7 meilės lygiai. Kuris Jūsų?
Teksto autorė: Vaida Svinkūnienė http://www.damuakademija.lt
Šiandiena kalbėjau su moterimi, kuri norėjo užsiregistruoti į programą “Šeimos tikslai“ – jos šeimoje šiuo metu didelė krizė (santykių). Norisi viską mesti ir išsiskirti. Tai atrodo vienintelis ir lengviausias sprendimas, bei tuo metu visi argumentai rodo, kad tai pats teisingiausias sprendimas…
Po pokalbio ji sakė, kad jai palengvėjo ir ji nurimo, nes sužinojo, kad ta situacija, kurioje dabar jos santykiai su vyru – natūrali beveik kiekvienos poros raidos dalis.
Taigi, papasakosiu trumpai apie tą kelią, kurį gali praeiti pora. Arba užstrigti kažkuriame etape ir sekančiuose santykiuose vėl pradėti kopimą iki meilės.
Kelias iki meilės turi 7 laiptelius. Kur ta tikroji meilė?
1 – Įsimylėjimas.
Kai tiesiog gera, kai jis šalia. Kai nori žiūrėti jam į akis ir svajoji apie kuo ilgesnį būvimą kartu. Kai patinka viskas, ką jis daro…
Tai nuostabus lygmuo. Visi mes jį kažkada gyvenime patyrėme.
Šio lygmens tikslas – sujungti du žmones. Manoma,jei nebūtų šio periodo – Žmonija išnyktų…
Taip, čia ne meilė, čia veikia hormonai. Bet nuo to mažiau žavingas ir kaitinantis kraują šis laikotarpis netampa….
2 – Tu mano, Aš Tavo.
Šis periodas prasideda, kai du žmonės nusprendžia, kad jie yra kartu. Po kiek laiko jis įsibėgėja tiek stipriai, kad moteris pradeda vaikščioti po kambarius su “bigudukais“, žalia kauke, ir užmiega Brangiausiojo glėbyje su prilipusiais agurkais ant akių…
Na, tiesiog medžioklės laimikis jau sumedžiotas, stengtis nebereikia, niekur nepabėgs…
3. Kritinis – Nebegaliu į tave žiūrėti!
Tai natūralus lygmuo, kurį prieina beveik visos poros. Staiga pastebite, kad jis po visą butą išmėto savo kojines, pradeda nervinti jo čepsėjimas prie stalo, tai, kaip jis palieka dantų šepetėlį… Viskas. “Ką aš tavyje radau?“ “Teisingai tavo mama apie tave sakė!“ “Ir kur mano akys buvo?!“
Šiame lygmenyje išsiskiria labai daug porų… Atrodo, kad nebėra nieko bendro, kad viskas erzina partneryje. Viskas atrodo beviltiška, neina susikalbėti, nebėra jėgų… Aplinkui tiek daug nuostabių ir perspektyvių – o Jūsiškis atrodo absoliučiai nevykėlis arba netinkamas… KRIZĖ! Norisi skirtis. Tiesiog nebeįmanoma gali būti kartu.
Šiame etape gali žmonės užtrukti ir trumpai, bet gali gyventi ir 40 metų… Be sąmoningumo ir su dideliu noru mėgautis bei eksploatuoti vienas kitą, tenkinti savo poreikius bei mėgautis – natūraliai jis nepraeina. O santykiais byra byra ir subyra….
Po trečiojo laiptelio iki meilės – dažniausiai išsiskiriama. Tiesiog labai sunku tuo metu, nes vienas kitame neberandame pliusų, o matome tik vieną didelį vaikščiojantį minusą…
Viena iš pagrindinių moters pareigų šeimoje (mes apie vyrus nekalbame todėl, kad rašome ne vyrams) – kai labiausiai sunku gerbti savo vyrą – rasti nors ką nors, už ką jį gerbti.
Gal jis šiukšles išneša savanoriškai? Gal pinigų į šeimą parneša? Gal kultūringai kalba ir šeima negirdi keiksmažodžių?… Ir t.t. Gerbti visada galima rasti už ką, nors ir sunku. Pagalvokite, kokių grubių ir visiškai nevyriškų vyrų daug aplinkui, o Jūs gi negyventumėte su visišku nevykėliu? Taip?
