Charakterio lavinimas · Uncategorized

Tavo mintys ir dėmesys

Jarūnė:

Gintaras Lunskis

Reklama
Charakterio lavinimas · Uncategorized

4 susitarimai su savimi, vedantys į džiaugsmą pagal senovės Toltekus

Nors toltekų išminčiai, dar kitaip vadinami mokytojais, gyduoliais, šamanais, savęs nepriskiria jokiai konkrečiai religijai ar dvasiniam keliui, tačiau Don Miguel Ruiz savo knygoje „Keturios toltekų išmintys“ sako, kad toltekų žinios kyla iš visa apjungiančios vienos dieviškosios tiesos.

Toltekai gerbia visus tikėjimus, dvasinius mokytojus ir vedlius, mokančius ir mokiusius šioje Žemėje, o savo žinias labiau laiko gyvenimo būdu ar keliu, vedančiu mus džiaugsmo ir meilės link.

Keturi autoriaus išskirti susitarimai yra tokie universalūs, kad juos taikyti gali įvairių tikėjimų žmonės. Šie susitarimai neturėtų prieštarauti jokiai religijai ar dvasiniam keliui, nes moko amžinų principų: meilės, gėrio, atjautos, supratingumo, sugebėjimo nesmerkti kitų. Štai keturi principai, kuriuos taikydami gyvenime pamažu į jį, įsileisime džiaugsmą.

1. Stebėk savo žodžius

 

Kiekvienas ištartas žodis yra tarsi magija, kuri gali būti baltoji arba juodoji. Su žodžiu galima kitą pakylėti gyvenimui, tačiau su žodžiu galima ir prakeikti. Kaip mes naudojamės žodžių magija – priklauso tik nuo mūsų pačių. Dažniausiai žmonės vartoja žodžius išreikšti savo vidiniams nuodams – išsakyti pyktį, kritiką, pavydą, neapykantą, nepasitenkinimą savimi ir kitais. Tačiau, anot autoriaus, žodžius reikia vartoti tik taip, kad jie aplink mus kurtų gėrį ir meilę.

Žodžiai nuo pat vaikystės mus formuoja ir įdiegia tam tikrus įsitikinimus. Jei vaikui mama ar mokytoja vaikystėje vis kartoja, kad jis nėra pakankamai gabus ar sportiškas užsiimti tam tikra veikla, vaiko pasąmonėje tai gali užsifiksuoti ir išugdyti kompleksą ar nepilnavertiškumo jausmą.

 

„Stebėk savo žodžius“ – tai pirmasis susitarimas su pačiu savimi. Jis yra pats svarbiausias. Vien pradėję stebėti savo kalbą galime transformuoti gyvenimą į džiaugsmingesnę pusę. Kodėl žodis? Todėl, kad jis turi neįprastą galią. Žodžiais mes išreiškiame save, jais įkvepiame, žodžiais galime sužlugdyti, nuliūdinti ir nuteisti kitą.

 

Naudokime savo kalbos dovaną taip, kad pasaulyje skleistume gėrį, meilę ir taiką. Kaip senovės išminčiai sakydavo – jei neturi pasakyti nieko gero ir gražaus, verčiau patylėti.

 

2. Nieko nepriimk asmeniškai

 

Antrasis susitarimas su savimi skelbia: kad ir kas vyktų mūsų gyvenime, anot autoriaus, nieko neturėtume priimti asmeniškai. Viskas, ką kiti žmonės sako, daro, jaučia ar pan., yra dėl jų pačių, tai kyla iš jų, ne iš mūsų. Kai kažkas mus kritikuoja, apkalba ar šmeižia, tai neturėtų mūsų skaudinti. Priimdami viską asmeniškai mes tik „maitiname“ savo ego, nes norime, kad viskas suktųsi aplink mus, mus ir dar kartą mus. Tačiau reikia suvokti, kad viskas, ką sako kitas, kyla iš jo gyvenimo supratimo, kaip sako Don Miguel, iš jo sapno.

