Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s