Labai didelis noras tuo metu kyla vėl išgyventi aistros-įsimylėjimo periodą, todėl kyla daug pagundų ieškotis meilužio/-ės. Labai trūksta žavėjimosi jausmo, širdyje pradedame ieškoti aistros energijos, kad vėl galėtumėme kartoti visą ratą iš naujo. Bet tai tik trečias etapas, o jų yra septyni. Ir žmonės išsiskiria kelio pradžioje, dar net nepradėję rimtos kelionės.
Jei šitą pačią kritiškiausią stadiją šeimą praeina, prasideda palengvėjimas…
4 – PAKANTUMAS.
Jei kažkas Jums sutrukdė išsiskirti trečiuoju etapu, prasideda pakantumo etapas. Tai galėjo būti bendros paskolos, vaikai, ligos, ar bet kokios aplinkybės, kurios išsaugojo Jus kartu, neleido išsibėgioti ieškoti naujo objekto, kuriuo vėl būtų galima žavėtis.
Tuo metu dažnai sukasi mintis “Vaikams reikalingas Tėtis“, “Ką aš geriau rasiu“, “Visi vyrai ne mano statuso“, “Jau man 45 metai, tokio amžiaus normalūs vyrai arba vedę, arba “alfonsai““, “Jei aš pasiliksiu viena, bus iš viso blogai“…
Kas tai bebūtų, bet pora kažkodėl lieka kartu ir ima “kęsti“ vienas kitą. Sunku, bet jau nebe taip sunku, kaip buvo sunku trečiame etape.
Taip, tai visai ne tai, ko Jūs norėjote, taip tai net apsunkina Jūsų gyvenimą, bet “aš pakentėsiu, nes yra dėl ko“.
5 – TARNAVIMAS. Baigiasi tas sunkus etapas kentėjimo ir atsiranda tuose santykiuose prasmė.Gal čia ne kančia, gal čia mano tokia misija? Apskritai, aš tai darau dėl vaikų, dėl giminės, dėl ateities kartų… Žvilgsnis nuo sutuoktinio susifokusuoja į vaikus.Užduotis – rasti kažkokį aukštesnį tikslą šiuose santykiuose, kad pakantumas ir kentėjimas pereitų į tarnavimą vardan kažko partneriui, giminei, visuomenei. Visada galima rasti kam tarnauti.Šioje stadijoje viskas šeimoje pradeda stotis į savo vietas. Kiekvienas pradeda atlikti savo vaidmenis: vyras vyriškus, moteris moteriškus.Moteris pradeda jaustis, kad yra “ištekėjusi UŽ VYRO“. Situacija šioje poroje tampa labai stabili. Krizė praeita. Tik tas stabilumas dažnai pradeda gąsdinti… Tada iš įpročio skausmingiems išgyvenimams gali vėl norėtis aiškinimosi, aistringų konfliktų… Bet čia jau nebe ta meilės stadija. Pavojus: pradėti to ieškoti išorėje. Bet jeigu pora turi kantrybės – santykiuose “jausmų jūra“ jau nebebanguoja…
6 – DRAUGYSTĖ.Tada kai viskas stabilizuojasi reikia iš naujo vėl atrasti bendrus interesus, bendrus pomėgius, pradėti vėl kviesti vienas kitą į pasimatymus, į kiną, keliauti. Gal kartu žvejoti, gal kartu dirbti sode… Ankščiau dviese gal tai ir nepavykdavo, bet šiame etape tai bus ne tik smagu, bet ir naudinga. Nes Jūs vėl atrasite vienas kitą iš naujo, ir vienas kitame atrasite pirmiausią draugus, pačius geriausius draugus. Atsiranda didelio artumo ir bendrumo jausmas.Šioje stadijoje kiekvienas jau yra savarankiška ląstelė, kuri jau turi savo pomėgius, poreikius. Pats sugeba save patenkinti, nebereikia to ieškoti vienas kitame. Jau senai nebėra “vienas kitame ištirpimo“, kaip buvo pirmose stadijose. Dabar tai du savarankiški, pilni žmonės. Turintys savo pomėgius, nuomonę apie save, savo veiklas. Čia Jūs esate savimi, tokia kokia esate, o jis taip pat savimi. Ir Jus tai pradeda tenkinti. Ir Jūs atrandate kažką kitame, ko anksčiau, gali būti, kad net nepastebėjo. Atsiranda draugiškumas, bendradarbiavimas, pagalba ir supratimas.