 

Kol žmonės nėra sudarę šio susitarimo su savimi, jie kenčia. Juos nuolat skaudina ir liūdina kitų žmonių žodžiai ir veiksmai. Priėmę šį susitarimą, pasak knygos autoriaus, mes išsilaisviname nuo kančios, mes pradedame priimti kitus tokius, kokie jie yra: su jų įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Mes prisiimame atsakomybę tik už save ir savo elgesį. Su šiuo, antruoju, susitarimu mes tarsi įgyjame imunitetą nuo juodosios magijos: piktų žodžių, apkalbų ir pavydo. Mūsų tai asmeniškai nebeliečia, nes suprantame, kad viskas, kas negatyvu ir kyla iš kitų žmonių, yra tik jų pačių, o ne mūsų reikalas. Kaip yra sakoma apie mus kartais užgriūvančias problemas: svarbu ne kokio dydžio problema, bet kokia mūsų reakcija į tą problemą.

 

3. Neturėk išankstinių nuostatų

 

Mes turime įprotį kurti išankstines nuostatas beveik apie viską ir visus. Dažnai esame įsitikinę, kad mes – absoliučiai teisūs. Kai kažkas vyksta ne pagal mūsų įsivaizduojamą ir norimą scenarijų, į gyvenimus įsileidžiame liūdesį, nerimą, o kartais net ir pyktį.

 

Dažnai galvojame, kad kiti žmonės mato gyvenimą visiškai taip pat, kaip ir mes. Galvojame, kad mūsų partneris ir artimieji supranta mus be žodžių, o kai tai nepasiteisina, pykstame ir kaltiname kitą, tik ne patį save. Anot autoriaus, visada turėtume nebijoti klausti, kalbėti, būti atviri prieš kažką sakydami, spręsdami ar nurodydami. Tik taip išvengsime nesusipratimų ir nepateisintų lūkesčių.

 

Tik įsivaizduokime, kad savo gyvenime mes nustojame kurti išankstines nuostatas, lūkesčius, nieko nesitikime iš kitų žmonių. Tuomet mūsų gyvenimas iš tiesų pradeda keistis – mes išvengiame ginčų, konfliktų, įsiskaudinimų, kylančių iš nesupratimo. Tik nustoję turėti išankstinę nuomonę mes pradėsime su žmonėmis bendrauti aiškiai ir atvirai, be, kaip autorius sako, emocinių nuodų. Mes nebebijosime klausti, prašyti, o kartais ir pasakyti „ne“.

 

4. Elkis geriausiai, kaip gali

 

Paskutinis susitarimas su savimi – „elkis geriausiai, kaip gali“, pasak Don Miguel, padės vykdyti tris ankstesnius susitarimus ir juos tvirtai integruos į mūsų gyvenimą. Autorius sako, kad bet kokiomis aplinkybėmis turėtume elgtis geriausiai, kaip galime, tačiau labai svarbu suprasti, kad „geriausiai“ kiekvieną dieną skirsis. Gyvenimas (ir mes patys) nėra pastovus, viskas nuolat kinta, todėl kas dieną turėtume elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes ir savo galimybes.

 

Elgdamiesi geriausiai, kaip galime tą akimirką, nustosime teisti save, nejausime kaltės jausmo, savigraužos, kuri veda mus niekur kitur, tik į savęs sunaikinimą. Nuoširdžiai stengdamiesi elgtis geriausiai, būsime aktyvūs ir pozityvūs, kiekvienas veiksmas neš džiaugsmą, net jei ir nebūsime prisirišę prie rezultatų. Pirmieji trys susitarimai veiks tik tuomet, jei visuomet stengsimės elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes. Negalvokime, kad visada išeis nepriimti visko asmeniškai ar kalboje naudoti tik baltąją magiją, bet visada galime stengtis būti geriausia savęs versija.

 

Pasak autoriaus, mes visi gimėme su teise į džiaugsmą ir meilę. Mes patys esame džiaugsmas ir meilė. Mes nieko neturime įrodyti kitiems, tik laikydamiesi trijų principų elgtis geriausiai, kaip galime. Pasak autoriaus, jei norime Dievui parodyti savo meilę, turime išmokti paleisti praeitį, nesijaudinti dėl ateities ir tiesiog būti „čia ir dabar“, veikti, mylėti ir dalintis džiaugsmu šią akimirką.

 

Anot toltekų išminties, net jei mes visi realybę suvokiame pagal savo supratimo lygį, tikėjimą ir savo patirtis, turime didelę galią savo ir kitų gyvenimą paversti rojumi arba pragaru. Tai mūsų pasirinkimas, kurį turime priimti jau šią akimirką. Aš renkuosi rojų, o ką renkatės jūs?

