Skyrybos · Ugdymas · Uncategorized

Vieniša mama, sūnaus auklėjimas. Anantara das

Dienoraštis

Vaikai

Gegužės 22 diena
Pirmadienis
Vrindavanas, Indija

Sveiki mielieji.

Šianien nagrinėjame vieną laišką. Paskaitykime:

Laba diena, norėjau sužinoti jūsų nuomonę. Klausimas toks: mano silpna sveikata, vyras mane dėl to paliko, kai sūnui buvo 2 metai. Visą laiką sūnus augo su manim ir seneliais. Dabar gyvenu atskirai nuo tėvų. Sūnui 15 metų. Jis labai geras, švelnus vaikas, bet labai užsispyręs. Šiandien radau darbą, po pietų valytojos, tai noriu jog sūnus man padėtų. Jis sureagavo piktai, kad kodėl turi dirbti, nors anksčiau turėjau panašų darbą ir jis dirbo. Aišku aš jam duodavau pinigų už darbą. Norėjau paklausti, ar aš teisi, kad prašau sūnų padėti, kad mokinu jį dirbti? Pati buvau vienturtė ir mama buvo nerimta, keisdavo vyrus kaip kojines ir mano tėvas tą toleravo (jis netgi netikras man tėvas) kas tikras nežinau bet santykiai su patėviu fantastiški. Jis labai mane myli. Ir mama nemokino manęs dirbti, kai suaugau nieko netrūko bet nieko nemokėjau ir vyras blogas buvo. Mušė mane, labai gėrė, ėjo pas kitas, grįždavo su ligomis į šeimą ir dabar jis nemyli savo sūnaus nors mes daug metų išsiskyrę. Ar realu man rasti kitą žmogų kur mane mylėtu ir kaip išpirkti blogą karma? Meldžiuosi, tampu ramesnė, klausau jūsų paskaitų ar viską darau gerai? Ir kaip manote ką turiu keisti?

Atsakymas:

1) Šiandien radau darbą, po pietų valytojos, tai noriu jog sūnus man
padėtų. Jis sureagavo piktai, kad kodėl turi dirbti, nors anksčiau turėjau panašų darbą ir jis dirbo. Aišku aš jam duodavau pinigų už darbą. Norėjau paklausti, ar aš teisi, kad prašau sūnų padėti, kad mokinu jį dirbti?

Atsakymas: Matote jau jūsų sūnus turi savo požiūrį į jus, į gyvenimą ir į vertybęs. Jam jau daug vertybių yra įskiepyta, todėl jis nebėra tas mažas vaikas, kuris buvo anksčiau.
Sūnus jau 15 metų medis. Ir 15 metų medžio taip paprastai nepalenksi prie žemės. Taip ir su sūnumi jau nebetinka tokie bendravimo metodai, kurie buvo anksčiau.
15 metų sūnus jau yra kaip draugas Jums, o ne kaip tarnas, todėl turite keisti bendravimo formą.
Žinoma didžiausia problema, kad nėra vyro, tai Jūsų sūnui, kaip ir nėra pavyzdžio, kaip turi elgtis vyras su moterimi, žmona, mama. Todėl jis gali turėti ateityje įvariausių psichologinių problemų, nes nemato normalių šeimyninių santykių tarp tėvų, nes vienos pusės nėra.
Nežinau, gal jį kažkiek sugadino ir pingai, kuriuos duodavote už darbą. Nežinau kokie ten buvo Jūsų susitarimai. Kiek ten tame atlygyje buvo doros ir kiek aistros?
Kai sūnus atsisako mamai padėti yra tik dvi priežastys: Arba jis randasi neišmanyme, tai reiškia nėra meilės ir užuojautos mamai . Tai reiškia, kad jis neturi tų įskiepytų vertybių.
Arba jis aistroje – jam tai nenaudinga. Jūs tarkime nebesiūlote pinigų arba jam per maži Jūsų siūlomi pingai.
Bet kokiu atveju tai nieko gero.
Kad mokote dirbti žinoma, kad gerai. Bet esmė, kaip Jūs tai pateikiate: prašote, įsakote, reikalaujate, šaukiate, argumentuojate, skatinate ir t.t. Esmė kokie bendrai Jūsų santykiai su sūnumi? Esmė, kiek jis Jūs įsileidžia į savo širdį ir kiek Jūs įsileidžiate jį į savo širdį.
Jūs pati rašote, kad jis yra užsispyręs. Kai piktai atsako mamai, tai matosi, kad jis nenuolankus ir nepaklusnus, ir nesupratingas. Štai tokių jau charakterio sąvybių jis jau turi. Kadangi su juo pragyvenote daug metų ir Jūsų šeimoje nėra kito vyro, tai Jūsų sūnus dalinai atspindi ir Jūsų charakterį. Jūs viduje irgi esate panaši.
Todėl turite išmokti susikalbėti su sūnumi taip, kad jis pats norėtų Jums padėti, net be prašymo ir reikalavimo.
Todėl pirmiausiai Jūs turite keisti save. Pirmiausiai keiskite save ir tada po truputį keisis Jūsų sūnus.

2) Ar realu man rasti kitą žmogų kur mane mylėtų ir kaip išpirkti
blogą karma?

Atsakymas: Mylėtų – tai reiškia, norite, kad kažkas Jums tarnautų. Turite sau atsakyti ar Jūs pati pasiruošus nuo ryto iki vakaro kažkam tarnauti, jeigu tas kažkas, net ir nieko dėl Jūsų nedarys?
Matote tos antros pusės ateina pagal likimą. Pas Jus jau buvo atėjęs žmogus. Jūs tokį buvote pritraukusi. Tas žmogus Jus tik skriaudė.
Viskas priklauso, kiek Jūs per tuos metus pasikeitėte ir tapote patraukli, kad kažką pritrauktumtėte.
Jūs šiuo metu gyvenate, kaip ir paskutinių santykių šeimoje su vyru etapą, nes gyvenate su sūnumi. Todėl reikia išmokti sūnų ir neišlepinti, ir nepririšti prie saves, ir sugebėti įskiepyti globą Jums.
Moterį pirmiausiai globoja tėvas, paskui vyras ir paskui – sūnus. Žinoma, kad Jūs dar jauna, tačiau dabar randatės tokiame etape, kai nėra šalia vyro, tėvo ir yra tik sūnus, kuris dar negali Jūsų apginti. Todėl suprantu kaip Jums sunku. Todėl turite išauklėti savo sūnų taip, kad Jis Jus tolimesniame gyvenimo periode – apgintų.
Tada nepriklausomai ar kas ateis į Jūsų gyvenimą, ar neateis, Jūs jausitės saugi, nes žinosite, kad Jus vienos niekada nepaliks Jūsų sūnus.
Dvasiniam ir svarbiausiam saugumui, reikalingas dvasinis mokytojas. Dvasiniame mokytojuje yra viskas kartu paėmus: ir tėvai, ir broliai, ir draugai, ir vyras, ir sūnus ir Pats Dievas.

3) Meldžiuosi, tampu ramesnė, klausau jūsų paskaitų ar viską darau
gerai?

Atsakymas: Dar reikia:
– skaityti šventraščius;
– bendrauti su dvasine praktika užsiimančiais žmonėmis;
– lankyti bažnyčią arba šventyklą;
– turėti dvasios tėvą arba dvasinį mokytoją;

4) Ir kaip manote ką turiu keisti?

Atsakymas: Kaip mama turite žinoti savo sūnaus vidinį pasaulį: kuo jis nori būti, kokios pas jį svajonės, kas jo draugai, kokios pas jį vertybės, ką myli ir ko nemėgsta, ir t.t.
Turite viskuo būti pavyzdžiu savo sūnui, tada viskas bus gerai.

Su meile

Dabar grįžtu prie skaitytojų ir grįžtu prie žurnalo “Vedos”

Aš dėkingas visiems, kurie kasdien paremia žurnalą Vedos, tačiau aš dar nesurinkau tos sumos, kurios užtektų išleisti šį numerį.

Todėl visus galinčius paremti, prašau – paremti.

Paremti žurnalą Vedos galite pervesdami pinigėlius į :
VšĮ Vedos
LT537044060008089041

Arba per Paypal mano svetainėje: www.anantara.lt

Su meile

Originalus įrašas: http://anantara.lt/2017/05/Dienorastis-Geguzes-22d-Indija.html

Ugdymas · Uncategorized

Kaip auklėti nemušant vaiko?

