Kartais kai kurie žmonės staiga labai stipriai pradeda jausti, kad jų pašnekovas pasmerktas, kad jis greitai turi mirti. Dažniausiai šis reiškinys jokio objektyvaus paaiškinimo neturi. O ir kaip paaiškinti savo keistas nuojautas, kai prieš tave sveikas žydintis žmogus ir niekas nepranašauja tragiško galo? Bet vis tik kažkas sufleruoja, kad jis jau ne gyventojas šiame pasaulyje… Kas gi tai, paprastas sutapimas ar atitinkamos rūšies aiškiaregystė?
Paprastas žmogus?
Internete gausu pasakojimų, kai vienas ar kitas žmogus pradeda jausti besiartinančią mirtį. Štai Helvetti_Kissa pasakojimas:
“ Aš nelaikau savęs ekstrasense, spiritiste ar dar kažkuo, aš paprastas žmogus, su kuriuo atsitinka neįtikėtini dalykai. Nuo penkių metų man atsirado fobija – aš pradėjau bijoti vieno kvapo, kai jį užuodžiu mano kojos pasidaro tarsi vatinės. Jis ne bjaurus, ne, tai ne smarvė, bet kvapas kraupus. Tai saldaus gaivumo kvapas…kaip glėbys rugiagėlių. kai man buvo penki metai, aš darželio nelankiau. mane auklėjo močiutė. Ir štai mirė močiutės draugė. Palikti manęs nebuvo kur, tai ji pasiėmė mane su savimi į laidotuves. Mes sėdėjome kambaryje kur buvo karstas. Tada aš visiškai nesupratau panašių dalykų, man nebuvo baisu, vienintelis dalykas, kuris gąsdino mane – tai kvapas, kuris tiesiog sklandė ore virš karsto, mišinys rugiagėlių ir šilkinės laidojimo pagalvėlės…Nuo to laiko šis kvapas kartas nuo karto vis primindavo apie save ir užtekdavo jį užuosti, aš žinojau, kad atsitiks kažkas negero… Štai keletas pavyzdžių.
Aš mokiausi trečiame kurse. Ėjau namo – pavasaris, viskas puiku. įeinu į laiptinę, lipu laiptais ir jaučiu tą kvapą. Pradžioje lengvą, nežymų. Man beprotiškai pradėjo plakti širdis, staiga nusilpo kojos ir atšalo rankos. labai sunku paaiškinti, bet aš lyg pajutau KAŽKĄ – ne vaiduoklį, ne dvasią, kažką kita. kai aš užlipau iki savo aukšto, tas kvapas sustiprėjo. Kai įėjau į vidų, pamačiau, kad mano senelis guli ant grindų negyvas…
…Jau buvau baigusi institutą, ėjau iš darbo. Buvo ruduo, jau vėlu, prietema. Ir štai vėl savo laiptinėje pajutau šį kvapą, tik jis buvo toks stiprus ir tirštas, kad aš tiesiog dusau. Vėl man iš baimės nutirpo kojos, atšalo rankos, ir vėl pajutau kažką svetima, ne gera ir ne bloga, o tiesiog svetima…mano pirma mintis buvo: “Kažkas atsitiko pas mane namie!!!“ Aš šuoliais užlekiu aukštyn ir suprantu: mano aukšte to kvapo nėra. Ir kai truputį vėliau aš išvedžiau šunį, ant suoliuko raudojo mano kaimynė iš pirmo aukšto. Prieš keturiasdešimt minučių mirė jos tėtis…
…Mes šventėme Naujus Metus didelėje kompanijoje. Ten buvo tiek man pažįstamų žmonių, tiek ir nepažįstamų. Linksmybės, šokiai, fejerverkai, 12 valandą visi geria šampaną, sveikina vienas kitą ir apsikabina…Aš sveikinu ir apkabinu savo pažįstamą Janą – poetę, kuri dažnai būna depresinės nuotaikos. Ir vėl jaučiu šį kvapą… Bet jis toks lengvas, aš vėl išsigąstu, nuotaika sugadinta. Ir šis kvapas nuolat su ja, net permuša jos kvepalų kvapą. Visą naujametinę naktį aš raminau save: gal jos veido kremas taip kvepia? O sausio trečią man ateina žinutė, kad šita Jana sausio antrą iššoko iš aštunto aukšto…Aš ieškau paaiškinimo šiems reiškiniams. Gal kas pasakys, kas tai? Būtent taip kvepia mirtis?“
t.kutuzova2011 dar vaikystėje pajuto klaikų gėlių, šleikščiai saldų kvapą, kuris išsilaikydavo iki kelių savaičių IKI ir Po nelaimės greta namų, kur viskas atsitikdavo. Jai antrina kitas – jo draugas tokiais atvejais paprastai jaučia kraujo kvapą. Dar vienas pašnekovas, Pasivadinęs Naktimi, pasakoja savo neįtikėtiną istoriją:
“ Mano senelis buvo užkietėjęs rūkorius, rūkė pigias cigaretes, todėl nuo jo nuolat sklisdavo stiprus tabako kvapas. Iki jo mirties namuose sklandė kažkoks salsvas kvapas. O kai jį palaidojo, praėjo kažkiek laiko ir šis kvapas vėl atsirado. Įdomiausia, kad kvepėjo tik viename kambaryje. Paskui kvapas išnykdavo. Po kažkiek laiko, pavyzdžiui savaitės, vėl atsirasdavo. Bet jau kitam kambaryje. O mama kalbėdavo, kad naktį namuose klaikiai dvokia tabaku. Taip tęsėsi metus po senelio laidotuvių.“
Dar vienas prisipažinimas: “Mano vyras taip pat jaučia šį kvapą, šleikščiai saldų, gėlių. Jis dažnai eidavo pro bendrabutį, ten labai stipriai kvepėjo. O po savaitės nugriuvo pusė namo, žuvo žmonės.“
Chrizantemų aromatas
Nandor Fodor – vengrų juristas, žurnalistas, paranormalių reiškinių tyrinėtojas – vienas iš pirmųjų pradėjo studijuoti šiuos reiškinius, stengdamasis suprasti, kodėl kai kurie žmonės, o taip pat gyvūnai, jaučia besiartinančią mirtį. Namuose, kur greitai kažkas turi mirti, pradeda kaukti šunys, ne laiku gieda gaidžiai, piktai šnypščia ir riečia nugarą katės.
