Sveikata · Uncategorized

Gydytoja: visų ligų priežastis – skubėjimas praturtėti ir meilės stoka

Nevartoja ir savo pacientams neskiria vaistų, skeptiškai vertina mums įprastus gydymo metodus, sako, kad vaikas, parduotuvėje isteriškai reikalaujantis nupirkti jo pasirinktą žaislą ar saldainį, elgiasi teisingai. Taip dirba ir mąsto biologinės medicinos ir diagnostikos centro gydytoja, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytoja biomedicinos mokslų daktarė Aistė Šilanskienė.


©KMU

– Jūsų nuostatos, kuriomis vadovaujatės dirbdama, – protestas prieš šiuolaikinę mediciną ar perversmas joje?

– Aš esu gydytoja reabilitologė, baigusi Kauno medicinos universitetą. Iš pradžių dirbau širdies funkcinės būklės vertinimo srityje, ir tai man buvo labai įdomu. Vėliau susidomėjau kitais gydymo metodais, ilgainiui – osteopatija. Sutrikus mano pačios sveikatai ir bandant ją susigrąžinti, susijudino tai, kas seniai glūdėjo manyje. Savianalizė atvedė į holistinę mediciną, kuri gydo ne atskirus organus, sistemas, o visumą, ieško pagrindinės ligų priežasties.

– Senovėje gydytojai pirmiausia vaistus išbandydavo patys. Remiantis jūsų patirtimi, gydytojui naudinga pabūti ligoniu?

– Gilinantis į save daug efektyviau galima padėti ligoniui. Aš galiu gydyti žmogų tik tada, jei nors kiek gydau save. Kitokia medicina – tik farmacija.

– Nejaugi belieka medikams linkėti susirgti?

– Nebūtina sirgti, bet mes taip sutverti, kad į save gilinamės tik tada, kai skauda. Kai mums viskas gerai – darnūs savitarpio santykiai, gerai sekasi darbe, visi sveiki – mums nereikia savianalizės. Pagrindinė gydytojo užduotis – duoti žinią ligoniui. Labai daug jų tikisi, kad gydytojai ims ir išgydys. Mes duodame tik įrankį, palengviname kančias. Žmogus turi gydyti pats save, o ne permesti visą atsakomybę gydytojui.

– Ar taip neskatinama savigyda, priešiškas nusiteikimas dabar taikomiems gydymo metodams?

– Yra būklių, kurioms gydyti vaistai yra neišvengiami. Jei onkologinė liga diagnozuojama 3–4 stadijoje – kitaip nei vaistais ar chirurginiais metodais gydyti neįmanoma. Jei pas gydytoją ateina žmogus, sergantis gilia depresija, privalu skirti atitinkamą vaistų dozę. Bet jei žmogus serga ne vienus metus ir tik po dešimtmečio jam diagnozuojama išeminė širdies liga, visiems aišku, kad ji atsirado ne staiga, vystėsi po truputį.

– Pradinėse ligos stadijose gali padėti holistinės medicinos metodai?

– Žmogaus sveikata reikia pradėti rūpintis jam dar neatėjus į šį pasaulį, kai vaikas dar mamos įsčiose.

– Kaip tai daryti?

– Pirmiausia įvertinti būsimų tėvų psichologinę ir fizinę buklę, pasidomėti giminės istorija, išsiaiškinti senelių, tėvų santykius, kad vaikui gimti būtų sukurta kuo palankesnė psichologinė terpė. Būsimai mamai patarčiau apsilankyti pas osteopatus ar kitus holistinės medicinos specialistus, jų patarimus derinti su tradicinės medicinos metodais. Nuo moters pasirengimo gimdyti ir gimdymo eigos priklauso kūdikio sveikata. Jos ir gyvenimo pagrindai klojami iki 3–5 vaiko metų. Paskui viską tik gydome.

– Turite omenyje užsienyje populiarią vadinamąją pirminio klyksmo terapiją?