7 – MEILĖ.Ir kai iš pertekliaus Jums norisi dalintis interesais, pomėgiais, laime… Taip pat iš pertekliaus, nes Jūs abu esate pilna visiškai savarankiška ir subrendusi struktūra, norisi dalintis ir meile. Meilė iš pertekliaus. Ne kaip buvo pirmose stadijose – meilė iš trūkumo, iš noro gauti. Jums gerai vienai. Ir tai taip gerai, kad tuo gėriu norisi pasidalinti su artimiausiu sau – Jūsų išrinktuoju, o jam su Jumis.
Kodėl žmonės skiriasi?
Dažniausiai išsiskiriame trečiame etape. Žmonės tiesiog nežino, jog po šio etapo, kurį jie šiuo metu poroje išgyvena – turės visiškai kitą, kardinaliai kitos kokybės etapą – dėl to ir skiriasi. Jei žinotų – galėtų pabandyti visai kitą meilė skonį.
Tik prašome Jūsų – be kraštutinumų ir savęs kaltinimų. Dėl kaltinimų – Jūs nežinojote ir buvusiose situacijose darėte geriausią, ką galėjote. Būtumėte galėję kitaip – būtumėte ir darę kitaip.Dėl kraštutinumų – kiekvienos poros situacija yra savotiškai unikali. Ir kiekvienas mes turime ribas, kiek galime pakelti. Visi žmonės ateina į mūsų gyvenimą kažko mus išmokyti. Vieni visą gyvenimą mus moko atleisti jiems, kiti – juos besąlygiškai mylėti, treti priimti tokius, kokie yra… O mokytis to ar ne – rinktis mums.
Linkiu būti Jums laimingais. Ir sąmoningai auginti savo šeimoje pusiausvyrą ir laimę.
http://www.damuakademija.lt/event/paskaita-kodel-poros-issiskiria-arba-7-etapai-iki-tikros-meiles/
—
7 šeimos santykių fazės
Pirmoji, rožinė fazė, trunka apie aštuoniolika mėnesių. Kai vyras ir moteris susitinka bei įsimyli vienas kitą, jų organizme išsiskiria tam tikri hormonai, kurie nudažo pasaulį ryškiomis spalvomis.
Šiuo momentu balsas atrodo stebuklingas, bet kokia kvailystė – nuostabi. Žmogus yra tarsi paveiktas narkotikų. Šiuo periodu nereikėtų priimti kokių nors sprendimų, kadangi narkotiko poveikis kada nors baigsis ir visa sustos į savo vietas.
Antroji fazė – pasisotinimas. Ji būtinai ateina po pirmosios, kai jausmai nurimsta.
Trečioji fazė – pasibjaurėjimas. Ji būtina bet kokiems ilgalaikiams santykiams. Čia prasideda pykčiai, imami pastebėti partnerio trūkumai. Lengviausia ir prasčiausia išeitis – skyrybos. Kodėl prasta? Nes vėl pradėsite rožinę fazę, tik jau su kitu partneriu.
Yra žmonių, kurie tik ir tegali suktis šiose trijose fazėse.
Ketvirtoji fazė – kantrybė. Ginčai tarp partnerių tęsiasi, tačiau jie ne tokie fatališki, kaip prieš tai buvusioje fazėje, abu partneriai žino, kad pasibaigus ginčui, santykiai vėl atsikurs. Taigi šioje fazėje mums duodamas protas.
Penktoji fazė – pareiga arba pagarba. Tai pirmoji meilės stadija. Iki tol meilės dar nebuvo. Pradedu galvoti ne apie tai, ką jis man skolingas, tačiau tai, ką aš jam skolinga. Galvojimas apie pareigas mus tobulina.
