Čia dar iš K.Džibrano “Pranašo :
…apie šneką
Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis;
Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta.
Nes mintis – erdvių paukštis, kuris žodžių narve gal ir išskleidžia sparnus, bet negali skristi.
Esti jūsų draugėje tokių, kurie ieško pašnekovo iš vienišumo baimės.
Vienumos tyloje jiems atsiskleidžia jų nuogas Aš, ir jie bėga šalin.
Ir yra tokių, kurie šneka ir nesąmoningai atskleidžia tiesą, kurios jie patys nesupranta.
Ir yra tokių, kurie nešioja tiesą savyje, bet neišsako jos žodžiais.
Tai tokių krūtinėj dvasia gyvena ritminga rimtim.
Kai kelkraštyje ar turgaus aikštėje sutinkate draugą, tegu jūsų dvasia praveria jums lūpas ir veda jūsų žodžius.
Tegu jūsų dvasios balsas kalba draugo dvasios klausai;
Nes jo siela išlaikys jūsų širdies tiesą taip, kaip gomurys mena vyno skonį,
Kai spalva jau pamiršta ir nebėra indo.
…apie laiką
Jums knieti išmatuoti laiką – begalinį ir neišmatuojamą.
Jums norisi tvarkyti savo veiklą, netgi dvasios kelionę pagal valandas ir metų laikus.
Laiką jums maga paversti upe, kurios krante sėdėtumėt ir stebėtumėt ją tekančią.
Tačiau amžinoji jūsų Aš dalis suvokia, jog gyvenimas nepriklauso nuo laiko,
Ir žino, jog vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus – šiandienos svajonė.
Ir dainuojanti bei mąstanti jūsų esmė tebeišgyvena tą akimirką, kai erdvėje buvo pažertos žvaigždės.
Kas iš jūsų nejaučia, jog turi neribotą galią mylėti?
Ir vis dėlto kas gi nejaučia, jog pati meilė, nors ir beribė, telkiasi jo esybės centre, o ne blaškosi nuo vienos meilės minties prie kitos ar nuo vieno meilės poelgio prie kito?
Ir argi laikas nėra kaip meilė – nedalomas ir bekraštis?
Bet jei mintyse turit matuoti laiką pagal metų laikus, tegu kiekvienas jų apima likusius,
Ir tegu šiandiena apglėbia praeitį atmintimi, o ateitį – aistringu potraukiu!
…apie gėrį ir blogį
Apie gėrį galiu kalbėti, bet ne apie blogį.
Nes argi blogis – tai ne alkio ir troškulio kankinamas gėris?
Iš tiesų, kai gėris alkanas, jis ieško maisto netgi tamsiuose urvuose, o ištroškęs geria net padvisusį vandenį.
Jūs geri, kai esat santarvėje su savimi.
Bet ir kai nesat santarvėje su savimi, jūs nesat blogi.
Nes padalintas namas – ne vagių guolis; tai tik padalintas namas.
Ir laivas be vairo gali tuščiai klaidžioti tarp pavojingų uolų ir vis dėlto nenuskęsti.
Jūs geri, kai stengiatės duoti nuo širdies.
Tačiau jūs nesat blogi, kai ieškote sau naudos.
Nes kai siekiat pasipelnyti, jūs – tik šaknis, besikabinanti į žemę ir žindanti jos krūtinę.
Aišku, vaisius negali pasakyti šakniai, “Būk kaip ir aš – prisirpus ir sultinga ir visad tiekianti iš savo pertekliaus”.
Nes vaisiui duoti – poreikis, kaip gauti – šaknies poreikis.
Jūs geri, kai kalbate visiškai pabudę,
Bet nesat blogi, kai miegate, o jūsų liežuvis tuščiai mala.
Netgi mikčiojimas gali sustiprinti silpną liežuvį.
Jūs geri, kai tvirtai ir drąsiai žengiate į tikslą.
Bet nesat blogi ir tada, kai šlubčiojate link jo.
Netgi šlubčiojantys juda pirmyn.
Tačiau jūs, stiprieji, neapsimeskit raišais prieš šlubį, laikydami tai gerumu.