– Taip, kalbu apie manualinę terapiją, kai rankų judesiais ir masažu atkuriami pažeisti gimdyvės sąnariai bei raumenys ar bent pagerinamas jų funkcionavimas, parengiamas gimdymui dubuo. Per pirminio klyksmo terapijos seansus labai svarbu išsiaiškinti, ar artimieji ir giminės nėra patyrę didelių nelaimingų atsitikimų, kokie gimdyvės santykiai su mama, tėčiu. Iš to, pavyzdžiui, žinai, kokie bus jos santykiai su vyru. Tai labai plati terapija.

– Kam kartinti vedybinio gyvenimo ir vaikelio ateitį, jei santykiai su tėvais buvo blogi ar giminę persekioja nelaimės?

– Galima žmogui padėti, jei jis to nori. Suteikiama informacijos, kad žmogus galėtų rinktis, ar nori pažinti save.

– Informacija – tai variantai, ką daryti?

– Moteris, būsimoji gimdyvė, pirmiausia turi pamatyti savo problemas, nes pasąmonėje mes viską perduodame kūdikiui. Jis gimsta su didele patirtimi.

– Kai matote, kad yra problemų, kaip padedate?

– Tai labai individuali terapija. Ji apima kvėpavimo technikos, emocijų išreiškimo, masažo ir kitus metodus. Įvertiname, kokioje padėtyje yra moters dubuo, kaukolė, kokios būklės raumenų, atramos, judėjimo sistemos. Vedant per paciento kūną rankas, kurios yra pagrindinis osteopatų darbo įrankis, labai gerai jaučiami ne tik organai, bet ir psichologinė būsena. Nesunku nustatyti, kad, pavyzdžiui, moteris neužtikrinta dėl ateities, kažko bijo. Arba štai skundžiasi klubo sąnario skausmu, o jo priežastis – ne kremzlės susidėvėjimas, bet išgyventas didelis lėtinis stresas. Į jį sureagavo viena kūno pusė, ir kojos funkcijos neatsikuria. Labai dažnai stiprų neigiamą poveikį moters sveikatai palieka ankstyva vyro neištikimybė arba tėvų, kurie buvo labai svarbūs, mirtis. Dėl to per porą metų atsiranda disko išvarža. Mes bandome susieti organinę problemą su psichologine.

– Kaip tokius pacientus gydote?

– Gydymą pradedu ne nuo atsakymų. Žmogus turi pirmiausia išgirsti savo klausimą ir jam skirti pakankamai laiko. Mano požiūris į gydymą sutampa su lėtojo gyvenimo filosofija, kai 1989 m. Carlo Petrini garsiai pasakė: mums nereikia skubėti gyventi, valgyti, vartoti. Tam reikėjo daug drąsos, nes dar neseniai pasaulis kaip išprotėjęs skubėjo vartoti, praturtėti, pasiekti, pasisotinti. Greitasis gyvenimas skubant – tai nerimas, nepasitikėjimas savimi, nenoras sustoti, rinktis, baimė gilintis. Baimė nebūti tuo, kas iš tiesų esi, greita medicinos pagalba vaistais ir maisto papildais. Būdas, kai ligoniui siūloma susipažinti su savimi – vienas sunkiausių gydymo būdų. Pacientas gali rasti, ko nesitiki. Bet po to keičiasi jo gyvenimas.

Diagnostiką dažnai pradedu nuo pėdų. Žinau, kad dėl dubens disfunkcijos šąla kojos, atsiranda didelė sanarių patologijos rizika. Dėl to toks žmogus netvirtai jaučiasi gyvenime, jam sunku užsidirbti pinigų. Dedi rankas ant kaukolės ir matai, ar kaulai yra paslankūs, ar suspausti. Kaukolės kompresija ne visada yra gimdymo traumos padarinys, bet gali parodyti, kad gimdymas nebuvo idealus. Žmogus, gimęs per įkvėpimą, dažnai būna lyderio tipo, jam gali grėsti infarktas, insultas. Toks žmogus nemoka atsipalaiduoti. Labai daug priklauso nuo to, kaip gimei.

– Jei žinau tai ir noriu keisti save, kaip man, pavyzdžiui, išmokti atsipalaiduoti?

