Tema vadinasi: Sūnaus pykčio priepuoliai
Štai ką rašo viena iš skaitytojų.
Sveiki. Prašau jūsų pagalbos – augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Labiausiai gąsdina tai, kad priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau“. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba. Trumpas situacijos aprašymas: Sūnui 8 metai. Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia). Suprantu, kad tai adaptacija prie naujos šeimos, tačiau ta nauja šeima – jau metai laiko. Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį? O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis“, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.
Atsakymas:
Išskirkime iš šio laiško svarbiausius momentus ir juos paanalizuokime.
- Augant sūnui tampa sunkiau padėti jam suvaldyti savo pyktį ir norus. Priepuolio metu sako tokius žodžius “kodėl aš toks gimiau, šis gyvenimas blogas, šis gyvenimas liūdnas, man niekas nesiseka, aš toks nelaimingas vaikas, geriau jau mirčiau“. Šiuos žodžius galėjo nebent išgirsti mokykloje, nes televizijos nežiūrime, šeimoje taip niekas nekalba.
- Gyvename antroje šeimoje – sūnus iš pirmosios santuokos. Su savo tėvu bendrauja 1 savaitę per mėnesį – daugiau pats nenori. Skyrybų periodu visi trys labai išgyvenome, tada sūnus be akivaizdžios priežasties buvo labai isteriškas ir neramus, tačiau nurimus man, nurimo ir vaikas. Šiuo metu pykčio priepuolius išprovokuoja draudimai (laiko prie ekrano apribojimas, dovanų pirkimo atsisakymas, bet koks patėvio bandymas paauklėti (jei sūnus ryte pabunda blogos nuotaikos – isteriją gali išprovokuoti net toks patėvio pasakymas – lauke karšta, kojinių nereikia).
- Ieškau atsakymų – ar patėvis turi kištis į auklėjimą? Ar jis turi bandyti atstoti tėvą? O gal vis dėl to tokio amžiaus berniukas jau turėtų daugiau laiko praleisti su savo tikruoju tėčiu, gal net apsigyventi pas jį?
- O sūnus labai prie manęs prisirišęs – kas vakarą tenka labai ilgai įkalbinėti kad miegotų savo kambaryje, visur stengiasi mane lydėti, svetimose vietose neatstoja nei žingsnio, nori likti “mažiukas mamytės vaikutis“, nori kad jį maudyčiau, aprengčiau. Būnant pas tėvą šių problemų kaip ir nebūna, bet iš tėčio grįžta liūdnas, išsiilgęs kūniško kontakto ir bendravimo… Užsiminus, kad jei nori gali gyventi pas tėtį – pagalvojęs atsisakė. Ačiū.
Atsakymas į visus šiuos klausimus:
- Kai mažas vaikas, maži ir vaiko norai ir tuo metu reiškiasi nedidelis pyktis. Tai todėl, kad tuo metu žmogus dar turi šiam pasauliui pakankamai mažai norų. Ir tuos norus: pavalgyti, pažaisti, pamiegoti, vaiką mylintys tėvai stengiasi iš karto patenkinti. Tuo metu vaiko EGO dar nedidelis ir tėvai patenkinę vaiką gauna gerą atlyginimą: vaiko bučinius ir glamones.
Tačiau vaikui augant, stiprėja ir vaiko EGO, kurį tas vaikas atsineša iš praeito gyvenimo. Vaikas savo norų patenkinimui pasiekti pradeda naudoti naujas taktikas ir strategijas. Kai tėvai nebegali arba nebenori patenkinti tų visų vaiko norų, vaikas nusivilia tėvais ir pradeda galvoti, kad jo tėvai labai jo nemyli.
Jūsų atveju, Jūsų vaikas jaučia, kad ne Jis šeimoje svarbiausias. Jis jaučia, kad Jam, visus Jo gyvenimo 8 metus nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Jis jaučia, kad Jis niekada nebuvo dėmesio centre. Jis jaučia, kad savo pirmajam tėčiui Jis nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad „antrajam“ tėčiui, Jis irgi nėra pirmoje vietoje. Jūsų vaikas jaučia, kad ir Jums Jis nėra pirmoje vietoje, todėl Jis ir sako, kad nėra laimingas. Ir tai deja tiesa.
Mes šiame pasaulyje nuo pat pirmos gyvenimo minutės ieškome meilės ir kai jos nerandame norime bėgti iš šio gyvenimo.
