, kuriomis galima paveikti žmogų, padėti jam siekti savo tikslų. Tai milžiniškas arsenalas. Deja, vakarietiškai psichologijai nežinoma bendra žmogaus asmenybės struktūra.

Psichologijos, kaip vientiso mokslo, apskritai nėra. Yra daug jos krypčių – psichoanalizė, psichosintezė, geštaltinė terapija, holotropinė terapija ir pan., – tačiau bendros psichologinės teorijos nėra. Ji paprasčiausiai nesukurta. Tai reiškia, kad nėra visiškai efektyvių medotų: visada bus neaišku, kokiu metodu geriausiai naudotis konkrečiu atveju. Įsivaizduokite  gydytoją, neišmanantį organizmo funkcijų darbo, todėl negalintį tinkamai įvertinti, kaip veikia vienas ar kitas vaistas…

Psichologų pastangos dažnai būna neefektyvios, arba neekologiškos, nes šalinant vieną problemą pasireiškia kitos kaip šalutinis rezultatas.

Senuose vedų raštuose smulkiai aprašyta asmenybės struktūra: intelektas, protas, emocijos, sielos energija, subtilusis ir grubusis kūnai, jų tarpusavio ryšys. Šalia  pateikiami ir darbo su visu šiuo bagažu metodai, kurie yra daug efektyvesni už vakarietiškuosius.

Sujungęs vienus ir kitus, žmogus gali efektyviai spręsti savo problemas.

Ar galėtumėt apibūdinti pagrindinius šios sintezės principus?

Esminis principas – tai supratimas, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė yra išoriniai dalykai – karjera, verslas, butas, mašina etc. – o laimė – tai harmonija su savimi.

Dabar tiek visuomenė, tiek profesionalioji psichologija akcentuoja veiklą, kuri veda į sėkmę. Tai geras tikslas, bet jeigu jis atsietas nuo antrojo – laimės siekimo, žmogus degraduoja kaip asmenybė ir daro negatyvų poveikį aplinkiniams. Būtent iš čia kyla neurozė, stresas, depresija, suyra šeimos, kenčia vaikai.

Kam reikalinga tokia sėkmė, kai pats žmogus ir jo artimieji nelaimingi? Sėkmė ir laimė turi būti kartu, nes tai yra du svarbiausi mūsų poreikiai.

Ar apskritai įmanoma, kad sėkmė ir laimė būtų kartu?

Tai natūrali mūsų gyvenimo programa, kuria mes turime vadovautis, tačiau reikia žinių, kaip ją realizuoti.

Kaip užsitikrinti materialinę gerovę?

Dabar prispausdinta daugybė knygų, kuriose aiškinama, kaip tapti turtingam. Tačiau visi negali praturtėti. Yra žmonių, kurie save turi realizuoti kitais būdais.

Kaip stabilizuoti savo psichiką šiame stresų amžiuje?

Dauguma psichologų kalba apie „atsparumą stresui“, „emocijų kontrolę“ ir panašiai. Būtent toks požiūris yra šiuolaikinės psichologijos problema. Psichika stabilizuojasi, kai žmogus gyvena pagal savo paskirtį nenusižengdamas pasaulio dėsniams ir Dievo įstatymams. Antraip jį nuolatos visi nervins, jis jaus įtampą ir nuovargį.

Turėdamas 15 metų psichologinę praktiką galiu tvirtinti, kad visas psichologines problemas sukelia nerealizuoti sielos siekiai.

Kai susilpnėja organizmo imunitetas, žmogų puola ligos.Kai žmogus neatskleidžia savo dvasinės prigimties, jį užvaldo negatyvios emocijos. Ir vienu, ir kitu atveju reikia ne su liga kovoti, o stiprinti imunitetą.

Tarkime, žmogų nuolat žemina ir kritikuoja. Kaip to išvengti?

