Charakterio lavinimas · Uncategorized

Meilė tėvams ir mamai. Anantara das

Sveiki mielieji

Gegužės 27 diena

Penktadienis

Sveiki mielieji,

Šiandien paskaitykime laišką, kuris turėtų priversti pamąstyti mums visus dėl savo santykių su tėvais.

Mielas Anantara,

Žemai Jums lenkiuosi ir kreipiuosi į Jus kupina dėkingumo. Yra toks klausimas dėl mamos, kamuojantis mane jau kelerius metus. Galbūt surasite brangią minutę patarti man, kaip tinkamai pasielgti, nes kolkas nerandu išeities ir tai kankina visą mano šeimą.

Prieš 8 metus netekau tėčio (infarktas gan jauname amžiuje). Su mama jie niekad gerai nesutardavo (toks įspūdis likęs nuo pat vaikystės, kad mama jį nuolat atstumdavo, nors jis mamą tikrai mylėjo kaip sugebėjo). Tėtis labai mėgo tvarkytis sode, prižiūrėti vaismedžius, pjauti žolę, kažką meistrauti. Jie dažnai savaitgaliais kartu su mama (o dažnai ir mes visa šeima, kol su broliu būdavom mažesni) važiuodavo ten tvarkytis. Išėjus tėveliui viskas pasikeitė. Nebeliko vyriškų rankų, kurios galėtų soda puoselėti (brolis turi savo šeimą, yra verslininkas ir mieliau pasamdys kitą žmogų, kad tik jam nereiktų fizinio darbo dirbti). Mes su draugu irgi kuriame atskirą gyvenimą nuo tėvų (gyvename kartu, man 29, jam 31). Mamai šiemet sueis jau 60, ji pedagogė, labia daug dirba (visada daug dirbo, manau, norėdama pabėgti nuo šeimyninių rūpesčių ar pasijausti reikalinga kitiems).

Atšilus orams mudu su broliu ir mama nuolat nesutariame dėl sodo priežiūros. Pernai mamai suradau žmogų, galintį nuolat padėti jai nupjauti žolę, kad jai būtų kuo mažiau vargo, o geriau nuvažiavusi pailsėtų ar pasikrapštytų vagoje daržo, kuris likes praktiškai tik jos malonumui. Mama vis prašo mūsų su broliu pagalbos, nes reikia tai kažką sugrėbti, tai perkasti lysvę, tai sodo namelyje susitvarkyti. Na, suprantate, tų rūpesčių sode yra visada. Mes su broliu turime savo gyvenimus ir nesutinkame važiuoti taip dažnai į soda, kaip mama prašo. Savaitgaliais dažnai turime kitų planų ir mama ant mūsų labai pyksta. Kai nuvažiuojame jai padėti, savaitę dvi būna ramu, po to vėl iš naujo. Mudu su broliu parduoti sodo nematome reikalo (sklypas gražioje vietoje ir “valgyti neprašo”), tačiau skaudinamės nuo mamos priekaištų, kad jai nepakankamai padedame. Ji kartais sako, kad kas čia pas ją per vaikai, kurie nieko nesugeba, net jai padėti, nors yra suaugę ir turėtų būti protingi ir patys susiprasti, kad reikia mamai padėti, kai ji prašo. Dažnai save graužiu, gal esu netikusi dukra, gal netinkamai susidėlioju prioritetus, kad nerandu laiko fizinei veiklai sode taip dažnai, kaip norisi mamai. Mama dėl to dažnai kelia balsą, šaukia ant mūsų su broliu, kad mes jai nepadedame ir dažniausiai viskas baigiasi ašaromis (iš pradžių mamos, po to ir mano). Savo kasdienėse maldose visuomet paminiu mama, linkėdama jai ramybės ir kad ji įsileistų Dievą į savo širdį ir taip atrastų palengvėjimą.

Neturiu problemų jos nuvažiuot apankyti ar kur susitikti, pasivaikščioti, tačiau į sodą dirbti važiuoti mums su broliu jau yra tapę kančia (broliui net sukyla spaudimas, kai pamato, kad skambina mama, todėl kartais net nekelia ragelio), nes žinome, kad reikės klausytis priekaištų ir net jei kelias valandas visi smagiai praleisime laiką, kitą savaitę nemalonūs pokalbiai ir kaltinimai ir vėl kartosis. Ir taip kiekvieną vasarą. Artėjant savaitgaliui mane ima kankinti nerimas, nes nežinau, koks pokalbis su mama laukia. Kartais jai bijau pasakyti, kad kažkur išvažiuosime savaitgalį, nes po to iš jos susilaukiu pašaipos, kad “tik mes turime tiek laiko, kad kažkur trankytis, užuot padėjus mamai”. Atsiprašau, jeigu laiške per daug emocijų, nes šitoje situacijoje tikrai jaučiuosi, lyg man būtų penkeri. Norėtųsi susivokti, ar čia tiesiog tokia yra mūsų su broliu pareiga, padėti mamai visuomet, kai ji prašo, ar sugebėti kažkaip atrasti takoskyrą tarp jos gyvenimo ir mūsų kiekvieno asmeninio gyvenimo.

Nuoširdžiai lenkiuosi Jums dar kartą ir dėkoju, kad radote laiko išklausyti.

Atsakymas:

Vedos sako: Mokytoją reikia dešimt kartų labiau gerbti už dėstytoją, tėvą – šimtą kartų, o motiną – tūkstantį kartų.

Jūs ir Jūsų brolis mamai niekada negalės grąžinti skolos už gimimą. Ji – pagimdė Jus. Tai ką turi brolis ir ką turite Jūs šiame gyvenime, Jūs turite dėka – mamos.

Jūsų mamai reikia Jūsų abiejų, nes Ji – VIENIŠA.

Joks darbininkas nepakeis tų santykių, kurių reikia mamai iš Jūsų abiejų.

Kiekvieną sekmadienį laiką reikia praleisti bažnyčioje ar šventykloje, o po to – su tėvais.

Sekmadienis – Dievo ir tėvų diena.

Juk mama prašo atvažiuoti tik savaitgaliais. Ji neprašo su ja gyventi visą gyvenimą, ji neprašo būti sode žiemą.

Kaip mes rūpinamės savo tėvais, taip mumis rūpinsis mūsų vaikai.  Bus taip šimtu procentu.

Kaip mums neįdomus tėvų gyvenimas, taip mūsų vaikams bus neįdomus mūsų gyvenimas. Mes užmirštame, kad mes irgi senstame, kad ateis tos dienos, valandos ir minutės, kai mūsų vaikai išeis iš mūsų ir jie turės savo šeimas. Ir mūsų norai jiems taip pat bus neįdomūs, nes jie turės savyje tą energiją, kurią mes perduodame per savo elgesį.

Todėl reikia lankyti tėvus, reikia ten vežtis savo vaikus, reikia savo viduje ir išorėje tėvams todyti pačią didžiausią pagarbą.

Pamilkite savo mamą kol ji dar gyva.

Aš Jus myliu

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-27d-Kaunas.html

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s