Šeštoji fazė – draugystė. Draugystė – tai rimtas pasiruošimas meilei.
Septintoji fazė – meilė. Link meilės einama visą gyvenimą. Meilės mokomasi per skirtingas gyvenimiškas situacijas, ilgalaikiuose artimuose santykiuose. Meilė – tai ne tai, kas netikėtai nukrenta ant galvos, meilei mes bręstame, atsisakome vidinio egoizmo.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/7-seimos-santykiu-fazes.d?id=61070181
7 šeimos santykių etapai
Dauguma romantinių filmų turi laimingas pabaigas: pagrindiniai veikėjai pagaliau sujungia savo likimus ir niekieno netrukdomi mėgaujasi vienas kito artumu iki gyvenimo pabaigos. Happy and. Ištikrųjų, bendro gyvenimo pradžioje meilės išbandymai tik prasideda. Apie tai naudinga žinoti, kadangi praktiškai kiekvienos šeimos santykiai išgyvena tą patį evoliucionavimo ciklą, kurį sudaro 7 etapai:
- Mėgavimasis
- Prisisotinimas
- Pasišlykštėjimas
- Kentėjimas
- Pareigos vykdymas
- Tarnystė
- Meilė
Kiekvieno žmogaus charakteryje yra tiek teigiamų, tiek ir neigiamų savybių, bet pirminis įsimylėjimo būvis charakterizuojamas tuo, jog žmonės kontaktuoja išskirtinai tik su teigiamosiomis savo išrinktojo pusėmis. Suprantama, jog abiejuose įsimylėjėliuose yra ir neigiamų charakterio savybių, bet pirminiame bendravimo etape, sąmoningai ir nesąmoningai jos yra slepiamos ir stengiamasi save parodyti tik iš geriausios pusės, toks gamtos dėsnis.
Įsimylėję mes idealizuojame savo išrinktąjį, vaizduotėje kurdami ir jam priskirdami jam savybes, kurių jis visai neturi ir visai nepastebime ar sumenkiname tam tikrus šio žmogaus trūkumus. Kita vertus, įsimylėję mes esame pasiruošę padaryti viską, kad tik mūsų išrinktasis būtų laimingas, tuo metu mes aukojame savo interesus ir išties maksimaliai apreiškiame visus teigiamus savo charakterio bruožus. Teko girdėti šį periodą vadinant „zefyrų-šokolado“ arba „gėlių-saldaininių“. Liūdna, bet šie puikūs, romantiški, pirmo lygio santykiai negali tęstis amžinai, juk ilgainiui žmogus negali slėpti nuo savęs ir mylimosios tai, kas iš tikrųjų yra širdyje.
Bet šitas nuostabus, romantiško įsimylėjimo periodas yra ne kas kita, kaip „reklaminis siužetas“, rodantis, kas musų laukia gale, jeigu mes su savo gyvenimo pakeleivių praeisime visą meilės išgryninimo ir apvalimo nuo savanaudiškumo ir apgaulingų lūkesčių kelią. Analogiška situacija yra dvasineje praktikoje: vos pradėjus ja užsiiminėti, Dievas leidžia mums pajusti aukščiausią skonį, kuris po to tampa pagrindiniu stimulu siekiant aukščiausio dvasinio tobulumo. Šeimyninis gyvenimas – ne kas kita, kaip bendra dvasinė praktika, kurios metu vystosi pakylėti dvasiniai santykiai.