Mamos ir tėčiai!
Jei nežinote, nuo ko pradėti ar kaip prisidėti prie to, kad vaikai (jūsų ir kiti) nekentėtų nuo smurto, o auklėjimo procesas būtų smagus ir įdomus, rekomenduojame jums 3 knygas!
Visos trys rekomenduojamos knygos – su praktiniais pavyzdžiais ir nurodymais, kuriuos galėsite taikyti kiekvieną dieną.
Ugdymas · Uncategorized

(LT/RU) „Penkių sekundžių“ principas

Egzistuoja toks principas „Penkios sekundės tylos“. Kai susiduriame su neigiamomis vaiko išreiškiamomis emocijomis, mes reaguojame dvejopai.
Viena reakcija – įtikiname vaiką, priekaištaujame jam, kad jis neturi atitinkamų savybių, arba kad yra nedėkingas ar dar koks nors, arba stengiamės jį pralinksminti arba atitraukti, taip trukdydami natūraliam emocijų išgyvenimo procesui.
Kita reakcija – pabandome priimti tai, ką jis jaučia. Ir tos penkios sekundės tylos yra tas laikas, kai galite perjungti savo programas. Persijungti iš programos „ponas viską sutvarkysiu“.
Labai dažnai mamos elgiasi su vaikais taip, kaip vyrai elgiasi su jomis – vietoj to, kad palaikytų emocionaliai, jos siūlo problemos sprendimą, kas iš tikrųjų visai nepadeda.
Pvz., situacijoje, kai vaikas nusiminęs arba verkia, labai egoistiška būtų pasakyti „Neverk!“ arba „Neverk, nieko baisaus nenutiko!“ Vietoj to patylėkite penkias minutes tam, kad programa persijungtų, ir vietoj patarimo, priekaištų, arba pamokslų tiesiog palaikykite jį ir pasakykite: „Aš suprantu. Tu nusivylei“.

Vietoj frazių „Nesijaudink“, jeigu matote, kad vaikas nerimauja, išlaikykite pauzę, pabandykite pasakyti: „Taip, žinau, kad tau neramu, kad dabar tau sunku.“

Vietoj frazių: „Na, nieko tokio, rytoj jau viskas bus tvarkoje“ padarykite tą pačią penkių sekundžių pauzę tam, kad suprastumėte, kad vaikui dabar nereikalingas toks melagingas įkvėpimas, nereikia aiškinti, kodėl jis neturi taip jaustis. Pasakykite: „Tikrai, aš suprantu, tau sunku. Man irgi būtų labai liūdna, jeigu su manimi taip nutiktų.“

Vietoj frazės: „Nieko baisaus“, po penkių sekundžių galite pasakyti: „Aš žinau, tau skauda. Ateik, aš tavęs pagailėsiu.“ Arba tiesiog „Eikš pas mane“. Nes, kai vaikui bloga, frazė „Eikš pas mane“ reiškia, kad dabar jis gaus palaikymą.

„Na ką padarysi, toks gyvenimas!” – dar viena frazė, kuria, galimai, kas nors iš mūsų sako vaikams tam, kad jie taptų stipresni arba kad ateitų filosofinis gyvenimo supratimas. Penkių sekundžių pauzė ir toliau frazė: „Tu labai teisingai pyksti. Aš irgi supykčiau“.

Vietoj frazės: „Galėjo nutikti ir blogiau“, penkios sekundės, ir: „Matau, kad tau baisu. Matau, tu esi išsigandęs. Tau baisu. Aš irgi bijočiau.“

„Nieko tokio, kitą kartą viskas išeis“ – dar vienas šedevras „pono viską sutvarkysiu“. Penkios sekundės ir toliau: „Jeigu man taip nutiktų, aš irgi nusiminčiau.“

Vaikas tokiose situacijose gali nepalaikyti jūsų užuojautos ir tęs savo pasakojimą apie kitus negatyvius išgyvenimus. Žinokite, kad tai normalu, savo palaikymu jūs atidarėte negatyvių emocijų kranelį, vaikas įsitraukęs į jų pašalinimo procesą. Reiškia viskas padaryta teisingai.
Tai nereiškia, kad principas neveikia, arba jūs neteisingai jį supratote. Reikia prisiminti, kad negatyvių emocijų reiškime nėra logikos, čia reikalingas tiesiog palaikymas.

Vaikų emocijos yra ryškesnės negu suaugusiųjų, nes pas vaikus iki devynerių metų neišsivysčiusi mąstymo funkcija. Tai reiškia, kad emocijos pasireiškia spontaniškai. Sveiku protu vaikai negali susidoroti su savo emocijomis. Ir reikalingas vyresnio, stipresnio žmogaus protas, kuris be to būtų emociškai suinteresuotas, kuris jį mylėtų.
Tėvai dažnai negali įvertinti vaiko nusiminimo stiprumo. Todėl geriausias palaikymo būdas – tiesiog patikėti. Patikėti, kad vaikas turi rimtą priežastį taip jaustis. Tegul tos priežastys mums, suaugusiems, su išsivysčiusiu intelektu, filosofišku požiūriu į gyvenimą, atrodo juokingos.
Tačiau vaikiškos emocijos nėra vaikiškos, emocijos lieka emocijomis. Todėl pats geriausias būdas palaikyti, išreikšti meilę – patikėti, kad vaikas turi rimtą pagrindą taip jaustis.

Ruslan Naruševič
(vertimas – N.Balinskaja, iliustracija – Gabriel Picart)

**

ПРИНЦИП “5 СЕКУНД”
Существует такой принцип, который называется «5 секунд молчания». И есть два вида реакции, когда мы сталкиваемся с проявлением негативных эмоций ребенка.
Первая – это либо сделать внушение ребенку, упрекнуть его в том, что он не имеет должных качеств, или неблагодарен, или еще что-то, или постараться его развеселить или отвлечь, тем самым мешая естественному процессу переживания эмоций.
Второй способ – это попробовать понять то, что он чувствует, и эти 5 секунд молчания являются тем временем, чтобы переключиться с одной программы на другую, с программы «мистер все улажу». Матери очень часто ведут себя по отношению к детям так, как ведут себя мужья по отношению к ним, т.е. дают решение вместо эмоциональной поддержки, что на самом деле не сильно помогает.

Итак, в ситуации, когда, например, ребенок сильно расстроен чем-то, огорчен, или плачет, проявлением эгоистического решения может быть фраза: «Не плачь!» или «Не плачь, ничего страшного не произошло!» Вместо этого – 5 секунд молчания, для того, чтобы переключить программу, и вместо совета, упрека, или какого-то морального наставления, просто, оказывая поддержку, сказать: «Я понимаю. Ты разочарован».

Вместо фразы «Не волнуйся», когда мы видим, что ребенок чем-то обеспокоен, выдержите паузу, попробуйте сказать: «Да, не легко. Я знаю, как ты обеспокоен».

Вместо фразы успокоения, что-то вроде: «Ну ничего! Завтра уже все будет в порядке», «До свадьбы заживет», сделать паузу 5 секунд, переключить программу. Понять, что в данном случае ребенку не нужно такое вот ложное воодушевление, не нужно объяснять, почему он не должен себя так чувствовать, и сказать: «Действительно, я понимаю, тебе тяжело. Мне бы тоже было очень грустно, если бы со мной такое произошло».

Вместо фразы: «Ну ничего страшного», выдержав паузу 5 секунд, мы можем сказать: «Я знаю, тебе больно. Иди сюда, я тебя пожалею. Или просто: «Иди ко мне». Потому что обычно, когда ребенку плохо, фраза «Иди ко мне» сама по себе означает, что сейчас я получу поддержку.

«Ну что поделаешь – это жизнь!» – еще одна фраза, которую, может быть, кто-то из нас говорит детям, для того чтобы сделать их сильнее, или увеличить их философское понимание жизни. «Это жизнь!». Пауза в 5 секунд и дальше фраза: «Ты совершенно правильно сердишься. Я бы тоже сердился».

Вместо фразы: «Могло быть и хуже», 5 секунд паузы: «Я вижу, тебе страшно. Я вижу, ты не на шутку испуган. Тебе страшно. Я бы тоже боялся».
«Ну ничего, следующий раз получится» – еще один из шедевров «мистера все улажу». 5 секунд пауза и дальше: «Если бы со мной такое случилось, я бы тоже был очень расстроен».

Ребенок может в этих ситуациях не поддержать ваше сочувствие и продолжать говорить о других негативных эмоциях. Помните, что это абсолютно нормально, он в процессе. То есть, своей поддержкой вы открыли кран этих негативных эмоций, потоку негативных эмоций дан выход. То есть, все сделано правильно.
Это не говорит о том, что этот принцип не работает, или вы неправильно его поняли. И нужно запомнить, что в отношении проявления негативных эмоций логика значения не имеет, в данном случае, нужна просто поддержка.

