Gyvenimas ne santuokoje · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Kodėl iki rimtų santykių pradžios merginai yra naudinga gauti kelių vaikinų dėmesį vienu metu, o vaikinui – rūpintis keletu merginų vienu metu nelabai?

(LT/RU) ~~ Kodėl iki rimtų santykių pradžios merginai yra naudinga gauti kelių vaikinų dėmesį vienu metu, o vaikinui – rūpintis kelėta merginų vienu metu nelabai?

Todėl, kad vyriškas protas turi tendenciją atskyrimui. Jo nuomone, visos moterys yra geros, jis yra nieko prieš ilgai mėgautis kiekviena iš jų. Dėl to vyrui svarbu, ypač jo pažangai, jo augimui, pakilti visa piramide. Jam yra svarbu pakilti į aukštesnį lygį nuo merginų, kurios jam tiesiog patinka, fiziškai traukia, ir kurios gali bendrauti su juo tame lygyje. Suspausti savo protą, surinkti savo mintis ir sutelkti dėmesį į vieną – tai jo bodybuilding (kultūrizmas) ar brainbuilding (smegenų kultūrizmas) – suspausti savo mintis, atitraukti jas nuo visų kitų moterų ir sutelkti ties viena, bent keliems mėnesiams. Pasistengti suprasti vieną moterį, vieną merginą. Rūpintis ja taip, tarsi ji būtų vienintelė. Net jei ji ir netaps jo žmona. Taip vyrai treniruoja savo protą.

Mergina turi kitą principą – jos protas nori sutelkti dėmesį į vieną vyrą. Iš karto. Ir neduok Dieve ji sugalvos, kad tai “tas vienintelis” ir atiduos visas mintis jam. Tada ir buldozeris nepadės nuvilkti jos nuo jo. Su visom mėsom teks nuplėšti.

Dėl to vyrui yra labai naudinga bet kokius santykius stengtis pradėti iš pamatų, bandyti pirma suprasti merginą, kuri jam patinka. Nepasilikti šiame paviršutiniškame, tik išorinio susidomėjimo lygyje. Stengtis kontroliuoti save. Stengtis būti džentelmenu tam, kad jinai pasijaustų saugi ir galėtų juo pasitikėti, matydama, kad jis turi kažkokį atsidavimą šiems santykiams. Todėl, kad jeigu ji neatvers jam savo minčių, jis gali pražiopsoti žmogų, galėjusį būti pačiu jam brangiausiu ir artimiausiu žemėje. Būtent todėl vyrai lieka uždari visam gyvenimui taip ir neradę gyvenimo draugės per savo pačių kvailumą.

Įsivaizduokite, kad nupirkote neišsiskleidusią rožę. Įsivaizduokite, kad niekada nesate matę rožės. Jums ją pardavė ir jūs sakote: “Mane apgavo, man pardavė žalią gumbą ant pagalio“ . O jums atsako: “Palaukite, palaistykite ją, laikykite ją saulės šviesoje ir su laiku pamatysite nuostabiausią gėlę”. Jūs netikite, išmetate ją, gailite veltui išleistų pinigų ir sakote, kad nusipirksite naują rožę arba ką nors pigesnio, gal bent spalvingesnio.

Ruslan Naruševič (vertimas – A.Balinskaja)

**
~ Почему девушке до начала серьезных отношений полезно принимать ухаживания сразу нескольких мужчин, а для мужчины – ухаживать за несколькими девушками – не очень?
Вот почему – потому что мужской ум имеет тенденцию к разделению. Для него все женщины хороши, он не против долго наслаждаться с каждой из них. И поэтому для мужчины важно, для его прогресса, для его роста – подняться по своей пирамиде. Помните пирамиду, да? С уровня девушек, просто которые ему нравятся, физически привлекают и, может быть, даже не прочь с ним общаться на этом уровне – подняться на более высокий уровень. Сжать свой ум, собрать свой ум и сосредоточить на одной – это его bodybuilding или brainbuilding – сжать свой ум, отвлечь его от всех женщин. Так мужчины качают свой ум – это культуризм. И сосредоточить на одной, хотя бы на несколько месяцев. Постараться понять одну женщину, одну девушку. Ухаживать за ней так, как будто бы она единственная. Пусть даже она не станет моей женой.