Tokia situacija reiškia, kad tas žmogus anksčiau pats su kažkuo taip elgėsi. Dabar likimas grąžina jam tuos poelgius. Labai svarbu susitelkti į vidinę atgailą ir prašyti atleidimo už netikusį savo elgesį.
Garsi šių laikų psichologė Louise Hay knygoje „Mūsų vidinė stiprybė“ rašo, kad pirmiausia, ką turi daryti susirgęs žmogus, – tai rasti tą, kurį jis įžeidė.

Ką daryti žmogui, kurio aplinkiniai nevertina?

Pagal likimo dėsnius, tai reiškia, kad jis pats save yra nuvertinęs. Tai atspindys. Mums grįžta tai, kas mums būdinga. Antra priežastis – jis pats nevertina aplinkinių. Todėl jam reikia ugdytis savigarbą ir linkėti laimės kitiems.

Kaip išsiugdyti savigarbą?

Norint išsiugdyti savigarbą, būtina gerai įvertinti savo vidines vertybes bei poreikius, o tada gyventi pagal juos. Ir linkėkite visiems laimės. Pamėginkite! Tai labai svarbu.

Ar tėvai turi teisę bausti vaikus, šaukti ant jų?

Riksmas reiškia autoriteto praradimą. Margaret Thatcher yra pasakiusi: jeigu jums tenka įrodinėti savo autoritetą kitiems, vadinasi, jūs jo neturite. Kai tėvai rėkia ant vaiko ar jį muša, jie parodo savo silpnumą.

Kas svarbiausia auklėjant vaikus?

Berniukų ir mergaičių auklėjimas skiriasi. Berniukui reikia išugdyti dvi pagrindines vyriškas savybes, be kurių jis nesusiformuos kaip asmenybė.

Pirmoji – tai sugebėjimas kontroliuoti savo jusles. Čia pirmas žodis priklauso tėvui. Jeigu suaugęs vyras nesugeba kontroliuoti savo juslių, vadinasi, jis negali laikytis disciplinos ir todėl gyvenime nieko doro nepasieks. Be to, jo bus silpna energetika. Šeimoje tai pasireikš tuo, kad artimieji į jį žiūrės iš aukšto nelaikydami jo lyderiu. Antroji – gebėjimas rūpintis kitais. Vyras yra žmogus, gebantis rūpintis ir globoti.

Mergaitei būtina išugdyti dorovingumą – jis suteikia jėgos, kuria ji gali paveikti vyrą. Jeigu moteris neturi šitos savybės, ji nei pati bus laiminga, nei suteiks laimės kitam. Antroji savybė – gebėjimas pasitenkinti esama padėtimi. Prisiminkime senę iš pasakos „Auksinė žuvelė“, kuri norėjo vis daugiau, kol galiausiai sugriovė santykius su savo seniu.

Ką reikia keisti vadovui, kurio nepaiso pavaldiniai?

Yra dvi vadovavimo koncepcijos. Pirmoji remiasi principu: aš turiu valdžią, pinigų, aš įsakinėju, ir visi turi manęs klausyti. Jeigu vadovas orientuojasi į panašius išorinius faktorius, jo niekas negerbs. Antroji koncepcija – autoritetas. Jį sukuria žmogaus būdo bruožai: ryžtas, sugebėjimas išsikelti tikslus, atidumas žmonių poreikiams, susitvardymas kritiškose situacijose etc.

Žmogus neranda savo gyvenimo palydovo. Kokią pamoką jis turi išmokti?

Jis turi išsiugdyti tas savybes, apie kurias ką tik kalbėjau: vyras – išmokti valdyti savo jusles ir globoti bei rūpintis; moteris – būti ištikima ir pakanti.

Kaip įveikti nesėkmę?

Yra dvi reakcijos, kai iškilusi problema lieka neišspręsta. Pirmoji – „Man vis tiek nepavyks, vis tiek nieko nepasikeis“ (nevykėlio reakcija), antroji – pyktis, kitų kaltinimas. Pozityvūs poslinkiai atsiranda tik tada, kai žmogus pradeda lavinti reikalingus charakterio bruožus, o pyktis mums trukdo suvokti, kad problema kyla iš mūsų pačių. Todėl mūsų pyktis parodo tik mūsų pačių intelekto trūkumą.