 

Pagal: Don Miguel Ruiz „Keturios toltekų išmintys“, parengė: Eglė Terekaitė

http://anomalija.lt/2016/01/4-susitarimai-su-savimi-vedantys-i-dziaugsma-pagal-senoves-toltekus/

Charakterio lavinimas · Uncategorized · Šeima

Kaip atrasti vidinę ramybę? Anantara das

Gegužės 13 diena
Šeštadienis
Vrindavanas, Indija

Sveiki mielieji,
Kaip ir Lietuvoje čia Indijoje šeštadienis, tačiau skirtingai negu Lietuvoje čia šeštadieniais visi dirba. Atrodo, kad čia visada visi dirba.
Kėliausi vėl 3 ryto ir po parikramos rašau šį dienoraštį.
Šiandien noriu pasidalyti vienu giliu laišku. Paskaitykime:

Labas vakaras,

Esu 32 metu moteris. Tėvų neturiu. Mama mirė nuo gimdos kaklelio vėžio (prieš 10 metų) ir paliko man globoti seserį (ją globoju 10 metų, dabar jai 18), tėvas pasikorė prieš metus. Labai gėrė nuo pat jaunystės. Vaikystėje daužydavo mamą prie manes ir brolio, basi lakstėm aplink namus žiemą. Vėliau pradėjo gerti ir mama, negrįžti į namus po kelias paras. Tėvai išsiskyrė, kai mums buvo maždaug 14 metų (su broliu esam pametinukai) ir mes patys mamos paprašėm, kad paliktų, kad skirtųsi. Tada mama nuo kito vyro pradėjo lauktis sesers, bet su tuo vyru, nei negyveno nei nebendravo.
Nekenčiau mamos, kad ji geria, kad negrįžta į namus. Būdama vaikas eidavau jos ieškoti. Rasdavau gerenčią su vyrais ir verkdavau, prašydavau, kad ji grįštų namo, o ji mane siųsdavo į namus, net nepalydėdavo, pameluodavo, kad tuoj grįš. Aš laukdavau jos, o ji ir negrįždavo. Kai ji dirbo kavinėj, vakare eidavau į jos darbą, arba jos pasitikti. Dažniausiai reikėdavo ją parvesti arba vėl ji mane išvarydavo į namus. Ir dar daug visko buvo. Kai man trūkdavo kantrybė ją girtą tempti, aš pradėdavau ją kratyti, trankyti. 14 metų prigėriau vaistų ir paskambinau jai, mane išvežė su greitąją, išplovė skrandį ir viskas. Mama nesuprato manęs, nekalbėjo visai, vėliau sakė, kad tokia gėda padariau… kai ji jau sunkiai sirgo ir gulėjo ligos patale aš ją slaugiau 2 mėn. Per tiek laiko vėžys ją “suvalgė“. Ji buvo tokia lengva, nes valgyti jau negalėjo, aš ją nešiojau ant rankų. Ji rūkė. Ir šliaušdavo parūkyt naktį. Aš buvau beveik be miego tuos 2 mėn. Kai man pyktis prasiverždavo, aš ją vėl pakratydavau (sergančią). Kai ji mirė aš savo pusę metų net nepamenu. Eidavau į kapus kiekvieną dieną. Man buvo 22. Vergdavau, kaukdavau. Sielos skausmas toks stiprus, nepakeliamas. Rašydama ir dabar vėl viską perleisdama per save nesutramdau ašarų.

Su tėvu mama niekada nedraudė matytis, niekada nieko blogo nesakė, nors jis nieko gero ir nebuvo padaręs. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Susiskambindavom dažnai kai blaivas būdavo. Aš važiuodavau jo aplankyt, nakvodavau pas jį ir močiutę. Bet jis labai gėrė. Kuo toliau tuo labiau. Tuo rečiau matėmės. Jį išlaikė jo mama, mano močiutė. Senelis jo tėvas taip pat gėrė ir mirė labai jaunas. Tėvas labai laukė anūkų. Aš vis prašiau “negerk padėsi užauginti man vaikus“, bet nepadėjo. O kai susilaukiau dukrytės, buvo pora kartų aplankyt, jam dėmesio skirti daug negalėjau tuo momentu, o ir prasigėręs jau labai buvo ir kai dukrytei buvo 3 mėn, man paskambino pasakė, kad pasikorė.

Tėvas buvo labai geras. Labai tvarkingas iki pedantiškumo. Labai gerą skonį muzikai turėjo. Visi kaimynai, draugai labai jį mylėjo, nes kai negerdavo visiems labai padėdavo. O jumoro jausmas labai geras!

