Kad senas žmogus kartais sako: kam aš dar ir begyvenu? visiems toks žodis rodosi suprantamu. Senasis viso ko yra prityręs, visu kuo pasidžiaugęs, daug skausmų nukentęs, daug arba ir ne tai atlikęs, ko norėjęs, ir viso atgrisęs. Gyvenimas jam yra nusekęs kaip koks seklus šaltinis. Ir išrodo tuščias, niekam nevertas.
Tačiau gyvenimas yra pilnas gyvybės, yra nuolatinis persikeitimas, kupinas be perstojimo atplaukiančių naujienų. Gyvenimas yra toks gražus ir įvairus, koks jis buvo pirm daug tūkstančių metų. Beveik sakytum, jis nūdien dar turtingesnis negu seniau. Kas galėtų jo atgristi! Vienok jis seniesiems grasus. O aišku kodėl. Nebėgli jie juo pasimėgti. Jų kūnas yra pasilpęs. Nėra gyvenimas nusekęs, bet kūnas nebėra tinkamas jam patirti, yra ar atbukęs, ar suguręs.
Todėl ligonis, kurs nebsitiki pasveikti, taipo jau sako: kam aš dar ir begyvenu! Ir iš to žodžio skamba skausmas dėl amžiaus, kurs netikru būdu gyventas buvo. Nesą tokį žodį ištarti prisieina dažniausiai tokiems žmonėms, kurie nesuvaldė savo geismų bei troškimų, kurie gyvenimą išragauti bandė, kaip ištroškusysis išgeria taurę lig dugno. O tad, gyvenimo taurėje neberasdami nei lašelio, sukulia ją su nekantrumu.
Bet yra ir tokių, kurie saikiai gyveno, kurie vaikščiojo doros takais, o tik ne kartą turi dūsauti: kam aš dar ir begyvenu! Gyvenimas yra juos skaudžiai prispaudęs. Visuomet, kad ir silpniausia tik viltis jiems sušvito, gyvenimas tąją tuojau užgesino. Kur tik jie kreipėsi, visur juos sekė nepalaima. Joks darbas jiems nevyko, turtai sklido iš rankų, o meilė jiems niekuomet nešvietė į akis su savo laiminimu. Ir ne vien ilgus metus taip gyvenusieji, bet ir jaunųjų ne vienas su tam lygia patyra tad mano, jog neverta gyventi.
Vienok verta. Ne tik minėtieji klausia: kam aš gyvenu? Ir sveikiesiems bei palaimingiesiems tas klausimas tarsi iš netyčių stojasi. Lyg kiltų jis iš kažin kokių vidaus gilybių. Tik jis turi jau šauniai kitą prasmę. Ir randasi beveik visuomet tik tiems, kurie yra protingi ir išmintingi, kurie tveriasi svarbių darbų, dorai gyvena ir, stropiai dirbdami, pasiekia, ko pasiekti nori. Bet lygiai tuomet, jiems tarsi bebėgant, sustabdo juos lengvai pakilęs klausimas: o kam visas tas darbas ir triūsas? Kam pagaliau visas gyvenimas?
Nenaujas tas klausimas. Kaip ilgai manantieji žmonės gyvena, taip ilgai tokiu būdu klausiama. Ir jau ne vienas išmintingas ir ne vienas mokslininkas atsiliepė arba nors norėjo atsiliepti j tą klausimą. Tik ilgus metus mokslininkai nustojo apie jį mąstę. Rodės jiems esąs tai bergždžias darbas. Beveik pastojo mokslininkams peiktina tokį klausimą statyti. Lyg į jį atsakyti nereikalinga arba negalima. Iš tikrųjų jis yra reikalavimas atminti gyvenimo mįslę. Bet kad gyvenimas mįslė yra, nenorėta pasakyti. Ir todėl gana dažnai buvo tariama: žmogus gyvena, jeib gyventų; gyvenimas yra savęs dėlei.
Mūsų laiku ir tame virto kitaip. Vėl bandoma, ir beveik kas dieną kitaip, išrodyti, kam žmogus gyvena.
Berods jau tūli metai praėję yra, kaip tiriama, kam gyvenimas yra, tik neatsiliepiant tiesiog į šį klausimą, bet į tą: kaip stojasi gyvenimo persikeitimai ir kur linksta jiejie? Ir vyriausieji prirodinėjimai tam atsiliepti buvo imami iš regimųjų: saikomųjų ir sveriamųjų dalykų. Sakoma buvo, kad, paveikslui, žmogus visiškai pareinąs iš aplinkybių: iš turtų arba jųjų stokos, iš krašto, kur žmogus gyvena, iš tautos, iš kurios jis gimęs ir t. t. Kokios aplinkybės, toks žmogus, toks jo ir gyvenimas. Žmogus pats nieko negali, kaip tik visa patirti ir džiaugties arba liūsti. Vienok žmogus yra dailesnis ir tarsi gyvesnis ir jautresnis už visus gyvius. O kadangi jis rodos esąs visos gamtos viršus, gyvenimas lyg tik tam yra, kad kok| gražų ir jautrų pavidalą sutvėrus.