У девушки другой принцип – у нее ум хочет сосредоточиться на одном мужчине. Сразу. И боже упаси, если она додумает, что это «тот самый мужчина» и сосредоточится на нем. Потом бульдозером не оттащишь от него. С мясом и кровью придется отрывать.

Поэтому для мужчины очень хорошо стараться любые отношения начинать более глубоко, если ему симпатична девушка, чтобы попытаться понять ее. Не находиться на этом поверхностном уровне просто внешнего влечения. Постараться контролировать себя. Стараться вести по-джентльменски, для того, чтобы она могла в безопасности, видя, что он имеет какую-то преданность этим отношениям, могла немножко раскрыться. Потому что если она не раскроется, он может пропустить самого дорогого и близкого человека на земле. Он будет просто закрыт.

Это как если вы купили розу, которая в бутоне. Вы никогда не видели розу. Вам продали розу, вы говорите: «Меня обманули, мне продали зеленую шишку на палке. Я никогда в жизни не хочу никому дарить зеленую шишку на палке». Я говорю: «Вы подождите, вы полейте ее, вы поставьте ее под лампу или на солнце и вы увидите прекрасный цветок». Вы говорите: «Ничего подобного, не верю, это зеленая шишка на палке. Все. Поливать не буду – выкину в мусорник». Жалко, выброшенные зря деньги. «Пойду за другой розой». Или: «Ладно, куплю что-нибудь подешевле, оно хоть цветное».
Руслан Нарушевич

Gyvenimas ne santuokoje · Skyrybos · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių · Šeima

Ką duoda santuoka?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ką duoda santuoka?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

„Šeima“ – sunkiai nusakoma sąvoka, bet neabejotinai apima daug gerų dalykų. Todėl šeimos trokšta beveik visi, o draugiškai nusiteikusi visuomenė šio statuso negaili niekam. Kodėl gi ne – juk mes visi žmonės. Net jeigu nesusituokę, net jeigu tos pačios lyties, net jeigu… Svarbu tik meilė (kad ir ką šis žodis įvardytų). O ko verta santuoka prieš meilę? Kur antspaudas pase (šiais laikais net jo nebenaudoja), o kur protą temdantis jausmas!? Juk, kaip įtikino holivudiniai filmai, meksikietiški serialai ir populiari žiniasklaida, šiam jausmui neįmanoma atsispirti, dėl jo viskas galima, jis nenugalimas, nekontroliuojamas, taisyklėmis nepažabojamas ir… trunka apytiksliai trejus metus… Šiuolaikinei šeimai užtenka meilės, o „formali“ santuoka – nebūtina.

Madingi įsitikinimai įsismelkė ir į mūsų teisinę valstybę, žodį „meilė“ pakeitus juridinei technikai artimesniais terminais. Konstitucinis Teismas 2011 m. paskelbė, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“, ir išaiškino, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, o išorinė santykių forma neturi esminės reikšmės. Rafinuota, tolerantiška, modernu. Tačiau Teismo išaiškinime sąvokos „šeima“ prasmė išsisklaidė kaip užgesusios liepsnos dūmas. Tokios šeimos kvapo gali pauostyti beveik visi, bet ji vis mažiau šildo…

Ar įmanoma išoriškai įvertinti emocinį prieraišumą, atsakomybę, tarpusavio supratimą? Nuo kurio momento prasideda tokia šeima (kada prieraišumas ir kt. tampa pakankami)? Atrodytų, šiuos vidinius santykių aspektus gali žinoti tik patys santykio dalyviai. Todėl santuoka nuo seno buvo visiems suprantama dviejų asmenų deklaracija: mes vienas kitą gerbiame, norime įsipareigoti, būti vienam už kitą atsakingi, kartu auginti vaikus, t. y. norime sukurti šeimą ir prašome valstybės atitinkamų garantijų, o kitų asmenų – nepretenduoti į „bendrą gyvenimą“ (ar pan.) su manimi ar mano sutuoktiniu, nes mes jau pasirinkome. Nuo santuokos sudarymo momento (konkretaus juridinio fakto) ir sutuoktiniams, ir tretiesiems asmenims, ir valstybei tampa aišku, su kokiu reiškiniu turime reikalą. Čia jau yra šeima.

