“Du gyvenimai“ K.Antarova

Knyga „Du gyvenimai“, kurią parašė Konkordija Antarova bendraudama su Aukštu šaltiniu aiškiagirdystės ir aiškiaregystės būdu. Pirmąkart beletristinėje formoje duodami ryškūs ir gilūs Didingųjų Mokytojų paveikslai, išrašyti su didele meile, parodytas pasiaukojantis Jų darbas atveriant žmogaus Dvasią. Mokymas, išdėstytas „Gyvosios Etikos“ knygose, lygtai iliustruotas „Dviejų gyvenimų“ knygos herojų likimais.

142 psl.
Galvoje sukosi mintis – iš kur šie žmonės turi tiek pasiaukojimo ir savitvardos? Kodėl jie tokie santūrūs taip ryžtingai, eidami į pagalbą jiems visai svetimam žmogui? Kur slypi jų gyvenimo ašis, iš kur ta jų pasitikinti ramybė?
Ir vėl širdį pervėrė mintis, kas žmogui “savas“ ir kas “svetimas“. Šmėkščiojo Florentiečio žodžiai, kad visų žmonių kraujas vienodai raudonas ir todėl jie visi – broliai, visiems reikia stengtis nešti grožį, ramybę ir pagalbą.

-Gyvenk, Liovuška, džiaugdamasis, kad tavo brolis gyvas, kad pats sveikas ir gali mąstyti. Mintis-kūryba – tai vienintelė žmonių laimė. Kas įneša kūrybą į savo kasdienybę, tas padeda gyventi visiems žmonėms. Nugalėk mylėdamas – ir tu nugalėsi viską.

– Gyvenimo pamokos niekam nėra lengvos. Bet pirma taisyklė tiems, kurie nori nugalėti – mokėk nerūpestingai šypsotis, nors tavo širdį adatos badytų.

146 psl.
gabūs žmonės ne nervų ligoniai, o priešingai, jie tik tada galės kurti ir bus savo amžininkų vertinami, kai ras savyje tiek tvirtumo ir ištikimybės savo dievinamam menui, kad visiškai pamirš save, savo nervus bei asmeninį garbės siekimą ir su didžia ramybe bei savitvarda džiugiai skleis savo talentą aplinkiniams.

148 psl.
reikia labia gerai apgalvoti kiekvieną ištariamą žodį. Nėra tokių žodžių, kuriuos žmogus galėtų paleisti į pasaulį be pasekmių. Visas gyvenimas – amžinas judėjimas; ir tą judėjimą kuria žmogaus mintys. Žodis nėra paprastas raidžių derinys. Jis visada perduoda žmogaus veiksmo jėgą. Net jeigu žmogus pats nieko nežino apie savyje slypinčias jėgas ir negalvoja, kokius aistrų ir blogio vulkanus jis gali sukurti ir pažadinti neatsargiai išsprūdusiu žodžiu – net ir tada nėra nebaudžiamai į pasaulį išmestų garsų. Saugokis apkalbų ne tik žodžiais, bet netgi mintyse stenkis pateisinti žmones ir lieti jiems ramybę nors tą akimirką, kai su jais susitinki.

Merginai savo smūgiu Jūs pakenkėte ir fiziškai, ir morališkai. Už moralinį smūgį Jūs atsakysite prieš gyvenimą, jis neliks be atsako ir grįš iš tos pusės, iš kur mažiausiai to tikitės. Nuo savo pačios vaiko Jūs gausite tokį patį antausį, kokį sudavėte svetimam, o už fizinį smūgį Jūs atsakysite teismui ir gausite, ko nusipelnėte

159 psl.
Nežiūrėkite į tetą su tokiu siaubu ir neapykanta. Negalvokite, kad didžiausias žmogaus kilnumas – atsiverti nuo tų, kurie jums atrodo pikti, kuriuos mes vadiname savo priešais. Priešą reikia nugalėti ne pasyviai nuo jo pasitraukiant, o aktyvia kova, herojiška minčių ir jausmų įtampa. Talentingas žmogus, kuriam gyvenimas lėmė savo kūrybos pastangų lašą įnešti į visos žmonijos veiklą, negali mėgautis dyku buvimu, nepatirti audrų, kančios, kovos su pačiu savimi ir aplinkiniais. Jūs žengiate dabar į gyvenimą, kad taptumėte pilnaverte ir pilnateise visuomenės nare. Jeigu Jūs dabar nesugebėsiterasti savyje didžiulio kilnumo neišduoti tetos Jums padaryto blogio, Jūs neįnešite į svao pačios gyvenimąto didžiulio garbės ir užuojautos kapitalo, kuris padėtų Jums ateityje sau ir artimiesiems sukurti naują džiaugsmingą gyvenimą. Neteiskite tetos, kaip tai darytų teisėjas, o pagalvokite apie savyje pačioje slypinčias aistras. Prisiminkite, kaip Jūs pati dažnai degdavote neapykanta jai ir jos sūnui, nors jis tikrai nekaltas dėl Jūsų nelaimių ir santykių su teta. Kiek kartų Jūs tetai už grubumą atsyligindavote dar didesniu grubumu, kaip visą laiką ieškodavote progos ją viešai girdint išgėdinti, mintyse “sodidnama ją į vietą“. Jumyse nė karto nešmėkstelėjo joks geras jausmas jai, nors kitiems Jūs gera, labai gera. Jaunystė jautri. Jūs dar nesugebate įsivaizduoti viso gyvenimo sudėtingumo, visos žmogaus aistrų jėgos, kuri kas žingsnis išstato savo žabangas, bet suprasti, kad žmogaus jėga – ne pyktis, o jo gerumas, tas kilnumas, kurį jis lieja iš savęs į kasdienybę ir kuriuo suriša su savimi žmones- tai Jūs galite, nes Jūsų širdis yra tyra ir imli. Kadangi Jūs talentinga, griežiate smuiku, tai suprantate, kad garsai – kaip ir gėris – savo grožiu sužavi žmones ir vienija juos su Jumis. Grieždama žmonėms, kviesdama juos į grožį, Jūs nejaučiate baimės. Lygiai taip eikite dabar į savo kupė be baimės ir abejonių. Kai širdis iš tikrųjų atverta grožiui, ji nejaučia baimės ir dainuoja nuostabią dainą – visa nugalinčios meilės dainą. Jūs tokia jauna ir tyra, kad Jūsų širdis jokios kitos dainuos dainuoti net negali. Negalvokite apie praietį, gyvenkite šiuo “dabar“ geriausių jausmų sklidina širdimi ir Jūs sukursite sau ir artimiesiems nuostabų gyvenimą. Jeigu šiandien nesurasite jėgų atverti širdį tikrai meilei, garbei be jokių kompromisų, Jūsų “rytojus“ bus užterštas pačios įpintais tulžies ir kartėlio likučiais

žmogus pats sau susikuria visus sielvartus

šiomis dienomis aš jau ne kartą stebėjausi žmogaus įžvalgumo stebuklais, o iš tikrųjų gyvenime nėra jokių stebuklų. Kokiai sričiai jie bepriklausytų, būtų akivaizdūs ar tariami, tik mintimi ar intuicija apčiuopiami – visa tai tėra tik tas ar kitas žinių lygis.

204 psl.
dėkoju gyvenimui, šiandien mums dar kartą suteikusiam galimybę kvėpuoi, mylėti, kurti ir iš visų jėgų kilniai ir nepriekaištingia tarnauti žmonėms. Laimink ir tu savo naują dieną. Gerai suvok, kad naktį mes galėjome žūti, jeigu mūsų nebūtų išgelbėjusi gyvenimo malonė ir žmonių pasiaukojantis didvyriškumas. Pamąstyk, kad ši diena – tai jau tavo naujas gyvenimas. Naujas todėl, kad tu šiandien čia galėjai ir nebestovėti. Priprask kiekvieną naują auštančią dieną sutikti kaip naujo gyvenimo dieną, kur tiktai tu, tu vienas kuri įrašą švariame savo dienos lape. Per visą naktį tu nė karto nepajutai baimės, tu galvojai apie žmones, kurių gyvybės ir sveikata buvo pavojuje. Dėl jų tu pamiršai apie save.

222 psl.
kiekvienas žmogus, kai jį užgriūna gyvenimo audra, netgi tokia baisi ir netikėta kaip ši audra jūroje, turi likti energingas ir kovoti, o ne pulti į nusiminimą ir skęsti ašarose. Pagalvokite, kas būtų buvę su žmonėmis šiame garlaivyje, jeigu kapitonas ir laivo komanda būtų pasimetę ir užuot kovoję su uraganu būtų leidę apimti save baimei ir pasidavę stichijai?