- Skyrybų periodu vaikas buvo isteriškas, nes kitoks ir negalėjo būti, nes tėvai, tai yra Jūs ir Jūsų pirmas vyras užmiršote vaiką ir kiekvienas galvojote apie „savo“ laimę. Ir vaikui neliko nieko kito, kaip tik šaukti, šaukti, šaukti. Bet ir tai nepadėjo. Jūs su vyru išsiskyrėte.
- Ar patėvis gali kištis į vaiko auklėjimą?
Pirmiausiai reikėtų užduoti klausimą kas iš vis yra auklėjimas?
Atsakymas:
Auklėjimas, tai vertybių sistema pagal, kurią gyvena šeima. Šiuo atveju Jūs ir naujas Jūsų vyras. Auklėjimas vyksta nepriklausomai nuo to ar Jūs specialiai kažką darysite „auklėsite“ ar iš vis nieko nedarysite. Vaikas stebi ir jaučia Jūsų ir vyro mintis, girdi ir mato kaip Jūs bendraujate ir mato kokias vertybes išnešate ir kokias parnešate namo.
Jūsų vyras turėtų būti tikras berniuko tėvas, nepriklausomai ar berniukas to nori ar nenori. Būti tėvu, tai reiškia prisiimti atsakomybę už kito silpnesnio žmogaus gyvenimą. Būti tėvu –reiškia širdyje priimti sprendimą padėti šiam mažam žmogeliui, net jeigu Jis atstumia ir nenori. Jūsų sūnus dar mažas ir jau yra taip apvogtas gyvenime. Apvogėte Jį išsiskirdami su pirmu vyru, todėl antras vyras gali atlyginti nuostolius ir kažkiek subalansuoti jauno žmogelio baimės vibracijas.
Kai vyras veda moterį su vaiku, tai Jis ima ne tik moterį į žmonas. Jis paima ir globoja Jos vaikus, kaip savo vaikus. Toks turėtų būti sąžiningo žmogaus poelgis.
Auklėjimas – tai ne vadovavimas iš aukštesnės pozicijos: Aš – tėtis, o Tu – sūnus, todėl turi klausyti.
Auklėjimas – tai savo laisvalaikio aukojimas kitam žmogui, tai suvokimas, kad reikia kasdien kalbėtis ir bendrauti su vaiku, tai kasdieninė pagalba visuose klausimuose.
- Vaikas prisirišęs prie Jūsų, kadangi Jam ir nėra daugiau prie ko prisirišti. Prisirišimas – tai saugumas.
Analogas. Jūs antra kartą susiradote vyrą irgi, kad būtų saugiau. Todėl suvokite, kad Jūsų vaikui tą saugumą kol kas garantuojate tik Jūs. Kai tik Jis išaugs iš to amžiaus, kai pajaus, kad saugumą Jam gali “garantuoti”, tik Jis pats, Jis prie Jūsų jau nesigalaus, nors Jūs ir bandysite Jį apkabinti ir prisiglausti.
Nereikia vaiko siūsti pas pirmą tėvą, jeigu Jis pats to nenori. Jeigu Jam ten būtų gerai, Jis pats bėgtų ten. Tačiau Jam geriau namuose, nes motinos meilė yra daugiau už viską.
Ką gi Jums daryti gyvenime, kad Jūsų sūnus išaugtų į normalų vyrą?
Atsakymas:
Jums reikia tarnauti, naujam vyrui. Atleisti – pirmajam vyrui, niekada Jo neapkalbinėti. Jūsų naujasis vyras, turi tarnauti Jums ir Jūsų sūnui, kad tas Jūsų sūnus, širdimi pajaustų, kad Jis yra Jūsų abiejų tikrai mylimas. Mylimas – tai pojūtis, kad “aš” tikrai esu kažkam brangus.
Kvieskite sūnų kasdien į šeimos narių pasitarimą, išgirskite ko Jis nori, kartu visur keliaukite, planuokite, kartu viską darykite.
Tegul naujasis Jūsų vyras gerbia naują savo sūnų ir viskas susitvarkys. Kasdien visa šeima garsiai pasimelskite ir Jūsų sūnus palaipsniui atsipalaiduos ir pajaus, kad yra saugus.
Jūs pati vyro ir viso gyvenimo atžvilgiu nebūkite kaprizinga ir Jūsų sūnus nebus kaprizingas.
Jeigu taip gyvensite, tai laikas viską sudės į savo vietas ir Jūs visi būsite laimingi.
Aš linkiu Jūsų šeimas tik laimės.
http://anantara.lt/2016/08/Dienorastis-Rugpjucio-31d-Indija.html
Svajukės erdvė 