Kita vertus – reikėtų manyti, kad tie asmenys, kurie gyvena kartu, bet nesituokia, neturi intencijos kurti šeimos ir sąmoningai atsisako su ja susijusių teisių ir pareigų. Gal būtent dėl tarpusavio supratimo ir emocinio prieraišumo stygiaus jie nori išvengti šeimoje kylančios atsakomybės? Kodėl mes „per prievartą“ turėtume juos laikyti šeima?

Keista, nes esminis santuokos („senoviško“ šeimos kūrimo) principas yra savanoriškumas. Ši principą pažeidus, santuoka negalioja. Tiesa, nesulauksime sugyventinių pasipriešinimo iš šeimos statuso kylančioms teisėms (jos paprastai priimamos savanoriškai), tačiau susidūręs su nemaloniomis pareigomis ar su „patrauklesniu“ bendro gyvenimo variantu, dažnas atrėš: „Aš niekur nepasirašiau.“ Regis, be santuokos šeima – tik palaida bala.

Virš sveiko proto iškyla (ne)diskriminacijos argumentas – visi esame lygūs ir turime teisę į šeimą, net jeigu tai nepažymėta santuokos liudijime. Tačiau niekam ne paslaptis, kad norėdami šeimos statuso suaugę vyras ir moteris gali labai paprastai sudaryti santuoką: „Abrakadabra“ – ir nebereikia vargti nustatinėjant Konstitucinio Teismo išvardytų „nesantuokinės“ šeimos kriterijų. Panašaus pobūdžio argumentai: „O jeigu aš nenoriu, kodėl turėčiau…“ – švelniai tariant, vaikiški (jei nenori pasirašyti sutarties, tai iš jos kylančios teisės ir pareigos tau negalios). Taigi diskriminacija „ne į temą“, jei iš tiesų kalbame apie vyrą ir moterį – jiems susituokti ir tokiu būdu tapti šeima kliūčių nėra. Tačiau argumentų vingrybės pasidaro suprantamos, kai prisimename homoseksualių asmenų statusą mūsų visuomenėje. Būtent jie (kol kas) neturi teisės sudaryti santuokos, o neretai kartu gyvena ir… Liaudiškai tariant, prie šeimos statuso bandoma prieiti „iš kito galo“. Negalime tuoktis? Ką gi, santuokos pasekmes susikursime be santuokos. O vėliau nebebus prasmės drausti ir santuoką, nes nieko kito be šeimos ji nekuria (Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, LR Civilinio Kodekso 3.7 str. 1 d.; Santuoka – nustatyta tvarka sudaroma vyro ir moters šeiminė sąjunga, Terminų žodynas).

Tokios intencijos „į vatą nevyniojamos“ Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Pvz., šių metų liepos 16 d. bylos Hämäläinen prieš Suomiją sprendime Teismas išaiškino, kad iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos valstybėms narėms nekyla reikalavimas įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų, tačiau susitariančiosios šalys privalo užtikrinti homoseksualių porų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Kaip ir galima tikėtis, šeimos be santuokos tendencijas iškilmingai laimina A. M. Pavilionienė: „Akivaizdu, kad moterų diskriminacija Lietuvoje nebus panaikinta tol, kol konservatyviosios jėgos mėgins keisti Lietuvos konstituciją, siekiant suplakti į vieną šeimos ir santuokos sampratas. Kol sąvoka „tradicinė šeima“ bus garbinama kaip neįveikiama tvirtovė, kurią gina Bažnyčia ir armija tikinčiųjų bei visokio plauko prisiplakėlių“. Politikė prisidengia moterų apsauga nuo diskriminacijos, bet žinome – jos interesai platesni. Ji išgąsdinta Konstitucijos keitimo projekto, pagal kurį šeima sukuriama sudarius santuoką ir kyla iš motinystės bei tėvystės. Nenuostabu, kad jos bendrapartiečio vadovaujama Vyriausybė nepritarė tokiam projektui, bet yra vilčių, kad Seimas pasielgs priešingai. Jei nežinojai, Konstitucijos keitimo projektą pasirašė net 107 Seimo nariai.

Sklandant idėjoms, kad giminystės ryšiais nesusieti vyras ir moteris gali tapti šeima be santuokos, išties kyla abejonių dėl santuokos reikalingumo. Ne visi pajėgūs apčiuopti, ką ji realiai duoda dviejų žmonių bendram gyvenimui.