Taigi, pirmame bendro gyvenimo etape įsimylėjėliai yra kiekvienas savo iliuzijoje ir nerūpestingai mėgaujasi vienas kitu, nevaržomai idealizuojant savo partnerį. Šiuo periodu jiems rojus ir trobelėje. Bet laikui bėgant, jie palaipsniui prisisotina kažkada taip trokštu artumu ir pradeda atidžiau matyti vienas kito vidinį pasaulį, gyvenimo būdą, įpročius, darant kaip malonius, taip nemalonius atradimus. Palaipsniui mes pradedame stengtis pakeisti mūsų mylimąjį taip, kad jis galėtų maksimaliai tenkinti mūsų pačių poreikius ir jei to padaryti nepavyksta, mes susierziname. Nepatenkinti norai kelia pyktį. Santykių švytuoklė pradeda pasvyra į priešingą pusę – nuo įsimylėjimo prie neapykantos. Mes pradedame savo išrinktąjam prikaišioti visus jo (o dažnai dar ir savo) trūkumus ir įvairiais būdais, netgi šantažu „daryk taip, nes priešingu atveju aš tave paliksiu“ stengiamės jį „perauklėti“. Jeigu savanaudiškumas santykiuose labai stiprus ir niekas nenori užleisti pozicijų, – viskas baigiasi santykių nutraukimu. Taip ir įvyksta daugumą skyrybų.
Tie, kieno santykiai labiau išaukštinti, pasiryžę kentėti kai kuriuos charakterių ir įpročių nesutapimus tam, kad likti kartu: galų gale jie myli vienas kitą, ir gerų savybių kiekvienas turi daugiau nei trūkumų. Kantrybė – tai lygis, kai mes bandome pakeisti ne kitus, o save. Viena iš mano studenčių labai tiksliai pastebėjo: „Kai prasideda barniai, skandalai, kai viskas pradeda erzinti… – tai ir yra signalas, kad reikia kažką keisti savyje!“ Sąžiningi ir nuoširdūs žmonės visuomet stengiasi tobulinti savo charakterį ir bendravimą su aplinkiniais, o ypač – su artimaisiais, kuriuos myli. Jie nuoširdžiai džiaugiasi, kai kitas žmogus viduje taip pat auga ir atsisako savo nepateisintų lūkesčių. Šiame etape, dėdamas sąmoningas pastangas, žmogus pradeda realizuoti tikrąsias žmogiškąsias savybes tam, kad atsikratytų egoizmo, pasidarytų geresniu ir mokytųsi mylėti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes juos norėtume matyti. Kai mes kitais rūpinamės tik tuomet, jei pastarieji rūpinasi mumis, tai – tik treniruotė. Tikrasis darbas su savimi prasideda tada, kai mes mokomės sušildyti kitus savo širdies šiluma nesitikėdami sulaukti to paties.
Laikui bėgant, vyras ir moteris pasiskirsto šeimynines pareigas, tokiu būdu šiek tiek stabilizuodami santykius ir pagerindami atmosferą namuose. Pareigas šeimoje daugelis žmonių vertina kaip rutiną, su kuria reikia susitaikyti: „verslas yra verslas, tu – man, aš – tau“. Bet kai žmogus daugiau galvoja apie kitus nei apie save, tai šeimynines pareigas jis vykdo su džiaugsmu, kaip tarnystę savo artimiesiems. Dėka tokio nesavanaudiško rūpinimosi vienas kitu ir džiaugsme, ir varge, nuoširdžias sielas apsivalo nuo visų netobulumų ir santykiai palaipsniui tobulėja iki stabilių ir tyrų. Šio lygio pasiekimas ir yra šeimos santykių, kurie prasideda nuo romantinio įsimylėjimo, evoliucijos tikslas. Šeimyniniai santykiai nuolat yra išbandomi, o tai galima palyginti su aukso valymu nuo įvairių priemaišų, kuomet šis taurusis metalas daug kartų kaitinamas iki išsilydimo, kol išvalomos visos priemaišos.
„Visos laimingos šeimos yra vienodai laimingos, o visos nelaimingos – nelaimingos skirtingai“ – Rašė L.N. Tolstojus, o šios laimės paslaptis paprasta: laimingoje šeimoje kiekvienas iš sutuoktinių stengiasi atiduoti daugiau, nei pats gauna. Tikroji šeimyninė laimė prasideda tada, kai nesavanaudiškai rūpinamasi vienas kitu.
