Beprasmybė ardo gyvenimo pilnatvę ir todėl reiškia ligą. Prasmė daugelį dalykų, o galbūt visus daro pakeliamus. Joks mokslas niekada nepakeis mito ir iš jokio mokslo nepadarysi mito. Juk ne „Dievas“ yra mitas, o mitas yra dieviško gyvenimo žmoguje apsireiškimas. Ne mes jį išgalvojame, o jis kalba mums kaip „Dievo žodis“. „Dievo žodis“ pasiekia mus, o mes neturime jokių priemonių nustatyti, ar jis skiriasi nuo Dievo ir kuo skiriasi. Šiame „žodyje“ nėra nieko, ko mes nežinotume ir kas nebūtų žmogiška, išskyrus tą aplinkybę, kad jis iškyla prieš mus spontaniškai ir mus įpareigoja. Jis išvengia mūsų savivalės. „Įkvėpimo‘ neįmanoma paaiškinti. Žinome, kad „įžvalga“ nėra joks mūsų išprotavimo rezultatas, o ta mintis kažkaip „iš kažkur“ į mus nusileido. O jei būtų kalbama apie pranašišką sapną, kaip galėtume priskirti jį savo protui? Juk tokiais atvejais dažnai ilgokai net nežinoma, kad sapnas teikia išankstinių ar tolimų žinių.
[Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999. P.332, 333]
Svajukės erdvė 