Uncategorized

7 išsskyrimo etapai

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/kaip-istverti-7-issiskyrimo-

Kartais, atrodo, dėl santykių ir mylimo žmogaus atiduoti gali visą save, tačiau gyvenime taip jau susiklosto, jog galiausiai tenka nuleisti rankas, kad ir kaip sunku būtų susitaikyti supratus, jog žingsnis po žingsnio jie slenka pabaigos link. Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje! Net jei tie santykiai ir buvo skausmingi, baisūs, kartais net nepakeliami, susitaikymas su mintimi, kad šalia šio žmogaus jau niekada nebeturėsite, tampa pačia didžiausia kančia. Vis dėlto galiausiai ateina supratimas, kad kartu jums jau vis tiek nieko neišeitų, ir tuomet mintį „nepalik“ pakeičia susitaikymo atodūsis „gerai, aš pasiduodu“. TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsigydyti sudaužytą širdį? Kai santykiuose jaučiatės nelaiminga… Ženklai, rodantys nesveiką ryšį Kai išsiskyrimas sudrasko širdį: kaip pamiršti buvusį mylimąjį Jautru: moterys išsiskyrimo skausmą malšina mylimųjų marškiniais Deja, šis atodūsis situacijos nepalengvina. Sunkiausia yra ištverti tą skaudų supratimą, kad nuo šiol nebus jokių šiltų vakarų kartu, jokių smagių pokalbių telefonu ar susirašinėjimo žinutėmis, tuomet pritrenkia skaudi realybė, kad ir vėl teks išmokti gyventi vienam. Šis susitaikymo procesas gali būti nepaprastai sunkus ir trukti, atrodytų, visą amžinybę, tačiau jį būtina išgyventi, kad išsigydytumėte savo sielos žaizdas. Portalas psychologytoday.com pateikia 7 išsiskyrimo etapus, kurie kartais ištinka po vieną ir iš eilės, o kartais gali užgriūti visai be jokios tvarkos, tačiau galiausiai jie visi padeda paleisti mylimą žmogų ir išmokti gyventi be jo. 1 ETAPAS. Atsakymų paieškos Po išsiskyrimo arba jam artėjant visuomet kyla nepaprastai daug klausimų ir neretai visi jie susijungia į vieną – kodėl? Jūs jaučiate, kad privalote viską išsiaiškinti ir suprasti, kodėl mylimas žmogus jus paliko, tačiau neretai paaiškinimas slypi už jus palikusio žmogaus galimybių ribų. Nuolatiniai pokalbiai su draugais apie išsiskyrimą, mintyse vis prasukinėjami atsiminimai šiame etape atrodys vieninteliai jūsų palydovai. Ir vis dėlto kažkur giliai viduje, patyrinėję savo atsiminimų ir minčių labirintus, jūs suprasite, kad atsakymai vis tiek nieko nepakeis. 2 ETAPAS. Neigimas „Tai negali būti tiesa“, – kas rytą prabudę sakote sau, nes bent jau miegodami sugebate pamiršti skaudžią realybę. Tuomet gali atrodyti, kad negalėsite ar kad nemokėsite gyventi be savo mylimojo – juk jam atidavėte visą save, jis buvo jūsų pasaulis, jūsų visas gyvenimas. Vienintelė jums matoma išeitis – išsiskyrimo neigimas, kylantis iš baimės su tuo susitaikyti, kadangi realybė yra pernelyg skaudi. Taip tik pakenksite sau, nes atidėliodami susitaikymą su išsiskyrimu, jūs suteiksite sau tuščių vilčių, kad santykius dar galima kaip nors išgelbėti. 3 ETAPAS. Derybos Jūs esate pasiruošęs padaryti viską, kad tik nereikėtų susitaikyti su tuo, jog santykiai baigėsi. Jūs pažadate pasikeisti, skirti daugiau dėmesio savo partneriui, užtikrinate, kad ištaisysite viską, kas buvo blogai. Skausmas prarasti mylimąjį šiame etape jums toks nepakeliamas, kad verčiau nusprendžiate jį tiesiog ištrinti, bandydami bet kokia kaina susigrąžinti prarastą mylimą žmogų. Jūs žeriate pažadus sutvarkyti visas tarp jūsų buvusias problemas ir užsikraunate visą santykių naštą sau ant pečių, prisiimate sau visą atsakomybę, net jei tie santykiai vis tiek taip ir nesusiklostys. Šiame etape nepaprastai svarbu atsiminti, kad santykius turi kurti du žmonės, juk giliai širdyje tai puikiai žinote. Derybos ir pažadai mylimajam tik laikinai gali atitolinti išsiskyrimą, tačiau galiausiai jis vis tiek nenumaldomai ateis. „Fotolia“ nuotr./Pora 4 ETAPAS. Bandymas susigrąžinti Praėjus kiek laiko nuo santykių pabaigos, savo išsiskyrimo agoniją galite pabandyti palengvinti, mėgindami dar kartą susigrąžinti savo mylimąjį. Kartais išeina į naudą pabandyti dar kartą jau vien dėl to, kad iki galo įsitikintumėte, jog jums tikrai nieko neišeis. Vis dėlto privalote prisiminti, kad visos santykių naštos sau ant pečių užsikrauti negalite. 5 ETAPAS. Pyktis Išsiskyrimas nubloškia į absoliučią nežinomybę, kuri jumyse gali pažadinti pačius įvairiausius jausmus: gailestį, liūdesį ir didžiulę sielą stingdančią baimę, kuri vėliau perauga į didžiulį pyktį. Patikėkite, šis pyktis jums išeis į naudą, nes tai, kad pradėjote jį jausti, reiškia, jog po truputį paleidžiate savo baimę. Pykčio patirtis jums gali suteikti jėgų, nes tuomet jūs pagaliau pradėsite galvoti apie save ar bent jau suprasite, kad santykiuose jūs nusipelnėte daug daugiau nei tas žmogus jums galėjo suteikti. Dažnai pyktis nebūtinai nukrypsta į mylimą žmogų, jis gali atsisukti ir į jus pačius, tačiau tik jį išgyvenę galiausiai suprasite, ko esate verti. 6 ETAPAS. Pirminis susitaikymas Neretai iš karto po iššsiskyrimo ateina pirminis susitaikymas, kuris veikiau panašus į pasidavimo jausmą. Tuomet jūs laikotės išsiskyrimo ne dėl to, kad to norite, o todėl, kad taip reikia daryti. Bėgant laikui šis pirminis susitaikymas vis labiau stiprėja, kol tampa visiškai stabilus ir aiškus, jūs abu suprantate, kad išsiskyrimas jums abiem buvo būtinas. Galiausiai situacija palengvės, ir jūs suprasite, kad kito kelio ir nebuvo. 7 ETAPAS. Nukreiptos viltys Skyrybos paveikia jau vien dėl to, kad skaudus išsiskyrimas sudaužo į šipulius visas jūsų puoselėtas viltis. Tačiau bandydami susitaikyti su išsiskyrimu, galiausiai nukreipsite šias viltis kita linkme – nuo to, kad santykius dar galima išgelbėti, link to, kad ir be savo mylimojo jūs galite išgyventi. Kad ir kaip sunku būtų, tačiau viltis visuomet slypi jumyse ir galiausiai jūs vėl išmoksite į ją atsiremti.