Положение вещей таково, что у детей обычно более ярко выраженные эмоции, чем у взрослых, поскольку до 9-ти лет не развита способность размышлять. То есть, эмоции проявляются более спонтанно. Разумом дети не могут справиться со своими негативными эмоциями. Им необходим разум другого, более сильного, старшего человека, который при этом был бы эмоционально заинтересован, испытывал бы любовь к нему.
Родители часто не могут оценить силу огорчения ребенка. Поэтому, лучший способ поддержки в данном случае – поверить. Поверить, что у ребенка есть серьезные основания так себя чувствовать. Пусть даже эти основания нам, взрослым, с развитым логическим мышлением, с философскими установками, кажутся нелепыми.
Но эмоции детей не являются детскими, эмоции являются эмоциями. Поэтому самый лучший способ поддержать, проявить свою любовь – это поверить, что у ребенка есть серьезные основания так себя чувствовать.

Руслан Нарушевич

Ugdymas · Uncategorized

Vaikų darželis ir ligos. Anantara

Laba diena, rašau Jums su didele pagarba.Taigi auginu dukrelę, kuriai greitai sukaks 4 metukai. Pradejome lankyti darželį, kai ji neturėjo dar nei 2 m, nuo tada puola ligos…ilgiausiai lankė 2 sav, tada prasideda slogos, kosuliai, galiausiai plaučių uždegimas…dėmesio iš manęs ir tėčio tikrai manau gauna labai daug.Vaiko klausiau ar nori eiti i darželį, atsakymas teigiamas, beja tikrai eina noriai. Pati domiuosi psichologija, stengiuosi maitinti šeimyną sveikai, daug skaitau apie naturalią mediciną, jau daug išbandžiau, nebeįsivaizduoju ką galėčiau pakeisti? Gal galetumėte patarti, kaip elgtis, ką daryti, kad ligos mus tiek nekankintu?

Atsakymas.

Vaikas iki 5 arba bent iki 4 metų turėų būti namuose. Kodėl?

Atsakymas. Kadangi vaikas iki tiek metų praktiškai kaip ateivis. Jis nieko čia nepažysta. Jis neturi jokių įgūdžių šiame pasaulyje. Įsivaizduojate išvedate vaiką dar neturinčio dviejų metų į darželį? Jis gi tokių metų dar net normaliai nemoka kalbėti.

Kas tuo metu vyksta vaiko sąmonėje? Vaikas tai supranta kaip išsižadėjimą, kaip ne meilę ir tai pats baisiausias stresas psichikoje, kuris persikelia į fizinį kūną. Jūs negalite pasirūpinti vienu vaiku, tai kaip gali auklėtoja duoti meilę dvidešimčiai vaikų?

Aišku vaikas dabar gali sakyti, kad jis nori eiti į darželį, tačiau net keturių metų vaikas dar tik pratinasi prie šio pasaulio, jis dar adekvačiai nesuvokia net sąvokų, kas gerai ir kas blogai. Todėl pagrindinė vaiko ligų priežastis – darželis. Suvokite, kad darželis – tai vaikų kalėjimas. Tik po penkių metų galima vaiką kažkur tai leisti mokytis. Kadangi visi penki metai po vaiko gimimo yra skirti vaikui kasdien duoti meilę. Meilė – tai ne žaislai ar šuniukas. Meilė tai visas dėmesys vaikui. Dėmesys visą parą. Tai tarnystė vaikui nuo ryto iki vakaro. Tai kasdieninis pasiaukojimas.

Tik taip iš vaiko gali išaugti tyra siela su sveiku kūnu.

Aš atsiprašau Jūsų, jeigu pagavosite, kad kaltinu Jus. Aš nieko nenoriu kaltinti. Tiesiog dabar mažai kas žino kam reikalingi vaikai, kas iš vis yra vaikai ir kaip reikia su vaikais iš tikro bendrauti.

Jokia materialistinė psichologija Jums to neatsakys. Galite studijuoti visą gyvenimą nuo ryto iki vakaro. Materialistinė filosofija į žmogų žiūri tik kaip į kūną, todėl geriau pajausdama iš savo širdies motinos jausmus, bendraukite su savo dukra kaip tikra mama.

Ką šiuo atveju galima padaryti? Tai priklauso nuo Jūsų su vyru finansinių galimybių, gyvenimo tikslų, brandumo ir dar daug ko. Vaikas palaipsniui išaugs, tačiau jis nebus gavęs du metus tikros meilės. Todėl tai pasliks kaip antspaudas jo tolimesniame vystymasi.

Gydykite natūraliomis priemonėmis ir leiskite dukrai išsikalbėti, atverti širdelę, suteikite visišką veikimo laisvę ir palaipsniui ji pasveiks.

Su meile

Anantara das

http://anantara.lt/2016/09/Dienorastis-Rugsejo-7d-Indija.html

Skyrybos · Ugdymas

Kai vaikas tingi… Anantara

Žinutė: Laba diena. Noriu jūsų konsultacijos. Problema man su vaiku.Vaikui 7m. Gyvename dviese vienos jau 6 m. Po skyrybų kitų santykių neturėjau. Dukra su tėvu ir jo nauja šeima bendrauja, nors paskutiniu metu nelabai nori ten važiuoti. Bet problema tame, kad ji absoliuti tinginė, nenori nei mokintis nei tvarkytis nieko absoliučiai. Dėl to pykstamės. Ir kas mane baugina labiausiai, kad ji visiškai neturi atminties. Ji 5min. kartoja tą patį sakinį ir sako kaip ten aš užmiršau. Ir dar kai kalbam apie svajones tai ji sako, kad mano didžiausia svajone numirti. Nors Aš ją tikrai myliu stengiuos teisingai elgtis,visi ją myli, meiles jai tikrai netrūksta, kodėl ji taip kalba? Ką aš turėčiau daryti? Ačiū iš anksto.

Atsakymas:

Tikrai jaudinantis laiškas ir pas mamą su mergaite tikrai yra iškilusios problemos.

Kokios tos problemos?

  1. Mama viena augina dukrytę, nes su tėčiu išsiskyrusi.
  2. Ji absoliuti tinginė, nenori nei mokintis nei tvarkytis nieko absoliučiai. Dėl to pykstamės.
  3. Ir kas mane baugina labiausiai, kad ji visiškai neturi atminties. Ji 5min. kartoja tą patį sakinį ir sako kaip ten aš užmiršau.
  4. Ir dar kai kalbam apie svajones tai ji sako, kad mano didžiausia svajonė numirti.
  5. Nors Aš ją tikrai myliu stengiuos teisingai elgtis,visi ją myli, meilės jai tikrai netrūksta, kodėl ji taip kalba? Ką aš turėčiau daryti?

Atsakymai:

  1. Vaikų auklėjimui, jų laimei didžiausią įtaką turi tėvai. Jeigu tėvai nesutaria, pykstasi arba vaikas lieka vienas su kažkuriuo tėvu, tai automatiškai vaikas pilnai laimingas, kiek galėtų būti, jau negali. Todėl mergaitė gavo jau didelę psichologinę traumą, kai Jūs nesutarėte su vyru ir kai išsiskyrėte.
  2. Kai vaikas yra įsčiose mama turi kasdien gaminti vyrui valgyti, plauti indus, tvarkytis kambarius, maudytis, puoštis, šukuoti, klausytis dvasinės muzikos ir t.t.

Kai vaikas gimsta, vaiką reikia įtraukti į visą tą procesą ir kartu su vaiku skusti bulves, virti košytes, tvarkytis žaisliukus, šluoti ir viską kas yra buityje tvarkytis kartu. Negalima net valgyti nesusitvarkius kambario ir nenusiprausus. Kai vaikas tai mato pas jį atsiranda įgūdžiai. Vaikui tai tampa nesvetima, natūralu. Todėl paaugus tai vaikui tampa įpročiu. Jeigu vaikas to nemato ir nepatiria, tai jam kai sukanka septyni – dešimt metų visi tie darbai bus svetimi ir atgrasūs. Tada nepadės jokie įkalbinėjimai.

  1. Atmintis gali nuo Jūsų nepriklausyti. Vaikas – tai anksčiau milijonus kartų gyvenęs žmogus. Kuris turi savo likimą, savo norus. Jos atmintis, tokia kokia jinai buvo praėjusiame gyvenime. Jeigu Jūsų dabartinė dukra preitame gyvenime buvo apsileidęs žmogus, tai kaip Jūs per dieną įdėsite jai atmintį? Ji tokia numirė ir tokia gimė. Tačiau aisku ji gali progresuoti, jeigu Jūsų būtų pilna šeima, jeigu Jūs būtumėte pilnai laiminga, tiesiog jeigu būtų harminingas Jūsų gyvenimas. Tačiau kol kas tokios terpės nėra. Todėl sunku ir Jums, ir jai.
  2. Noras numirti gali reikštis, jeigu Jūs ar Jūsų buvęs vyras nelaukė Jos.