Jūs geri atvejų atvejais, bet nesat blogi ir tada, kai nesat geri,
Jūs tik gaištat ir tingit.
Gaila, kad elnias negali išmokyt vėžlių vikrumo.
Didžiojo Aš ilgesys ir yra jūsų gerumas: ir šis ilgesys glūdi kiekviename iš jūsų.
Tačiau vienuose jis – galingas srautas, kuris veržiasi jūron ir neša pakalnių paslaptis bei miško dainas.
O kituose jis – sekus upelis, kuris nyksta savo vingiuose bei kilpose ir išdžiūsta prieš pasiekdamas jūros krantą.
Bet stipriai trokštantis tegu nesako menkai trokštančiam, “Kodėl tu delsi ir svyruoji?”
Nes tikrai geras žmogus nepaklaus nuogo, “Kur tavo drabužiai?” ir nepaklaus benamio, “Kas atsitiko tavo namams?”
…apie maldą
Jūs meldžiatės, kai kenčiat ir vargstate; o, kad jūs melstumėtės ir savo džiaugsmo pilnaty bei pertekliaus dienomis.
Nes kas yra malda, jei ne įsiliejimas į gyvą eterį?
Ir jei jums paguoda – lieti erdvėn savo tamsą, tai džiaugsmas jums – skleisti savo širdies aušrą.
Ir jei jūs tegalit verkti, kai jūsų siela kviečia jus maldai, tai ir verkiantį ji jus ragins tol, kol imsit juoktis.
Kai meldžiatės, jūs pakylat, kad erdvėje susitiktumėt su tais, kurie meldžiasi tą pačią valandą ir su kuriais kitaip negalit susitikti.
Todėl jūsų apsilankymo toje nematomoj šventovėj tikslas tebūnie vien ekstazė ir mielas bendravimas.
Nes jei įžengsit šventovėn vien prašydami, jūs negausit:
Ir jei įžengsit tenai nusižeminti, jūs nebūsit pakelti:
Ir netgi jei įžengsit tenai melsti gerovės kitiems, jūs nebūsit išklausyti.
Pakanka to, kad įžengiat nematomon šventovėn.
Aš negaliu jūsų išmokyti melstis žodžiais.
Dievas neklauso jūsų žodžių, nebent Jis Pats prabiltų jūsų lūpomis.
Ir negaliu jūsų išmokyti jūsų, miškų ir kalnų maldos.
Bet jūs, pagimdyti kalnų, girių ir jūrų, atrasit jų maldą savo širdyje,
Tereikia įsiklausyti nakties tylumoj, ir išgirst juos tyliai sakant,
“Dieve mūsų, sapnuotasai mūsų Aš, tai tavoji valia mumyse – mūsų valios šaltinis.
Tai tavo troškimu mes trokštam.
Tai tavo raginimas mūsų naktis, kurios yra tavosios, pavers dienom, kurios irgi tavosios.
Mes nieko negalim tavęs prašyti, nes tu žinai mūsų reikmes dar prieš joms mumyse gimstant:
Tu – mūsų reikmė; ir, duodamas daugiau savęs, tu duodi mums viską”.
…apie malonumą
Malonumas – laisvės daina,
Bet ne laisvė.
Tai jūsų troškimų žydėjimas,
Bet ne jų vaisius.
Tai giluma, kviečianti į aukštumą,
Bet ne pati gelmė ir ne pati viršūnė.
Tai iš narvo išskrendąs belaisvis,
Bet ne apglėbta erdvė.
Taip, tikra tiesa, kad malonumas – laisvės daina.
Ir aš mielai klausyčiau jūsų iš visos širdies ją dainuojančių; tik nenoriu, kad dainuodami netektumėt širdies.
Kai kurie jūsų jaunuoliai ieško malonumo, tartum jis būtų viskas, ir juos už tai teisia ir bara.
Aš jų nei teisčiau, nei barčiau. Tegu ieško.
Nes jie atras malonumą, bet ne vien jį;
Septynias seseris jis turi, ir net pati mažiausia iš jų šaunesnė už malonumą.
Argi nesat girdėję apie žmogų, kuris ieškojo po žeme šaknų, o rado lobį?
