Neseniai manęs paklausė, kodėl aš vis dar nesukūriau ŠEIMOS?
Kaitri Maljorkos saulė apšvietė man protą!
Dauguma šiuo klausimu labiau praktiškai patyrę nei aš.
Noriu pasidalinti savo atsakymu ir prasme.
Galbūt tai kažką įkvėps, galbūt sukels šypseną – štai vyras pagaliau suaugo, nes aš irgi panorau sukurti šeimą!
Taigi, kokia motyvacija? Pamąstykim.
Daryti taip, kaip visi?
Jau amžius, jau metas?
Tokia tradicija? Ką dar mąstyti?
Vedęs vyras – rimtas vyras? Statusas?
Giminės pratęsimo instinktas? Per mažai žemėje žmonių?
Ką žmonės pasakys?
Liksi vienas kaip pirštas?
Nebus kam senatvėje puodelio vandens paduoti?
Gyvenimas veltui prabėgs?
Gražinti skolą tėvams, visuomenei?
Taip reikia, toks gyvenimas?
O gal tai meilės išraiška?
Kiek kartų aš girdėjau panašius patarimus, raginimus. Ir niekas neįtikino, neužmotyvavo nors tu kuolą ant galvos tašyk!
Tikrai, nebuvau tam pasiruošęs dvasiškai!
+++
Jei kas man būtų pasakęs: Martynai, jei nori, pakviesk naują sielą į šį gyvenimą, perduok jai dvasinę patirtį ir supažink su materialiu pasauliu. Dievas laimina tave. Ir tu iš pertekliaus ir dėkingumo prisijunk ir palaimink! Aš su džiaugsmu bučiau pasakęs taip. Tik kas man taip galėjo kada nors pasakyti?
+++
Tie, kas mane senokai pažįsta, ko gero bus, švelniai tariant, nustebę, o gal ir šokiruoti tai skaitydami.
Nes šeimos tema man visada buvo tabu. Aš ir šeima – tai kažkas nenatūralu ir nesuderima buvo.
Tai va sėdžiu dabar visas sukrėstas iki sielos gelmių ir galvoju: O Dieve, kaip gi aš tai įgyvendinsiu ir su kuo?
Štai tokia išpažintis.
Svajukės erdvė 