223 psl.
Kam grįžti mintimis į praeitį, kurios jau nėra? Antrą kartą praeities netekti neįmanomą. Kam su siaubu galvoti apie ateitį, apie kurią nieko nežinote ir kurios prarasti taip pat neįmanoma, nes jos taip pat nėra. Prarasti galima vienintelę dabartį, šį skubantį dabar, o tai priklauso tik nuo žmogaus turimos energijos ir žvalumo. Prisiminusi savo elgesį pamąstykite, kiek Jūs pergyvenote bereikalingos kančios vien iš savo baimės prieš ateitį. Kuo padėjo Jums ši baimė? Sutvarkykite savo vidinį pasaulį taip, kaip Jūs pasistengėte sutvarkyti savo išorę. Išmeskite iš galvos mintis apie skurdą, bejėgiškuma ir ištikimoje meilėje mirusiam vyrui ieškokite jėgų naujam gyvenimui, veiklai ir kovai už Jūsų ir Jūsų vaikų gyvybes bei laimę. Nereikia tapi baisiai verkti. Atminkite, kad Jūs apraudate save, tik save, savo netektį, savo sugriautą egoistinę laimę. Jūs galvojate, kad apraudate vyrą ir jo nutrūkusį gyvenimą, bet ką mes galime suprasti ir žinoti apie prieš mus prabėgančius žmonių likimus? Iš savo karčios patirties galvokite, kad ir Jūsų gyvenimas gali nutrūkti taip pat staiga, kaip ir atsitiko Jūsų vyrui. Gyvenkite taip, lyg kiekvieną akimirką savo vaikams ir visiems tiems žmonėms, su kuriais Jus suveda likimas, atiduotumėte savo paskutinę rūpesčio pareigą. Nepasiduokite liūdesiui, tvardykitės, pamirškite save ir galvokite tik apie vaikus, bet svao dieną užpildykite ne niūriomis mintimis apie skurdą ir bejėgiškumą, o didžia ištikimybe ir pasiaukojančia meile stenkitės, kaip bebūtų sunku, neverkti. Slėpkite savo ašaras ir baimę nuo vaikų, savo pavyzdžiu mokykite juos gerumo ir linksmai sutikti kiekvieną išaušusią dieną. visados išlikite visiškai rami, susikaupusi ir žvali, svarbiausia rimtis ir pasiaukojimas. Aš dar kartą Jūsų labai prašau: nustokite verkti. Nesidairykite atgal ir stenkitės galvoti tik apie šią dabar prabėgančią akimirką ir apie tai, kuo šiuo momentus esate užsiėmusi.

226 psl.
Labai sunku tiesiai iš naivaus vaikiškumo pereiti į audringą vyro gyvenimą, kuris iš karto reikalauja atskleisti ir įtempti visas jėgas ir energiją. Pastaruoju metu Tau jau nemažai pačiam teko stebėti žmonių likimus, girdėti apie juos pasakojant. Tu matai, kokie netikėti gyvenimo smūgiai, koks laisvas turi būti žmogus savo sąmonėje, kaip lanksčiai jis turi persijungti ir įsijungti į naują gyvenimą ir kaip geriausia nelaukti kažko iš ateities, o veikti kiekvieną akimirką. Veiktu su meile ir nugalint, galvojant apie viusotinę gerovę, o ne vien apie asmeninį pasisekimą.

230 psl.
Gerai įsidėmėk pasitikėjimo ir džiaugsmo jausmus, kurie šiandien gimė tavyje, tą ramybę, kurią pajutai širdies gilumoje, kai tau pasirodė, kad girdi ir matai Florentietį. Jeigu kada teks pradėti kokį didelį darbą, turėdamas savyje tuos jausmus, niekada neabejok sėkme. Visiška žmogaus ištikimybė idėjai, kaip ir ištikimybė meilei, visada atves į pergalę.

242 psl.
Kur tavo žvalumas? Nepasiduok abejonėms. Kuo energingiau vysi šalin liūdnas mintis, tuo greičiau ir geriau save išauklėsi, o tavo vidinė drausmė taps įpročiu, lengvu ir kasdienišku. Negalvok, kad mes, tavo naujieji draugai, antgamtiški, laimingi kažkokių paslapčių saugotojai. Met tokie pat žmonėms kaip ir visi, ir iš viso žmonės skirstosi tik į žinančius, išsilaisvinusius iš juos slegiančių aistrų ir prietarų – todėl gerus ir džiaugsmingus, ir į nežinančius, sukaustytus aistromis ir prietarais – todėl piktus ir niūrius. Mokykis, mano sūnau. Gyvenime tėra tik vienas kelias – žinios. Žinios išlaisvina žmogų, ir kuo jis tampa laisvesnis, tuo reikšmingesnis jis visatai, tuo prasmingesnė jo veikla visuotinei gerovei, tuo erdvesnė jo ramybės atmosfera, kurią jis skleidžia aplink save. Paimk šį medalioną, jame – tavo draugo Florentiečio portretas. Labai puiku, kad tu jam taip atsidavęs. Dabar tu pats matai, kad savo tikrą brolį ir netikrą, sutiktą visai neseniai, tu myli vienodai stipriai. Kuo labiau išsilaisvinsi išmesdamas iš savęs visų priimtą, sąlyginį meilės supratimą, tuo daugiau tavyje prabus tikrosios, žmogiškos meilės.

243 psl.
Kiekviena nuriedėjusi ašara susilpnina žmogaus jėgas, o kiekviena nugalėta ašara veda žmogų laipteliais aukštyn ant naujos jėgų pakopos. Čia viena seniausių žmonijos kalbų įrašyta: “Nugalėk mylėdamas“.

247psl.

kiekvieną eilinę dieną gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena. Nepalik jėgų ir žinių atsargos rytdienai, o atiduok visą savo jausmų ir minčių pilnatvę šiandien, dabar. Nesistenk vystyti valios jėgą, o gyvenk taip, kad kiekvieną prabėgančią akmirką būtum tiesiog geras ir tyras.

249 psl.
žmogus neturi laukti atpildo ir pagyrimo už savo elgesį gyvenime, tai tik priežasčių ir pasekmių virtinė; ir šiam dėsniuiu paklūsta visa visata, ne tik žmogaus gyvenimas;

253 psl.
“Būk tvirtas, vaikystė jau praėjo. Mokykis gyventi ne tik dėl brolio, bet įsižiūrėk į visus sutiktuosius. Jeigu tu sutikai žmogų ir nesugebėjai jam rasti paguodos žodžio – tu praradai gyvenime laimės akimirką. Kalbėdamas su žmonėmis negalvok apie save, o galvok tik apie juos ir tu nei pavargsi, nei susierzinsi.“

256 psl.
Jeigu mintis galėtų pakilti į visos visatos judėjimo erdves ir ten sugautų laisvą meilės natą, meilės, kurios neslegia iliuzinis kasdienybės supratimas, kad tai – išbandymas, pareiga ir noras kuo daugiau įsigyti asmeninių turtų bei gėrybių, – tai ten būtų galima išvysti ne liūdesio ar širdgėlos slegiamą pilką kasdienybę, bet laimingą galimybę lieti iš savo širdies meilę – laisvą, tyrą, nesavanaudišką – o tai ir yra tikroji žmogaus laimė.

257 psl.
Atsitiktinumų nėra. Viskas, su kuo mes susiduriame, paklūsta priežastingumo dėsniui, ir nėra gyvenime pasekmės be priežasties. Kuo daugiau žmogus išsilaisvina iš prietarų, tuo daugiau jis gali žinoti. žinios išsklaido visus prietarus ir įsikaltas nuomones.

277 psl.
Kiekvienam savas kelias ir praeiti nors sprindį svetimu keliu – neįmanoma. Leiskit egyvenimui vesti mus visus taip, kaip jis veda. Ir patikėkite, kad kiekvienas iš mūsų eina taip, kaip jam geriau, lengviau, trumpiau pasiekti pažinimo laimę.

279 psl.
Visa žmogaus laimė priklauso nuo jo dvasios jėgos, nuo to aukščio, į kurį jis gali pakilti ir pažvelgti. Jeigu tavyje skamba jautri kūno ir aistrų troškimo styga – tavo svajos sklando tik virš žavių ir geidžiamų kūnų. Jeigu tavo mintis kelia tave į dvasinės meilės aukštumasir tu jau girdi kito žmogaus širdies balsą, tai šis sąskambis atsiranda ne iš materialaus pasaulio pasirinkimo, bet veikiant tai vibracijų jėgai, kurias siunčia į aplinką tavo kuriančios širdies galia. Skrisk mintimis pas Florentietį, ir jeigu pajėgsi suvokti jo minčių ir dvasios didybę, tai jo meilė tada galės atsakyti į tavo meilę, į tavo minties poreikius ir į tavo širdies kūrybą pilkoje kasdienybėje. Kuo lengviau, kuo nuoširdžiau tavo mintys sieks susilieti su jo didžia išmintimi gyventi paprasčiausiame gerume kiekvieną mielą dieną, kuo ramesnistu išliksi visomis gyvenimo aplinkybėmis, visuose tykančiuose pavojuose, – tuo lengviau bus tavo didžiam draugui vienytis su tavimi.

282 psl.
Moteris, – kalbėjo jis, – didžiausios nelaimės akimirkomis retai gali išlikti viena. Ji pati to nejausdama glaudžiasi prie žmogaus, parodžiusio jai dėmesį ir švelnumą, kad nors kiek apgesintų po mylimojo netekties šėlstančių aistrų gaisrą. Todėl vyras, sąžiningas džentelmenas, turi būti labai atsargus, labai dėmesingas kiekvienam savo žodžiui ir poelgiui, kad nepatektų į dviprasmišką padėtį. Ne kartą gyvenime teko stebėti, kaip vyras, guodęs moterį jos nelaimėje, patekdavo į beviltišką situaciją. Moteris užgriūdavo jį visu savo kančios sunkumu, prisirišdavo prie jo taip stipriai, kad tekdavo ją vesti arba bėgti, tuo sukeliant jai naujas kančias.