O kai kurie jūsų vyresnieji prisimena malonumus gailėdamies – tartum nuodėmes, padarytas apgirtus.
Tačiau gailėtis – protą temdyti, o ne drausminti.
Jie turėtų prisiminti malonumus dėkingi, tartum atmindami vasaros derlių.
Na, bet jei juos paguodžia gailestis, tegu pasiguodžia.
Ir yra jūsų draugėje tokių, kurie ne tokie jauni, kad malonumų ieškotų, bet ne tokie seni, kad minėtų juos;
Bijodami ir ieškoti, ir prisiminti, jie vengia visų malonumų, kad tik neapleistų dvasios ar jos neįžeistų.
Tačiau net susilaikymas teikia jiems malonumo.
Taip ir jie randa lobį, nors, drebančiom rankom kasinėdami žemę, ieško tik šaknų.
Tačiau pasakykit man, kas gali įžeisti dvasią?
Argi lakštingala įžeis nakties tylą arba jonvabalis – žvaigždes?
Argi jūsų liepsna arba dūmai – sunkenybė vėjui?
Nejaugi manot, jog dvasia – ramus tvenkinys, kurį galit sudrumsti lazda?
Atsisakydami malonumo, dažnai jūs tik slepiat troškimą savo esybės kertėse.
Kas žino, gal tai, kas atrodo praleista šiandieną, laukia rytojaus?
Net jūsų kūnas žino, kas yra įgimta bei ką teisėtai turi įgyti, ir jo neapgausi.
Jūsų kūnas – jūsų sielos arfa.
Ir nuo jūsų priklauso, ar iš jos gims švelni muzika, ar nedarnūs garsai.
Ir štai širdy jūs klausiat, “Kaip mums atskirti, kas malonume gera ir kas ne?
Eikit į savo laukus bei sodus ir patirsit, jog bitei malonu rinkti iš gėlių medų,
Bet ir gėlei malonu atiduoti jį bitei.
Nes bitei gėlė – gyvenimo šaltinis,
O gėlei bitė – meilės pranašautojas,
Ir abiem – bitei ir gėlei – teikti ir priimti malonumą yra poreikis ir ekstazė.
…apie grožį
Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas?
Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?
Nuliūdinti ir užgauti žmonės pasako, “Grožis geras ir švelnus.
Kaip jauna motina, šiek tiek besidrovinti savo puikumo, jis vaikšto tarp mūsų”.
O smarkuoliai taria, “Ne, grožis stiprus ir bauginantis.
Kaip audra supurto jis po mumis žemę ir sudrebina dangų virš mūsų”.
Nuvargėliai ir išsekę taria, “Grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje.
Jo balsas nusilenkia mūsų tylėjimui lyg silpna šviesa, virpanti iš baimės prieš šešėlį”.
Tačiau nenuoramos pasako, “Girdėjom jį šaukiantį kalnuos,
Ir su jo šauksmais atsklido kanopų bilsmas, sparnų plazdesys ir liūtų riaumojimas”.
Naktį miesto sargybiniai taria, “Grožis pakils auštant iš rytų”.
O vidudienį darbininkai ir keliautojai sako, “Mes matėm jį palinkstant prie žemės saulėlydžio languos”.
Žiemą sako sniego užpustytieji, “Jis kalvom atskubės pavasarėjant”.
O per vasaros kaitrą pjovėjai taria, “Mes matėm jį šokant su rudens lapais, regėjom jo plaukuose sniego tumulus”.
Visa tai jis pasakė apie grožį,
Tačiau iš tikrųjų jūs kalbėjot ne apie jį, bet apie savo nepatenkintus poreikius,
O juk grožis – ne poreikis, bet ekstazė.
Tai ne trokštančios lūpos ir ne išmaldai ištiesta ranka,
O greičiau suliepsnojusi širdis ir užburta siela.
Tai ne atvaizdas, kurį norėtumėt išvysti, ir ne daina, kurią girdi net užsikimšę ausis.
Tai ne sakuota žievė ie ne naguotas sparnas,
O greičiau visad žydintis sodas ir visad skrendąs angelų būrys.
Grožis yra gyvenimas, nuimąs skraistę nuo savo švento veido.