Gali reikštis, jeigu Jūs pati nenorėjote gyventi dėl skyrybų ar del kitų sunkumų.

Ir noras numirti gali išeiti iš jos pačios praeito gyvenimo likimo.

Kaip matote ji jau dabar kai nenori nieko daryti iš esmės miršta.

  1. Ką Jums daryti.

Jūs kaip mama turite toliau atlikti mamos pareigas. Maitinti, rengti, leisti į mokyklą, patarti jai, išklausyti ją. Tačiau turite nesibarti.

Tai tik Jums atrodo dabar, kad ji Jūsų dukra, tačiau nežinote kuo Jūs ir Ji buvo praeitame gyvenime. Todėl pirmiausiai nesibarkite.

Atėjęs vaikas į mūsų gyvenimą, tai skola praeičiai.

Kaip Jums išgyventi.

Pradėkite gyventi dvasiškai, tik taip ištversite sunkumus, kurie Jūsų laukia ateityje.

Ką reiškia gyventi dvasiškai?

Dvasiškai – tai atiduoti save į Viešpaties rankas. Kasdien skirkite laiko maldai. Melskitės garsiai, kad matytų ir girdėtų dukra. Įsirenkite altoriuką su Dievo atvaizdu ir kasdien prie jo pasimelskite. Garsiai kasdien paskaitykite kurios nors tradicijos šventą raštą.

Kartu su dukra valgykite.

Kartu bandykite ruošti valgyti. Kartu susiplaukite indus. Kartu išsišluokite kambarį, kartu eikite į parduotuvę.

Jūs pati turite patapti laiminga, jeigu norite, kad Jūsų dukra taip pat būtų laiminga.

Paskaitykite ką nors Jai prieš miegą. Nežiūrėkite televizoriaus. Priglauskite ją prie savęs, kasdien pabučiuokite.

Nebijokite, kad ji nesimoko mokykloje, bijokite, kad ji nieko neišmoks kaip moteris. Bijokite, kad ji netaptų pikta, pagiežinga, kerštinga.

Todėl kartu su Ja tvarkykitės ir Jūs savo charakterį.

Niekada nekelkite prieš ją balso, nes taip ją atstumsite.

Vienu žodžiu tik meile ir atsidavimu Jūs galite pasikeisti pati ir padėti pasikeisti dukrai.

Net, jeigu Jūsų dukra nueis kitu keliu, Jūs būsite padariusi viską ką turėjo padaryti mama. Taip yra atidirbsite savo karmą. Jos karma – yra Jos karma. Jūsų karma dabar yra mamos karma. Išmokite gyventi tarnystės nuotaika. Jūsų dukra dabar Jūsų būsimo charakterio mokytoja, atminkite tai.

Aš linkiu Jums stiprybės ir abipusės meilės.

Su meile

http://anantara.lt/2016/09/Dienorastis-Rugsejo-5d-Indija.html

Charakterio lavinimas · Ugdymas · Uncategorized

Kas būna, kai… Anantara

O šiandien noriu Jums pateikti įdomų laišką. Jis įdomus tuo, kad parašytas iš širdies ir jame užduoti klausimai manau bus įdomūs Jus visiems.

Paskaitykime ką rašo viena moteris savo laiške.

Anantara! Hare Krišna!

Šiąnakt Jus sapnavau :)) Kaip gerai, kad esate Vrindavane – jei teisingai supratau iš Facebook, tai dabar ten?

Aš turiu milijoną klausimų Jums. Bet žmonės turbūt didžiausioj  eilėj su daug rimtesniais rūpesčiais? Na, gal ateis ir mano eilė kada nors, o gal pati išsiaiškinsiu, kaip dažniausiai ir būna. Iš tikro, man net dabar atrodo, jog žinau visus atsakymus, bet vis tiek noriu pasikalbėt su kuo nors protingu :)))

– Kas būna, kai iš nervinės įtampos trokšti kone mirties? Kad viskas pasibaigtų, nes “esi tokia nuodėminga, tokia neskaisti, kad fuuuuuu”. Ar labai didelės pasekmės už tokį elgesį su Dievo kūriniu, tai yra savimi?

-Kas būna, kai trokšti, kad greičiau numirtų tas, kuris labai stipriai kenčia nuo savo mirtinos ligos? Ar labai didelės pasekmės už tokias mintis, net jei jos tetrunka sekundės šimtąją dalį?

-Kas būna, kai nemyli savo giminių, kurie tau “kenkia”? Ar labai didelės pasekmės už Dievo kūrinijos smerkimą?

-Kas būna, kai rėki ant savo vaiko, nes nervina? Žinau…

– Kas būna, kai visa tavo šeima valgo mėsą, nes jiems visai negaila tų gyvų būtybių? Reikia laiko, reikia pavyzdžio, tai metų metų klausimas, ar ne?

Žinau žinau, reikia melstis, melstis, melstis, atsidavimo tarnystė, viską žinau – bet kas būna? Ligos ir mirtis juk, po to karminės pasekmės kitame gyvenime? Man stogas važiuoja nuo šitų minčių. Aišku, kai nesimeldžiu :)) (Klausimas – ar gerai melstis, valant namus?)

Apskritai, mane ima noras tik sėdėti (stovėti, gulėti, eiti, bėgti, šliaužti, plaukti…) ir melstis, bendrauti su Dievu, nieko kito. Bet negaliu gi mesti šeimos. Nors jau kyla noras palikti vyrą – jis man per šiukštus, per grubus, man per sunku pakelti tą žiaurią Marso energiją. Žinau, žinau, pati kalta, viską žinau. Turiu toliau melstis, nepaliksiu jo, darysiu šitą šeimos-jogą iki galo. Jau du prieš tai palikau, kaip suprantu, nieko gero man dėl to? Beje, sapnavau, kad klausiu Anantaros, ką reiškia, kai susipjaustai pirštus? Kairį smilių (Jupiteris). Anantara sako “tai du tavo buvę sutuoktiniai”. Tiesa? :))) Šiaip, šią vasarą stipriai įsipjoviau penkis ar šešis kartus, begamindama. Abu nykščiai ir abu smiliai. Ar tai reiškia ką nors? Ar tik tai, kad peilius per stipriai pasigalandu ir dirbu neatidžiai? :)))

Man reikia dietos – kad nebūčiau leisgyvė be kavos. Kad turėčiau mažiau ugnies ir mažiau pykčio. Kad mažiau “svajočiau” ir svajočiau…

Kodėl kava blogai?

Ar trumpi plaukai tikrai blogai moteriai artėjančiai prie 50? Auginu, bet jie tokie ploni lengvi ir užaugs po kokių dešimt metų nebent…

Dar keli įdomūs sapnai (aš didelė sapnuotoja :)))

Sapnavau, kad mano veidas juodas kaip smala, ir griausmingas balsas man kažką sako. Labai baisu buvo. Mano draugė sako, o žinai, kad ir Krišna reiškia juodas? Tada dar nežinojau, nieko nežinojau apie Krišną.

O duktė sapnavo, kad mes su vyru lendame į krosnį susideginti ir ją kviečiame kartu. Bet ji nėjo, o mes sudegėme…

Atleisk, Anantara, kad trukdau Tamstos laiką, bet neturiu kam daugiau pasipasakot. Lietuvos moterų psichikos gydytojas :))) Reikia man pradėti smarkiai norėti rasti savo guru. Nes lig šiol labai jau taip atsargiai norėjau, nebuvau tikra, be to, buvau užsifiksavus, kad mokytojas pats, esą, suranda tave. Bet tai netiesa, ar ne? Aš pati turiu ieškoti? Satya Narayanas sakė, kad reikia įsitikinti, ar tikrai nori, ir tada pradedi labai norėti :)))

Žiūrėjau įrašą Facebooke iš vaišnavų vasaros festivalio, kaip kažkokią merginą inicijuoja į mokines. Ir verkiau verkiau verkiau, kaip man buvo graudu. Aš jau ir taip vykdau visus ten tuos pažadus, kuriuos jie duoda (tik iki 16 ratų yra kur pasistengti, ir pasistengsiu, didelio čia daikto), bet niekada netapsiu oficialia bhakte ir niekas neduos man naujo gražaus vardo, nes niekas man neleis, nebent turėsiu skirtis arba būsiu palikta. Aišku, svarbiausia ir yra tikri mano veiksmai, o ne sariai, vardai ir kiti išoriniai atributai. Ar taip, Anantara?