O gal neteisingai keliame klausimą?

Galbūt pirmiausia tu santuokai, o ne ji tau turi duoti? Iš tuščio puodo neprivalgysi. Jei tuoksies su intencija tik imti ir santuokoje lauksi, kol kažkas kažką duos, netrukus nusivilsi. Atrodys vis mažai, ne taip, ne tas… Pradės kirbėti mintis apie netinkamai pasirinktą davėją – turbūt kita(-s) duotų geriau. Todėl pirmiausia į naują puodą reikia kažką įdėti – kiekvienas sutuoktinis pats turi nusiteikti duoti daugiau nei gauna. Būtent davimas suteikia džiaugsmo ir stiprina ryšį, nes žmogus linkęs vertinti, branginti ir mylėti ne tą, iš kurio gauna, bet kuriam duoda. Ėmimas šeimoje nublanksta prieš davimą. Atsiskleidžia santuokos prigimtis: kai du asmenys tampa šeima – „vienu kūnu“ – nebelieka „mano“ ir „tavo“. Santuoka duoda progą peržengti savo egoizmą ir pradėti gyventi dėl kito. Kiekvieną dieną vis iš naujo… Santuoka augina kitokią – veiksmingą meilę, kuri yra vienas dviejų žmonių kelias į tikrą gyvenimą.

Ėmimas labiau būdingas „ikisantuokinei“ draugystei, kai įsimylėjėliai prisiriša vienas prie kito dėl asmeninio malonumo, smagumo ir patogumo. Niekas nenuginčytų įsimylėjimo grožio ir svarbos. Tačiau, laikui bėgant, jis neišvengiamai rimsta, blėsta. Tai tik labai gera įžanga, kurioje natūraliai norisi prisiekti amžiną meilę. Dauguma protu suvokia, kad tokie jausmai praeis (kitaip neįmanoma), bet vis tiek žada viską, ką didžiausio gali įsivaizduoti. Ir jiems norisi apie tai garsiai skelbti, kurti eiles, dainas ar bent palikti įrašų ant sienų, suolelių ir tvorų. Panašios įsimylėjėlių praktikos gyvuoja visais laikais, visuose žemės kraštuose. Ar tai nerodo, kad santuoka, kaip abipusis susitarimas, pasižadėjimas būti kartu iki pabaigos, įrašyta mūsų prigimtyje? Dažnas daužys kumščiu į krūtinę: „Aš ir taip galiu, man popieriaus nereikia.“ Vis dėlto įsimylėjimui praėjus, tas „popierius“ pažadus primins, juos sutvirtins užfiksavimas valstybės ir/ar bažnyčios registruose, bei faktas, kad pažadai buvo ištarti vienas kitam viešai, prieš liudytojus ir Dievą…

Tokie pažadai išskirtiniai, nes jie kuria išskirtinį dalyką žmogaus gyvenime – šeimą. Juk visi svarbūs gyvenimo faktai paprastai yra fiksuojami popieriuje ir registruojami atitinkamuose registruose (gimimas, automobilio ar nekilnojamojo turto įsigijimas, įsidarbinimas, įmonės įsteigimas, mirtis…). Jei manai, kad neverta fiksuoti savo „amžinų“ įsipareigojimų mylimajam(-ai), aiškiai parodai, kur jo(s) vieta tavo gyvenime.

Nors „popierius“ skirtas užfiksuoti santuokos sudarymo (t. y. šeimos sukūrimo) momentą, bet jis nėra pati santuoka. Kaip ir darbo sutartis nėra darbas. Jei pasirašęs sutartį į darbą nevaikščiosi – atlyginimo negausi. Jei manysi, kad „santuoka – tik popierius“ – tiek iš jos ir teturėsi.