Be visų ydų, kai mama negerdavo ir būdavo namie, namai blizgėdavo, patalai balčiausi, maistas skaniausias, ji labai gera buvo, taktiška, labai stilinga ir turėjo nuostabų jumoro jausmą. Glausdavo, bučiuodavo ir bučiuodavo…

Dabar aš gyvenu labai ramiai, taip kaip visada norėjau. Turiu nuostabų vyrą, kuris manimi rūpinasi, uždirba pinigų, labai mane myli, labai myli mūsų dukrytę, stengiasi, kad namuose nieko netrūktų. Jis mane nuolat palaiko, kad ir ką aš sugalvočiau daryti. Aš jam dėkoju vakarais. Pabučiuoju rankas ir visada sakau koks jis nuostabus ir kaip man pasisekė. Gaminu jam valgyt ir prižiūriu namus. Dabar auginu dukrytę. Matau kiek meiles jai reikia, kad ji augtu pilnavertis žmogus. Labai daug iš jos išmokstu. Taip pat lavinu kantrybę. Ji nuostabus vaikas! Labai protinga, labai savarankiška ir linksma. Žinoma, visko būna ir užsispyrimo ir ašarų ir norų, bet aš į viską žiuriu kaip į atradimą, matau kaip ji viską supranta, todėl stengiuosi suprasti ir aš. Noriu susilaukti dar vieno vaikelio, bet šiuo metu baiginėju universitetą, todėl darbus turiu daryti arba vėlai vakare arba labai anksti ryte, kai vaikas miega. Liko puse metų. Todėl noriu pirma pasibaigti universitetą, kad galėčiau pasinerti pilnai į motinystę.

Kodėl jums rašau, nes nerandu sielos ramybės! Mane kankina tokios kančios, kartais toks skausmas užeina. Verkiu. Kančia beprotiška.
Darau jogą, kai mažylė leidžia, kartais pranajama, šiek tiek koreguoju mityba (konsultavausi ir su jūsų mokine Egle dėl mitybos, moteriškumo), nerūkau, negeriu, nieko nevartoju. Nors buvo visko gyvenime. Bet tas man nepadėjo, nepatiko ir supratau, kad visai nereikalinga.
Keliuosi anksti, einu miegoti anksti. Kai reikia atsiskaityti mokslus, dienos ritmas pasikeičia.
Kai negaliu užmigti dėkoju dievui
Už viską, už vaiką, vyrą, nuostabią gamta ir t.t.

Nerandu vidinės ramybės, nerandu gyvenime savo kelio, nesuprantu kokia mano paskirtis.
Vienatvės jausmas graužia mane.
Galvojau ta ramybė ateis, kai turėsiu savo šeimą, vaikų, bet neatejo.
Turiu įvairių baimių, beveik nuolat jaučiu nerimą, dažnai sakau vyrui, kad man liūdna, nerimauju ir negaliu paaiškinti kodėl.
Dabar pasidariau maldos vėrinį. Iš 108 karoliukų. Kažkur perskaičiau tokią malda: myliu tave, atsiprašau, atleisk man, ačiu tau. Man ji labai patiko ir pradėjau melstis prieš miegą ir kai turiu laisvo laiko. Jaučiu, kad noriu išsivalyt.
Kai kalbėjau su Egle ji man pasakojo daug visko apie mityba, kaip išvalyti kūną, bet aš ne to laukiau. Ir vėliau paklausiau, kaip man išsivalyti sielą, ji pasakė melskis!
Vyras mane palaiko, nors pats į tokius dalykus iki manęs labai skeptiškai žiūrejo.

Noriu paklausti ar aš teisingai viską darau? Ar ta kančia iš vaikystės iš praėjusių gyvenimų? Aš mintyse atleidau tėvams, paleidau juos, bet nepalengvejo.
Patarkit kaip man elgtis toliau.

Būsiu dėkinga jai atrašysit. Jei ne, suprasiu, kad turite ir taip daug veiklos ir be manęs.

Gražios dienos.