Na bet, bendrauti ir draugauti man su vaišnavais niekas neuždraus, nes nėra tame jokio kriminalo, dievaži.

Visada Jūsų, Hare Krišna,

Atsakymas: Sutikite, kad šis laiškas labai nuoširdus. Žmogus rašo ir atveria visą savo širdį ir tai šiais laikais yra labai daug.

Pasistengsiu atsakyti paeiliui į visus klausimus. Tai užims keletą dienų, bet tai įmanoma.

Daugybė žmonių man kasdien užduoda daugybę klausimų. Galėčiau nuo ryto iki vakaro tik atsakinėti į klausimus. Tačiau aš turiu daugybę kitų pareigų ir galiu atsakyti tik vienam kitam žmogui į jo pateiktą klausimą.

Aš suprantu, kad kiekvienam žmogui jo problemos svarbiausios, tačiau patikėkite aš galiu parašyti tiek kiek parašau.

Todėl labai atsiprašau tų žmonių į kurių klausimus negaliu atsakyti. Atleiskite man, nes aš netobulas.

Atsakymai:

1.  Kas būna, kai iš nervinės įtampos trokšti kone mirties? Kad viskas pasibaigtų, nes “esi tokia nuodėminga, tokia neskaisti, kad fuuuuuu”. Ar labai didelės pasekmės už tokį elgesį su Dievo kūriniu, tai yra savimi?

Atsakymas: Kadangi Jūs to norite, tai viską išpildantis Viešpats (supersiela, esanti širdyje) suteiks Jums tokias galimybes. Kadangi Viešpats labai ir labai gailestingas, tai iš pradžių Jis nepildys tokio noro, kaip mes mažam vaikui irgi nepildome kiekvieno noro. Tačiau, jeigu žmogus to prašo kasdien, Viešpats iš gailesčio nusileis Jūsų kaprizams ir duos tokia situaciją, kai būsite nei gyva, nei mirusi.

Kuo tai gali pasireikšti?

Atsakymas: Epilepsija, mažakraujystė, vėžys.

Duos tai tam, kad vėl pradėtumėte branginti žmogaus gyvybės formą, patį gyvenimą.

Kadangi šiame gyvenime visų tų sunkumų (gyvenimo – mirties) galite spėti nepatirti, tai tas „pasibaigtų“ gali persikelti į kitą gyvenimą.

Kitame gyvenime galite nebegauti žmogaus kūno, nes jo nepanaudojate šiame gyvenime pagal paskirtį.

Galite gauti tobulesnį kūną, kuriame būsite apmirusi pusę metų: varlė, rūpūžė, driežas. Tai yra ateina šaltis ir jie apmiršta, nebegyvena aktyvaus gyvenimo.

2.  Kas būna, kai trokšti, kad greičiau numirtų tas, kuris labai stipriai kenčia nuo savo mirtinos ligos? Ar labai didelės pasekmės už tokias mintis, net jei jos tetrunka sekundės šimtąją dalį?

Atsakymas: Analogiškai senatvėje Jūs pati suprasite, kad Jūsų artimieji, jeigu tokių išliks irgi trokšta Jūsų mirties, nes Jūs jau visiems pradėjote maišytis po kojomis. Tokiu atveju pajusite baisų vienišumą ir pati norėsite greičiau numirti, tačiau mirtis kažkodėl neskubės ateiti.

Suvokite viską ką mes siunčiame kitam, sugrįžtą mums su dviguba jėga. Ir kažkuria akimirką dėl mūsų tobulėjimo Viešpats iš savo begalinės malonės leidžia suvokti ką mes darėme negerai praeityje.

Viską ką gauname šiame gyvenime „gerai“ ar „negerai“ yra tik praeitų gyvenimų pasekmė.

Mūsų laimei Viešpats iš begalinio gailesčio mums puolusioms sieloms šiame Kali amžiuje neleidžia išsipildyti mūsų mintims betarpiškai iš karto. Kitaip mes čia viską sunaikintume kas tik mus supa. Tačiau taip galvojant mes priartiname įvairius įvykius, sukuriame sau aplinką, kurioje paskui patys vėl turime kentėti.

3.  Kas būna, kai nemyli savo giminių, kurie tau “kenkia”? Ar labai didelės pasekmės už Dievo kūrinijos smerkimą?  

Atsakymas: Neteiskite ir nebūsite teisiami. Kaip šauksi, taip ir prisišauksi.

“Kenkia”, tai tik parodo kokie mes netobuli ir kurioje vietoje esame prisirišę prie šio gyvenimo įvairių aplinkybių. Bet kokia kliūtis, kuri mus išveda iš pusiausvyros, tai neišmoktos mokykloje pamokos.

Tai reiškia, kad mūsų gyvenime bus sukurta nauja panaši situacija kur mus vėl bandys iki tol, kol mes atsirišime nuo įvairiausių prisirišimų, kurie mums trukdo eiti link Dievo.

Jeigu smerkiame Dievo kūriniją, tai liksime vieni vienutėliai. Tai reiškia, kad mes patys nusikankinsime matydami, kad nuo mūsų visi nusisuko ir mes niekam nereikalingi. Tada ateis depresija, apatija ir noras nusižudyti.

Viską ką mes matome aplinkui yra mūsų dvasiniai broliai ir seserys. Absoliučiai visi mes esame Vieno Tėvo vaikai.

Aš kalbu ne tik apie žmones. Aš kalbu bendrai apie visa gyvūniją. Galite kalbėtis su paukščiais, skruzdėlėmis, bitėmis, medžiais, žole, Saule, Žeme. Jie visi mums labai artimi.

Įvardijamas “svetimas” rodo, kad žmogus visiškai neišsilavinęs, kad žmogus – barbaras, tai yra – laukinis, kad pas žmogų gyvuliška sąmonė.

Pamilkite viską ką matote aplinkui ir pajuskite, kad čia Dievo karalystė, kad čia nieko “ko nereikia” – nėra. Viskas čia aplink mus yra pilnoje harmonijoje, pagal laiką, vietą ir aplinkybes.

4.  Kas būna, kai rėki ant savo vaiko, nes nervina? Žinau…

Atsakymas: Taip kitame gyvenime rėks ant Jūsų Jūsų tėvai arba šiame gyvenime vyras arba tie patys užaugę vaikai rėks, kai susensite.

Maži vaikai, kaip ir mes turi savų norų. Maži vaikai, tai praeitame gyvenime buvę suaugę žmonės, tačiau atgimę čia mūsų vaikais, veikiami trijų materialių gunų viską užmiršę, tampa lyg mažais vaikais.

Motinai dar net nepastojus reikėtų galvoti: „kad pastoti noriu tik dėl vieno: duoti galimybę dar vienai sielai išsigelbėti iš šio kalėjimo. Tas vaikas, nebus mano vaikas. Tas vaikas yra Dievo vaikas, tačiau Viešpats duoda man mažą ir gyvą žaisliuką, kad aš galėčiau pažaisti žaidimą „MAMA“. Ir žaidžiant tą žaidimą, išmokčiau mylėti nors vieną gyvą žmogelį, nes juk aš nieko iš tikro šiame pasaulyje apart savęs nemyliu“.

Ir todėl „gavus“ tokį žaisliuką, reikia jį branginti ir suprasti Jo norus. Reikia išmokti tam gyvam „žaisliukui“ tarnauti. Reikia tą žaisliuką savo pavyzdingu pavyzdžiu išauklėti šventu žmogumi. Štai vienintelis koks turėtų būti tikros mamos rūpestis dėl savo vaiko.

„Nervina“ – tai EGOIZMO išraiška tiek išorėje, tiek viduje.

„Nervina“ – tai žmogiškos evoliucijos stabdis.

„Nervina‘ – tai laukite pasikartojančių dar sunkesnių išbandymų.

Šiandien tiek mielieji.

http://anantara.lt/2016/09/Dienorastis-Rugsejo-2d-Indija.html

Berniukų auklėjimas · Skyrybos · Ugdymas · Uncategorized · Šeima

Skyrybos. Sūnaus pykčio priepuoliai. Anantara das

Tema vadinasi: Sūnaus pykčio priepuoliai

Štai ką rašo viena iš skaitytojų.

Sveiki. Prašau jūsų pagalbos – augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Labiausiai gąsdina tai, kad priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau”. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba. Trumpas situacijos aprašymas: Sūnui 8 metai. Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia). Suprantu, kad tai adaptacija prie naujos šeimos, tačiau ta nauja šeima – jau metai laiko. Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį? O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis”, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.