Nesantuokinė draugystė visada dvelkia laikinumu ir abejone. Santuoka duoda tikrumo dėl išrinktojo(-osios) intencijų, o tai suteikia pasitikėjimo, stabilumo ir aiškumo. Tačiau tikra teisybė, kad labai didelė santuokų dalis išyra. Nuo įspūdingų statistikos duomenų protas nušvinta – „santuoka tikrai nieko neduoda“! Galima diskutuoti dėl statistinių skaičiavimų ir atitinkamų išvadų patikimumo (paprastai skyrybų statistiką „gadina“ asmenys, kurie tuokiasi kelis kartus per gyvenimą; nutrūkusių draugysčių išvis neįmanoma suskaičiuoti), tačiau bet kuriuo atveju blogai susiklostę likimai neturėtų būti pavyzdys, jei save laikai sąmoningu ir autonomišku žmogumi. Panaši argumentacija galėtų sulaikyti abiturientą nuo stojimo į universitetą, nes didelė dalis studentų gauna neigiamus pažymius, o kai kurie net nebaigia studijų. Kiekvienam santuoka (kaip ir universitetas) duoda pagal jo proto (supratimo, kas yra santuoka, kaip joje dera elgtis) ir valios (savikontrolės, gebėjimo vykdyti įsipareigojimus) lygį. Reikėtų užjausti asmenis, kuriems nepavyko išsaugoti to, kas svarbiausia, tačiau jų nesėkmė neturėtų atgrasyti nuo didžiausių įmanomų pastangų kuriant savo ir savo šeimos narių gyvenimą. Verčiau paklausinėkime vis dar susituokusių žilagalvių, ką jų šeimoms davė „šliūbas“.

Neseniai lietuviškos televizijos laidoje neužmirštamą pasisakymą „skėlė“ viena dizainerė. Po šabloniškų tikinimų apie tai, kad „popierius“ nieko neduoda, ji samprotavo maždaug taip: „Toms mergaitėms, kurioms vestuvės yra vienintelė proga pasipuošti, pabūti dėmesio centre, tai labai svarbu, o aš dažnai einu į vakarėlius ir dėmesio gaunu per kiekvieną kolekcijos pristatymą, todėl man santuoka nereikalinga.“ Sunku atrasti žodžių tokiai išminčiai apibūdinti. Deja, yra ir daugiau panašiai manančiųjų, nes santuokos atidėliojimą jaunimas kartais grindžia tuo, kad neužtenka pinigų „baliui“. Tai rodo, koks neapgalvotas yra šis „maištas prieš tradiciją“, koks nesuprastas santuokos vaidmuo vyro ir moters santykyje. Santuoka ne „balius“, o šeimos gyvenimo lopšys. Ji nesibaigia, kai jaunoji nusirengia baltą suknelę, bet tęsiasi iki mirties. Ji skirta ne pasirodyti prieš gimines, draugus ar žiniasklaidą, bet Jai ir Jam susieti nenutraukiamais saitais. Šie virsmai vyksta jaunųjų viduje, o ne išorėje. Ir jie nieko nekainuoja.

Baisu prarasti laisvę? Taip, laisvė didžiulė vertybė. Tačiau turime apsispręsti, nuo ko norime būti laisvi: 1) nuo socialinių (etikos, moralės, religijos) normų, įpareigojančių elgtis su savimi ir kitais žmonėmis atsakingai bei dėl to valdyti savo kūniškus instinktus; 2) nuo vergavimo instinktams, kurie verčia vartoti kuo daugiau materialių objektų ir asmenų? Santuoka duoda stiprybės pastarojo tipo laisvei.

Juk ne viskas, ko norisi, yra gera. Ne viskas, ką darau, yra moralu. Ne viskas, ką teigia dauguma, yra teisinga. Teoriškai lyg ir suprantama, bet konkrečioje situacijoje neatitikimą pastebėti sunku, kadangi esame linkę nejučia „racionalizuoti“ faktinį savo gyvenimo būdą ir neigti žinias, kurios skamba lyg tam tikras priekaištas. Vis dėlto tiesą atrasti svarbu, net jeigu dabartinėje situacijoje keistis atrodo nepatogu.

Įpratome trokšti kažko materialaus, įvertinamo pinigais ar bent pačiupinėjamo. To negavę nusiviliame, nes nebemokame matyti svarbiausių – dvasinių – dovanų, kurių neįmanoma pasverti, išmatuoti, apskaičiuoti. Tenka išgirsti iš neseniai vestuves atšokusių porų: „Ai – niekas nepasikeitė.“ Nesitikėkite – po santuokos iš dangaus nepradeda byrėti žiedlapiai, neišryškėja skoniai, kvapai ar spalvos. Tačiau sąmoningų sutuoktinių galvose įvyksta dideli pokyčiai, ilgainiui turintys vis stipresnių pasekmių širdims. Vyras ir žmona realiai tampa vienu, kuriame laisvai telpa du, trys, keturi ir daugiau… Bėgant laikui paaiškėja – čia yra tikroji laimė ir prasmė, kurios kitaip nesusikursi.