“ Mums visiems žinomas lavono kvapas, kuris kyla dėl organinių audinių irimo. Mirties nuojautą, kaip taisyklė, lydi stiprus uoslės paaštrėjimas. Kodėl kaukia šuo, jausdamas artimą žmogaus galą? negalima atmesti galimybės, kad jis tiesiog jaučia pirmus irimo požymius, kurie iš anksto atsiranda pasmerktojo organizme“, – rašė tyrinėtojas.
Gyvūnai, kuriems gamta – atvira knyga, aštriau jaučia šiuos kvapus. bet yra ir žmonių, kuriems panašūs pojūčiai išsivystę ypač stipriai.
“ Keletą metų atgal mano dvylikametė duktė naktį išlėkė iš viešbučio, surikusi, kad jaučia jame mirties kvapą. Ryte gavau laišką, kuriame pranešama apie mano pusbrolio mirtį. Jis mirė tuo metu, kai mergaitei atsirado ši nuojauta…
Aš žinojau moterį, kuri, įėjusi į namus, kuriuose greitai kažkas turi mirti, jausdavo chrizantemų aromatą. To priežastis buvo keistas pomėgis vaikystėje: mergaitė mėgo klajoti po kapines, o ten augo pagrinde chrizantemos. Kitais žodžiais tariant, šių gėlių kvapas jos pasąmonėje buvo tiesiogiai susijęs su mirtimi. Tarp kitko, tai tik dalis atsakymo į klausimą. Kaip jai pavykdavo pajausti besiartinančią nelaimę, liko paslaptimi,“ – rašė Nandoras.
Pabaigoje jis priėjo tokios išvados: sergant kai kuriomis ligomis, mūsų organizmas išskiria atitinkamus kvapus. to priežastis yra buvimas mūsų organizme butilo spirito ir jo junginių. Greičiausia, mechanizmas, aprūpinantis aromatais kai kuriuos somatinius reiškinius, dėl neaiškių priežasčių prisijungia ir prie psichosomatinių.
Mirties šauksmas
Dar toliau pasistūmėjo amerikiečių mokslininkai. Po eilės eksperimentų specialistai iš Čikagos universiteto buvo priversti konstatuoti: įvairūs psichologiniai pokyčiai pas senukus buvo pastebėti likus apytiksliai metams iki jų mirties. pasmerktieji daug sunkiau prisitaikydavo prie realybės, turėjo mažiau energijos, mažau linkę analizuoti save.
Pas tuos, kurie stovi ant mirties slenksčio, nėra atkaklumo ir agresyvumo, jie nuolankesni, jie paslaugesni ir labiau priklausomi, lyginant su kitais senukais. Tai kalba apie tai, kad mirimas – kur kas ilgesnis procesas, negu įpratę galvoti medikai.
Pasmerktojo organizme vyksta pokyčiai, lyg ruošdami jį tam, kas neišvengiama. neatsitiktinai seni žmonės, kurie greitai turi mirti, kalba: “Aš neišgyvensiu nė metų“, arba “Aš greitai mirsiu“. Iš kur jie žino? Panašu, kad tos žinios, kurias galima būtų pavadinti “mirties šauksmu“, užgimsta pas juos pasąmonės lygyje. Kitais žodžiais tariant, egzistuoja kur kas subtilesni mirties pranašai – fiziniai, psichologiniai ir psichiniai, paruošiantys žmogų tam, kad jis galėtų priimti mirtį.
Mokslininkai įsitikinę, kad šio fenomeno pažinimas leis jiems išpranašauti mirtį gerokai anksčiau, negu pasirodys pirmieji fiziniai požymiai – liesumas, blyškumas, atsirandantys skausmai. Daktaras Mortonas E. Libermanas įsitikinęs: “Didelė tikimybė, kad po atitinkamų treniruočių mes išmoksime sužinoti apie savo mirtį likus metams ar mėnesiams“.
Tik štai koks klausimas: Jeigu šie mūsų pasąmonės signalai padės išsivaduoti nuo mirtinų ligų, tai viena, bet jeigu liga bus neišgydoma, tai ar taip mums reikia sužinoti, kad mirties nuosprendis jau pasirašytas?
Šaltinis: http://paranormal-news.ru
Svajukės erdvė 