Kaip suvaldyti nerimą ir baimę?

Dabar tai labiausiai paplitusi emocija, ir ji susijusi su neišmanymu, išdidumu ir egoizmu. Jeigu žmogus nežino, kaip veikia likimo dėsniai, jeigu jam svetima dieviškoji globa, jis nuolatos nerimaus dėl savo saugumo.

Ką manote apie moteris, kuri siekdama vyrų dėmesio chirurgiškai pasididina krūtis?

Vyrą prie moters, jeigu jis rimtai į ją žiūri, labiausiai traukia jos charakterio savybės, nes būtent su jomis jam teks gyventi. Vyrui, užkibusiam ant moters kūno formų, kosmetikos, aprangos kabliuko, po mėnesio visa tai atsibos, taps nebeįdomu.

Ar mes galime pakeisti kito žmogaus likimą?

Kai du žmonės bendrauja, jie dalijasi karma. Po vedybų tiek vyro, tiek moters karma susipina ir pradeda keistis. Tas, kurio karma geresnė, padeda tam, kurio blogesnė. Prievarta niekam gyvenimo nepakeisi. Kiekvienas turi pats pasirinkti – keisti savo likimą ar ne. Didžiausia pagalba žmogui – duoti jam reikalingų žinių, kurios padės elgtis teisingai.

Laikraščiuose skelbiama: „Valau karmą“. Kaip tai vertinate?

Jeigu paties „valytojo“ netikę įpročiai ir savybės, tai geriau nuo jo laikytis atokiau. Jeigu tai daro tyras, tvirtai tikintis Dievą žmogus, jo nuoširdžia malda galima pasitikėti. Tačiau yra svarbi aplinkybė. Paaiškinsiu pavyzdžiu. Jūsų vonioje nesandariai užsuktas čiaupas ir nuolatos kapsi vanduo. Kitas žmogus pasisiūlo jums padėti ir išsemia iš vonios vandenį. Tačiau po kurio laiko vonioje vėl telkšo vanduo. Taip ir su karma: valant ją  ekstrasensoriniu lygiu ji išlieka tokia pati.

Žmogaus problemos – tai jo pamokos. Kol jis nepasikeis kaip asmenybė, – negatyvi realybė jo neapleis.
Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra mokykla. Paviliojai savo draugės vyrą – vėliau kita moteris sugriaus tavo šeimą. Gal tai atsitiks ne šiame gyvenime, gal kitame, bet taip atsitiks. Tai, ką darai, – anksčiau ar vėliau sugrįš tau pačiam.

Kokia gi vidinės harmonijos paslaptis?

Vienoje senovės mantroje sakoma, kad harmonija atsiranda iš Aukščiausiojo. Taigi remiantis žiniomis, kurias mums paliko išminčiai, vidinės harmonijos paslaptis labai paprasta: tai ryšys su Dievu. Jeigu jūs gyvenate nejausdamas, kad yra jėga, kuri jums padeda, – niekada neturėsite vidinės ramybės, nepajusite visiško vidinio pasitenkinimo.

Jeigu žmogaus bloga karma, ar jam gali padėti Dievas?

Karmos dėsnis yra iš Dievo. Mūsų bėdos kyla dėl dieviškųjų įstatymų nesilaikymo. Pradėkite gilintis į likimo pamokas, – ir viskas pasikeis.

Tai kas pagaliau yra tas likimas?

Į šį klausimą neįmanoma atsakyti trumpai. Bendrai paėmus, likimas – tai pamokos, kurias aš turiu išmokti šiame gyvenime. Ir jeigu aš mokausi, mane supančios negatyvios aplinkybės palaipsniui išnyksta. Likimas tam ir duotas, kad jį keistum.

