O šiandien noriu Jums pateikti įdomų laišką. Jis įdomus tuo, kad parašytas iš širdies ir jame užduoti klausimai manau bus įdomūs Jus visiems.
Paskaitykime ką rašo viena moteris savo laiške.
Anantara! Hare Krišna!
Šiąnakt Jus sapnavau :)) Kaip gerai, kad esate Vrindavane – jei teisingai supratau iš Facebook, tai dabar ten?
Aš turiu milijoną klausimų Jums. Bet žmonės turbūt didžiausioj eilėj su daug rimtesniais rūpesčiais? Na, gal ateis ir mano eilė kada nors, o gal pati išsiaiškinsiu, kaip dažniausiai ir būna. Iš tikro, man net dabar atrodo, jog žinau visus atsakymus, bet vis tiek noriu pasikalbėt su kuo nors protingu :)))
– Kas būna, kai iš nervinės įtampos trokšti kone mirties? Kad viskas pasibaigtų, nes “esi tokia nuodėminga, tokia neskaisti, kad fuuuuuu“. Ar labai didelės pasekmės už tokį elgesį su Dievo kūriniu, tai yra savimi?
-Kas būna, kai trokšti, kad greičiau numirtų tas, kuris labai stipriai kenčia nuo savo mirtinos ligos? Ar labai didelės pasekmės už tokias mintis, net jei jos tetrunka sekundės šimtąją dalį?
-Kas būna, kai nemyli savo giminių, kurie tau “kenkia“? Ar labai didelės pasekmės už Dievo kūrinijos smerkimą?
-Kas būna, kai rėki ant savo vaiko, nes nervina? Žinau…
– Kas būna, kai visa tavo šeima valgo mėsą, nes jiems visai negaila tų gyvų būtybių? Reikia laiko, reikia pavyzdžio, tai metų metų klausimas, ar ne?
Žinau žinau, reikia melstis, melstis, melstis, atsidavimo tarnystė, viską žinau – bet kas būna? Ligos ir mirtis juk, po to karminės pasekmės kitame gyvenime? Man stogas važiuoja nuo šitų minčių. Aišku, kai nesimeldžiu :)) (Klausimas – ar gerai melstis, valant namus?)
Apskritai, mane ima noras tik sėdėti (stovėti, gulėti, eiti, bėgti, šliaužti, plaukti…) ir melstis, bendrauti su Dievu, nieko kito. Bet negaliu gi mesti šeimos. Nors jau kyla noras palikti vyrą – jis man per šiukštus, per grubus, man per sunku pakelti tą žiaurią Marso energiją. Žinau, žinau, pati kalta, viską žinau. Turiu toliau melstis, nepaliksiu jo, darysiu šitą šeimos-jogą iki galo. Jau du prieš tai palikau, kaip suprantu, nieko gero man dėl to? Beje, sapnavau, kad klausiu Anantaros, ką reiškia, kai susipjaustai pirštus? Kairį smilių (Jupiteris). Anantara sako “tai du tavo buvę sutuoktiniai“. Tiesa? :))) Šiaip, šią vasarą stipriai įsipjoviau penkis ar šešis kartus, begamindama. Abu nykščiai ir abu smiliai. Ar tai reiškia ką nors? Ar tik tai, kad peilius per stipriai pasigalandu ir dirbu neatidžiai? :)))
Man reikia dietos – kad nebūčiau leisgyvė be kavos. Kad turėčiau mažiau ugnies ir mažiau pykčio. Kad mažiau “svajočiau“ ir svajočiau…
Kodėl kava blogai?
Ar trumpi plaukai tikrai blogai moteriai artėjančiai prie 50? Auginu, bet jie tokie ploni lengvi ir užaugs po kokių dešimt metų nebent…
Dar keli įdomūs sapnai (aš didelė sapnuotoja :)))
Sapnavau, kad mano veidas juodas kaip smala, ir griausmingas balsas man kažką sako. Labai baisu buvo. Mano draugė sako, o žinai, kad ir Krišna reiškia juodas? Tada dar nežinojau, nieko nežinojau apie Krišną.
