<..>
– Pažinti žmogų nesunku, jei kreipiesi ne į jo protą, o į jo sielą, kuri ir yra ta “būtybė“, kaip tu ją iki šiol vadinai. Laikei ją kalėjime, – lyg skaitydamas jos mintis ištarė Alfredas.
– Tu skaitai mintis? Kaip tu to išmokai? – ne juokais išsigando karalaitė.
– Nieko čia nėra nepaprasto. Tam reikia tik mylėti žmones, mylėti visa širdimi, o ne vaidinti, kad myli, – atsakė jis.
– Ar išmokysi mane meilės? – užsispyrėlė net pasimetė nuo jai būdingo švelnumo.
– Mes jau pradėjome mokytis. Nejaugi tu to nepajutai? – paklausė jis.
– Nežinau. Juk mes nieko nedarėme, – suabejojo ji.
– O ką tau atrodo reikia daryti? Tiesiog gyvenk, stebėk aplinką, savo reakcijas. Džiaukis tuo, ką matai aplinkui. Kiekviename gyvena Meilė, tačiau vieni pamiršo, kad ją turi, kiti užspaudė ją ambicijomis, treti išdavė ją melu, dar kiti jos atsisakė. Kiekvienam savas laikas jai susigrąžinti. Vieniems tai pavyksta lengviau, kitiems sunkiau, bet įmanoma visiems. Reikia tik prisipažinti: “Aš noriu mylėti!“ ir daugiau to nebeslėpti, – taip kalbėjo Morua.
– Kas tu, kuris tiek visko žinai? – išsprūdo karalaitei.
– Esu žmogus, kuris neabejingas pasaulio likimui. Žmonės mėgsta titulais ir vardais uždengti tuštumą, spengiančią viduje. Neturiu jokių titulų. Man jų nereikia. Skambūs vardai ir etiketės reikalingi tik nesusipratusiems, tai yra tiems, kurie dar nesusigrąžino gebėjimo mylėti. Tie, kuriems šis sugebėjimas grįžta, regi per visus žmogaus susikurtus vaidmenis ir titulus tai, koks jis yra iš tiesų, o ne kokiu jis save pateikia. Jie mato “būtybę“, kurią daug kas slepia, jie mato sielą. Tada jie ima kalbėtis su ja, – kalbėjo vyras.
Karalaitei buvo smalsu viskas, tačiau suprato ji, kad svetimšalį kalbinti turi pamažu.
<..>
Tik siela turi sugebėjimą jaustis laiminga. Proto laimė besotė, o emocijų laimė – laikina. Sielos laimė – harmonijoje, iš kurios ji, pasitelkusi protą ir kūną, daro savo žemiškus darbus. Laimė – tai savęs, savo pašaukimo ir dievo atradimas. Tokią laimę patiria žmogus, kuris myli savo sielą, visas kitas žemėje gyvenančias sielas ir visą pasaulį. Toks žmogus žino, jog jis tik dalelė Visatoje, todėl jame nebelieka puikybės. Tačiau jis žino, kad kiekviena visatos dalelė yra labai svarbi, nes kiekviena turi savą misiją. Visų misijų visuma daro visų žmonių gyvenimą gražesnį ir tobulesnį. Tai supratusiame žmoguje apsigyvena Meilė ir Supratimas. Tada jis nebeniekina nieko, nes žino, kad paskirtis gražiai užauginti vaikus nėra mažiau už paskirtį būti rašytoju, žadinančiu Dvasią žmonių širdyse, ar už paskirtį būti valdovu, pertvarkančiu šalį. Viskas Visatoje susiję, todėl kiekviena žmogaus akiai atrodanti smulkmena toli gražu nėra smulkmena.
Todėl išmokti Mylėti yra didžiausias menas. Tik mylintis žmogus yra Didžiausias Menininkas, kurio kūrinio Mūza yra pats Dievas. Meilė – tai pats stipriausias Visatos variklis. Meilė – tai Dievas, o Dievas – tai Meilė.
<..>
Sielos apsivalymas turi didžiausią prasmę tada, kai jis padeda apsivalyti ir kitiems. Taip jau yra, kad pabudusysis nebeišgali gyventi vien sau. Tai todėl, kad jis tampa visu Kosmosu, kuriame telpa ne tik Kosmosas su savo esamais ir nesamais principais, tačiau ir kiekviena Žemėje gyvenanti būtybė. Todėl jei skauda vienai būtybei, skauda ir Kosmosui, skauda ir susivokusiajam. Būtent todėl jis pašvenčia savo gyvenimą kitų supratimui. Jis daro tai, ko negali nedaryti, taip, kaip žino, jog turi daryti.
Audronė Ilgevičienė “Menas mylėti“, antrasis leidimas, 2011 m.
Svajukės erdvė 