286 psl.

Tu tik nepatyręs ir nemoki valdyti nei savo temperamento, nei minčių, bet tavo norų ir idėjų ratas, aukštų siekių pasaulis, kuriame tu gyveni, – viskas veda tave į tarpą tų laimingųjų, kure pasiekia žemėje sugebėjimą nešti savo broliams naudą. Anksčiau ar vėliau tu surasi savo individualų, nepakartojamą ir kitam neįmanomą kelią ir išnei į gyvenimą kažką naują – esu įsitikinęs – didį ir reikšmingą visuotine gerovei.

296 psl.

laimė gyventi slypi ne asmeninėje laimėje, o toje visiškoje savitvardoje, kada žmogus pats gali nešti kitiems džiaugsmą ir santarvę. Kaip ir Jūs, I. kalba apie vertę ir prasmę gyventi tik šia, dabar praskrendančia akimirka, bet tai sakydamas jis įžvelgia sugebėjimą aprėpti visumą, visą pasaulį, visus aplinkinius, savo veiklą dėl jų ir su jais, suvokiant save visos visatos dalele. Aš dar mažai ir prastai jį suprantu, bet manyje jau suskambo naujos gaidos, mano širdis plačiai atsivėrė meilei. Jaučiuosi, lyg būčiau baigęs kažkokį ypatingą universitetą, kuris padėjo man kiekvieną dieną suvokti kaip ištisą virtinę dvasinių universitetų. Nustojau galvoti apie tai, kas iš viso manęs laukia gyvenime, o juk anksčiau gyvenau tuo, kad bus po dešimties metų.

297 psl.

Ir mes su jumis mažai suprasime tose knygose apie auklėjimą, jeigu jas rašęs žmogus savo kūryba bus toli mus pralenkęs. Viskas priklauso nuo tų širdies ir minčių vibracijų, kuriose gyvena žmogus. Suprasti galima tik ką nors artimą sau. Yra tokia bendra kalba, jungianti beduiną ir europietį, negrą ir anglą, šventąjį ir plėšiką – tai meilės ir grožio kalba. Žana gali mylėti savo vaikus; mylėti ne gyvuliška meile, kaip savo kūną ir kraują, didžiuojantis ar kenčiant dėl jų privalumų ar trūkumų, – užstojau Žaną.

– Bet ji kol kas gali juos mylėti tik kaip savo pareigą, kaip savo gyvenimo pamoką, ir kol jos sąmonė suvoks gyvenimą kaip aplinkybes – neišvengiamas, vieninteles, visame pasaulyje siųstas tik jai vienai, o ne kam kitam, – praeis daug laiko. Tik tada neliks vietos nei niurzgėjimui, nei ašaroms, o bus tik džiaugsmingas darbas ir dėkingumas, – atsakė man kapitonas.

303 psl.

egzistuoja žmonės, kurie girdi ir mato tai, ko negali nei girdėti, nei matyti šimtai tūkstančių aplinkinių. Jie apdovanoti ypatinga vidinio regėjimo ir klausos jėga, kuri veikia visai kitu vibracijų dažnumu, neturinčiu nieko bendro su tuo, kuriuo savo įspūdžius ir pojūčius priiminėja dauguma žmonių. Tu turi savyje dovaną – girdėti ir matyti per atstumą. tik vertini ją kaip savo išsiblaškymo haliucinaciją. Jeigu smūgis į momenį nebūtų buvęs taip nelaiku, šie tavo gabumai būtų vystęsi nuosekliai. Tuo tarpu dabar visas tavo organizmas, visi stuburo smegenys taip stipriai sukrėsti, kad ta kiekviename žmoguje gyvenanti dar nepažadinta ugnis – užslėpta rezervinė jėga – prasiveržė, sunaikino visas sutiktas kliūtis išryškindama tavyje slypėjusias dvasines jėgas. Noriu, kad tu suprastum, jog nesergi, nesikraustai iš proto, tiesiog tavyje anksčiau laiko atsivėrė jėgos, kurių virpesių dažnumas gerokai aukštesnis ir stipresnis, kitokio pobūdžio, negu tas, prie kurio tu buvai iki šiol pripratęs.

306 psl.

– Mažai tesuprantu moterišką grožį, – atsakiau jam, – bet manau, kad Anna – iš tikrųjų retai pasitaikanti gražuolė. Manau, kad jos širdies nepavergę vyrai nekalti, nes pavergiamos tik tos, kurios to nori. Merginamasi tik toms, kaunamasi tik dėl tų, kurios stengiasi kuo naudingiau, kuo palankiau save pateikti. Tokios kaip Anna ieško tikrosios meilės, visada pasirenka kukliausią kelią, jeigu jų neišduoda talentas ar garbės troškimas.

308 psl.

“Mirties nėra. Tėra gyvenimas – vienas, amžinas, o jo išorinių formų daug.“

-Mano drauge, tu išgirdai didžią išmintį. Viską paaiškinsiu vėliau. Mes artėjame prie tikslo. Pamiršk save, savo būseną. Galvok tik apie tuos nelaiminguosius, pas kuriuos einame. Galvok apie Florentietį, apie jo šviesią meilę žmogui. Stenkis kunigaikštyje ir jo žmonoje matyti Florentiečio tikslą, stenkis į šiuos namus įnešti tas ramybę ir šviesą, kurios plaka tavo didžio draugo širdyje. Galvok tik apie jį ir juos, o ne apie save, tada tu galėsi būti ištikimu ir naudingu mano pagalbininku šiuose namuose. Tada mums abiems čia bus lengva.

310 psl.

Didis išmintingas Gyvenimas nepripažįsta bausmių. Jis kiekvienam žmogui suteikia galimybę bręsti ir stiprėti kaip tik tokiose aplinkybėse kokios asmeniškai būtinos kiekvienam – ir tik jam vienam. Šiuo atveju Jūs galvokite ne apie save, o apie savo žmoną. Stenkitės iš visos širdies gerumu atverti jai akis. Aiškinkite jai, kad mirties nėra, kaip nėra ir atskiro, vien tik žemiško gyvenimo. Egzistuoja tik amžinas vienatinis dangaus ir žemės gyvenimas, įpintas į tvirtos ir kietos žemiškos materijos žmonių kūnus. Ir visas žmogaus gyvenimas žemėje – tai ne vienas esamas baigtinis egzistavimas nuo gimimo iki mirties, tai ištisa virtinė egzistavimų, virtinė regimų materialių formų; juose visados yra vienatinė, amžina gyvybė, nekintanti ir keičianti tik savo realiatyvias, laikinas žemės formas. Dabar norėčiau, kad Jūs tik suvoktumėte žmogaus kikevieno žemiško gyvenimo didybę ir prasmę, kad suprastumėte, kaip aiškiai jis turi matyti viską savyje ir išorėje; kokia gali slypi kiekviename, jeigu jis jau išmoko save valdyti, jeigu jis gali – per vienintelę jo pažinimui atsivėrusią akimirką – pamiršti save kaip laikiną formą ir atrasti savyje neaprėpiamą meilę, kad įneštu ja ramybės pagalbą į kitą širdį. Nuo šiol Jums teks tapti pasišventusiu ir gailestingu jos tarnu.

312 psl.

Tačiau teks išmokti savitvardos ir kantrybės. Visą gyvenimą Jūs nežinojote, kas tai yra savitvarda, ir todėl dabar priėjote tokį liūdną galą. Nustokite verkti. Dabar Jums būtinai reikia sukaupti visas savo mintis ne tik į norą pasveikti, bet ir stengtis, kad šalia Jūsų esantys žmonėsbūtų laimingi, džiaugsmingi, patenkinti. Tiktai džiaugsmo ir ramybės pripildyta Jūsų pačios atmosfera gali padėti man jus išgydyti. Jeigu Jūsų mintys ir jausmai skleis pyktį ar irzlumą, aš būsiu bejėgis Jums padėti. Jūs pati turite geranoriškai ir su meile susilieti su visais, kurie bus šalia Jūsų.

315 psl.

Tipiškas tikro išminčiaus pasirodymo žmonėse požymis – klausimų virtinė ne ilgėja, bet nyksta. Žmonių sąmonėje auga ne proto aktyvumas, bet intuicija. Pasąmonė harmonizuoja jų širdies ir proto darbą, nes išminčiaus atmosferoje kiekvienam atsiskleidžia jų pačių pasiekimų bei norų tuštybė ir iliuzija.

316 psl.

Stenkis daugiau tylėti. Žodžio vertė tokia didelė, kad kartais nelaiku ištartas jis gali pražudyti ištisą žmonių ratą.

317 psl.