Šaltinis: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kristina-zamaryte-sakaviciene.-ka-duoda-santuoka

Gyvenimas ne santuokoje · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Kodėl vyrai vengia santuokos? TJG

KLAUSIMAS: gal Jūs galit atsakyt į vieną man rūpimą klausimą, niekaip nesuprantu…. KODĖL VYRAI VENGIA SANTUOKOS?????

ATSAKYMAS labai paprastas: vyrų ir moterų santykiai yra PATS SUDĖTINGIAUSIAS gyvenimo klausimas (apimantis absoliučiai visas teorines ir praktines gyvenimo sritis) ir pats atsakingiausias sprendimas. Įmonės „UAB Šeima“ direktorius yra Moteris ir nuo jos Atraktyvumo (patrauklumo) ir Receptyvumo(talpumo, imlumo) savybių priklauso vyro (pragmatiškas, egoistiškas, maskulistiškas) apsisprendimasįsipareigoti jai ar ne. Vyrui sprendimas vesti yra FATALINIS visam gyvenimui (arba labai ilgam laikui), nes moteris kardinaliai įtakoja jo savybes ir jo gyvenimo kokybę. O moteriai vyro pasirinkimas nėra fatalinis. Kadangi pasaulyje veikiantis kartų degradacijos dėsnis kiekvieną naują kartą daro vis labiau lytiškai problėmišką, komplikuotą ir egoistišką, tai vyrų-moterų susvetimėjimas, nenoras, nemokėjimas ir nesugebėjimas turėti stabilius santykius, nenoras turėti vaikų vis didės. Šiuos santykius išspręsti paprastais būdais darysis visiškai neįmanoma. Tik tikslus gilus vyrų moterų santykių dėsnių ir paslapčių žinojimas išspręs reikalą. Reikia kreiptis į seniausius pasaulio šaltinius

http://www.tomasyono.com/2008/11/23/kodel-vyrai-vengia-santuokos/

Gyvenimas ne santuokoje · Gyvenimas, Mistika · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Sprendimų priėmimas

“Kuo brandesnė siela, tuo lengviau ji renkasi ir greičiau apsisprendžia dvilypėse situacijose.

Kuo siela jaunesnė, tuo labiau kankinamai ją veikia bet koks pasirinkimas. Įstringa ji dvilypėse situacijose, laikydama jas natūraliu gyvenimu.

Netinka ieškotojui meilės trikampiai, neišspręsti vilkinami santykiai ar kitokie “kabantys” dalykai. Spręsti jis juos turi nedelsdamas, kad Kelio sau ir kitiems situacijos dalyviams nestabdytų.”

Astrėja, “Antropoteosofija”, II tomas.

Gyvenimas ne santuokoje · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Mano draugė pradėjo kalbėti apie tai, kad ji nori santuokos. Aš manau visa tai dėl to, kad… TJG

Mano draugė pradėjo kalbėti apie tai, kad ji nori santuokos. Aš manau visa tai dėl to, kad ji pradejo skaityti tai apie ką Jūs rašote. Bet aš iš tikrųjų nematau tame prasmės

Vyrai šeimos atžvilgiu yra didesni egoistai. Didžiojoje daugumoje atvejų būtent vyrai nenori tuoktis (prisiimti atsakomybę, t.y. pilnai maksimaliai rūpintis žmona). Dauguma moterų nori tuoktis/tekėti. Moterys daug labiau atsiduoda vyrui, įdeda į jį jėgas, visą savo gyvybę. Tuo tarpu vyras yra nestabili, rizikuojanti, trumpiau gyvenanti, mažiau prognozuojama ir mažiau nuo moters priklausoma būtybė, galinti bet kada dingti, išnykti, žūti, negrįžti namo dėl daugybės išoriniu jam nepavaldžių priežasčių. Todėl nesusituokti su besirūpinančia ištikima moterimi yra keleriopa rizika ir klaida:

toliau http://wp.me/p2ZMdA-1Am

Gyvenimas ne santuokoje · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Su vaikinu kartu 2-eji metai. Jis prisiregistravo pažinčių portale (neva norėdamas patikrinti,…

