Šiandien vėl sulaukiau labai populiaraus klausimo – Ką daryti, kai nežinai ką nori veikti gyvenime? Ką daryti, kai nežinai koks tavo pašaukimas, kokia veikla tave domintų? Kaip apsispręsti, kaip ŽINOTI, kad viena ar kita veikla yra skirta tau, kuria užsiėmus pagaliau tapsi laimingas, kiekvieną dieną pašoksi iš lovos su šypsena ir noru gyventi. Šitas klausimas tikrai labai populiarus, kaip ir mintis, kad tik mėgstama veikla užsiimdami galime būti iš tiesų laimingi. Todėl atsiranda poreikis tos veiklos ieškoti ir beieškant svarstyti – ar čia jau ta ar vis dar ne ta veikla 🙂 Atrodo vieną dieną užplūsta entuziazmas kuriant kažkokios veiklos planus, o po kurio laiko tie planai nebeatrodo tokie įdomūs ar įkvepiantys, viskas atrodo nebe taip aišku arba norisi visai kažko kito. Taip užsisuka abejonių, ieškojimų ir neretai nusivylimų ratas. Tada belieka LAUKTI, kol vieną dieną įvyks stebuklas, o iki to laiko kažkaip „stumti gyvenimą“ 🙂
Pati nuo tada kai išėjau iš banko dažnai svarsčiau kokia veikla norėčiau užsiimti, kokia veikla užsiimdama galėčiau pilnai save realizuoti, mėgautis kiekviena savo diena ir būti laiminga. Kadangi išėjusi iš darbo labai susidomėjau dvasine psichologija ir atradau savo anksčiau nežinomą talentą šioje srityje, pradėjau galvoti, kad seminarų ir asmeninių konsultacijų vedimas galėtų būti mano „pašaukimas“. Man tai vyksta natūraliai, nuolat domiuosi ir gilinuosi į šią sritį, savo protą ir jo veikimo principus išnagrinėjau kiaurai išilgai ir niekada nenusibosta tuo užsiimti, todėl atrodė logiška, kad tai yra ta sritis, kuria užsiimdama būsiu laiminga. Tačiau mane stabdė mano MINTYS. Buvo nedrąsu išeiti į pasaulį ir aiškiai bei garsiai pareikšti šalia daugybės kitų mokytojų bei lektorių, kad ir aš turiu ką pasakyti. Nesijaučiau turinti pakankamai kompetencijos bei profesinių įgūdžių, kadangi esu savamokslė, nuolat rasdavau pasiteisinimų kodėl dar ne dabar turėčiau pradėti aktyviai užsiimti šia veikla. Taip pat jaučiau, kad konsultuodama žmones nesąmoningai prisiimu atsakomybę už pokyčius jų gyvenime, todėl ši veikla man iš tiesų teikė daugiau kančios nei pasitenkinimo. Keletą metų abejojau kuo turėčiau užsiimti, neretai svarstydavau, kad galbūt reikėtų grįžti į finansus, kur viskas žinoma, kur esu profesionalė bei galiu stabiliai uždirbti didelius pinigus. Vis įtikinėjau save, kad vieną dieną sprendimas tiesiog pats savaime ateis, man viskas taps aišku ir tada jau mėgausiuosi savo mylima veikla, kad ir kokia ji bebūtų.
Tačiau kas visgi pirmas – višta ar kiaušinis? 😉
Dabar labai aiškiai matau, kad tokiame mano mąstyme buvo esminė loginė klaida – „Pirma veikla – po to Laimė“. Su tokia seka nusivylimas NEIŠVENGIAMAS, nes tai, ko iš tiesų siekiau – LAIMĖ – buvo nukeliama į paskutinį planą ir laikoma tik šalutiniu veiklos efektu, kai viskas yra ATVIRKŠČIAI! PIRMA LAIMĖ – po to mėgiama veikla, puikūs santykiai ir visa visa visa kita kaip šalutinis efektas. Visiškai nesvarbu ar aš vesiu seminarus, kaip aš juos vesiu, kaip vystysiu šią ar bet kokią kitą veiklą. Jei mano mintys apie save, kolegas, klientus ar pačią veiklą nebus geros, konstruktyvios, įkvepiančios ir laimingos aš vistiek NIEKADA iš to nejausiu pilno pasitenkinimo, nors ir atrodytų užsiimu tuo, kas man labai tinka. Lygiai tas pats galioja viskam, kad ir pvz. santykiams – santykių sukūrimas visiškai negarantuoja laimės, nes ar būsi laimingas priklauso TIK nuo to, kokios mintys apie save, savo partnerį ir santykius apskritai suksis tavo galvoje. Jei tos mintys bus destruktyvios, pilnos baimių, nepasitenkinimo, net sutikus patį nuostabiausią žmogų santykiai NETEIKS pasitenkinimo. Patyriau tai nuo A iki Z ir tik suvokusi viso savo nelaimingumo priežastį – SAVO MINTIS – sugebėjau iš esmės pakeisti savo gyvenimą šiandien bei su entuziazmu tai tęsiu kasdien!
Kas man yra LAIMĖ? Tai vidinė būsena, kuri TIESIOGIAI priklauso nuo mano MINČIŲ turinio. Ne nuo konkretaus darbo, veiklos, ne nuo artimų santykių, ne nuo turtų, ne nuo gražaus kūno, ne nuo geriausių draugų, o nuo MANO MINČIŲ. Kurios gali būti ir apie darbą, veiklą, santykius, kūną, mane pačią bei gyvenimą apskritai.
Tai yra per daug AKIVAIZDU, kad tai pamatytume – kaip akiniai ant nosies, kurių nebematome, nes esame per daug įpratę per juos žiūrėti į pasaulį. Mes esame priklausomi nuo savo mąstymo, daugybė daugybė žmonių nestebi savo minčių, aklai jomis tiki, sukasi jose ratais ir verpetais diena iš dienos. Per savo seminarus visada duodu vieną pratimą – užsirašyti dažniausiai apie save galvojamas / kartojamas mintis. Kartais žmonės pakraupsta kai pamato „juoda ant balto“ užrašyta, kas non stop diena iš dienos sukasi jų galvoje. Klausimas „kodėl aš nelaimingas“ nebetenka prasmės, nes su tokiomis mintimis NEĮMANOMA būti laimingu! Jei man kasdien sukasi mintys „aš netalentinga, nekompetetinga, kiti už mane geresni, aš bloga, stora, negraži, man nepavyks, o kas jei mane apgaus?, reikia pasiruošti blogiausiam, nežinau ko noriu, jei suklysiu neatleisiu sau, mane likimas skriaudžia, pavargau, nieko nebenoriu ir t.t. ir pan.“ NEĮMANOMA būti laimingu. Jei aš savo protą su visomis mintimis paleidžiu ant automatinio režimo – jis važiuoja bet kur, kur jį nupučia išorės vėjai arba išvis į artimiausią griovį 🙂
Todėl mano atsakymas ir sau ir bet kam, kas manęs klausia šio klausimo „ką man veikti gyvenime? Ką daryti, jei aš nežinau ką noriu veikti?“ – PIRMA LAIMĖ, o po to visa kita. PIRMA ĮKVEPIANČIOS, KONSTRUKTYVIOS, ŠVIESIOS, LENGVOS, NAUDINGOS, LAIMINGOS MINTYS – KASDIEN apie viską, o po to mėgiama veikla, laimingi santykiai ir visa kita kaip ŠALUTINIS gerų minčių efektas!
Linkiu sau ir visiems kasdien rinktis TIK naudingas mintis! 😉
Jarūnė
Svajukės erdvė 