Medžiagą pateikė Arūnas Katauskas, Vedų kultūros centro direktorius
.
Olegas LRT laidoje „Kasdienybės kultūra“ apie religiją, dvasingumą ir psichologiją.

http://psichika.eu/blog/kaip-pakeisti-savo-likima/

Berniukų auklėjimas. 8 svarbios tiesos būsimiems vyrams

8 ВАЖНЫХ ИСТИН ДЛЯ БУДУЩИХ МУЖЧИН

Любой, кто воспитывает мальчика, желает видеть его в будущем сильным, мужественным, ответственным, решительным и с прочими атрибутами настоящего мужчины. Чтобы стать таким, мальчику предстоит пройти не одно испытание. В его жизни будет много разных непростых ситуаций, трудных решений, взлетов и разочарований. Объясните ему эти истины, чтобы подготовить его к взрослой жизни.

1. Боль является частью роста

Иногда жизнь закрывает двери, потому что пора двигаться. И это хорошо, потому что мы часто не начинаем движение, если обстоятельства не вынуждают нас. Когда наступают тяжёлые времена, помни, что никакая боль не прибывает без цели. Двигайся от того, что причиняет боль, и никогда не забывай урок, который она преподаст тебе.

То, что ты борешься, не означает, что ты терпишь неудачу!

Каждый большой успех требует, чтобы присутствовала достойная борьба. Хорошее занимает время. Оставайся терпеливым и уверенным. Всё наладится… скорей всего, не через мгновение, но в конечном счете всё будет…

Помни, есть два вида боли: боль, которая ранит, и боль, которая изменяет нас. Вместо того, чтобы сопротивляться боли, помоги ей развивать тебя.

2. Всё в жизни является временным

Всегда, когда идёт дождь, ты знаешь, что он закончится. Каждый раз, когда тебе причиняют боль, рана заживает. После темноты всегда появляется свет – каждое утро тебе напоминает об этом, но тем не менее часто кажется, что ночь продлится всегда. Этого не будет. Ничто не длится вечно.

Таким образом, если всё хорошо прямо сейчас, наслаждайся этим. Это не будет длиться вечно. Если всё плохо, не волнуйся, потому что это тоже не будет длиться вечно.

То, что жизнь не легка в данный момент, не означает, что ты не можешь смеяться и радоваться жизни. То, что что-то беспокоит тебя, не означает, что ты не можешь улыбнуться.

Каждый момент даёт тебе новое начало и новое окончание. Каждую секунду ты получаешь второй шанс. Просто используй его.

3. Волнение и жалобы ничего не изменят

Те, кто жалуются больше всех, добиваются меньше всех. Всегда лучше попытаться сделать что-то большее и потерпеть неудачу, чем попытаться преуспеть, ничего не делая. Ничто не закончено, если ты проиграл на это раз; всё закончено, если ты только жалуешься и ничего не предпринимаешь. Если ты веришь во что-то, продолжай пытаться. И независимо от того, что произойдёт в конечном счёте, помни, что истинное счастье начинает прибывать только тогда, когда ты перестанешь жаловаться на проблемы и начнёшь быть благодарными за все те проблемы, которых у тебя нет.

4. Твои шрамы являются символами твоей силы

Никогда не стыдись шрамов, оставленных вам жизнью. Это означает, что ты победил боль, извлёк урок, стал более сильным и опытным. Шрам является татуировкой триумфа. Не позволяй шрамам держать тебя в заложниках, жить в страхе. Научись рассматривать их как признак силы. Джалаладдин Руми однажды сказал: «Через раны в вас проникает свет».
Ничто не может быть ближе к истине. Из страдания появились самые сильные души. Самые влиятельные люди в этом большом мире помечены шрамами. Посмотри на свои шрамы как на лозунг: «ДА! Я СДЕЛАЛ ЭТО! Я выжил, и у меня есть шрамы, чтобы доказать это! И теперь у меня есть шанс стать ещё более сильным».