Klausimas: Su vaikinu kartu 2-eji metai. Jis prisiregistravo pažinčių portale (neva norėdamas patikrinti, ar aš ten esu…

Kol vaikinas jums nepasipiršo ir kol jis nėra jūsų sutuoktinis – jūsų petenzijos jam prilygsta bandymui pykti žiūrint filmą, kad filmo herojus daro ne tai ko nori žiūrovas. Taigi jūs keliate pretenzijas žmogui kuris nėra nei jūsų sutuoktinis, nei pavaldinys, nei nuosavybė.

http://girdzijauskas.wordpress.com/2014/05/29/su-vaikinu-kartu-2-eji-metai-jis-prisiregistravo-pazinciu-portale-neva-noredamas-patikrinti-ar-as-ten-esu/

Gyvenimas ne santuokoje · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių

Viskas gerai, bet dar nenori vesti

Вопрос к Марианне Полонски:

Здравствуйте, дорогая Марианна! У меня такой вопрос, который возможно будет интересен не только мне.
Я встречаюсь с парнем уже почти 5 лет, отношения чудесные, мы очень подходим друг другу. Я слушаю Ваши лекции и других лекторов по семейным отношениям, стараюсь выполнять свою женскую роль рядом с ним: вдохновлять, поддерживать, заботиться. Могу сказать, что и он выполняет свои мужские функции: берет ответственность за меня, помогает в любых ситуациях, морально и материально.
Все бы хорошо, но….Он не хочет жениться. Раньше я просто ждала от него предложения (казалось бы, это естественное продолжение событий), но он ничего не делал. Потом уже собралась с силами и поговорила с ним напрямую. Он сказал, что не готов связывать себя браком, сначала хочет реализоваться, заработать деньги, построить дом… На мой вопрос, когда же он будет готов, он не смог дать четкого ответа. Я хочу сказать, что он имеет стабильную работу и достаточно неплохой заработок, мы уже не студенты, так что все его причины кажутся мне надуманными.
Ведическое знание говорит о том, что подобные отношения (вне брака) для женщины губительны, правильно? Да и я внутри чувствую какую-то униженность в этой ситуации. Поэтому я не знаю что делать: либо продолжать дальше ждать неизвестно сколько пока он будет «готов», либо разрывать отношения, чтобы не тратить свое время зря…. Но я его люблю, и он действительно хороший человек. Я в замешательстве. Подскажите хотя бы не ответ, а правильный путь.
С огромной благодарностью, Мария.

Отвечает Марианна:
Здравствуйте, Мария!
К сожалению, ситуация очень распространенная. И часто, женщины сами того не ведая, являются ее причиной.
Вы выполняете роль жены, не являясь пока таковой, выполняете обязанности замужней женщины.
Такая досрочная аскеза дает мужчине ложное понимание, что это все в ПОРЯДКЕ ВЕЩЕЙ, и двигаться дальше не нужно.
У Вас не совсем равный обмен, если будем откровенны. Вы даете больше, т. к. Ваше время более ограничено, у Вас есть определенный срок, чтобы рожать и т. д.
Поэтому, если Вы действительно цените свою энергию, то продолжение таких отношений должно быть в справедливом союзе, где ВСЕ довольны.
Если мужчина говорит, что он не готов Вам дать, то что Вам необходимо, почему бы Вам не сделать паузу и подумать, а готовы ли Вы жить так дальше, готовы ли Вы давать свою драгоценную энергию и т. д.
Не обязательно для этого разрушать отношения, но можно также поставить свое условие, что Вы будете продолжать общаться как Мужчина и Женщина, только, когда мужчина готов будет на Вас жениться.
Подождите полгода-год, и там уже решайте в зависимости от поступка мужчины. Время покажет, насколько Вы ему дороги.
Многие люди живут по принципу ИЛИ ИЛИ, но тайм аут, вместо разрыва отношений – часто намного полезней.
Также я рекомендую проверить его и Вашу карту на предмет брачных периодов, т. к. бывает, что причина еще и в этом. Но это не повод, не ценить себя!
Желаю удачи!