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/kaip-istverti-7-issiskyrimo-etapus-ir-ismokti-gyventi-be-mylimojo-1024-442322

Uncategorized

Transformuojanti ir santykius gydanti malda

Atsisėdame patogiai.
Užmerkiame akis.
Susutelkiame į širdies plotą.
Nuraminame kvėpavimą.
Priešais save vizualizuojame asmenį su kuriuo norite pagydyti santykius.

Aš su Meile priimu Tave į savo širdį!
Tu, aš, ir visas pasaulis yra susieti, mes esame Vienis.
Tu, su savo skausmu ir kančia, neatsitiktinai atėjai į mano gyvenimą.
Tu tarytum veidrodis, rodai jog skausmas ir kančia sėdi giliai mano sieloje, mano pasąmonėje.
Kadangi viskas kas mano gyvenime vyksta, yra mano praeities minčių ir poelgių rezultatas, aš su visiška atsakomybe suvokiu jog tiesiogiai ar netiesiogiai esu prisidėjęs prie Tavo problemų.
Aš gailiuosi dėl to ką padariau.
Laisvos Valios galia, aš stabdau visas savo destruktyvias programas veikusias, Tavo, Tavo protėvių ir visos Tavo Giminės atžvilgiu.
Aš atleidžiu Tau, taip pat Tavo protėviams už visas destruktyvias mintis ir poelgius, kurias Jūs tyčia arba netyčia, atlikote mano protėvių atžvilgiu, nuo pat Kūrinijos pradžios iki dabar.
Kreipiuosi į Tavo sielą, atleisk ir man ir visai mano Giminei, mes buvome neišmanyme ir nesuvokėme ką darome.
Aš esu dėkingas Tau už tai, kad Tu atėjai į mano gyvenimą ir padedi man apsivalyti nuo senos ir nereikalingos karmos, padedi man pasikeisti ir gyvenanti pagal Tiesą ir Sąžinę.
Aš Myliu Tave, ir laiminu visą Tavo Giminę. Aš linkiu laimės ir klestėjimo, Tau, Tavo artimiesiems ir palikuoniams.
Tegul visos mano destruktyvios mintys, isitikinimai ir poelgiai, kurių dėka dabar Tu kenti, transformuojasi į supratimą ir išmintį, ir tegul dvasios ramybė nužengia į mūsų sielas ir visą Pasaulį.
Tegul visame Pasaulyje klesti meilė ir Taika.
Tebūnie taip!

Aš su Meile priimu Tave į savo širdį!
Atleisk man ir visai mano Giminei!
Aš atleidžiu ir linkiu Laimės Tau ir visai Tavo Giminei!
Aš linkiu Laimės ir Taikos!

[Maldą išverčiau iš Valerijaus Sinelnikovo knygutės “Periskeitimo malda” 2010 m.]

P.S. jei norite naudotį šį maldos vertimą, būtu gražu jei šalia jos būtu patalpinta nuoroda į šį puslapį.

http://petruoka.blogspot.com/2014/12/transformuojanti-santykius-gydanti-malda.html?utm_source=dlvr.it&utm_medium=facebook

Tikros Meilės paslaptys · Trumpos pamokančios istorijos · Visi įrašai

Meilė ir …

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.

Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… – ramiu balsu pradėjau pokalbį.

Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“

Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“.

Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.

Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.

Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.

Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.

Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.

Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau.Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų… Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.

Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, – su neslepiama panieka balse pasakė ji.

Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų – nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.

Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.

Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.

Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.

Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.

Ir staiga man toptelėjo galvon…. ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.

Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.

Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.

Nuvažiavau į darbą… skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.

Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką.

„Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.

Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.

Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.

Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.

Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra… Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol turime.

Sukūrė: Santuoka