Kaip priimti save ir meilė tėvams

Onutės Navickienės vertimas:

KAIP PRIIMTI TĖVUS?

Tėvus galėsi priimti tik tuomet, kai priimsi save.
Žinai kodėl? Nes tu ir esi tėvai. Tu tiksli jų kopija.
Tavyje yra kiekvienas iš jų atskirai ir kai kas kartu, kai kas trečias.
Tu kaip formulė: 3+2= 5 Vienas iš tėvų 3, kitas – 2. Tavyje yra ir 3, ir 2. Bet tavyje yra dar ir 5, kažkas savo. Toks tėvų miksas.
Ir kol tu savęs nepriimi, smerki – tu negalėsi jų priimti, nes tu juos neigi savyje.
Tu neturi jausmo, kad esi tobulas.
Negali taip pažiūrėti ir į tėvus. Kažkas juose bus ne taip: elgesyje, aprangoje, gyvenime apskritai, jų mąstyme, jų jausmuose.
KAIP JUOS PRIIMTI?
Yra tik vienas būdas: priimti juos savo viduje. Jie egzistuoja tavo viduje, kaip tu pats. Tu ir esi tėvai. Tu esi tėvų egzistavimo rezultatas. Jie neturi jokios kaltės, kad nesugebėjo pakankamai išreikšti tau meilę. Visi arba beveik visi tėvai myli savo vaikus, bet paskui pamiršta apie tai. Pamiršta pastangoje “gyventi geriau“, visiškam nežinojime kaip gyventi.
Kai tu atsirandi – tėvai yra nežinojime kaip gyventi. Jie žiūri į kitus ir stengiasi gyventi taip pat. Jūsų santykiai negali susidėlioti, todėl, kad pirmumas kitiems dalykams. Išsaugoti meilę, atjautą, supratimą pirmoje vietoje sunku. Sudėtinga. Sudėtinga, kai tėvai neturi pagalbininkų: yra tik tėvai ir vaikas, o jei tik vienas iš tėvų ir vaikas – dar sunkiau, beveik neįmanoma būti švelniu. Tėvai tampa šiurkštūs, nes jie tokiose sąlygose yra. Jie negali tau leisti miegoti tuomet, kai tau to norisi. Jie turi reikalų, dar kažko, jie nori miego, o tu nenori. Todėl jie verčia tave gultis anksčiau. Ir kitose situacijose jie būna šiurkštūs. Kai tu esi paauglys – tėvas tampa dar labiau šiurkščiu, nes jis jaudinasi dėl tavęs.
TĖVAI NEŽINO KAIP BŪTI SU VAIKAIS. Kaip būti saugiais ir laimingais. Tai sunku. Sunku išlikti meilėje ir žmonės užsidaro.
Tu nori ateiti pas tėvus ir juos pamilti, bet tu stengiesi pamilti juos kaip asmenybes. O asmenybėse beveik nėra ką mylėti. Asmenybė – tai tokie įvairių asmenybių “skarmalai“, kuriais prisidengia ir “saugo“ save nuo pasaulio. Vyrai vaidina vyriškumą, moterys savo roles. Ir visa ko žmogus prisikabina ant savęs ir kaip tuos skarmalus mylėti?
Smirdėti pradeda.. Kai stengiesi mylėti asmenybę – tai labai sunku.
Jei tu pilnai suvoksi save – pažinsi save iki gilumos. Kiek tu esi pažinęs save – tiek tu pažįsti bet kurį kitą žmogų. Jei tu pilnai žinai save – tu pilnai žinai savo tėvus. Ir tuomet tu negali nemylėti, nes 99 % kiekvienas žmogus yra Meilė, o visa kita – asmenybė. Bet kuris žmogus – tai Meilė ir, žiūrėdamas į savo tėvus, jausi meilę. Matysi, kaip kiekvienas žaidžia savo žaidimą. Tegu žaidžia, tau nesinorės trukdyti jiems žaisti. Griežti, rimti, agresyvūs, reiklūs… Kiekvienas vaidina savo rolę, bet tos rolės tavęs netrikdys. Bet tai tu gali pažinti savyje, ne juose.
Kad myli tėvus galima tik apsimesti. Taikytis prie jų. Taikysiesi – viskas bus gerai. Su sąlyga, kad taikysiesi.
PRIIMTI TĖVUS LABAI SVARBU.
Jie turi būti priimti. Jeigu tu jų nepriimsi, nesugebėsi jų pamilti – gyvenimas nebus pilnas. Suprasti – reiškia pajausti dėkingumą. Giluminį, absoliutų dėkingumą už tai, kad jie yra tokie, už tai, ką jie dėl tavęs padarė per visą tavo gyvenimą. Nesvarbu ką jie darė, net jei ir barė – jauti dėkingumą už tai.
PAJAUSTI GILUMINĘ PADĖKĄ TĖVAMS – REIŠKIA PRIIMTI JUOS.
Артур Сита

KAIP PRIIMTI MAMĄ?

Geriausia tau – išmokti klausyti mamos, būti nuolankiu visoms jos kvailystėms ir pilnai jai tarnauti.
Tai būtų geriausias būdas tau pažinti gyvenimo laimę.
Žinau, kad didžioji dauguma stokoja gebėjimų tai daryti ir, net jei parsiveža tėvus pas save, stengiasi juos perauklėti, vietoj to, kad prisitaikytų prie tėvų.

Tai labai sunku. Tau teks po kojomis numesti visą gyvenimo patirtį, nes ji netenkins, netenkins net smulkmenose, detalėse: kaip tu padėjai tai, ką tu darai.. Reikia išmokti būti absoliučiame pavaldume. Ji tavo gyvenimo valdovas. Jeigu tu tai sugebėsi – tavo gyvenimas virs laime.

Po kelių mėnesių bendravimo pertvarkymo būtum laimingas kartu su ja. Absoliučiai. Ir tu nenorėtum, kad ji mirtų. Kai taip pamilsi – nenorėsi, kad ji išeitų. BET tik tuomet, kai tu savo AŠ atmesi ir gyvensi jos “aš“: jos nuomone, jos norais, jos pozicija, jos įsakymais. Jeigu taip sugebėtum – atrastum rojų žemėje. Kito būdo nėra.
Visa kita – fikcija. Gali visą gyvenimą gynyboje pragyventi su vienais, kitais, trečiais.

NEĮMANOMA būti laimingu su mylimu žmogumi… Jis mylimas tik tol, kol jis Indijoje kažkur. Kai jis pradeda gyventi šalia tavęs, supranti kad tai ta pati situacija kaip ir su mama. Jūs galite derintis vienas prie kito, galite apgaudinėti tą, su kuriuo gyvenate, bet jūs negalite būti laimingi. Negalite, jei nemokate būti laimingi su tėvais.

Jei TĖVŲ ESI NEPRIĖMĘS – tavo LAIMĖ SU MYLIMU ŽMOGUMI NETIKRA.

Toks gyvenimo dėsnis.
Tai lygiai tas pats, jei neįpili į automobilį kuro – nevažiuoji.
Tu gali sėdėti, judinti vairą, bet jei bakas tuščias ar ratų nėra, gali spausti ant greičio pedalo kiek nori – tu niekur nevažiuoji.
Tai gyvenimo taisyklė.
Артур Сита