– Iš kur tu, mano brangus filosofe, ištraukei, kad santuoka – tai toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas? Santuoka priklauso nuo žmonių, kurie tuokiasi. Santuokos gali turėti ypatingą reikšmę ir liestine tik tuos žmones, kurie tuokiasi. Kiekviena santuoka, būsimas žmonių gimimas ir auklėjimas naujoje visuomenės ląstelėje – šeimoje – ypatingai svarbus ir atsakingas dalykas. Jeigu žmonės – būsimi tėvai ir motinos – pakilo iki savęs suvokimo visos visatos vienatine dalele, jeigu jų darbo diena savo grožiu įsipina į vieningą visų žmonių veiklą, tai jie pasiruošę auklėti ir naujas gyvybes; jie ši naują suvokimą diegs auklėdami ne žodžiais, o savo gyvu pavyzdžiu skiepydami vaikams grožį. Jeigu jie pakilę į didžias kūrybos aukštumas, tai savo santuoka sudaro tokias visuomenės ląsteles, kuriose gali įsikūnyti būsimi įžymūs žmonės, kūrėjai, genijai, kurių įkvėpimas įvardija ištisas žmonijos gyvenimo epochas.

– Šeimos harmonija – tai ne vienodas visų jos narių mąstymas, ne turimos ar neturimos tarpusavio paslaptys. Tai – didingai žarstoma meilė; čia niekas iš nieko nereikalauja jokių įsipareigojimų, viskas persunkta kilnumu, čia nėra net kalbų apie pasiaukojimą, o egzistuoja tik mintys apie pagalbą, apie džiaugsmą būti naudingam.

318 psl.

Tik vieną dalyką turi apmąstyti labai stipriai: tavo širdyje jau ne kartą suspurdėjo pavydo angis. Negalima net įsivaizduoti didesnio siaubo už pavydo priepuoliais užnuodytą gyvenimą.

Jau vien tuo, kad tavo kasdienybė bus atmiešta pavydu, galima užnuodyti gyvenimą tiek sau, tiek savo artimiesiems, ir netgi visas ilgas gyvenimas gali netekti prasmės. Galima turėti didelį talentą, galima vesti žmoniją į naujus literatūros, muzikos, meno tolius ir tuo pačiu asmeniniame gyvenime susikurti tokį geležinį aistrų narvą, kad prireiks ištisų amžių, kol iškuopsi iš savo dvasios tuos pelėsius ir šungrybius, kuriuos išauginai savo pavydulingu šeimyniniu gyvenimu. Ir atvirkščiai – ramybėje ir harmonijoje nugyventa kiekviena diena pralekia virš žmogaus ištisais amžiais lyg apvalanti atmosfera, lyg nematoma pagalba ir jo apsauga.

324 psl.

Mylėdama žmones, visa širdimi noriu darbuotis jiems. Noriu būti visiškai laisva, nesurišta jokiais asmeniniais saitais ir nesirinkti sau žmonių pagal skonį, o tarnauti tiems kenčiantiems, kuriuos gyvenimas man atves.

Nieko nežinodamas ir iš viso nenorėdamas nieko žinoti apie jokius “palaiminimus“, tu visą gyvenimą rodei man aktyvaus gerumo pavyzdį. Tu nė karto neparėjai pro žmogų, neskyręs jam viso savo dėmesio, nepagalvojęs, kuo gali būti jam naudingas. Tu padėdavai nelaukdamas, kol Tavęs to paprašys.

Aš ėjau ir einu tavo pėdomis ištikima tiems priesakams, kuriuos regiu tavo veikloje.

Ta meilė atnešė man ne pražūtį, bet atgimimą; ne mirtį, bet gyvenimą; ne vargą, bet laimę. Supratau visą meilės prasmę, kai nieko neprašai sau, bet viską atiduodi ir nenuskurdini tuo dvasios, o stiprėji.

Tas aukščiausias pasiaukojimas, kuriame gyvena Ananda, jau nėra tik paprasta žmogiška kūryba – tai tyros dvasios galia, dvasios, kuri sugeba kiekvieno žmogaus kasdienybę paversti spindinčia tvirtove.

Ir jeigu tu sukūrei man džiaugsmingą ir laimingą gyvenimą šalia savęs, tai jis išmokė mane kiekvieną gyvenimo akimirką vertinti kaip pačią didžiausią gėrybę, kai visos žmogaus jėgos turi būti skirtos ne egoistinei laimei gyventi, o veiklai visų žmonių gerovei. Aš neatsisakau nuo laimės. Aš žengiu į ją. Žengiu mylėdama, išsilaisvinusi, linksmai, lengvai, paprastai.

354 psl.

Žmonių ryšiai, jų meilė ir neapykanta – ne vieno šio gyvenimo vaisiai. Ir žmogaus kūnas, ir jo aplinka – viskas jo asmeninės veiklos ir pasiekimų per ištisus amžius pasekmės ir rezultatai. Nėra dvasinio tobulėjimo kelio, atsieto nuo milijonų jį supančių gyvenimų. Tik pakilęs iki visus vienijančio grožio, išmokęs savo meile susilieti su jais, gali užkopti į tas dvasinių jėgų aukštumas, kuriose gyvena mus pernokę žmonės. Tada atsiveria širdis, joje atgyja nauja meilė ir žmogus supranta, kad visa visata yra sujungta, kvėpuoja ir amžinai juda į priekį tik šia tikra meile.

357 psl.

tavęs ateityje laukia didžiulė laimė pasiekti žinias, jeigu tik tu panorėsi tobulėti ir įgysi visišką savitvardą. Aš tau jau aiškinau, kad kiekviename žmoguje glūdi jo aukštesnės sąmonės kūrybinės jėgos. Vienuose žmonėse jos snaudžia, kituose – atgyja. Atgyja irgi kiekviename skirtingai, priklausomai nuo bendro tyrumo ir kultūros išsivystymo lygio – nuo silpnapročio iki išminčiaus. Ir niekas, be tavęs paties, negalės atlikti tavo ir tik tau vienam būdingų, individualių uždavinių Tu patikėk, kad kiekvieno žmogaus klausa ir regėjimas gali staiga paaštrėti nuo įvairių tau kol kas nesuprantamų priežasčių.

Tau eina jau dvidešimt antri metai. Jau prabėgo tavo kūdikystė, vaikystė, jaunystė – tu jau žengi į brandą. Tik trys pirmi septynmečiai – žmogaus jaunystė. ir tu ją pergyvenai mažai suvokdamas gyvenimo vertę, bet po dvidešimt aštuonerių metų jai niekas negali pasakyti, kad jis jaunas. Tavo šiandieninės ašaros – tai gaisras, kuriame sudegė trys tavo pusiau sąmoningo gyvenimo septynmečiai. Prasideda tavo branda, atsiveria pilna sąmonė, tu žengi į savo aukščiausią jėgų ir veiklos išsivystymo etapą.

Niekada daugiau tavyje nešmėkštelės abejonė, ar reikalinga žmogui kančia, kad jis galėtų tapti tyresnis, kad galėtų pakilti aukščiau, kad pasistūmėtų savo kūryboje.

Aišku, ne visi eina kančios keliu. Įsižiūrėk įdėmiai į kunigaikštį ir pamatysi einantį džiaugsmo keliu.

Tavo ašaros dabar sudegino tavyje berniuko sąmonę ir jomis prasideda tavo naujas vyro kelias. Tegul jų ugnis visados dega tavyje ne kaip ašarų srautas, o kaip didi meilės jėga, kada vis plačiau atsiveria širdis, pasiruošusi sutalpinti savyje visą pasaulį su visomis jo kančiomis ir džiaugsmais.

394 psl.

“Aš tik klajūnas žemės šios.

Tarp darbo, aistros ir kančios

Likimas mano šitaip eina:

Vien šventam Grožiui savo dainą

Pinu iš meilės, valio ir jėgos.“

396 psl.

jeigu nori susieti savo gyvenimą su manimi ir būti mano ištikimu draugu – turi pasiekti bebaimiškumą. Tik nesuvirpančios širdys gali pakilti į šį aukštį, eiti šiuo keliu.“

tiesą, kad norint žengti toliau tau būtina ir reikia tapti bebaimiu, – tu turi padaryti viską, kad tai pasiektum. Tai artimiausia ir svarbiausia tavo kelio pamoka Atsigauk, įgyk ryžtą, drąsą,

398 psl.

Ten, kur tu iki galo visko gerai nežinai, stenkis bent tiksliai įvykdyti tai, kas tau nurodyta. Gudrauti išmintingam žmogui nedera; jau nekalbant apie tai, kad tu sulaužei duotą ištikimybės įžadą ir galėjai supainioti daugelio gyvenimų gijas bei pats žūti.

399 psl.

Tu jau ir pats pastebėjai, kad gyvenime egzistuoja daug tokių jėgų ir savybių, apie kurias tu anksčiau niekada negalvojai. Kažkada, kaip tu dabar, mes su I. taip pat atlaikėme daug audrų gyvenime, ieškojome jame savo norų įgyvendinimo nežinodami, kad laimė ne juose, o pažinime ir tarnavime savo tautai; laimė – visų žmoguje glūdinčių aukščiausių jėgų išlaisvinime nukreipiant jas į pagalbą žmonėms, visų savo talentų ir gabumų ugdyme, kad galėtum kviesti žmones į grožį, į vienovę.