Atsakymas:

Išskirkime iš šio laiško svarbiausius momentus ir juos paanalizuokime.

  1. Augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau”. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba.
  2. Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia).
  3. Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį?
  4. O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis”, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.

Atsakymas į visus šiuos klausimus:

  1. Kai mažas vaikas, maži ir vaiko norai ir tuo metu reiškiasi nedidelis pyktis. Tai todėl, kad tuo metu žmogus dar turi šiam pasauliui pakankamai mažai norų. Ir tuos norus: pavalgyti, pažaisti, pamiegoti, vaiką mylintys tėvai stengiasi iš karto patenkinti. Tuo metu vaiko EGO dar nedidelis ir tėvai patenkinę vaiką gauna gerą atlyginimą: vaiko bučinius ir glamones.

Tačiau vaikui augant, stiprėja ir vaiko EGO, kurį tas vaikas atsineša iš praeito gyvenimo. Vaikas savo norų patenkinimui pasiekti pradeda naudoti naujas taktikas ir strategijas. Kai tėvai nebegali arba nebenori patenkinti tų visų vaiko norų, vaikas nusivilia tėvais ir pradeda galvoti, kad jo tėvai labai jo nemyli.

Jūsų atveju, Jūsų vaikas jaučia, kad ne Jis šeimoje svarbiausias. Jis jaučia, kad Jam, visus Jo gyvenimo 8 metus nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Jis jaučia, kad Jis niekada nebuvo dėmesio centre. Jis jaučia, kad savo pirmajam tėčiui Jis nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad „antrajam“ tėčiui, Jis irgi nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad ir Jums Jis nėra pirmoje vietoje, todėl Jis ir sako, kad nėra laimingas. Ir tai deja tiesa.

Mes šiame pasaulyje nuo pat pirmos gyvenimo minutės ieškome meilės ir kai jos nerandame norime bėgti iš šio gyvenimo.

  1. Skyrybų periodu vaikas buvo isteriškas, nes kitoks ir negalėjo būti, nes tėvai, tai yra Jūs ir Jūsų pirmas vyras užmiršote vaiką ir kiekvienas galvojote apie „savo“ laimę. Ir vaikui neliko nieko kito, kaip tik šaukti, šaukti, šaukti. Bet ir tai nepadėjo. Jūs su vyru išsiskyrėte.
  2. Ar patėvis gali kištis į vaiko auklėjimą?

Pirmiausiai reikėtų užduoti klausimą kas iš vis yra auklėjimas?

Atsakymas:

Auklėjimas, tai vertybių sistema pagal, kurią gyvena šeima. Šiuo atveju Jūs ir naujas Jūsų vyras. Auklėjimas vyksta nepriklausomai nuo to ar Jūs specialiai kažką darysite „auklėsite“ ar iš vis nieko nedarysite. Vaikas stebi ir jaučia Jūsų ir vyro mintis, girdi ir mato kaip Jūs bendraujate ir mato kokias vertybes išnešate ir kokias parnešate namo.

Jūsų vyras turėtų būti tikras berniuko tėvas, nepriklausomai ar berniukas to nori ar nenori. Būti tėvu, tai reiškia prisiimti atsakomybę už kito silpnesnio žmogaus gyvenimą. Būti tėvu –reiškia širdyje priimti sprendimą padėti šiam mažam žmogeliui, net jeigu Jis atstumia ir nenori. Jūsų sūnus dar mažas ir jau yra taip apvogtas gyvenime. Apvogėte Jį išsiskirdami su pirmu vyru, todėl antras vyras gali atlyginti nuostolius ir kažkiek subalansuoti jauno žmogelio baimės vibracijas.

Kai vyras veda moterį su vaiku, tai Jis ima ne tik moterį į žmonas. Jis paima ir globoja Jos vaikus, kaip savo vaikus. Toks turėtų būti sąžiningo žmogaus poelgis.

Auklėjimas – tai ne vadovavimas iš aukštesnės pozicijos: Aš – tėtis, o Tu – sūnus, todėl turi klausyti.

Auklėjimas – tai savo laisvalaikio aukojimas kitam žmogui, tai suvokimas, kad reikia kasdien kalbėtis ir bendrauti su vaiku, tai kasdieninė pagalba visuose klausimuose.

  1. Vaikas prisirišęs prie Jūsų, kadangi Jam ir nėra daugiau prie ko prisirišti. Prisirišimas – tai saugumas.

Analogas. Jūs antra kartą susiradote vyrą irgi, kad būtų saugiau. Todėl suvokite, kad Jūsų vaikui tą saugumą kol kas garantuojate tik Jūs. Kai tik Jis išaugs iš to amžiaus, kai pajaus, kad saugumą Jam gali “garantuoti”, tik Jis pats, Jis prie Jūsų jau nesigalaus, nors Jūs ir bandysite Jį apkabinti ir prisiglausti.

Nereikia vaiko siūsti pas pirmą tėvą, jeigu Jis pats to nenori. Jeigu Jam ten būtų gerai, Jis pats bėgtų ten. Tačiau Jam geriau namuose, nes motinos meilė yra daugiau už viską.

Ką gi Jums daryti gyvenime, kad Jūsų sūnus išaugtų į normalų vyrą?

Atsakymas:

Jums reikia tarnauti, naujam vyrui. Atleisti – pirmajam vyrui, niekada Jo neapkalbinėti. Jūsų naujasis vyras, turi tarnauti Jums ir Jūsų sūnui, kad tas Jūsų sūnus, širdimi pajaustų, kad Jis yra Jūsų abiejų tikrai mylimas. Mylimas – tai pojūtis, kad “aš” tikrai esu kažkam brangus.

Kvieskite sūnų kasdien į šeimos narių pasitarimą, išgirskite ko Jis nori, kartu visur keliaukite, planuokite, kartu viską darykite.

Tegul naujasis Jūsų vyras gerbia naują savo sūnų ir viskas susitvarkys. Kasdien visa šeima garsiai pasimelskite ir Jūsų sūnus palaipsniui atsipalaiduos ir pajaus, kad yra saugus.

Jūs pati vyro ir viso gyvenimo atžvilgiu nebūkite kaprizinga ir Jūsų sūnus nebus kaprizingas.

Jeigu taip gyvensite, tai laikas viską sudės į savo vietas ir Jūs visi būsite laimingi.

Aš linkiu Jūsų šeimas tik laimės.

http://anantara.lt/2016/08/Dienorastis-Rugpjucio-31d-Indija.html

Ugdymas · Uncategorized

Vaikai. Susilaukti savo ar įsivaikinti? Anantara das

Tema: vaikai
Žinutė: Laba diena mokytojau, žemai lenkiuosi Jums ir atiduodu  didžausią pagarba jūsų šviesiam tikslui. Prašau jūsų pagalbos, dėl apsisprendimo. Esu 38m. sėkmingai ištekėjusi, auginam 2 vaikus. Mergaitė 15m. ir berniukas – 5m.Vis dažniau mus su vyru aplanko mintys apie dar vieną vaikelį. Bet iš kažkur ateina noras geriau įsivaikinti. Labai prašau suteikite žinias….ar geriau susilaukti savo, ar geriau įsivaikinti vaikelį. Nuoširdžiausias dėkui, kad jūs esate !

Atsakymas:

Labai kilnus laiškas. Ir smagu tikrai skaityti tokį laišką, kai žmonės nori kažkam padėti.

Panagrinėkime išsamiau šio klausimo detales.

Laiške eina kalba apie „savo“ vaikelio susilaukimą ir balsą iš kažkur, kad geriau įsivaikinti.

Pirmą ką reikėtų suprasti, tai „savo“ mes tokio vaikelio kaip ir neturime. Jūs tai tikriausiai jau ir žinote, jeigu skaitote mano dienoraštį ir dvasinę literatūrą. Visi vaikai priklauso Dievui. Ir ten iš tikro ne vaikai, o tokios pats sielos, kurios per mus ateina mokytis pamilti Dievą ir visas Dievo dalelytes – kitas sielas.

Ir tėvų pagrindinis uždavinys suteikti vaikui žinojimą, kad jis siela, kad jis – nemirtingas, kas yra Dievas, ir išmokyti vaiką bendrauti su Dievu, pasitikėti Dievu.

Štai atrodo kiek nedaug iš tėvų reikia. Tačiau patys žinome, kad tai labai sunki misija. Kodėl?

Atsakymas:

Jeigu patys tuo neužsiimame tai kaip vaikas tą sužinos. Todėl norint, kad vaikas būtų laimingas, reikia patiems būti laimingiems.

