Varnas ir rožė

Gyveno kartą varnas. Juodas, didelis, su maža, pajuodusia širdimi. Mito jis dvėseliena, vogdavo mažylius iš paukščių lizdų. Susitikęs su gentainiais mėgdavo piktai apsižodžiuoti. O jei nieko ginčui tinkamo nesutikdavo, tupėdavo ant šakos aukštai medyje ir piktai karkdavo ant vėjo, saulės, debesų ar bet ko kito, ką matydavo šalia savęs.

Vieną vėlyvą pavasarį, ieškodamas ko nors užkąst, skrido jis pro vienišą sodybą. Varno žvilgsnį patraukė neišvaizdus krūmas, visas padengtas dygliais.

– O! – džiaugsmingai sušuko jis, – Kas tu? Matau, nors mudviejų kūnai skiriasi – tu augalas, o aš paukštis, tačiau sielos giminingos!
– Aš – Rožė, – prisistatė neišvaizdusis krūmas. – Kodėl nusprendei, kad mudviejų giminingos sielos?
– Na, tavo kūnas visas padengtas dygliais, vadinasi tu mėgsti durti, žeisti ir skaudinti! Visai kaip aš!
– Ne, mielas paukšti, tu klysti, – paprieštaravo Rožė. – Dygius turiu, neneigsiu. Ir, jei kas neatsargiai stvertų man už stiebo, galiu rimtai sužeist. Tačiau mano tikrasis pašaukimas yra žydėti, o ne durti!
– Cha! Žydėti?! – ironiškai prunkštelėjo Varnas. – Ką tu čia bandai apmulkinti? Aš aiškių aiškiausiai matau tavo dyglius, o tas, kuris dygliuotas, tegul ir su tūkstančiais žiedų, pagal prigimtį yra toks pats kaip aš – negailestingas, kerštingas, draskantis.
– Tu tiesiog dar nematei mano žiedų! Atskrisk vasaros pradžioje, tada suprasi, ką turiu galvoj, kalbėdama apie savo pašaukimą skleisti grožį.

Varnas dar kartą pašaipiai sukarkė ir nuskrido savais keliais. Tačiau kartą, jau įsibėgėjus vasarai, prisiminė Rožės žodžius ir, būdamas netoliese, užsuko į sodybą aplankyti to neišvaizdžiojo krūmo.

Atskrido ir amo neteko. Rožė buvo nuostabi, visa paskendusi švelniuose rausvuose žieduose, apgaubta bičių ir kamanių dūzgimo, drugelių sparnų plazdėjimo. Varno maža pajuodusi širdis krūptelėjo ir skaudžiai suspurdėjo. Dar niekados jis nepatyrė tokio keisto jausmo, dar niekados jis nebuvo taip arti to, kad susižavėtų kuo nors tikrai gražiu. Užtat jis puikiai mokėjo pavydėti ir pykti. Pyko ant kitų varnų, kai tie ginčų metų parinkdavo skaudesnį žodį, pavydėjo, kai anie puotos dvėselienoje metu nugriebdavo sultingesnį kąsnį. Tačiau žavėtis grožiu Varnas nemokėjo ir, apstulbęs nuo Rožės žiedų trapaus žavesio, apsvaigęs nuo malonaus aromato, jis tučtuojau sutramdė savo virpančią širdį, nuvijo šviesias mintis ir paniro į įprastą ir tokią pažįstamą pagiežą.

– Matau neblogai moki apsimetinėti. – tarė jis Rožei.
– Aš neapsimetinėju, aš tokia esu. – atsakė ji Varnui. – Aš juk tau sakiau, mano prigimtis yra žydėti!
– Tu gali apgauti patiklius naivuolius, kurie nematė tavo dyglių. Tačiau manęs neapmulkinsi savo plazdančiais žiedlapėliais. Aš žinau tavo prigimtį, žinau, kas tu! Tu, tokia pati kaip ir aš, tik bandai apsimesti tuo, kuo nesi, nebuvai ir niekados nebūsi! Vietoj to, kad švaistytum savo jėgas žydėjimui, geriau jau augintumeisi ilgesnius ir aštresnius dyglius, kitaip tariant, darytum tai, kas tau priklauso pagal prigimtį!
– Nežinau kaip tau dar kitaip paaiškinti, tačiau mano prigimtis yra ne durti, o žydėti!
– Nagi nagi, pažiūrėsiu, kuo čia baigsis šis tavo eksperimentas, – paniekinančiai nusikvatojo Varnas ir nuskrido.