407 psl.

kuo toliau, kuo aukščiau kiekvienas iš mūsų eina, tuo jam aiškiau, kad tobulėjimui nėra ribų. Nesvarbu, kokį aukšti, kokią ribą tu šiandien pasieksi, svarbu tik kad eitum į priekį kartu su tuo amžinu judėjimu, kuriame pirmyn juda visas gyvenimas. Įžengti į jį galima meile. Jeigu tu šiandien nepapuošei kieno nors dienos savo paprasčiausiu gerumu – tavo diena dingo. Tu neįsijungei į amžinąjį judėjimą, kuriuo tą dieną gyveno visa visata, tu atsiskyrei nuo žmonių, vadinasi, negalėjai kilti į jokį tobulėjimą. Į ten kelias vienas – meilė žmogui.

412 psl.

<> Nėra vietos abejonėms ištikimoje širdyje, o kai jos ten patenka, ten įvyksta revoliucija, suardanti harmoniją. Galvok ne apie savo kelią kaip apie išsižadėjimo kelią, bet apie kelius tų visų tau dvasia artimų žmonių, kuriems tu – jėga ir ramybė, jeigu gyveni harmonijoje. Jeigu tavo širdyje apsigyvens abejonės ir kompromisai, tai ten, kur suklupsi pati, suklups ir tavo mylimieji. Tai – pirma grandis; po jos seka baimė, o ten… vėl pateksi į audrą, kurią dabar išgyvenai

417 psl.

Dabar Tau teks skirtis su manimi ne todėl, kad aš pykstu ar esu nepatenkintas tavimi, bet paprasčiausiai todėl, kad mano vibracijų atmosferoje, kurioje aš gyvenu, to dažnumo ir aukščio virpesiuose , kuriuose aš lengvai kvėpuoju, tu dabar, su maištu širdyje, negalėsi gyventi.

418 psl.

gyvenime tu išvysi dar daug žmonių skausmo, nemažai jo patirsi ir pats. Ir kiekvieną kartą, kokį skausmą bepamatytum, tu įsitikinsi, kad kiekvieno jo pradžia – baimė, abejonės, pavydas ir pinigų ar garbės troškimas. Iš šių šaknų išauga visos kitos žmones pražudančios aistros. Kitą skausmo dalį žmogui atneša jo aklumas, galvojimas, kad jo gyvenimas – tik ta maža atkarpa nuo gimimo iki mirties, įspausta į vieno asmeninio gyvenimo rėmus ir atskirta nuo viso likusio pasaulio. Šis esminis prietaras trukdo aiškiai pamatyti visą visatą ir suprasti savo vietą joje, jos veikloje, jos harmonijoje.

Tavo talentai ir tavo ankstesni aukštesnio dvasinio gyvenimo ieškojimai, kurių tu dabar neprisimeni, atvedė tave šį gyvenimą į tokią situaciją, kad tu gali eiti toliau savo tobulėjimo keliu. Jie ir suvedė tave su mumis ir dar suves su daug kuo ateityje. Aš laimingas, kad Tavo kilnumas, garbė ir nepajudinamas tikėjimas nesusvyravo, o dar labiau priartino tave prie mūsų.

Tu apdovanotas antgamtinėmis jėgomis, kuriose dar nesusigaudai. Tu intuityviai jauti gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, į kuriuos skeptikai eksperimentatoriai pripratę viską pačiupinėti savo rankomis ir laikantys realiu tik tai, ką gali apčiuopti, eina ištisus amžius. Jiems reali tik žemė, visa kita – abstraktūs dydžiai.

Sėkmės tau, mano drauge, tolimesniame dvasiniame kelyje siek visiško bebaimiškumo. Nepamiršk, kad bebaimiškumas – tai ne bailumo neturėjimas, bet viso organizmo sugebėjimas išlikti pilnai darbingam , visiška ramybė pavojaus atmosferoje. Tau reikia išmokti gyventi taip, kad laikydamas Florentiečio ranką savo rankoje nejaustum ne tik baimės, bet net menkiausio savo fizinio laidininko nervų sistemos virptelėjimo.

Ananda atsakė, kad visų jos kančių priežastis – joje pačioje, kad visų pirma jai reikia išsiaiškinti, ar ji neabejoja skaistybės keliu, kurį pati – savanoriškai ir nepaisydama Anandos patarimo – pasirinko; kad reikia aiškiai sau atsakyti į klausimą: ar ji eina džiaugsmingos meilės keliu siekdama išsilaisvinimo, ar ji pasirinko skaistybę tik todėl, kad jos mylimasis negali tapti jos vyru? Jeigu ji eina išsižadėjimo ir atsisakymo, neigimo ir atsiribojimo keliu užuot teigusi gyvenimą, kur pergalė pasiekiama ir kuriama tik su džiaugsmu – ji nepasieks tų kelių, kur kūryboje ir veikloje galėtų susilieti su mylimuoju.

Anna neįsigilino į Anandos žodžių prasmę, nusprendė, kad mylimasis jos iš tikrųjų nemyli. Ją apėmė abejonės, ar ji iš viso teisingai iki šiol gyveno; ji maištavo, reikalavo, pavydėjo, pradėjo abejoti tuo, kurį mylėjo

Savo abejonėmis, ašaromis, pavydu ir kartėliu Anna suardė savo nepajudinamo tyrumo ir ramybės atmosferą, prieš kurią Bracano buvo bejėgis.

Kad jo pikta valia ir nešvarios mintys galėtų tapti veiksmingos, reikėjo, kad Annos sieloje ir mintyse atsirastų plyšiai, u kurių galėtų užsikabinti jo blogis. Vidiniai jos prieštaravimai ir pasitarnavo Bracano. Valdydamas jėgą, pritraukiančią prie jo kitų žmonių tokio paties blogio sroves, jis apipynė aplink ją ištisą tamsių jėgų ir minčių tinklą, teigusių jai, kad jos mylimasis – šarlatanas, kad jokio kito realaus gyvenimo ir džiaugsmo, išskyrus fizinį gyvenimą ir aistras, nėra, kad žmonės gyvena ne dėl abstrakčių tiesų, o dėl savo artimųjų kūno ryšyje su jais.

423 psl.

Dabar manyje tarsi skamba džiaugsmas, tarsi būčiau radęs naują ramybę. Jau ne vien smegenimis suvokiu savo dieną ir ją lydinčias aistras bei norus,bet į kiekvieną šį smegenų krustelėjimą atliepia širdis; prabunda geranoriškumas kiekvienam žmogui, o aistros ir norai tyli neturėdami savo pirmykštės spaudimo jėgos.

432 psl.

Visos taip vadinamos tamsios jėgos – ne kas kita kaip nemokšiškumas, neišmanymas. Žmonės, siekiantys slapta atskleisti gamtos jėgas vien tam tikromis valios pastangomis, pasiekia savo. Paprastai jų psichinės jėgos yra labiau išvystytos nei kitų žmonių. Kadangi jų tikslas – su žinių pagalba tenkinti savo egoizmą, savo aistras apeinant visą visuomenę, jie izoliuojasi, buriasi į atskiras grupes, pradeda vadintis įmantriais vardais. Jie ir kompanionus pasirenka valingus, turinčius hipnozės jėgos.

434 psl.

Ir kiek beeitų žmogus pirmyn, kokiomis sunkiomis kančiomis besiektų savo pažinimo, jeigu jis kilnus, garbingas ir ištikimas pilnai iki galo, jeigu kompromisai jo nesugundys – jis pasieks savo laimę gyventi lengvai ir džiaugsmingai. Gyvenk lengvai, duok sau žodį niekada neverkti

439 psl.

Visi eina savo keliu, pradėdami nuo pačių žemiausių pakopų. Gyvendamas savo dieną žmogus pats neša savyje visą tą padėties pasunkėjimą, tą susipainiojimą, kuris po to būtinai jį apsupa. Ir kiekvienas galvoja, kad tai gyvenimas jam atsiuntė tas komplikacijas, kurios dabar prieš jį iškilo. Jums skaudu, kad kažkada su kažkuo teks išsiskirti, bet juk kiekvienam neišvengiamai lemta gimti ir taip pat neišvengiamai mirti. Ir ne tai yra žmonių drama, o tai, kad jie niekaip nesugeba pasiruošti tam išsiskyrimui su artimaisiais. Jeigu motina iš karto suprastų, kad jos vaikai – tai tik duotos jai saugoti – laikinai saugoti – brangenybės, tada ji, matydama juose Dievo dovaną, kurią ji turės grąžinti patobulintą, apšlifuotą, ieškotų juose ne savęs, o tos aukštesnės vienatinės meilės jėgos, kuri kuria viską visoje visatoje. Ir vienydamasi su jais toje meilėje ji suprastų, kad gyvenimas ne tik nesibaigia su mirtimi, bet, kad iš gyvenimo išeinantis jos vaikas tiesiog palieka jam daugiau nebereikalingą žemės formą ir išeina į kitą, daug tobulesnį gyvenimą.