Pagarbiai,
Atsakymas:
Aš įdėmiai kelis kartus perskaičiau šį Jūsų laišką ir galiu pasakyti, kad tai ne laiškas. Tai Jūsų išpažintis. Tai visas Jūsų gyvenimas. Labai nuoširdi išpažintis. Manau to Jums labai reikėjo. Jums labai reikėjo atverti savo širdį ir Jūs ją atvėrėte.
Aš pabandysiu pakomentuoti viską iš eilės, kaip aš pats tai suprantu ir parašysiu savo stiliumi. Mano atsakymai manau padės daug ką Jums suprasti ir galiausiai nurimti.

1) Tėvų neturiu. Mama mirė nuo gimdos kaklelio vėžio (prieš 10
metų) ir paliko man globoti seserį (ją globoju 10 metų, dabar jai 18), tėvas pasikorė prieš metus. Labai gėrė nuo pat jaunystės. Vaikystėje daužydavo mamą prie manes ir brolio, basi lakstėm aplink namus žiemą. Vėliau pradėjo gerti ir mama, negrįžti į namus po kelias paras. Tėvai išsikyrė, kai mums buvo maždaug 14 metų (su broliu esam pametinukai) ir mes patys mamos paprašėm, kad paliktų, kad skirtųsi. Tada mama nuo kito vyro pradėjo lauktis sesers, bet su tuo vyru, nei negyveno nei nebendravo.

Atsakymas: Gimdos kaklelio vėžys – tai neleistinų lytinių santykių pasekmė. Mama santykiavo ne tik su Jūsų tėte ir ji viršijo “leistinas” pagal karma ribas šiame gyvenime.
Sesers globa – tai Jūsų skola jai iš praeitų gyvenimų. Gerai, kad globojote. Gražinote skolą.
Tėvas pasikorė. Žinoma, tai didžiausia tragedija pirmiausiai jam. Korėsi, nes jautėsi vienišas ir nesuprastas šiame gyvenime.
Gėrė nuo pat jaunystės, nes gėrė jo tėvas, jūsų senelis. Senelis taip jį išmokė “spęsti visas problemas”. Gėrė, nes neturėjo kam atverti savo širdies. Taip jis ir liko nesuprastas visą gyvenimą, nors buvo išminčius. Bet išminčius – vienišius.
Mamos mušimas – tai vėl praeitų gyvenimų skolos. Jūsų mama kažką labai mušė praeituose gyvenimuose.
Mamos gėrimas – tai vėlgi bandymas atsijungti nuo pragariško gyvenimo. Bandymas kažkaip ir kažkuo “pasidžiaugti”.
Kitas vyras mamos gyvenime – tai bandymas dar kartą rasti kas ją globotų, nes ji jautėsi vieniša.

2) Nekenčiau mamos, kad ji geria, kad negrįžta į namus. Būdama
vaikas eidavau jos ieškoti. Rasdavau gerenčią su vyrais ir verkdavau, prašydavau, kad ji grįštų namo, o ji mane siųsdavo į namus, net nepalydėdavo, pameluodavo, kad tuoj grįš. Aš laukdavau jos, o ji ir negrįždavo. Kai ji dirbo kavinėj, vakare eidavau į jos darbą, arba jos pasitikti. Dažniausiai reikėdavo ją parvesti arba vėl ji mane išvarydavo į namus. Ir dar daug visko buvo. Kai man trūkdavo kantrybė ją girtą tempti aš pradėdavau ją kratyti, trankyti. 14 metų prigėriau vaistų ir paskambinau jai, mane išvežė su greitąją, išplovė skrandį ir viskas. Mama nesuprato manęs, nekalbejo visai, vėliau sakė, kad tokia gėda padariau… kai ji jau sunkiai sirgo ir gulėjo ligos patale aš ją slaugiau 2 mėn. Per tiek laiko vėžys ją “suvalge“. Ji buvo tokia lengva, nes valgyti jau negalėjo, aš ją nešiojau ant rankų. Ji rūkė. Ir šliaušdavo parūkyt naktį. Aš buvau beveik be miego tuos 2 mėn. Kai man pyktis prasiverždavo, aš ją vėl pakratydavau (sergančią). Kai ji mirė aš savo pusę metų net nepamenu. Eidavau į kapus kiekvieną dieną. Man buvo 22. Vergdavau, kaukdavau. Sielos skausmas toks stiprus, nepakeliamas. Rašydama ir dabar vėl viską perleisdama per save nesutramdau ašarų.