Tačiau tai jūs – gyvenimas ir jūs – skraistė.
Grožis yra į save veidrodyje žvelgianti amžinatvė.
Tačiau tai jūs – amžinatvė ir jūs – veidrodis.
…apie religiją
Argi ne religija – visi darbai ir apmąstymai,
Ir tai, kas nėra darbas nei apmąstymas, o nuostaba ir stebuklas, nuolat gimstąs sieloje, netgi rankoms tašant akmenį ar prižiūrint stakles?
Kas gali savo tikėjimą atskirti nuo poelgių arba savo įsitikinimus – nuo darbų?
Kas gali savo valandas išdėlioti priešais save ir tarti, “Šitos Dievui, o šitos man; šitos mano sielai, o šitos kūnui”?
Visos jūsų valandos – sparnai, skrodžiantys erdvę nuo Aš prie Aš.
Tas, kuris užsivelka savo dorovę kaip išeiginį drabužį, geriau telieka nuogas.
Vėjas ir saulė nepadarys žalos jo odai.
Ir tas, kuris elgiasi vien pagal etikos normas, įkalina savo paukštį giesmininką.
Laisviausia daina nesklinda pro virbus ir vielas.
Ir tas, kam pamaldumas – langas, kurį galima atverti, bet galima ir užverti, dar neaplankė savo sielos namų, kurių langai atverti nuo aušros ligi aušros.
Kasdienis jūsų gyvenimas – jūsų šventykla ir jūsų religija.
Kada tenai bežengtumėt, pasiimkit su savimi visa, kas jūsų.
Pasiimkit arklą ir žaizdrą, ir plaktuką, ir liutnią,
Daiktus, kuriuos padarėt iš būtinybės ar savo džiaugsmui.
Nes ir svajodami jūs negalit pakilt virš savo žygdarbių nei kristi žemiau už savo nesėkmes.
Ir veskitės su savim visus žmones:
Nes, pagarbindami Viešpatį, jūs negalit nuskristi aukščiau už jų viltis nei pulti žemiau už jų neviltį.
Ir jei norit pažinti Dievą, nėra ko jums minti mįsles.
Verčiau apsižvalgykit aplinkui ir jūs išvysit Jį žaidžiant su jūsų vaikais.
Ir žvelkit į erdvę; jūs regėsit Jį vaikštant tarp debesų, tiesiant rankas žaibuose ir leidžiantis su lietumi.
Jūs pamatysit, kaip Jis šypsosi gėlėse, paskui pakyla ir moja ranka medžiuose.
…apie mirtį
Jūs norit sužinoti mirties paslaptį.
Bet kaip jūs ją rasit, jei ne gyvenimo širdy ieškosit?
Pelėda, kuri nakties užrištom akim neregi dienos, negali atskleisti šviesos paslapties.
Jei jūs iš tiesų norint įžvelgti mirties dvasią, plačiai atverkit širdį gyvenimo kūnui.
Nes gyvenimas ir mirtis vieningi, kaip vieningos upė ir jūra.
Jūsų vilčių ir troškimų gelmėse glūdi tylus žinojimas apie anapus;
Ir lyg po sniegu miegančios sėklos jūsų širdys sapnuoja pavasarį.
Pasitikėkit sapnais, nes juose slypi vartai į amžinybę.
Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus pagerbdamas uždės jam ant paties ranką.
Argi piemuo virpėdamas nesidžiaugia, kad nešios karaliaus prisilietimo žymę?
Ir visi dėlto argi jis neatmena virpulio dar aiškiau?
Nes ką gi reiškia mirti, jei ne atsistoti nuogam vėjyje ir ištirpti saulėje?
Ir ką reiškia liautis kvėpavus, jei ne išvaduoti kvapą iš neramių potvynių ir atoslūgių, kad jis pakiltų, išplistų ir nekliudomas ieškotų Dievo?
Tik tada, kai atsigersit iš tylos upės, jūs iš tikrųjų uždainuosit.
Ir tik pasiekę viršukalnę pradėsit kopti.
Ir kai žemė pareikalaus jūsų kūno, tik tada sušoksit tikrą šokį.
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Svajukės erdvė 