Taip ir Jūs. Jeigu Jūs turite uždavinį padėti broliui ir tik šis pagrindinis tikslas tešvyti prieš Jus – ar ne vis tiek, kokiose formose, kokioje žemėje gyvensite iki to laiko, kol įgysite visišką savitvardą ir kol praplėsite savo sąmonę tiek, kad be žodžių galėtumėte suprasti žmonių mintis, raminti jų protrūkius ir sudvasinti jų kūrybines jėgas. Tik pasiekęs tokį lygį Jūs galėsite atsistoti ant to paties laiptelio greta brolio ir tapti jo pagalbininku.

440 psl.

Kuo aukštesnis ir kuklesnis žmogus,tuo geriau jis supranta kito aukštumas ir tuo greičiau gali eiti savo keliu.

442 psl.

Džiaugsmu, vien tik džiaugsmu tu gali vėl pradėti statyti tą dalį tilto, kurią pati sugriovei savo nepaklusnumu ir delsimu. Du kartus gailestingumo balsas nesikartoja. Be reikalo tu laukei kažkokių ypatingų išbandymų. Bėgo tavo pačios paprasčiausios dienos, o tu jose neįžiūrėjai pagrindinio uždavinio – meilės ir jos pirmojo požymio: lengvai gyventi savo kasdienybę. Gyventi pačiais paprasčiausiais reikalais, sudėti į juos patį didžiausią kilnumą ir garbę, ramybę ir nesavanaudiškumą. Ne svajonėse ir įžaduose, ne idealuose ir fantazijose glūdi žmogaus meilė žmogui; einantis meilės keliu pačiuose paprasčiausiuose reikaluose turi tapti dvasinio vienijimosi su visais aplinkiniais grandimi. Palik savo svajones apie aukštesnį gyvenimą. Darbuokis čia, kasdienybėje ir… visados atmink savo sulaužytą savanoriško paklusnumo įžadą.

457 psl.

Neverkite, kunigaikštiene. Nepataisoma tik tai, ko žmogus nesuprato iki pat mirties ir taip išėjo iš žemės. Širdies gerumas – štai ir viskas, ką žmogus turi įpinti į savo darbą kiekvieną dieną. Ir jeigu Jums atrodo, kad Jūs jau sena ir ligota, kad Jūsų laikas dirbti jau prabėgo – visa tai tik prietaras. Galima būti pasmerktam nejudėti, be rankų ir be kojų, ir vistiek ne tik dirbti, bet savo meilės ir minčių kūryba įkvėpti liaudies mases.

Aukščiausia, kokia man žinoma, išminties darbo forma neša pasauliui įkvėpimą ir energiją vien savo minčių jėga, pati likdama iš pažiūros visiškai nejudanti, bet šios nejudrios išminties mintis sudaro didžiulę visatos judėjimo dalį. Ir kiekvienam žmogui – taip pat ir Jums – svarbu gyventi neatsijungiant nuo to amžino judėjimo, gyventi nesustojant, bet visą laiką einant jame,- neatskiriamai, kaip neatskiriami saulė ir jos spinduliai.

Labai paprastas Jūsų kasdieninis darbas. Pamaloninkite kiekvieną pas Jus atėjusį. Jeigu ateis vienišas – atiduokite jam visą savo širdies meilę, kad išeidamas žinotų, jog dabar turi draugą. Jeigu ateis liūdintis – nušvieskite jam gyvenimą savo džiaugsmu. jeigu ateis silpnas – padėkite jam suvokti naują gyvenimo prasmę, kuri atsivėre Jums. Tada Jūsų gyvenimas taps palaiminimu žmonėms.

Kol Jūs galutinai nesuprasite, kad nėra vien žemės gyvenimo, atskiro, uždaro, išskirto iš visos visatos atmosferos, o tėra tik vienatinis gyvenimas, nedaloma dvasios ir materijos esmė, kad nėra atskiros vienos dirbančios žemės, o tėra tik bendras dirbančio gyvo dangaus ir dirbančios gyvos žemės ratas, besivienijantis bendrais žemei ir dangui principais, netoleruojančiais melo ir veidmainystės, nepaklūstančiais žmonių norams ir valiai, o tikslingai ir dėsningai veikiančiais visą visatos gyvenimą – tol Jūs nerasite gyvenimo džiaugsmo.

Kiek Jums bebūtų likę gyventi, Jus neišvengimai persekios baimė, jeigu Jūs galvosite apie kiekvieną savo dieną tik kaip apie vieno atskiro žemiško gyvenimo akimirką.

Jeigu iš šios žemės gyvenimo išbrauksime savo šio gyvenimo ryšio su iš amžių ateinančiomis priežastimis ir pasekmėmis supratimą – visas šis žemės gyvenimas prilygs nuliui. Su tuo ar kitu aistrų ir norų mišiniu, be savo kasdieninę veiklą nušviečiančios šviesos perspektyvos, be žinojimo, kad šviesa dega kiekviename visos visatos žmonijos žmoguje – kūrybiškai gyventi neįmanoma. Kas gyvena nesuvokęs savyje šios šviesos, tas šliejasi prie piktos valios, manančios kad ji gali užvaldyti visą pasaulį ir priversti jį tarnauti savo aistroms, savo malonumams.

459 psl.

Tik atminkite, kad apgailestavimas, kaip ir bet koks gyvenimas praeitimi, neturi prasmės, nes į jį jau neįdėsi širdies kūrybos.

Gyvenimas – tai “dabar“. Tai ne “rytoj“ ir ne “vakar“. Pirma dar nežinoma, o antra jau neegzistuoja. Stenkitės išmokti gyventi tuo skriejančiu “dabar“, o ne svajonėmis apie rytdieną, kurios nežinote.

460 psl.

egzistuoja tokios dvasinio augimo stadijos, kur tam tikri grubūs žemiški veiksmai negalimi dvasiškai pakilusiam žmogui; lygiai taip pat kaip ir tam tikri dvasiškai aukšti veiksmai, kada dvasinės vibracijos daug aukštesnės už įprastas žemiškas, neprieinami grubokiems žmonėms.

464 psl.

Tu dabar matai žmogaus kelių didybę ir siaubą. Tu matai, kad kiekvienas žmogus, eidamas savo keliu, gali pasiekti tikrąjį pažinimą tik tada, jeigu jo ištikimybė tapo jau ne asmenine jo savybe, o viena iš visos jo būtybės ašių – pagrindine ašimi, ant kurios laikosi ir vystosi visa žmogaus kūryba. Mokykis skirti žmonių kelius ir atmink, kad niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau – Mokytojas.

478 psl.

Kur tik įmanoma, visada būk gailestingas ir nieko nesmerk. Meilė težino pagalbą, joje nėra vietos bausmei ar pasmerkimui. Žmogus pats kuria savo gyvenimą, o meilė – net kai iš pažiūros atrodo, kad ji baudžia – tik veda jį į aukštesnę gyvenimo formą.

Mano priesakas tau: niekada, niekur, ir dėl nieko nedelsk. Nesvarbu, kuris iš mūsų atsiųs žinią – iš karto vykdyk nurodymą, kurį ji atneš, nesileisk į proto išvedžiojimus, nelauk, kol tavyje kas nors subręs. Šie delsimai – tik nepilno tikėjimo įrodymas; tu jau matei, prie ko privedė apmąstymai Anną, kaip jos abejonės ištirpdė visą tiltą, kurį ji pati buvo nutiesusi į jau spindintį naują išsilaisvinimo kelią.

479 psl.

Dabar jis paprašė manęs užkabinti tau ant kaklo šį gailestingumo simbolį. Mano grandinėlė tegul jungia tave su manimi.

Kiekvieną kartą, kai tau atrodys, kad sunku save auklėti, kad nepasiekiamas visiškas bebaimiškumas – paliesk grandinėlę, galvok apie mano meilę ir ištikimybę tau ir tu iš karto pamatysi, kaip vienijantis grožyje ir meilėje lengva nugalėti tai, kas atrodė nenugalima.

480 psl.

nesijaudink. Tu jau ne kartą matei, kaip tai, kad tau tik atrodo, visai neatitinka to, kas yra iš tikrųjų

gyvenimas juda į priekį ne abejingumu, ne kartėlio ar liūdesio protrūkiais, o tik džiaugsmu. Tuo aukščiausiu džiaugsmu, kuriame jau nelikę asmeninio prabėgančios akimirkos vertinimo, o tėra tik širdies jėga-meilė, kur jau nei laikas, nei erdvė jokio vaidmens nevaidina. Meilė nesmerkia – ji džiaugiasi padėdama.

487 psl.

“Ne tą dieną vadink laimingą, kuri atnešė tau ką nors malonaus, bet tą, kada atidavei žmonėms širdies šviesą.“

488 psl.

Kiekvienam atrodo, kad pasikeitė tie žmonės, kuriuos jis mato priešais save, kadangi pačiame savyje pastebėti permainą žmogui sunkiausia. It tik tada, kai į jo gyvenimą įsiveržia kažkas grandioziška – tik tada jis suvokia, kaip jis pats pasikeitė, kaip išaugo jo jėgos, kaip išsilaisvino dvasia.

493 psl.