Nuo tos dienos Varnas vis atskrisdavo į netoli sodybos augančią retą giraitę ir, nutūpęs aukštai ant šakos, stebėdavo Rožę. Akylai sekė, kaip jos žiedus lankė bitės ir drugeliai. Jo širdyje vis labiau kunkuliavo pyktis ir pagieža. Nebe apsikęsdamas nuo to, anot jo, apsimestinio grožio, net apsunkęs nuo emocijų, Varnas vangiai plasnodavo šalin ir, ką be sutikęs, vis pajuokiančiai krankdavo apie spygliuotą Rožę, kurios, matote, prigimtis ne durti, o žydėti. Tik pamanykit!

Ilgainiui Varnas pastebėjo, kad Rožę lanko ne tik plaštakės ir kamanės, bet dar ir žmogus, kuris vis nuskindavo tai vieną, tai kitą jos žiedą. Paskui paukštis pastebėjo dar kai ką – amarus ir kitus kenkėjus, kurie susispietę į būrius graužė Rožės trapiuosius žiedlapius. Varnas buvo patenkintas, jo teorija pasitvirtino! Šiame žiauriame pasaulyje išgyvena tik tie, kurie moka durti, o ne žydėti! Tačiau Rožė leido vis naujus ir naujus pumpurus, kurie švelniai skleidėsi ir svaigiai kvepėjo.

Taip nejučia prabėgo vasara. Atėjo ruduo. Rožė žiedų vietoje užaugino dideles raudonas uogas ir vis dar atrodė nuostabiai. Artinosi žiema.

Kartą atskridęs Varnas pamatė kaip žmogus negailestingai karpo Rožės šakas. Paukštis suko ratus danguje, stebėjo genimą Rožę ir skardžiu balsu pikdžiugiškai karksėjo. Žmogus Rožę stipriai nugenėjo, palenkė ją ir prismeigė prie žemės. O galiausiai apklojo eglių šakomis.

– Cha! Aš taip ir žinojau! Aš buvau teisus! – džiūgavo Varnas. – Rožės prigimtis durti, o ne žydėti! Jei ji, naivuolė, būtų tai anksčiau supratusi, nebūtų eikvojusi jėgų žiedams, o verčiau jau užsiauginusi tankius, ilgus, stiprius, aštrius dyglius, kad joks žmogus neišdrįstų jos šitaip nukarpyti, nulenkti, prismeigti prie žemės, o paskui palaidoti po eglišakiais, kad toji net negalėtų atsitiesti. Štai! Viskas, ko Rožė pasiekė visą vasarą taip uoliai žydėjusi ir kvepėjusi, yra tik tai, kad jos daugiau niekas nebematys, nes ji pradingusi amžiams! Gerai, kad aš atsilaikiau, kad nesidaviau apmulkinamas ir nepatikėjau tuo jos grožiu! Tik jėga yra vertinga, tik pyktis mus varo į priekį! Ir kas nepasirūpina pats savim, tuo niekas kitas neapsaugo!

Varnas nuskrido sau ir niekada nebe sugrįžo į sodybą. Todėl jis niekados nesužinojo, kad atėjus pavasariui žmogus nudengė Rožę, atsargiai nukarpė nušalusias šakeles. Varnas niekados neatskrido, todėl nepamatė, kad vasarą Rožė vėl visa skendėjo apsipylusi švelniais žiedais, svaigaus aromato, bičių, kamanių dūzgesio bei plaštakių sparnelių plazdėjimo apsupty.