Verta paminėti, jog dvasiškai išsivystę žmonės savo šeimyninius santykius pradeda aukštesniame lygmenyje – tarnaudami ir nieko nesitikėdami, tokiu būdu išvengdami visų nusivylimų ir nuoskaudų. Čia slypi didelio skyrybų Vakaruose (90 – 96%) ir mažo Rytuose (1,5 – 3%) skaičiaus priežastys: Vakarų kultūra – materialistiška vartojimo kultūra, kurioje visi atskirti siekiu būti nepriklausomomis, save tenkinančiomis individualybėmis. Rytų kultūra – tarnystės kultūra, kurioje kiekvienas rūpinasi aplinkiniais nesitikėdamas atlygio. Materialistiška kultūra moko žmones puikybės ir nepriklausomybės; dvasinė kultūra moko harmoningos priklausomybės vienas nuo kito tam, kad išmoktume veikti taip, kaip sveika kūno dalis veikia harmonijoje su kitais kūno dalimis ir su visu organizmu.
Šeima yra sukurta tam, kad tobulintume save, savo charakterį, čia mums gali stipriai pagelbėti įkvepiančio, pozityvaus bendravimo įgūdžiai, kurie padeda atskleisti geriausius mūsų ir mus supančių žmonių savybes. Liūdniausia yra tai, jog daugelis iš mūsų patys programuoja neigiamą artimųjų elgesį. Viskas šiame pasaulyje turi asmens prigimtį. Todėl savo energiją (dėmesį, žodžius, veiksmus ir t.t.) reikia skirti tik teigiamoms, jus džiuginančioms jūsų gyvenimo draugo charakterio savybėms stiprinti. Šiaurės Amerikos indėnai tai lygina su dvejais žmoguje gyvenančiais šunimis: blogu ir geru – iš kurių laimi tą, kurią geriau šeria. Kaltindami, jus tik sustiprinate kito žmogaus neigiamus charakterio bruožus, o išgirdę pagyrimą, žmonės stengiasi elgtis taip, kad vėl sulauktų pagyrų. Be to, girdami ar kritikuodami, mes „šeriame“ ir pačiuose mumyse esančius atitinkamus „šunis“. Pagal nematomų ryšių dėsnius, visi kritikuojamo žmogaus negatyvūs bruožai ir jo blogas likimas persiduoda kritikuojančiam (todėl, jei kas jus nepelnytai kritikuoja, mintyse jam padėkokite ir jo pagailėkite: ką tik jam perėjo dalis jūsų blogos karmos). Kitaip, jei jūs giriate kito žmogaus savybes – jos puoselėjate savyje. Todėl išminčiai moko, jog išmintingas žmogus turi nuolatos kultivuoti „bitės“, o ne „musės“ sąmonės būseną: šie du vabzdžiai skrisdami virš tos pačios erdvės susigundo labai priešingais objektais. „Kiekviename iš mūsų yra ir gero, ir blogo. Išmintingas žmogus kitame žmoguje ieško gero, randa ir seka tai. O tai, kas bloga? To ieškoti nėra prasmės…“ – rašo Gičin Funakoši savo knygoje „Karate – do – mano gyvenimo būdas“.
