Kahlil Jibran. Pranašas. Apie Meilę

Kahlil Jibran

Pranašas

…apie meilę

Ir jisai pakėlė galvą ir apžvelgė žmones; visi aplinkui nuščiuvo. Ir prabilo jis aidingu balsu:
Kai meilė pamos jums, sekite paskui,
Nors jos keliai rūstūs ir statūs.
Okai ji savo sparnais apglėbs jus, nesipriešinkite,
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali sužeisti.
Ir kai ji kalba, tikėkite,
Nors jos balsas gali išblaškyti jūsų svajas, kaip kad šiaurės vėjas nusiaubia sodą.

Meilė jus karūnuoja, bet ji ir nukryžiuoja.
Ji jus augina, bet ir apgeni.
Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja švelniausias jūsų šakas, virpančias saulėje,
Bet ji nusileidžia ir iki jūsų šaknų žemėje ir išjudina jas.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.
Ji kulia jus, kad apnuogintų.
Ji sijoja, kad nubyrėtų pelai.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus, kol suminkštėjat.
O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt šventąja duona šventajai Dievo puotai.
Visa tai patirsit iš meilės, idant pažintumėt savo širdies paslaptis, o pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Tačiau jei pabūgęs ieškosit vien meilės ramybės ir meilės malonumo,
Tada geriau jums pridengti savo nuogumą ir, palikus meilės klojimą,
Išeiti į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne lig soties, ir verksit, bet ne į valias.

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi;
Nes meilei pakanka meilės.

Mylėdamas nesakyk, “Dievas mano širdy”, geriau sakyk, “Esu Dievo širdy”.
Ir nemanyk, kad gali nuspręsti meilės kelią, nes meilė, jei laiko tave vertu, pati rodo kelią.

Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti.
Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tai būna šitokie troškimai:
Ištirpt ir bėgančiu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą.
Pažinti besaikio švelnumo skausmą.
Būt žeidžiamam savo meilės suvokimo;
Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują.
Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai, ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis dienovidžio valandą ir medituoti meilės ekstazę;
Sugrįžt vakare namo dėkingumo sklidina širdžia;
Ir pagaliau užmigti, širdy besimeldžiant už mylimąjį, o lūpomis šnabždant pagyrimo giesmę.

Mamos laiškas vaikui

Mamos laiškas…

Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju – grąžindama Jam meilę per tave.

Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi… Blogiausia – užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.
Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.

Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama – tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę – aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, – tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.

Nedėkok, kad tave auginu, – aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, – alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.

Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
Mama