Todėl, kai mes norime vaikelio, tai mes galime susiplanuoti ir paprašyti Dievo, kad atsiūstų tokį vaikelį, kuris jau nuo mažens turės dievišką sąmonę.

Kai mes pasiimame vaikelį iš kitur, tai jis jau turi sąmonę kokią turi. Jis jau labai ir labai suformuotas. Štai koks skirtumas.

Aišku, niekas nežino kokį mes pasikviesime patys tą kūdikį. Tačiau, kai patys apie tai galvojame, mes tam galime ruoštis.

Pasninkauti, susilaikyti nuo lytinių santykių, susitvarkyti patys savo sveikatą, melstis, prašyti palaiminimų dėl vaikelio, važiuoti į šventas vietas, pasirinkti laiką, valandas kada santykiauti, skaityti dvasinę literatūrą. Visa tai padeda pasikviesti dvasingą kūdikį.

Kai pasikviečiame dvasingą sielą, pusė darbo jau padaryta. Į šeima gali ateiti labai brandi siela, gali ateiti net koks pusdievis, tai toks vaikas gali būti pagalba visai tautai. Tarkim, jeigu vaikas taps šventu žmogumi, tai kiek jis išgelbės kitų sielų?

Kai mes įsivaikiname, tai kaip ir rašiau gauname kitų žmonių kviestą sielą, kuri vaiko pavidalu yra tiesiog pamesta valstybės arba kokios geros krikščioniškos organizacijos likimo valiai. Dažniausiai tokią sielą kvietė asocialūs tėvai. Jie dažniausiai nekvietė, tiesiog smaginosi ir seksualiai tenkinosi. Reiškia dažniausiai pas tokius asmenis ateis sielos su žemesne sąmonės galia. Dažniausiai ateis sielos, kurios pačios nesirūpino kažkuo ir joms reikės atlikti didesnę bausmę, negu kitos sielos, kurios taip pat atlieka bausmes už savo nuodėmes.

Aišku yra išimčių. Priklausomai nuo vaikų namų vadovo, kolektyvo, dvasinio tyrumo ten gyvenantys vaikai irgi gali gauti dvasinės meilės. Bet jie tiek negaus kiek gali gauti vaikai, kurie auga su tėvais.

Jeigu pas Jus pasireiškia noras įsivaikinti vaiką, tai reiškia išlenda kažkokios karminės skolos kažkam, kam Jūs skolinga.

Jeigu paimsite vaiką iš vaikų namų, tai reikia suvokti ir būti pasiruošus, kad paaugęs vaikas tikriausiai ieškos savo tikrų tėvų. O jeigu jo tėvai bus gyvi, jis norės susitikti ir bendrauti ir tai bus jo natūralus noras. Todėl Jūs negalite to vaiko savintis ir galvoti, kad jis Jūsų nuo pat pradžių.

Dar daugiau, Jūs širdyje ir savo veiksmuose turėsite duoti jam tiek pat meilės kaip ir savo vaikams, Jūs negalėsite skirstyti, kad čia iš vaikų namų, čia mūsų. Jeigu jau paimate vaiką pas save – Jis Jūsų.

Todėl turite labai ramiai pasimeldę abu su vyru pasitarti kaip daryti. Turite pasikalbėti su savo vaikais, kaip jie tai priims. Tai didelis iššūkis Jūsų visai šeimai.

Kas svarbiausia šiame klausime?

Atsakymas:

Bet kokiu atveju ar pagimdysite ar įsivaikinsite vaiką auginkite Jį Dievui. Tada tai bus tarnystė Dievui. Tada viskas Jūsų gyvenime seksis.

Su meile Jūsų šeimai

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-18d-Indija.html

Gyvenimas · Ugdymas · Uncategorized · Žmogaus tipai. Veiklos sritys. Žmogaus paskirtis

Prioritetai. Šeima, amatas ir tik po to gilesni mokslai. Savęs pažinimas. TJG

Masinį privalomą ir nemokamą švietimą yra ištikusi globali krizė: švietimo sistema tapo grubia konvejerine ne per geriausiai veikiančia mašina. Realios žinios apie pasaulį ir tikras mokslas tapo brangus, elitinis, daugumai visiškai neprieinamas. Laikotarpis pilnas neprognozuojamų pokyčių. Pasauliui reikalinga iš principo nauja mokslo ir žinių samprata.

„Geriausia, ką galima daryti tokioje sumaištyje, tai imtis iniciatyvos, išmokti mokytis ir iš netobulos švietimo sistemos patiems išspausti tai, ko iš tikrųjų ir labiausiai reikia jūsų gyvenimo planui“, – tokių aštrokų, verčiančių suklusti įžvalgų pokalbyje pažėrė lektorius eruditas Tomas Girdzijauskas.

Po mokyklos – kurti šeimą

Daugiau nei 15 metų T.Girdzijauskas originalo kalbomis gilinasi į Viduržemio ir Artimųjų Rytų išminties tradicijas ir yra sukaupęs tikrą žinių lobyną apie universalius gyvenimo ir gamtos dėsnius.

Lektorius skaito unikalias paskaitas greitojo mokymosi, vadovavimo psichologijos, karjeros, vertybių, bendravimo, šeimos santykių, vaikų auklėjimo ir daugybę kitų temų.

Kai kurios pašnekovo mintys tokios neįprastos, jog stačiai provokuoja susimąstyti: kas gi iš tiesų svarbiausia gyvenime?

Nes štai po brandos egzaminų abiturientams jis siūlo ne strimgalviais stoti į aukštąsias mokyklas, o ramiai pagalvoti apie savo gyvenimo misiją, gal būt baigus mokyklą vertėtų metus praleisti užsienyje, o gal net imti kurti šeimą! Gamtos laikrodžio atgal neatsuksi, o štai mokytis galima ir reikia visą gyvenimą.

Sutikite – tai mintys, išties neįprastos Lietuvoje, kurioje smarkiai tebejuntamas tėvų ir visuomenės spaudimas elgtis „kaip visi“ – baigus vidurinę tuojau pat stoti į aukštąją mokyklą. T.Girdzijausko įsitikinimu, socialinis spaudimas dabartinėje ir taip stresinėje aplinkoje jaunimui pridaro daugiau žalos, nei naudos.

$10

Tai silpnina jų savarankišką mąstymą ir gebėjimą spręsti praktines gyvenimiškas problemas. Būsimas aukštas statusas perkamas neadekvačia, per didele šiandienos kaina.

Galvose – informacijos „šuliniai“

Studentai mokomi ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir „kompetencijų”. Jei jų poreikis rinkoje staiga stebuklingai išgaruoja – daug į studijas investavęs žmogus staiga lieka tuščiomis rankomis. Kitaip sakant, buvęs valstybinis masinis švietimas aiškiai tampa komercine paslauga.

Žinių kokybė, aiškumas ir grynumas tampa ypač retu, siaurų grupių reiškiniu.

Gebėjimai valdyti, jungti ir kūrybingai taikyti žinias paliekami pačių studentų namų darbams. Esminiai fundamentiniai mokslai, kurių pagrindu reiktų formuoti studijas (pavyzdžiui, astronomija), traukiasi iš programų, jų vietoje atsiranda vis labiau laikinos siaurai specializuotos disciplinos. Net geriausi studentai dažnai pasijunta palikti likimo valiai su informacijos „šuliniais” galvose, o štai kaip juos sujungti gyvenime – nežinia.

Kitaip tariant, esame krizės ir pokyčių epochoje, kuri veda į neišvengiamą naujos mokymo ir mokymosi sampratos gimimą, būtinybę ją kurti arba atrasti. Tad jauni žmonės turi iš tiesų gerai pagalvoti, ką, kaip ir kodėl studijuoti, dėmesingai pasiskaičiuoti gyvenimo jėgas ir asmeninius planus bei prioritetus.

Šioje įdomioje epochoje labai sunku nuspėti specialybes, kurios turės paklausą. Nors apskritai pasaulyje yra stebimos ir žinomos bendrosios profesijų tendencijos ir kryptys, bet lietuviams su jų mentalitetu labai nelengva peršokti į tas globalias vėžes.

Turime užsitęsusią vaikystę

– Kokias tendencijas įžvelgiate bendraudamas su jaunais, savo kelio ieškančiais žmonėmis?

– Tendencijos, kurias stebiu – dviprasmiškos. Pirmiausia matau kertinę – prioritetų susidėliojimo problemą, kuri pasireiškia kaip esminių gyvenimo fazių painiojimas. Šią problemą sukelia smarkiai užsitęsusi jaunų žmonių branda, kurią, psichologų tyrimų duomenimis, jau vertėtų net juridiškai perkelti nuo 18 metų į maždaug 24 – 25 metus.