5. Каждая маленькая битва — это шаг вперед

В жизни терпение не равно ожиданию. Оно является способностью сохранять хорошее настроение, упорно работая на твои мечты. Поэтому, если ты собираешься пробовать, иди до конца. Иначе в старте нет никакого смысла. Это может означать потерю стабильности и комфорта на некоторое время, и, возможно, даже разума. Возможно, тебе придется отказаться от того, к чему ты привык, от привычной еды и комфортного сна, в течение многих недель подряд. Это может означать изменение твоей зоны комфорта. Это может означать жертвование отношениями и всем, что тебе знакомо и близко. Это может означать появление насмешек. Это может означать одиночество. Одиночество, тем не менее, является подарком, который делает многие вещи возможными. Благодаря ему ты получишь пространство, в котором нуждаешься для достижения своей цели.

В действительности все эти трудности и изменения – тест на выдержку, на то, насколько ты хочешь достичь цели, насколько ты готов её достичь. Насколько ты достоин. Ты сделаешь это, несмотря на неудачи и разногласия. И каждый шаг будешь чувствовать себя лучше, чем ты мог себе вообразить. Ты поймёшь, что борьба – не преграда на пути, это – путь.

6. Негативная реакция других людей — это не твоя проблема

Сохраняй твёрдость и уверенность, когда плохое окружает тебя. Улыбайся, когда другие попытаются победить тебя. Это – лёгкий способ поддержать собственный энтузиазм. Когда другие люди будут говорить о тебе плохо, продолжай быть собой. Никогда не позволяй чьим-либо разговорам измените тебя и твоё отношение к себе. Не принимай всё слишком близко к сердцу, даже если это кажется личным. Прежде всего, никогда не меняйся для того, чтобы произвести впечатление на кого-то, кто говорит, что ты не достаточно хорош. Меняйся, если это сделает тебя лучше и ведёт к осуществлению мечты. Люди будут говорить независимо от того, что ты делаешь или как хорошо ты это делаешь. Волнуйся о себе, а не о мнении других. Если ты веришь во что-то, борись за это. Большая сила прибывает из преодоления невозможного.

7. То, что должно произойти, произойдет

Ты обретаешь силу, когда отказываешься от криков и жалоб и начинаешь улыбаться и ценить жизнь. Есть благословения, скрытые в каждой борьбе, с которой ты сталкиваешься, но ты должен быть готов открыть сердце и ум, чтобы увидеть их. Ты не можешь заставить вещи происходить. Ты можешь только пытаться. В определенный момент необходимо отпустить ситуацию и позволить тому, что предназначено, случиться. Люби свою жизнь, доверяй жизни, рискуй, теряй и обретай, изучай через опыт. Это – долгая поездка.

Смейся, наслаждайся каждым моментом своей жизни. В какой-то момент ты даже можешь сбиться с пути, не знать точно, куда идти, но в конечном счёте ты прибудешь туда, где ты должны быть.

8. Просто продолжай движение

Не бойся рассердиться. Не бойся полюбить снова. Не позволяй трещинам в своём сердце превращаться в рубцы. Сила увеличивается каждый день. Храбрость прекрасна. Найди в твоём сердце то, что заставляет других улыбаться. Помни, что ты не нуждаешься во многих людях в своей жизни, поэтому не стремись иметь больше «друзей». Будь сильным, когда будет тяжело.
Вселенная всегда делает то, что является правильным. Находи мужество признавать, когда ты будешь не прав и извлекай уроки из этого. Всегда оглядывайся назад, смотри, чего ты добился, и гордись собой.

Не изменяйся ни для кого, если ты не хочешь.
Делай больше. Живите проще. И никогда не прекращайте движение.

Berniukų auklėjimas

Vyrų kvietimas žygdarbiui. Globokime moteris, kad jos jaustųsi saugios ir turėtumėte pilnaverčių palikuonių

Kviečiu visus vyrus žygdarbiui!
Reaguojant į demografinių rodiklių garantuojamo tautos senėjimo ir nykimo tendencijų aptarimą.