Bet iš žmogaus pusės pasidarė dar kits gyvenimo supratimas. Tūlų buvo ir yra dar tikima, būk gyvenimas esąs tik žmogaus pasimėgimui. O gyvenimas minimu būdu persikeičiąs, jeib žmogui davus vis pilnesnį smagumą. Žmogus pats turįs tiesą to iš gyvenimo reikalauti. Vienok iš to išeina gal vienam ir antram palaima, bet kitam nepalaima. Žmonija pastoja žvėrynu, kuriame kiekvienas kitą drasko norėdamas maitinties kito gyvybe. Ir išeina, kad negalima nei vienam ramiai ir palaimingai gyventi. Nesą kiekvienas, nors ir kažin kiek būtų sudraskęs savo smagumui apsaugoti, vis tik turėtų bijoties, kad nebūtų kartą sudraskytas dar galingesnio už jį.
Iš viso to pasidaro aišku, jog manant, kad gyvenimas tesąs žmogaus pasimėgimui, ir pagal tai pasielgiant, gyvenimas pasidaro pragaru. Ir tokiu būdu verčia žmogų kitaip jįjį suprasti.
Minėtam būdui gyventi visiškai priešingas yra kitas, pagal kurį pavienis žmogus nesirūpina pirmiau savo gerove, bet kitų. Taip daro, paveikslui, mylinti motina. Ji pirmiau rūpinasi, kad jos kūdikis būtų sotus, o tik tada težiūri savo alkį nutildyti. Šeimynoje pirmiau pasirodo, kam žmogus gyvena, būtent kitų gerui ir labui. Iš to tad ir jam pareina palaima.
Gyvenimo bujojimas reikalauja, kad vietoje svetnaudybės stotųsi svetmilybė.
Tai mūsų laiku aiškiau ar drumsčiau numanoma. Ir apie tai ne viena stora knyga prirašyta, kur tie dalykai vienaip ar antraip išguldomi. Pamatinė prasmė yra visur ta pati, tik žodžiai skiriasi. Ne vienas išrodinėja, jog gyvenimo prasmė esanti pasiekti kuo geriausią tvarką, kurioj kiekvienam būtų kuo palaimingiau gyventi.
Vokietijoj mūsų laiku pradėjo apie tai labai plačiai rašyti mokslininkas Mueller-Lyer. Jo didis veikalas vadinasi „Die Entwickelungsstufen der Menschheit (Grundli-nien einer Volksphilosophie)“ = „Žmonijos kilimo laipsniai (Pamatiniai žmonių filosofijos bruožai)“. Tam mokslininkui rodosi, kad gyvenimas vedąs į tobulą ir visą žmoniją suglaudžiančią valstiją, kurioj kiekvienas galės būti sau žmogus, būti tobulas asmuo. Tam dera tai, kad kiekvienas žmogus išmoksta valdyti lobius, kuriuos žmonijos kilimas gamino.
Tokį didį veikalą mums tuo tarpu nei studijuoti, net įsitiekti negalima. Nurodymas į jį tėra svarbus, jeib žinotum ir mokslininkus mąstančius apie tai, kam gyvenimas yra, ir išrodančius, kam žmogus gyvena. O dar visa tai, kas čia su daug daug aplinkybių išguldoma, negali mūsų patenkinti. Yra daug lengviau suprantamų ir palaikomų žodžių, kurie sako, kam žmogus gyvena. Tarė tuos žodžius visuomet išmintingieji. Sakė, paveikslui, kad gyvenimas pats iš lengvo apreiškiąs, kam jis yra. Iš lengvo pasirodo žmonijoj vis daugiau vidaus lobių. Ir jiems auginti yra gyvenimas. Tam gyvena kiekvienas žmogus.
Ir yra atvirai matoma, kad tas žmogus viduje nuvargsta, nuskursta, pasilpsta ir miršta, kurs tik savo pasimėgimui tegyvena, o tasai viduje pralobsta ir pastiprėja, kurs gyvena kitų lobiui, kitų kilimui, tai esti kitiems žmoniškesniems pastoti.
Žmogus negyvena, kad kuo daugiau sau imtų smagumų iš gyvenimo, bet jeib jam kuo daugiau žmoniškumo suteiktų.
Gyvenimas dar nėra toks turtingas, kad galėtų žmogui kažin ko duoti. Priešingai, žmogus savo esybėje yra gyvenimo didybė. Žmogus yra jame didžiausias veiksnys, galingas gaminti visokių lobių, grožybių ir sumanymų.
Tam žmogus gyvena. Tą reikia gerai išmanyti ir todėl gerai apmąstyti. Jauniesiems tam kaip ir geriausias laikas. Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš tik ir gyvenu? padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esmi lobinęs gyvenimą? Ar esmi įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar nekantos, išminties ar kvailumo? Ir t. t.
Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t. t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t. t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais „veikėjais“.
Niekuomet, nei akies mirksnio nepamirškime, kad mes vien tegyvename, jeib mumyse augtų prakilnusis žmoniškumas ir jeib jį kuo galingiau įneštume į gyvenimą. Viskas, kas gera mums šiaip rūpi, stosis tad savaimi.
PAAIŠKINIMAS
Spausdinama iš „Jaunimo“ (1911. — Liepos nr. — P 1 — 7).
http://biblioteka.gindia.lt/vyduno-rastai-3-t/65-kam-%C5%BEmogus-gyvena.html
Svajukės erdvė 