O duktė sapnavo, kad mes su vyru lendame į krosnį susideginti ir ją kviečiame kartu. Bet ji nėjo, o mes sudegėme…
Atleisk, Anantara, kad trukdau Tamstos laiką, bet neturiu kam daugiau pasipasakot. Lietuvos moterų psichikos gydytojas :))) Reikia man pradėti smarkiai norėti rasti savo guru. Nes lig šiol labai jau taip atsargiai norėjau, nebuvau tikra, be to, buvau užsifiksavus, kad mokytojas pats, esą, suranda tave. Bet tai netiesa, ar ne? Aš pati turiu ieškoti? Satya Narayanas sakė, kad reikia įsitikinti, ar tikrai nori, ir tada pradedi labai norėti :)))
Žiūrėjau įrašą Facebooke iš vaišnavų vasaros festivalio, kaip kažkokią merginą inicijuoja į mokines. Ir verkiau verkiau verkiau, kaip man buvo graudu. Aš jau ir taip vykdau visus ten tuos pažadus, kuriuos jie duoda (tik iki 16 ratų yra kur pasistengti, ir pasistengsiu, didelio čia daikto), bet niekada netapsiu oficialia bhakte ir niekas neduos man naujo gražaus vardo, nes niekas man neleis, nebent turėsiu skirtis arba būsiu palikta. Aišku, svarbiausia ir yra tikri mano veiksmai, o ne sariai, vardai ir kiti išoriniai atributai. Ar taip, Anantara?
Na bet, bendrauti ir draugauti man su vaišnavais niekas neuždraus, nes nėra tame jokio kriminalo, dievaži.
Visada Jūsų, Hare Krišna,
Atsakymas: Sutikite, kad šis laiškas labai nuoširdus. Žmogus rašo ir atveria visą savo širdį ir tai šiais laikais yra labai daug.
Pasistengsiu atsakyti paeiliui į visus klausimus. Tai užims keletą dienų, bet tai įmanoma.
Daugybė žmonių man kasdien užduoda daugybę klausimų. Galėčiau nuo ryto iki vakaro tik atsakinėti į klausimus. Tačiau aš turiu daugybę kitų pareigų ir galiu atsakyti tik vienam kitam žmogui į jo pateiktą klausimą.
Aš suprantu, kad kiekvienam žmogui jo problemos svarbiausios, tačiau patikėkite aš galiu parašyti tiek kiek parašau.
Todėl labai atsiprašau tų žmonių į kurių klausimus negaliu atsakyti. Atleiskite man, nes aš netobulas.
Atsakymai:
1. Kas būna, kai iš nervinės įtampos trokšti kone mirties? Kad viskas pasibaigtų, nes “esi tokia nuodėminga, tokia neskaisti, kad fuuuuuu“. Ar labai didelės pasekmės už tokį elgesį su Dievo kūriniu, tai yra savimi?
Atsakymas: Kadangi Jūs to norite, tai viską išpildantis Viešpats (supersiela, esanti širdyje) suteiks Jums tokias galimybes. Kadangi Viešpats labai ir labai gailestingas, tai iš pradžių Jis nepildys tokio noro, kaip mes mažam vaikui irgi nepildome kiekvieno noro. Tačiau, jeigu žmogus to prašo kasdien, Viešpats iš gailesčio nusileis Jūsų kaprizams ir duos tokia situaciją, kai būsite nei gyva, nei mirusi.
Kuo tai gali pasireikšti?
Atsakymas: Epilepsija, mažakraujystė, vėžys.
Duos tai tam, kad vėl pradėtumėte branginti žmogaus gyvybės formą, patį gyvenimą.
Kadangi šiame gyvenime visų tų sunkumų (gyvenimo – mirties) galite spėti nepatirti, tai tas „pasibaigtų“ gali persikelti į kitą gyvenimą.
Kitame gyvenime galite nebegauti žmogaus kūno, nes jo nepanaudojate šiame gyvenime pagal paskirtį.
Galite gauti tobulesnį kūną, kuriame būsite apmirusi pusę metų: varlė, rūpūžė, driežas. Tai yra ateina šaltis ir jie apmiršta, nebegyvena aktyvaus gyvenimo.
2. Kas būna, kai trokšti, kad greičiau numirtų tas, kuris labai stipriai kenčia nuo savo mirtinos ligos? Ar labai didelės pasekmės už tokias mintis, net jei jos tetrunka sekundės šimtąją dalį?
Atsakymas: Analogiškai senatvėje Jūs pati suprasite, kad Jūsų artimieji, jeigu tokių išliks irgi trokšta Jūsų mirties, nes Jūs jau visiems pradėjote maišytis po kojomis. Tokiu atveju pajusite baisų vienišumą ir pati norėsite greičiau numirti, tačiau mirtis kažkodėl neskubės ateiti.