Vis kalbant apie senstančią tautą kyla ranka pasidalinti įžvalgomis, kodėl šeimos nenori turėti vaikų. Tiksliau jų gimdyti nenori moterys, o tikras šeimas kurti nori vis mažiau žmonių.

• Pagrindinė demografinių problemų priežastis – moterys yra neglobojamos. Mergaitės šeimose nesaugomos, nepuoselėjamos. Jos patiria didelius emocinius krūvius, „nuleistus“ joms nepilnaverčių tėvų, išvargusių savo nekenčiamuose darbuose uždirbant vergišką atlyginimą būtiniausiems poreikiams tenkinti.  Jos jau nelaimingos ir nenori vaikų, kad nepasmerktų jų tokiam pačiam likimui.
• Suaugusios moterys negali remtis į savo vyrus šeimose, nes pastarieji praranda vyriškus charakterio bruožus. Kaltas asketiškumo nebuvimas ir trūkumas žinių, kaip atstatyti vyriškas jėgas gyvenimo sunkumams pakelti. Vyrai dažniau kilnoja atpalaiduojančių priemonių sklidinus bokalus, nei ieško sprendimų ar kaupia jėgas jiems įgyvendinti. Dažnas vyras tiesiog vaikosi patogesnio, malonesnio gyvenimo ir taip įtraukia savo žmonas į bendros gerovės kūrimą lygiomis teisėmis. Jie reikalauja eiti į darbą ir parnešti savo indėlį į šeimos biudžetą, taip rizikuodami prarasti šeimos židinio šilumą, tačiau atsipalaiduodami nuo atsakomybės būti pagrindiniu šeimą išlaikančiu šaltiniu.
• Moterys mato, kad vyrai neprisiima atsakomybės viešoje erdvėje ir negarantuoja, kad moterys, vaikai ir seneliai bus apginti ir apsaugoti. Retas kuris vyras kišasi į konfliktus ar netinkamo elgesio apraiškas, kai dera tai padaryti nedelsiant. Ir tam nereikalingas joks specifinis kovinis parengimas – pakaktų tiesiog griežtai parodyti valią. Be kompromisų. Ir ne vienam, o visiems, šalia esantiems. Nebereikėtų gal tiek ir policijos pareigūnų! Retas valstybės vyras susirūpinęs tokio mąsto vyrų moraline degradacija. Dalinai iš to darome išvadą apie savo valstybės indėlį į demografinių problemų sprendimą. Kaip gi moterys gali būti tikros, kad jos ir jų vaikai bus saugūs aplinkoje, kurioje nerealizuojama vyrų prigimtinė pareiga! 
• Moterų nepasitenkinimas materialia padėtimi dažnai susijęs su pertekliniais poreikiais, kurių vyras šeimoje nesiima „reguliuoti“. Reguliuoti – reiškia numatyti šeimos gyvenimo gaires, aukštesnes nei materiali gerovė. Tai dvasinių vertybių kultivavimas, jų laikymasis ir vedimas link tikrųjų amžinųjų Tiesų pažinimo. Vedlys šioje kelionėje – vyras, nes jam lengviau atsiriboti nuo materialių troškimų, suvaldyti protą ir racionaliai pažvelgti į situaciją iš šalies. Ar tikrai lengviau?.. Moterys nebevaldo savo norų, aukštesnių gyvenimo gairių neturi, vyrai šeimose nesupranta savo tikrosios funkcijos – šeimos vedimo link dvasingumo. Tad moterys imasi priemonių pačios spręsti savo perteklinių poreikių finansavimo klausimą – ieško darbo, o ne mokosi pasitenkinti turimu. Pertekliniai poreikiai atsiranda iš neramaus proto ir nepasitenkinimo gyvenimo kokybe – tai vėl eilinis akmuo į vyro daržą.
• Nors perteklinių poreikių vadyba neišvengiamai būtina, ji nėra pakankama sąlyga sukurti harmoningą aplinką šeimoje, kad moteris jaustųsi rami ir apsaugota. Nustatytos gyvenimo gairės gali nuraminti protą ir leisti pasitenkinti esamu tik tada, kai jos neprievartinės, suderintos ir priimtinos abiems partneriams, žengiantiems tų pačių siekių link. Dvasinis pažinimas lengvesnis, kai moters emocijas vyras sutinka priimti ir utilizuoti, kad šių krūvis jai nebūtų akmeniu po kaklu bandant išsilaikyti audringame jausmingumo pasaulyje. Stipraus vyro užnugaryje moteris lengviau pasitenkins jai sukuriama gerove, nes matys savo stiprios antrosios pusės siekius atrasti žymiai vertingesnę laimę, nei materiali. 
• Moterys imasi profesijų įsigijimo, mokslinių laipsnių gynimo žygių taip bandydamos apsisaugoti nuo pavojaus likti visiškai vienomis ir neapsaugotomis. Jos nesirūpina santuokos išlaikymo gebėjimų vystymu. Tiek moteris, tiek vyras turi rodyti pastangas išlaikyti šeimą harmoninga – kiekvienas savaip, sutinkamai su skirtingomis vyro ir moters pareigomis. Moterys, vedinos nepasitikėjimo, iškelia sau kitus, profesinius veiklos, prioritetus, kad pačios galėtų avariniu atveju užsitikrinti materialią gerovę. Taip jos praranda laiką, tinkamiausią mokytis šeimos židinio kurstymo, vaikų auginimo subtilybių, tikrųjų moters pareigų ir t.t.