Turime užsitęsusią vaikystę, ir tai masinis visos Vakarų technizuotos, vartotojiškos, gerovės išlepintos visuomenės šalutinis nepageidaujamas reiškinys.

Vėlyva branda stabdo jaunimo gebėjimą laiku atpažinti savo gyvenimo kryptį, profesiją, sukelia nemažai klaidingo pasirinkimo atvejų, kai baigę studijas jaunuoliai persimeta į visiškai kitą profesinę veiklą arba net grįžta atgal į amatų mokyklas, t.y. žemesnio lygio studijas, kurios realiai padeda susikurti aukštesnį pragyvenimo lygį.-T.Girdzijauskas

Tokių brandos problemų sumažėtų pasirinkus vadinamuosius „gap year”, kai abiturientai po mokyklos baigimo išvyksta atsikvėpti ir permąstyti savo gyvenimo, keliauja po pasaulį, eksperimentuodami įsidarbina pamėgtoje srityje.

Atpažinti teisingą profesijos kryptį žmones dar labiau paskatintų šeimos kūrimo gyvenimo praktika.

Pirmiau – įgyti amatą

Siūlyčiau nebandyti daryti septynmylio šuolio, o į gyvenimą žiūrėti realiau. Prieš statant „didelį bokštą”, pasiskaičiuoti jėgas ir geriau pirmiau kurti šeimą bei įsigyti praktišką pajamas suteikiantį amatą, o tik po to siekti didesnių mokslų. Būtent šeimos kūrimas, įsiklausiant į natūralų gamtos laikrodį, išspręstų ir pagreitintų emocinę brandą. Juk žmonės, sukūrę šeimas, išsyk surimtėja.

Lygiagrečiai vertėtų iškart dirbti, ir tik įsitvirtinus gyvenime, galvoti apie rimtesnes aukštąsias studijas (nuotolines ar dienines – čia jau techninis klausimas).

Studijuoti vertėtų nedidelei daliai moksleivių, kurių tėvai tikrai turi pakankamai daug pinigų ir gali leisti sau apmokėti vaikų gyvenimą studijų metu. Tačiau lygiagrečiai ir jie turėtų kurti šeimas.

Abiem atvejais – neverta veržtis į vidutinių reitingų abejotinos kokybės studijas.

Emocinė branda atsilieka

– Kaip reikėtų jaunam žmogui susidėlioti gyvenimo prioritetus? Kas turėtų būti labiau, kas – mažiau svarbu?

– Moralės vertybių painiavos epochoje tai išties nelengva. Vakarų pasaulis technologine ir informacine prasme gyvena kosmoso amžiuje, o emocinės brandos prasme glūdi tamsiuosiuose amžiuose.

Todėl lietuvių jaunimas dažnai visiškai nesusimąsto ir dėl socialinio spaudimo daro neapgalvotus sprendimus – automatiškai renkasi atsitiktines studijas arba atsitiktinę gyvenimo kryptį.

Pirmenybių dėliojimo būdai – tai darbo efektyvumo didinimo klasika. To mokosi dauguma įmonių vadovų, šioje srityje esama nemažai patirties, ir ją reikia tiesiog perimti. Netgi internete galima aptikti vadinamąsias „prioritizer” („prioritetų dėliojimo“) programas, kurios leidžia greitai ir lengvai pagal pirmenybę sudėlioti didelius tikslų sąrašus. Tačiau įgudus su programa, vėliau tai reiktų išmokti daryti mintyse.

Tinkamai sudėlioti pirmenybes – labai svarbus įgūdis, kurio pravartu išmokti kuo anksčiau. Antraip paaiškėja, kad žmogus, tarkime, 30–50 proc. savo laiko švaistė visiškai nereikalingiems dalykams.

Laimei, tai galima ištaisyti, jei žmogus valingai stengiasi pakeisti savo inertiškus įpročius. Daug dėmesio siūlyčiau skirti rimtam asmeninio gyvenimo planavimui. Gerai apgalvoti, kas pirmajame prioritete, kas – antrajame: šeima ar karjera. Šį klausimą nėra paprasta spręsti, bet nepatarčiau jo palikti savieigai. Kaip vėliau parodo gyvenimas, tai nėra taip savaime aišku, kaip atrodo pradžioje.

Depresijos kyla dėl savęs nepažinimo

Savęs auklėjimas ir reiklumas sau – suteikia pasitikėjimo savimi, padeda atrasti gyvenimo kelią. Tik savo misiją atradęs žmogus pagaliau nusiramina ir įgyja pusiausvyrą. Tada ateina visapusė sėkmė.

Savęs pažinimas yra pats svarbiausias pažinimo uždavinys, kuriuo žmogus turi užsiimti visą gyvenimą. Senuose išminties tekstuose ne veltui sakoma: žmogus, nepažinęs savęs, – vargas pats sau ir vargas kitiems.

Yra daugybė žmonių, kurie pažįsta „dangaus ir žemės veidą”, tačiau nepažįsta savęs, todėl neturi ramybės ir negali būti laimingi. Stresai, depresijos, emocijų, nuotaikų nevaldymas kyla iš savęs pažinimo stokos. Ir atvirkščiai – savęs pažinimas yra didžiausios galios-energijos, nepajudinamo pasitikėjimo savimi šaltinis. Tai tarsi veidrodis, rentgenas. Pažinimo prasme tai yra pati įdomiausia kelionė.

Jei kalbėtume apie savęs pažinimą supaprastintai, kitais žodžiais – tai yra savo pašaukimo, geriausios profesijos, gyvenimo paskirties, misijos, krypties, vietos po Saule atpažinimas – tai, ką jauni žmonės dažnai įvardina kaip pagrindinę jaunystės etapo problemą.

Iš tiesų, kai žmogus atranda savo gyvenimo paskirtį – vienu ypu sprendžiasi didžiausios dvasinės ir materialios problemos.

Pažadinti savo resursus

– Kaip pažinti save?

– Ieškoti ir žadinti visus savo talentus, gebėjimus, slaptus, „miegančius“ resursus.

Savęs pažinimas – tai ir savo charakterio pažinimas bei ugdymas. Dauguma profesijų reikalauja kantrybės, savikontrolės, komandiškumo, gebėjimo komunikuoti, susikalbėti. Šių savybių lavinimas – tai jau savęs pažinimas. O gebėjimai yra mumyse, tačiau dažniausiai – „miega“ ir „pabunda“, tik išreikalaujami.

Savęs pažinimas – tai ir savo organizmo signalų stebėjimas, savo norų, tikslų kūrimas, dėliojimas ir prioritetų nustatymas. Kitaip tariant, asmenybės ugdymas – tai jau savęs pažinimas. Ir, ko gero, pati svarbiausia ir įdomiausia savęs pažinimo dalis yra stebėjimas ir valdymas pokalbių su savimi, vidinio dialogo.

Savęs pažinimui būtinas stiprus kontaktas su svarbiais ištikimais žmonėmis – jie tampa tarsi veidrodžiu, nuoširdžiai iš šalies pasufleruoja mūsų geriausias nematomas savybes.

Pirmiausia – šeima

– Jei sutiktumėte dabar tą save, kuris buvo 17 – 18 metų – ką sau pasakytumėte?

– Pateikčiau sau esminius trumpuosius, greituosius sprendimus (shortcuts). Giliai studijuočiau žodžių galios temą. Tai – esminis raktas ir į žinias, ir bendraujant su žmonėmis.

Daug dėmesio skirčiau išmokimui mokytis, mokymosi metodams, greitajam mokymuisi bei gebėjimui klausytis. Po mokyklos išsyk įsigyčiau amatą, imčiau dirbti, kurčiau šeimą ir turėčiau daug vaikų.

Ir tik vėliau daryčiau viską, kad patekčiau į geriausias pasaulyje studijas. Kardinaliai kitaip vertinčiau ekspertus ir kokybiškus žinių šaltinius – jų svarba taptų labai didelė. Pirmajame prioritete – stiprus bendravimas su šeima, ir tik po to, antrajame prioritete – su draugais, kolegomis, klientais ir tauta būtų gyvenimo esmė.

Kalbino Rasa Masiokaitė

Straipsnis iš žurnalo „Kuo būti“. Šiame žurnale rasite daugiau motyvacinių straipsnių, taip pat interviu apie įvairias profesijas.

Originalus tekstas: http://www.kurstoti.lt/s/4081/pirma-vedybos-mokslai-subrendus

Pirma – vedybos, mokslai – subrendus? Kodėl gi ne?