Suvokite viską ką mes siunčiame kitam, sugrįžtą mums su dviguba jėga. Ir kažkuria akimirką dėl mūsų tobulėjimo Viešpats iš savo begalinės malonės leidžia suvokti ką mes darėme negerai praeityje.
Viską ką gauname šiame gyvenime „gerai“ ar „negerai“ yra tik praeitų gyvenimų pasekmė.
Mūsų laimei Viešpats iš begalinio gailesčio mums puolusioms sieloms šiame Kali amžiuje neleidžia išsipildyti mūsų mintims betarpiškai iš karto. Kitaip mes čia viską sunaikintume kas tik mus supa. Tačiau taip galvojant mes priartiname įvairius įvykius, sukuriame sau aplinką, kurioje paskui patys vėl turime kentėti.
3. Kas būna, kai nemyli savo giminių, kurie tau “kenkia“? Ar labai didelės pasekmės už Dievo kūrinijos smerkimą?
Atsakymas: Neteiskite ir nebūsite teisiami. Kaip šauksi, taip ir prisišauksi.
“Kenkia”, tai tik parodo kokie mes netobuli ir kurioje vietoje esame prisirišę prie šio gyvenimo įvairių aplinkybių. Bet kokia kliūtis, kuri mus išveda iš pusiausvyros, tai neišmoktos mokykloje pamokos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenime bus sukurta nauja panaši situacija kur mus vėl bandys iki tol, kol mes atsirišime nuo įvairiausių prisirišimų, kurie mums trukdo eiti link Dievo.
Jeigu smerkiame Dievo kūriniją, tai liksime vieni vienutėliai. Tai reiškia, kad mes patys nusikankinsime matydami, kad nuo mūsų visi nusisuko ir mes niekam nereikalingi. Tada ateis depresija, apatija ir noras nusižudyti.
Viską ką mes matome aplinkui yra mūsų dvasiniai broliai ir seserys. Absoliučiai visi mes esame Vieno Tėvo vaikai.
Aš kalbu ne tik apie žmones. Aš kalbu bendrai apie visa gyvūniją. Galite kalbėtis su paukščiais, skruzdėlėmis, bitėmis, medžiais, žole, Saule, Žeme. Jie visi mums labai artimi.
Įvardijamas “svetimas” rodo, kad žmogus visiškai neišsilavinęs, kad žmogus – barbaras, tai yra – laukinis, kad pas žmogų gyvuliška sąmonė.
Pamilkite viską ką matote aplinkui ir pajuskite, kad čia Dievo karalystė, kad čia nieko “ko nereikia” – nėra. Viskas čia aplink mus yra pilnoje harmonijoje, pagal laiką, vietą ir aplinkybes.
4. Kas būna, kai rėki ant savo vaiko, nes nervina? Žinau…
Atsakymas: Taip kitame gyvenime rėks ant Jūsų Jūsų tėvai arba šiame gyvenime vyras arba tie patys užaugę vaikai rėks, kai susensite.
Maži vaikai, kaip ir mes turi savų norų. Maži vaikai, tai praeitame gyvenime buvę suaugę žmonės, tačiau atgimę čia mūsų vaikais, veikiami trijų materialių gunų viską užmiršę, tampa lyg mažais vaikais.
Motinai dar net nepastojus reikėtų galvoti: „kad pastoti noriu tik dėl vieno: duoti galimybę dar vienai sielai išsigelbėti iš šio kalėjimo. Tas vaikas, nebus mano vaikas. Tas vaikas yra Dievo vaikas, tačiau Viešpats duoda man mažą ir gyvą žaisliuką, kad aš galėčiau pažaisti žaidimą „MAMA“. Ir žaidžiant tą žaidimą, išmokčiau mylėti nors vieną gyvą žmogelį, nes juk aš nieko iš tikro šiame pasaulyje apart savęs nemyliu“.
Ir todėl „gavus“ tokį žaisliuką, reikia jį branginti ir suprasti Jo norus. Reikia išmokti tam gyvam „žaisliukui“ tarnauti. Reikia tą žaisliuką savo pavyzdingu pavyzdžiu išauklėti šventu žmogumi. Štai vienintelis koks turėtų būti tikros mamos rūpestis dėl savo vaiko.
„Nervina“ – tai EGOIZMO išraiška tiek išorėje, tiek viduje.
„Nervina“ – tai žmogiškos evoliucijos stabdis.
„Nervina‘ – tai laukite pasikartojančių dar sunkesnių išbandymų.
Šiandien tiek mielieji.
http://anantara.lt/2016/09/Dienorastis-Rugsejo-2d-Indija.html
Svajukės erdvė 