Moterys elgiasi nuosekliai, stabdydamos rūpestį harmoninga šeima ir užsiimdamos vyriška veikla – savęs ir šeimos išlaikymu. Tuo tarpu Lietuvoje klestinti peršama nuomonė, kad vienas vyras dirbdamas negali išlaikyti šeimos, atskleidžia sistemos užmačias (sąmoningas arba ne) paversti moteris vergaujančiomis mokesčių mokėtojomis ir atitraukti nuo joms svarbesnio dalyko – tapimo laimingomis moteriškomis moterimis. Ši paminėta nuomonė – tai puikus pasiteisinimas ir vyrams, nenorintiems permąstyti savo gyvenimo vertybių, laiko panaudojimo efektyvumo bei savo kūrybinio potencialo nuosavoms pareigoms sėkmingai atlikti. 

O tėveliai, augindami savo mergaites, sėkmingai perduoda joms šias nuostatas ir prideda dar prie „laimingos vaikystės“ savo nebrandžias, nesukontroliuotas emocijas, kad dukros pasijustų kaltos dėl savo mamų nenusisekusio gyvenimo. Ir vėliau, pasenę, reikalauja iš jų, kaip skolos, rodyti laimingus švytinčius veidus, nekreipiant dėmesio į gyvenimo sunkumus, lydimus kaltės ir nesaugumo jausmo… 

Tai kaip gi gali gerėti demografiniai gimstamumo rodikliai tiesiog tik kalbant apie juos ir nereikšmingomis priemonėmis juos reguliuojant, kai eilinis vyras nepajėgia pradėti kiekvienas nuo savęs – pagaliau prisiimti vykdyti savo pareigas! Kviečiu visus vyrus šiam žygiui!

http://gyvenimologija.weebly.com/2/post/2013/11/neglobojamos-moterys-negimdys.html

Svajonė apie sūnų

Мечта о сыне.
Я мечтаю о сыне который всегда , везде и во всем воплощает мечту Бога. Мечтаю что бы он был творцом во всем чем он будет заниматься. Мечтаю что бы он искренне любил все сущее на свете и сотворял благо для всех на земле. Мечтаю что бы он с самого рождения был самоосознаной личностью и что бы он нес людям мудрость и свет. Мечтаю что бы его замыслы были дарить всем любовь, добро и счастье. Мечтаю что бы он был Богом вдохновляем и творил творчество приводящее людей к гармонии и красоте. Мечтаю что бы он был вдохновением и примером для многих людей и что бы он сделал счастливой свою вторую половинку. Мечтаю что бы мой сын любил весь мир и что бы весь мир любил его.
1 Января 1992