Žmogus paverčia save skolų ir įsipareigojimų vergu, kartais jis taip paskęsta savo mintyse apie moralines skolas, kad tampa panašus į iš visų pusių skolų botagu vaikomą vergą. Gyvenimo tikslas – išsilaisvinimas. Iš žmogaus gerumo ir jo gerų darbų tik tai pasiekia kūrybinį rezultatą, kas atlikta lengvai ir paprastai.

Priimk viską, ką tau asmeniškai siunčia gyvenimas, tobulėk, mokykis ir žvelk į save kaip į kanalą. kaip į jungiančią grandį tarp mūsų, kuriuos tu keli taip aukštai, ir tavo užjaučiamų žmonių. Perduok, barstyk saujomis kiekvienam sutiktajam visa tai, ką per mus ir iš mūsų suprasi. Tą visą aukštesnį, prie ko tik prisiliesi, nešk į žemę ir tu įvykdysi savo gyvenimo uždavinį, bet tai bus ne sunki ir nuobodi dorybinga pareiga, o tavo paties skambančios meilės džiaugsmas ir ramybė.

494 psl.

Kol tu tik protu kartosi sau, kad aš greta tavęs – visa tavo savitvarda tebus tik parako statinė. Kai tik pajusi, kad tavo širdis gyvena mano širdyje, kad tavo ranka – mano rankoje, tu daugiau jau nebegalvosi apie savitvardą kaip apie paties sau iškeltą tikslą. Tu tiesiog ugdysi ją savyje, kad visada būtum pasiruošęs vykdyti tau keliamą uždavinį, ir laiko galvoti apie save jau neturėsi…

496 psl.

ne viskas paslaptys, ko tu nesupranti

504 psl.

Apmaudu man ne tai, kad žmonės savo jėgas eikvoja tik amžinoms mintims apie save, bet tai, kad jie tiesiog susipančioja tomis nuolatinėmis mintimis apie savo buitinę laimę ir elementarų artumą. Žmogus patiki kitam savo paslaptis ir slapčiausius dalykus, deja, tesisukančius apie virtuvę ir miegamąjį, įsivaizduodamas, kad tai yra draugystė, ir jo mintims nebelieka jėgų intuityviai skverbtis į gyvenimo prasmę. Taip veltui leisdamas savo dienas žmogus ne tik neieško žinių, bet nesiekia net paties paprasčiausio išsilavinimo. Ir tokiame gyvenime nelieka vietos nei švenčiausiems meilės protrūkiams tėvynei ar kitam žmogui, nei didžiai Dievo idėjai, nei kūrybiniam džiaugsmui. Nejaugi buitis – tai gyvenimas?

– Daugeliui milijonų – tai vienintelis priimtinas gyvenimo būdas, o visai žmonijai – neaplenkiama stadija. Kad suprastum visą išsivadavimo žavumą ir džiaugsmą, pirmiau turi suprasti supančių daiktų ir aistrų nelaisvę bei vergovę. Kad suprastum nepriklausomai kuriančios laisvos dvasios galią, turi nors akimirkai suvokti savyje tą nepriklausomybę, pajusti savyje visišką laisvę, kad kiltų noras augti vis tolyn ir aukštyn. Vis nuoširdžiai ir lengvai nusimeta nuo savęs asmeninių prisirišimų jungą tas, kuris suprato gyvenimą kaip amžinybę.

Siauro akiračio žmogus apgailėtinu pavadins savo gyvenimą, jeigu jame nesiautės polėkiai, jeigu jis neturės galimybės sublizgėti savo išoriniu gyvenimu. Nuo čia – nuo šlovės, turtų ir valdžios troškimo – prieina žmonės tą kritimo pakopą, ant kurios tu matei Bracano, bet yra ir dar blogesnių. Ir tik savo širdies gerumu, savo vidiniais siekiais išsiskiriantis, o iš pažiūros – niekuo nepasižymintis žmogus – tegali domėtis tomis idėjomis ir mintimis, apie kurias tu dabar kalbėjai.

Didieji susitikimai, apverčiantys visą žmogaus gyvenimą, retai pasitaiko; bet užtat vieną kartą patyręs tokį susitikimą žmogus staiga atgimsta, pasikeičia iš pagrindų ir jau daugiau nebegrįžta į ankstesnį buities ir menkos miesčioniškos laimės kelią. Tas žmogus jau žino, kas yra šviesa kelyje.

509 psl.

tiems, kurie mato svetimą tobulumą ir patys negali jo pasiekti, jis – tarsi nepasiekiami turtai – tik erzina ir dirgina, o pačiam užsikrėsti noru stoti į amžino tobulėjimo kelią, – čia reikia ne tik turėti jėgų suprasti, bet ir nuo daug ko atsisakyti. Tuo tarpu I. man šiomis dienomis minėjo, kad atsisakymų ir suvaržymų keliu negalima preiti jokių kūrybinių išvadų; kad dorybingo kelio nuobodybė – vienas iš pagrindinių pritarų. Štai ir suprask!

– Aš tai labai puikiai supratau čia, Konstantinopolyje, – tarė kapitonas. – Jeigu iš tikrųjų myli, net nepastebi, kaip ko nors atsisakai. Ir netgi ne atsisakai, o tiesiog pats pameti tai, kas atrodė vertinga. Pažvelgei kitomis akimis ir pamatei bjaurumą viso to, dėl ko anksčiau galėjai kautis.

515 psl.

Žmonių bendravimas, jų vieno su kitu ryšiai – tai nepertraukiamos gijos, paprasta akimi nematomos, bet lynais surišančios žmones ištisiems amžiams.

516 psl.

matei minias žmonių, galvojančių tik apie save. Tu pripratai muziką suvokti tik kaip pramogą ir malonumą. Tu žinai tik tuos talentus, kurie dainuoja ir groja už pinigus. Jie taip pat kartais kūrybos pakilime gali atskleisti žmogui grožį, bet jų grojimas, jų dainos, muzika nėra tapę poreikiu šiais garsais lieti meilę, kad prašviesintų žmonių gyvenimą. Anandos, Annos ir daugelio panašių į juos muzika – tai jų šviesa, jų malda ir džiaugsmas, visų aplink kenčiančių kvietimas į gėrį ir pagalbą jiems. Jiems nereikia minios garbinimo. Jie toje minioje tirpdo blogį; ramina ir lengvina aistras. Ir kai tu šiandien klausysi muzikos, – tu suprasi Anandos dvasios didybę. Tu išgirsi ne jo širdies dejonę, priekaištaujančią suteikusiems skausmo, – tu išvysi visišką atleidimą jiems, džiaugsmą, kad jis gali suimti į save jų kančią.

551 psl.

Nuolankumas – tai ne kas kita kaip tvirta, nepajudinama širdies ramybė, ir ji ateina pas tuos, kurie žino savo vietą visatoje. Su kuo didesne ramybe eina žmogus per žemę, tuo toliau ir aukščiau jis mato, tuo geriau supranta, koks jis mažas, kaip mažai tegali, težino, kiek dar daug reikia jam pasiekti. Jūs vis tebemaištaujate ir tebesijaudinate, todėl ir nesugebate pamatyti, kad už kiekvieną kančią jis Jus laimino, džiaugėsi galimybe prisiimti ją į save tikėdamasis greičiau padėti Jums išsilaisvinti.

552 psl.

Tavo gyvenimas, tau atrodantis supainiotas, – paprastas ir aiškus, kaip tyra ir ištikima tavo jauna širdis. Aš nuolat galvoju apie tave ir man neegzistuoja tarp mūsų nuotolis. Kad kasdien galėčiau priglausti tave prie širdies ir pasiųsti tau visą savo meilės pagalbą ir paramą, man tereikia žinoti, kad tavo ištikimybė mano ištikimybei -nenukrypstamai tvirta.

Dabar tau atrodo, kad tu nuo kažko atitrauktas, kažko netekęs, bet greitai, labai greitai tu suprasi, kokią laimę tu sutikai gyvenime ir kaip retai ji žmogui pasitaiko.

Kokie tušti ir menki beatrodytų tau žmonės, kokie menki ir maži teatrodytų tau jų vargai ir rūpesčiai – niekada neteisk jų ir nesijausk didžiu tarp mažų, kai jie tau guodžiasi.

Prisimink, kokie baisūs ir neįveikiami tau atrodė tarp mūsų su tavimi esantys žinių ir dvasinės kultūros skirtumai! Tuo tarpu tavęs neslėgė mano tariama didybė. Tu džiaugeisi gyvendamas su manimi, o aš nejaučiau tavyje nieko, išskyrus džiaugsmą; ir mane taip pat džiugino, kad yra dar viena vieta, kur mano meilė gali šviesti žmogui.

Susitikinėdamas su žmonėmis negalvok, kaip jie blogai gyvena, kaip jie neuždūsta dusinančių aistrų atmosferoje. Galvok apie mane; galvok kaip, kuo įneši per save gyvą ir stiprinantį mano meilės bei džiaugsmo srautą, kurį nepaliaujamai tau siunčiu. Taip galvodamas tu visur veiksi su manimi. Tu savo tyra mintimi šviesinsi aplink save erdvę. Tu visada rasi savyje jėgų praeiti pro daugelį žmogiškų aistrų sukeltų dramų ir tragedijų ir ne tik nesusitepsi nuo jų, bet ir sustabdysi jų vystymąsi kituose savo išminties jėga, kurią turi savyje.