Gyvenimas ne santuokoje · Gyvenimas, Mistika · Skyrybos · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių · Šeima

Kam reikalingos vestuvės? Vestuvių paskirtis

Так вот, оказывается, зачем нужна, вообще, свадьба! Надо сначала разобраться в этом вопросе. Люди думают – чтобы побалдеть. Поэтому они создают разные, как бы, всякие правила, как побалдеть. Но этих правил можно создать очень много. Например, выкупаем невесту, там, выкупаем жениха, там, бегаем, жених бегает за невестой, не может найти. Еще что-нибудь придумали: там выкуп отдали, там выкуп взяли, там еще… ну, то есть, что-нибудь придумываем. Для чего? Чтобы было интересно. Ну, свадьба же, надо что-нибудь придумать. На самом деле, надо понять, что свадьба – это не способ наслаждаться, это необходимость, колоссальная необходимость судьбы. Потому что… И на свадьбу, кстати, нельзя приглашать всех подряд. Свадьба – это такой праздник, во время которого должны быть самые близкие люди, которые способны тебя от всего сердца благословить. Свадьба не должна… это не значит, что полгорода пришло. Мероприятие это проводится в очень, ну, интимной атмосфере глубокой чистоты, и глубокого доверия, и любви, понимаете? Когда проводится это мероприятие, суть его заключается в том, что два человека дают клятву перед всеми в своей верности. Потому что, на самом деле, жить вместе – это самое тяжелое, что есть в этой судьбе, в нашей. Вот, у нас в жизни, допустим, некоторые люди думают: «Самое тяжелое, там, – это то, сё…». Самое тяжелое – это жить вместе, это самое тяжелое и труднопереносимое событие жизни. Жить вместе тяжелее всего на свете. И раньше люди это знали. Поэтому они, когда вместе вставали, они давали клятву, чтобы эту… трудности эти своей клятвой, как бы, закрепить и перенести, и справиться. Потому что они знали, что если разбежимся, то дальше жизнь пойдет в расколбас. Они это знали, поэтому они клялись, они не хотели, чтобы плохо потом было в жизни дальше. Они знали эти законы, поэтому они клятвы давали. А люди все вокруг поддерживали их своими благословениями. А мы даже не знаем, что такое благословение.

torsunov.ru

Так вот, оказывается, зачем нужна, вообще, свадьба! Надо сначала разобраться в этом вопросе. Люди думают - чтобы побалдеть. Поэтому они создают разные, как бы, всякие правила, как побалдеть. Но этих правил можно создать очень много. Например, выкупаем невесту, там, выкупаем жениха, там, бегаем, жених бегает за невестой, не может найти. Еще что-нибудь придумали: там выкуп отдали, там выкуп взяли, там еще... ну, то есть, что-нибудь придумываем. Для чего? Чтобы было интересно. Ну, свадьба же, надо что-нибудь придумать. На самом деле, надо понять, что свадьба – это не способ наслаждаться, это необходимость, колоссальная необходимость судьбы. Потому что... И на свадьбу, кстати, нельзя приглашать всех подряд. Свадьба – это такой праздник, во время которого должны быть самые близкие люди, которые способны тебя от всего сердца благословить. Свадьба не должна... это не значит, что полгорода пришло. Мероприятие это проводится в очень, ну, интимной атмосфере глубокой чистоты, и глубокого доверия, и любви, понимаете? Когда проводится это мероприятие, суть его заключается в том, что два человека дают клятву перед всеми в своей верности. Потому что, на самом деле, жить вместе – это самое тяжелое, что есть в этой судьбе, в нашей. Вот, у нас в жизни, допустим, некоторые люди думают: «Самое тяжелое, там, – это то, сё...». Самое тяжелое – это жить вместе, это самое тяжелое и труднопереносимое событие жизни. Жить вместе тяжелее всего на свете. И раньше люди это знали. Поэтому они, когда вместе вставали, они давали клятву, чтобы эту... трудности эти своей клятвой, как бы, закрепить и перенести, и справиться. Потому что они знали, что если разбежимся, то дальше жизнь пойдет в расколбас. Они это знали, поэтому они клялись, они не хотели, чтобы плохо потом было в жизни дальше. Они знали эти законы, поэтому они клятвы давали. А люди все вокруг поддерживали их своими благословениями. А мы даже не знаем, что такое благословение. 

torsunov.ru