Tėvų ir vaikų karminiai santykiai

Motina savo karmą kūdikio sielai atperka gimdydama, ypač jeigu gimdymas yra sunkus.
Tėvas ją atperka, vaiku rūpindamasis, jį auklėdamas ir globodamas iki 14 metų. jeigu jis to nedaro – karma lieka. Jeigu jis yra žiaurus – karma auga.
Vaikas savo karmą tėvams atperka po 28 metų ir vėliau. Jeigu vienas iš tėvų iki to laiko miršta, vaikas jaučia kaltę. Tai paskatina išėjusią gimdytojo sielą vėl grįžti pas kaltę jaučiantį vaiką jo vaiku, anūku ar proanūkiu. taip formuojasi stiprus šeimos egregoras.

Atsisiųsti: http://goo.gl/EiCc42 audio įrašas Edmundas Petruoka

Ko turime mokyti dukteris ir sūnus

Mes turime mokyti savo dukteris atskirti:

Vyrą, kuris meilikauja jai
ir vyrą, kuris sako palaikančius komplimentus,
Vyrą kuris išleidžia pinigus dėl jos,
ir vyrą, kuris investuoja dėl jos
Vyrą kuris turės nuosavybės teisę i ją,
ir vyras, kuris ją tinkamai globos
Vyrą, kuris geidžia jos,
ir vyrą kuris myli ją,
Žmogų, kuris mano, kad jis yra dovana moterims
ir Žmogų, kuris mano ,kad Mergina yra dovana jam.

Ir tuomet mes turime mokyti savo sūnus būti vyrais …

Kas kaltas, kad vyrai tampa lepšiais? TJG

Ar moterys kaltos, kad vyrai tampa „lepšiais“?

AUDIO VIDEO VERSIJA

Mano nuomonė sutampa su šiuo straipsiniu/laida didžiąja dalimi.

Papildyčiau štai kuo:

Jei vieną dieną nueinama nuo normalios šeimos bėgių, tai su kiekviena žmonių karta situacija vis labiau komplikuojasi, kol galų gale ta visuomenė išnyksta. Norint situaciją atstatyti bent savo šeimoje reikia padaryti gan rimtas pastangas ir čia neriekia tikėtis lengvų sprendimų. Tačiau tie kas įsigilina į teisingos, sveikos šeimos etaloną mato, kad sveikata, išgyjimas yra vertas didžiausių pastangų. Ir  darant pastangas – tai veikia.

Jei žmogus JAUČIASI blogai – jis pats turi kažką daryti , keisti – t.y. galvoti, ieškoti žinių, bendrauti/komunikuoti/aiškintis, veikti aktyviuoju arba pasvyviuoju būdu.

Jei moteris blogai jaučiasi su vyru – ji turi pati keisti savo mąstymą ir elgesį. 
Norint vyrą ištraukti iš lepšio būklės reikia vykdyti moters pareigą Nr1 arba užpildyti vyro poreikį nr1

Analogiškai jei blogai jaučiais vyras – jis turi vykdyti savo pareigą Nr1 ir moteriai užpildyti poreikį Nr1

Man neteko girdėti jokio kito aiškesnio recepto.

Mano manymu moterys labiau kaltos, ne dėl savo sutuoktinių, bet kad lepšiais tampa jų sūnūs. Būtent jauname amžiuje yra daugiausia galimybių pakeisti situaciją, o ne kai žmogus jau suaugęs. Pagrindinis dalykas ką jos turėtų daryti – tai kiek įmanoma daugiau semtis moteriškos išmnties paslapčių dar prieš kuriant šeimą. Anksčiau tam Lietuvoje buvo mergaičių gimnazijos. Moteriška išmintis paaiškins ir kaip surasti teisingą vyrą, kaip su vyru elgtis santykių pradžioje ir kaip gimuis sūnui išsaugoti tėvo ir vaiko santykius.