Gali būti, kad tam tikrą laiko tarpą tau teks gyventi tarp žemos kultūros žmonių, tarp skendinčių tamsoje be žinių ir net neįsivaizduojančių, kad galima gyventi be veidmainiavimo. Negalvok, kad tu nekaltai kenti patekęs į tokių liūdnų aplinkybių vergovę. Įžvelk jose tau reikalingas tavo paties aplinkybes, per kurias tau būtina praeiti, kad rastum savyje tvirtą, stabilią garbę, taurų kilnumą.

Eik drąsiai greta I., gyvenk su juo ranka rankon, širdis prie širdies, kaip eini su manimi. Persiunčiu tau brolio laišką, apkabinu tave, laiminu ir siunčiu savo ištikimybės pasveikinimą.

Kaip seniai mes išsiskyrėme, mano sūneli, Liovuška. Ir tik dabar kiekvienas iš mūsų gali įvertinti, kuo buvome vienas kitam ir kokią darėme vienas kitam įtaką.

Tik dabar, išsiskyręs su manimi ir per mane patyręs tiek daug išbandymų, tu gali pasakyti, ar mylėjai ir ar myli mane. Tik dabar, likęs vienas, tu gali nuspręsti, geri ar blogi buvo tie principai, kuriuos aš stengiausi tau įdiegti.

Ką galiu pasakyti apie save? Patekęs į man neįprastų žmonių ir idėjų pasaulį, pajutau, koks aš neišauklėtas, kiek mažai žinau ir kokį didžiulį darbą teks pradėti – saviauklą ir discipliną.

556 psl.

aš lyg nuo kažko atitrauktas ir kažko netekęs – tai jau mano “vakar“, o mano “šiandien“ – tai šviesus dievinimas, su kuriuo aš priimu savo laimę kasdien prabusti greta Jūsų.

Gerai suprantu, ką norėjo pasakyti kunigaikštis. Tik manyje skamba ne tuščia širdis, o atvirkščiai – tokia karšta, tiesiog karščiu alsuojanti meilė! Man kartais atrodo, kad net fiziškai nuo manęs sklinda karštos meilės srovės.

– Štai, ir eisime mes su tavimi pas Žaną, ir nešk jai šias sroves. Nešk negalvodamas, kokius žodžius jai pasakysi, o galvok tik apie Florentiečio ranką ir jo jėgą, kurią tau reikės jai perduoti. Tai nieko, kad tu pats dar nepastovus ir silpnas ir mintyse dar trūkinėja tavo ryšys su juo, svarbu, kad tavo širdyje visada šviestų jo atvaizdas. Tu visur galėsi paduoti jo pagalbą žmogui, jeigu tik tavo ištikimybė nesusvyruos. Niekas ir nelaukia, kad tu šiandien taptum angelu ar šventuoju, bet kiekvienas išminčius žino, kad jis gali pasikliauti tyra ir bebaime širdimi. Tyra širdis gali būti tas kelias, kuriuo išminčius galės pasiųsti savo šviesą žmonėms.

562 psl.

Atskirk laikiną ir iškreiptą nuo amžino, nemirštančio ir nusilenk žmogaus kančiai bei tam jo skausmui, kurie jam liks, kai aistros nudžius, atkris kaip lukštai ir jis pats pamatys save tiesos šviesoje. Jis pasibaisės ir ims ieškoti šviesos, kurią jam kažkada siūlė, bet kelias į šviesą – tai tik pats žmogus. Išmokyti čia nieko negalima. Rodyk, kiek nori, kur šviesu – pamatyti gali tik tas, kuris turi šviesą savyje. Liūdėti nėra ko. Padeda ne tas, kuris užjausdamas verkia, o tas, kuris džiaugdamasis atiduoda kenčiančiam žvalumo šypseną ne smerkdamas jį, o suprasdamas jo padėtį.

568 psl.

Gyvenime niekam nėra ir negali būti išimčių. Visa gamta gyvena ir juda į priekį pagal priežasties ir pasekmės dėsnius. Ir nė vienas žmogus negali išsisukti nuo šio viso visatos dėsnio.

569 psl.

Dabar suprask, kokios gilios žmonių nelaimių šaknys, kaip negalima jų teisti, kaip negalima sielotis dėl žmonių trūkumų. Reikia lieti jiems žvalumą arba stengtis užbėgti blogiui už akių įstatant juos į griežto elgesio rėmus ten, kur žmonės silpni, kad visų pirma apsaugotum juos pačius. Kol pats nesubrendai – nesistenk padėti. Jeigu pats dar nepasiruošęs, jeigu negali veikti su visiška savitvarda, tik padidinsi blogį ir įneši dar didesnį susierzinimą į tų žmonių gyvenimą, kuriems nori padėti.

573 psl.

Motina – tai meilė, o ne audra. Motina – paguoda ir pagalba, o ne baudžianti ranka. Motina – džiaugsmas, o ne ašaros. Motinas – pirmas ir paskutinis šviesus regėjimas, kurį kūdikis išsineša su savimi. Kai suvoksite tai širdimi, tada pamatysite vaikus.

574 psl.

Kodėl tave taip stebina sero Vomio įžvalgumas? Manau,kad dar čia būdamas jis jau galėjo padaryti atitinkamas išvadas iš Žanos elgesio ir numatyti, kaip ir kokia forma jis galės jai padėti, – tarė man I. – Kuo ilgiau tu su mumis gyveni, tuo tau aiškiau, kad stebuklų nėra, o tėra tik žinios. Matydamas, kokios neišmatuojamos žinios tokių žmonių kaip seras Vomis, Florentietis, Ali, tu turi suprasti, kaip reikia tikėti kiekvienu jų žodžiu, kaip reikia būti jiems ištikimam, kaip besąlygiškai reikia paklusti kiekvienam jų nurodymui įvertinant ir suprantant visą jų žinių aukštį ir mūsų tamsumą, palyginus su jais. Čia ir glūdi visas besąlygiško paklusnumo dėsnio pagrindas, tik čia ir niekur daugiau.

– Mokytis ir džiaugtis laime gyventi supratus, kas yra šviesa kelyje

580 psl.

– Susitikimai – ne gėlės. jie nevysta, nežūsta, nesutrūnija be pėdsakų. Susitikimai moko. Ir net tada, kai išsiskyrimas atrodo nepakeliamas, kai mirtis nusineša draugą, sūnų, tėvą arba dukrą – net tada širdis auga ir plečiasi jos kūryba. Jeigu žinai, kad draugas eina kažkur greta ir tu negali jo pajausti tik todėl, kad surambėjo tavo dvasia – reikia plačiau atverti mintį ir širdį ir suvokti žmones ne tik kaip asmeniškai artimus, o kaip bendrakeleivius į tiesą. Ir tada visi susitikimai bus palaiminti. Miesčionio, kuriam atrodo, kad jis ieško tiesos, dvasia amžinai linksta į melancholiją. Ji lyg šuns uodega – kiek betiesinsi, vistiek ieško progos susisukti. Tuo tarpu žmogaus, iš tikrųjų ieškančio minčių ir jausmų heroikos, dvasia panaši į metalinius bėgius, kurių niekas negali sulenkti. Susitikimai su jumis, kunigaikšti, parodė man, kaip lengvai, paprastai, džiaugsmingai ir net neieškodamas, kur statyti koją, Jūs perėjote iš silpnumo į Jums dabar jau įprastą tvirtumą, iš tvirtumo pereinate į jėgą ir iš jėgos pereisite į grožį. Visas kasdienybės uždavinys susiveda tik į tai, kad sunkų paverstumėte įprastu, įprasta – lengvu, o lengvą – žaviu savo darbo dienoje. Susitikimas su Jumis man visada bus atmintinas kaip žmogaus šuolis – vienu akimirksniu – į kitą, herojišką, pasaulėžiūrą.

581 psl.

Lengviau pažadinti miegančioje sąmonėje visą ištikimybę, nei padėti sustiprėti vieną kartą pasiklydusio reginčio žmogaus ištikimybei.

582 psl.

– Man reikalingas tik Jūsų noras. Visa kita ateis. Meilė-gerumas, meilė-gailestingumas ir meilė-nesmerkimas turi susitikti vienoje širdyje, kad atsirastų galimybė pradėti gyvenime kūrybinį kelią. Ar norite eiti su manimi pagalbos ir gailestingumo keliu, kunigaikšti? Ar galite duoti man du įžadus: vientisa, nepajudinama ištikimybe sekti manimi ir vykdyti visus mano nurodymus – suprantami jie Jums ar visai nesuprantami – tiksliai ir besąlygiškai paklūstant?

– Jeigu rytoj, šią valandą Jūs patvirtinsite man savo norą, aš pradėsiu ruošti Jus naujam žinių ir Jumyse snaudžiančių jėgų išvystymo gyvenimui.

Kategorija: “Du gyvenimai“ K.Antarova

Audio knyga Du gyvenimai rusų kalba

Ištraukos iš Konkordija Antarova “Du gyvenimai“ II knygos

Ištraukos iš Konkordija Antarova “Du gyvenimai“ I dalis