– Galiu duoti visus įrankius ir paaiškinti, ką daryti, bet mes esame tinginiai. Norime, kad už mus kažkas kitas padarytų. Didžiausia kliūtis ta, kad norime greito efekto. Organizmas, jo sistemos negali labai greitai persitvarkyti, jam reikia laiko, o mums – greitai.

Pirmiausia reikia išmokti kvėpuoti. Jei žmogus sąmoningai kvėpuotų ir leistų išeiti emocijoms – nesirgtų tiek daug, kiek dabar serga. Pasekite savo kvėpavimą ir pamatysite, kaip negiliai kvėpuojate. Jei vaikas jaučiasi vienišas, pavyzdžiui, jo tėvai dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, o jį augina močiutė – toks vaikas kvėpuos nepakankamai, nes jausis atstumtas, paliktas. Jis bus susigūžęs, nelaimingas.

– Jūs pritariate teiginiui, kad nieko baisiau už vaikystę nėra?

– Jei vaikystė buvo laisva, laiminga – suaugęs žmogus įveiks visus gyvenimo sunkumus, bet aš manau, kad mes nė vienas tokios vaikystės neturėjome. Per evoliuciją kai kurios emocijos buvo ypač slopinamos. Pavyzdžiui, pyktis. Jis yra galinga spontaniška emocija. Neišreikštas pyktis niekur nedings, jis nugrims giliai viduje, o po 20 metų reikės operuoti tulžies pūslę – ji bus pilna akmenukų. Kepenys yra pykčio organas, kuris surenka ir absorbuoja neigiamas emocijas.

Tėvai sako: būk ramus, nesiožiuok. Gal baisiai nuskambės mano mintis, bet ją pasakysiu: kai matau parduotuvėje isterijos apimtus vaikus, reikalaujančius nupirkti jų pasirinktą žaislą ar saldainį, sakau, kad jie yra vieni sveikiausių vaikų, nes bando kovoti už didžiausią – meilės poreikį. Jiems labiau nei žaislo ar saldainio reikia mamos meilės, dėmesio.

– Vaiko poreikių tenkinimas yra meilė? Ar tai įrodo, kad mama su vaiku nepakankamai bendrauja, per mažai jam aiškina, ko jiems reikia, ko atėjo į parduotuvę?

– Vaiką iki metų reikia nešioti ant rankų, laikyti prie širdies ir netiesa, kad taip jį išlepinsime. Jeigu mama palieka jį verkiantį arba neduoda maisto, kai jis nori valgyti, – vaikutį ištinka šokas. Mažylis yra milijoną kartų jautresnis nei suaugęs žmogus. Paliktas jis jaučiasi išduotas, nežino, kokiam būti, kad jį mylėtų? Jis neturi išeities, nes daugiau nieko neturi, tik mamą ir tėtį. Jie turi mylėti vienas kitą ir tenkinti vaiko poreikius. Mažam vaikui nereikia prabangos – tik meilės.

– Tai mes, lietuviai, apklausų duomenimis, esame nelaimingiausia tauta pasaulyje, nes slepiame emocijas, neišsikrauname?

– Nelaimingumą lėmė šalies geografinė ir istorinė pozicija. Lietuva – maža šalis. Mus visi puolė, mūsų tikslas buvo išgyventi. Tuo ir tenkinamės. Meilės mūsų niekas nemoko. Esame neišprususi tauta, nes nemokame emociškai išjausti net savo vaiko. Suomiai, švedai toje srityje daug stipresni, nors atrodo uždari, santūrūs.

Mes savo vaiko, grįžusio iš mokyklos, klausiame, kokį pažymį gavo. Reikia klausti: kaip tu šiandien jauteisi? Ar nesijautei vienišas? Ar tavęs draugai neužgavo? Jei užgavo, ką tuo metu išgyvenai? Vaikams reikia labai stipraus emocinio ryšio su tėvais. Man baisu, kai, paklausus 5–6 metų vaiko bet ko, jis atsako tą patį: nežinau. Vadinasi, vaikas yra ištiktas šoko. Jei paprašai nupiešti mamą, tėtį, jis nemoka atspindėti emocijų. Mes mokome savo vaikus mokslo, pasaulio pažinimo, bet nemokome gyventi, mylėti, jausti.