Atsakymas: Jūsų neapykanta – tai pykčio forma. Tuo atveju galėjo padėti tik malda, bet Jūs tuo metu apie tai neturėjote dar jokio supratimo. Neapkenčiant galima susilaukti tik neapykantos. Neapykanta pagimdo neapykantą. Gailestis pagimdo gailestį.
Mama meluodavo, nes kitaip ji tuo metu būdama tokioje būsenoje ir negalėjo elgtis. Ji per girtavimą patirdavo “iliuzinį džiaugsmą ir laimę”.
Kad slaugėte mama – tai čia gerai.
Jos rūkymas – tai neramaus proto pasekmė. Ji kiaurą parą prote būdavo nerami, tik kai rūkydavo šiek tiek nurimdavo. Tai pats baisiausias savęs naikinimo būdas norint nurimti.
Kad kratydavote mamą sergant, žinoma nieko gero, nes tai buvo Jums egzaminas išmokti nepykti, išmokti kultivuoti absoliutų galiestingumą. Jūs tuo metu nemokėjote suvaldyti savo pykčio, kaip Jūsų tėtis nesugebėdavo suvaldyti savo pykčio.

3) Su tėvu mama niekada nedraudė matytis, niekada nieko blogo
nesakė, nors jis nieko gero ir nebuvo padaręs. Jis mane labai mylėjo, o aš jį. Susiskambindavom dažnai kai blaivas būdavo. Aš važiuodavau jo aplankyt, nakvodavau pas jį ir močiutę. Bet jis labai gėrė. Kuo toliau tuo labiau. Tuo rečiau matėmės. Jį išlaikė jo mama, mano močiutė. Senelis jo tėvas taip pat gėrė ir mirė labai jaunas. Tėvas labai laukė anūkų. Aš vis prašiau “negerk padėsi užauginti man vaikus“, bet nepadėjo. O kai susilaukiau dukrytės, buvo pora kartų aplankyt, jam dėmesio skirti daug negalėjau tuo momentu, o ir prasigėręs jau labai buvo ir kai dukrytei buvo 3 mėn, man paskambino pasakė, kad pasikorė.

Atsakymas: Sąžininga mama, kad leido matytis su tėčiu. Jums to tikrai reikėjo.
Tačiau tėtė neturėjo gyvenime tikro tėvo, globėjo, dvasinio mokytojo, kuris būtų jį palaikęs, padėjęs, užtaręs, įkvėpęs. Dėl to jis neatlaikė šio gyvenimo sunkumų ir pasistengė pabėgti nuo jų, tačiau nuo jų neįmanoma pabėgti. Reikia Jums už tėtį melstis.

4) Tėvas buvo labai geras. Labai tvarkingas iki pedantiškumo. Labai
gerą skonį muzikai turėjo. Visi kaimynai, draugai labai jį mylėjo, nes kai negerdavo visiems labai padėdavo. O jumoro jausmas labai geras!

Atsakymas: Tėvas iš praeito gyvenimo buvo atsinešęs gerų savybių ir gabumų, tačiau viską prarado per šį gyvenimą, nes baigė gyvenimą – nenatūraliai. Jūs galite jam padėti maldomis. Jis per šį gyvenimą savo likimą tik pablogino.

5) Be visų ydų, kai mama negerdavo ir būdavo namie, namai
blizgėdavo, patalai balčiausi, maistas skaniausias, ji labai gera buvo, taktiška, labai stilinga ir turėjo nuostabų jumoro jausmą. Glausdavo, bučiuodavo ir bučiuodavo…

Atsakymas: Kaip gerai, kad Jūs turite apie mamą ir tėtį gerų atsiminimų. Kaip ten sunku buvo jiems ir Jums, Jūs turite ir daug įkvepiančių gerų pavyzdžių.
Mama bučiuodavo, nes taip išeikšdavo savo meilę, artumą, ilgesį ir norą, kad ją kažkas taip priglaustų ir saugotų.