Jei jus visomis jėgomis stengiatės savo artimam žmogui padėti atskleisti jo gerąsias charakterio savybes, jus pats nejučia dvasiškai tobulėjate, nes viskas šiame pasaulyje yra tarpusavyje susiję. Bet nereikia bijoti ir konfliktų, kurie, supraskime, yra neišvengiami. Tik reikia išmokti į juos žvelgti su tam tikru humoro jausmu: „įsimylėjėliai pykstasi – tik pramogauja“ (pažodinis rusų patarlės vertimas). Puikiu įpročiu galėtų tapti taisyklė, jog įpykus, dar prieš ištariant priekaišto žodžius, prisimintumėte bent tris gerus savo mylimojo charakterio bruožus: „Tau puikiai pavyksta tai; Aš labai vertinu tavo;… ir nesuprantu, kaip tu, nepaisant to, galėjai taip pasielgti?!“. Moterys privalo išlieti savo emocijas, priešingai jos susirgs, bet kiekvienas konfliktas privalo vystytis pagal taisykles, neperžengiant tam tikrų ribų. Svarbi taisyklė – niekuomet nesileisti į asmeniškumus. Galima sakyti: „tu pasielgei kvailai“, bet niekada nevadinkite kito žmogaus kvailiu. Kiekvienas konfliktas yra gėris mums, nes skatina mus atidžiau dirbti su savimi, tobulėti. Aš asmeniškai tai suvokiu kaip laiptus. Savęs tobulinimas tiesiog turi būti nuolatinis: vos tik sustoji, ar žengi žingsnį atgal, iškaro pasipila įvairios probleminės situacijos – lyg ir patenki į aklagatvį. Išėjimas galimas pakilus virš situacijos, tuomet pastebime, jog atsitrenkėme visai ne į sieną, o tik į sekantį laiptuką. Pakilsite ir jums atsivers nauji horizontai, iki šiol neregėtos perspektyvos. Išvengti daugelio problemų galima tik nuolat dirbant su savo savybėmis ir dvasiškai tobulėjant. Jei tik sustojame – mums tuojau suorganizuojamas „aklagatvis“, juk šis pasaulis yra sukurtas ne mėgavimuisi, o mokymuisi, ir Dievas, kaip geras tėvas, suteikia ir malonumų mokymosi procese. Visos pasaulio religijos šeimos institutui skiria ypatingą dėmesį ir tai yra daroma ne be reikalo, nes šeima – iš tiesų INSTITUTAS – tam tikra Aukštoji dvasinio gyvenimo mokykla, interaktyvus savo charakterio tobulinimo poligonas. Taip jau organizuota iš aukščiau, kad vyrą ir moterį traukia vienas prie kito ir jie nori patirti laimę kartų, bet tai yra įmanoma tik tuomet, jei jie taps visiškai nesavanaudiškais. Būtent dėl šios priežasties palaidi seksualiniai santykiai musų nieko nemoko: priėjus prie eilinės „pasibjaurėjimo“ pakopos, t.p. susiduriant su savo charakterio tobulinimosi būtinybe, žmogus vėl ir vėl pabėga nuo pamokų… Bet galiausiai pralaimi tik jis pats.
Viskas, sukurta Dievo, turi savo paskirtį. Ir šita paskirtis yra šio kūrinio esme, prigimtis ir neatskiriama savybė. Pavyzdžiui, neatskiriama cukraus savybė ir jo esmė – būti saldžiam, druskos esmė – būti sūriai, vandens prigimtis – būti lakiam ir drėgnam. Vienintelė sielos paskirtis, išskiriamoji savybė ir prigimtis – mylėti ir būti mylimai. Ir tik veikimas dermėje su savo prigimtimi daro žmogaus gyvenimą laimingą ir tikslingą. Žmogus gali savo meilę nukreipti į negyvą materiją, arba atvirkščiai, reikalauti iš aplinkinių meilės sau, kai tuo tarpu pats kitiems jos neduodant. Bet tikrą laimę siela išgyvena tada, kuomet dalinasi tikra ir nesavanaudiška meile su Dievu bei kitais gyvais sutvėrimais – jo neatsėjamomis dalelėmis. Mylėti – reiškia kitiems linkėti laimės ir daryti viską, kad tik jie būtų laimingi. Kuo jausmai nesavanaudiškesni, tuo daugiau laimės jie atneša. Labiausiai laimingos šiame pasaulyje yra motinos, nes jų meilė yra pati tyriausia ir nesavanaudiškiausia.
Kuo gi skiriasi įsimylėjimas nuo brandžios, išaukštintos meilės? Įsimylėjimo būseną galima charakterizuoti fraze: „ noriu, kad jis (arba ji) priklausytų man, tuomet aš tapsiu laiminga“. Bet meilė – tai nesavanaudiškas noras padaryti kitą žmogų laimingu. Žmonės susieina, nes jiems reikia vienam kito, bet pragyventi ilgą ir laimingą gyvenimą jie galės tik praėję kelią nuo „aš tavęs noriu“ iki „aš noriu tave padaryti laimingu“.
Šaltinis: blagoda.com
Vertimas: VKC „Šantipūras“© (ačiū Laimai už pagalbą)
Publikuojant kitur būtina aktyvi nuoroda į vedic.lt
Svajukės erdvė 