– Vadinasi, mums trūksta meilės, o ne pinigų, juolab vaistams, kuriems išleidžiami milijonai?

– Vaistai pradeda nebeveikti. Iš tikrųjų taip yra. Mano gera draugė gastroenterologė neseniai stebėjosi, kad anksčiau nuo vaistų refliuksui gydyti jis sumažėdavo, o dabar tiems pacientams padeda tik antidepresantai. Kraujotaką, limfos tekėjimą galima suaktyvinti masažais, kaip ir atpalaiduoti raiščius, ir taps paslankesnis sąnarys.

– Vadinasi, nereikia skubėti jo protezuoti?

– Niekada nereikia skubėti. Ir stuburo išvaržos nereikia skubėti operuoti. Efektyvios tik trečdalis operacijų. Prieš kiekvieną jų organizmas patiria stresą, net ir traukiant dantį. Be to, po operacijų lieka randai, formuojasi sąaugos. Dėl apendicito rando gali skaudėti nugarą. Galvą gali skaudėti išsisukus čiurną. Tai – holistinės medicinos išvados.

– Jos link sparčiai einama. Tikite, kad tai – ateities medicina?

– Ši medicina Lietuvoje atsirado dar palyginti neseniai. Jai yra labai didelė niša, bet per jėgą jos populiarinti nereikia. Jei žmogui geriau gerti tabletes – tegul geria. Nereikia keisti žmogaus, daryti jį laimingą per prievartą. Kai pacientas apgailestauja, kad šios medicinos ar manęs neatrado anksčiau, sakau, kad anksčiau manęs nebūtų išgirdęs. Turėjau daug mokytojų, kurie gydė ne tik vaistais, bet, pirmiausia, širdimi. Iš kiekvienos ligos mes gauname kai ką teigiamo, nors ir fiktyvaus. Dažniausiai tai yra dėmesys ir saugumas. Pateiksiu pavyzdį. Jei moteris sulaukia vyro dėmesio tik tuomet, kai suserga, ji niekada nepasveiks. Mes patys maitiname savo melą. Galime rinktis, bet tam reikia drąsos, tai yra laisvė. Galime išeiti iš kalėjimo, bet nežinome, ką reikės su ta laisve daryti. Bijome pokyčių.

– Kodėl?

– Genofondas lydi žmogų septynias kartas. Pateiksiu pavyzdį. Antrojo pasaulinio karo metais kareivis išprievartavo močiutę, kuri tuomet buvo jauna. Ji apie tai niekam nieko nesakė. Jos anūkę lydės baimė, kuri gali pasireikšti bet kokioje gyvenimo srityje, nes ji paveldėjo prievartos baimę. Dauguma moterų bijo stiprių vyrų, nes tai joms asocijuojasi su seksualine prievarta. Pasirinkusios silpnesnį už save, jį valdome, bet esame tuo nepatenkintos.

– Betgi vyrai išties nėra labai stiprūs?

– Dabar vyrai moteriškėja. Net ląstelių lygiu – tyrimai tai įrodo. Moterys vyriškėja.

– Ir vėlgi – kodėl?

– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Dauguma mamų nemoka auginti savo sūnų. Saugo juos nuo viso pasaulio, arba jie auga patys su savimi. Tada auklėja: neverk, būk tikras vyras. Tokie berniukai užaugę užsideda šarvus, siekdami save apsaugoti. Patikėkit, mačiau verslininkų su didžiausiu ego, bet viduje jie slepia labai didelį mažo vaiko skausmą. Dėl to vieni pradeda rūkyti, kiti geria, tretiems reikia tik sekso, moterims – pirkimo terapijos arba darbo po keliolika valandų per parą. Akivaizdu, tokie žmonės vaikystėje buvo nemylimi.

– Dar kartą pasitikslinsiu: jūs – reabilitologė?

– Į holistinės medicinos seminarus einu savo noru. Žinios pačios ateina.

http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-25016

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s