6) Dabar aš gyvenu labai ramiai, taip kaip visada norėjau. Turiu nuostabų vyrą, kuris manimi rūpinasi, uždirba pinigų, labai mane myli, labai myli mūsų dukrytę, stengiasi, kad namuose nieko netrūktų. Jis mane nuolat palaiko, kad ir ką aš sugalvočiau daryti. Aš jam dėkoju vakarais. Pabučiuoju rankas ir visada sakau koks jis nuostabus ir kaip man pasisekė. Gaminu jam valgyt ir prižiūriu namus. Dabar auginu dukrytę. Matau kiek meiles jai reikia, kad ji augtu pilnavertis žmogus. Labai daug iš jos išmokstu. Taip pat lavinu kantrybę. Ji nuostabus vaikas! Labai protinga, labai savarankiška ir linksma. Žinoma, visko būna ir užsispyrimo ir ašarų ir norų, bet aš į viską žiuriu kaip į atradimą, matau kaip ji viską supranta, todėl stengiuosi suprasti ir aš. Noriu susilaukti dar vieno vaikelio, bet šiuo metu baiginėju universitetą, todėl darbus turiu daryti arba vėlai vakare arba labai anksti ryte, kai vaikas miega. Liko puse metų. Todėl noriu pirma pasibaigti universitetą, kad galėčiau pasinerti pilnai į motinystę.

Atsakymas: Gerai, kad dėkojate vyrui, kad jam gaminate maistą. Visada garsiai sakykite, kad jį mylite, nes vyrui tai irgi svarbu žinoti. Jūs teisi ir dėl antro vaikelio. Pirma baikite universitetą, nurimkite, o paskui nurimus – laukitės vaikelio.

7) Kodėl jums rašau, nes nerandu sielos ramybės! Mane kankina
tokios kančios, kartais toks skausmas užeina. Verkiu. Kančia beprotiška.

Atsakymas: Siela – tai Jūs pati. Jums pačiai tame materialiame pasaulyje per ankšta. Patikėkite man irgi per ankšta. Ir kitiems irgi per ankšta. Jums kaip sielai reikia pilnatvės. Pilnatvė gali būti ten iš kur mes atėjome. Jūs ir aš į šią Žemę atėjome iš dvasinio dangaus, iš Dievo pasaulio. Todėl reikia sugrįžti namo pas Dievą dar būnant šiame kūne ir šioje Žemėje. Pilnatvę galite patirti ir čia Žemėje kasdien tarnaujant Dievui.

8) Darau jogą, kai mažylė leidžia, kartais pranajama, šiek tiek koreguoju mityba (konsultavausi ir su jūsų mokine Egle dėl mitybos, moteriškumo), nerūkau, negeriu, nieko nevartoju. Nors buvo visko gyvenime. Bet tas man nepadėjo, nepatiko ir supratau, kad visai nereikalinga.
Keliuosi anksti, einu miegoti anksti. Kai reikia atsiskaityti mokslus, dienos ritmas pasikeičia.
Kai negaliu užmigti dėkoju Dievui.
Už viską, už vaiką, vyrą, nuostabią gamta ir t.t.

Atsakymas: Na viską gerai šiais klausimais darote. Darote tiek kiek leidžia Jūsų dabartinis žinojimas ir padėtis.

9) Nerandu vidinės ramybės, nerandu gyvenime savo kelio, nesuprantu kokia mano paskirtis.

Atsakymas: Vidinė ramybė grįš, jeigu kasdien kalbėsitės su Dievu.
Gyvenimo kelias – grįžti visiems laikams namo į dvasinį pasaulį.
Jūsų materiali paskirtis: būti moterimi, žmona, mama.
Jūsų psichologinė paskirtis – skleisti meilę ir ramybę.
Jūsų dvasinė paskirtis – pamilti Dievą ir Jam tarnauti.

10) Vienatvės jausmas graužia mane.

Atsakymas: Be Dievo mes visi vieniši. Tegul įdėmiai kiekvienas perskaito šiuos mano žodžius ir giliai viduje susimąsto argi ne taip?

11) Galvojau ta ramybė ateis, kai turėsiu savo šeimą, vaikų, bet neatejo.

Atsakymas: Ramybė neateina iš išorės. Ji ateina iš vidaus. Nėra jokios išorinės priemonės, kuri mus nuramintų. Nėra. Laikinų yra, tačiau amžinų – nėra.
Ramybę Jums gali suteikti – Supersiela – Paramatma. Tai Dievas glūdintis Jūsų širdyje. Reikia Jo prašyti ramybės ir Jis Jums ją duos.

12)Turiu įvairių baimių, beveik nuolat jaučiu nerimą, dažnai sakau vyrui, kad man liūdna, nerimauju ir negaliu paaiškinti kodėl.

Atsakymas: Visi žmonės turi baimių. Kai mažas vaikas nueina per toli nuo tėvų ir jų nebemato, jam pasidaro baisu. Tas pats ir su žmogumi. Kai žmogus nueina per toli nuo Dievo ir Jo nebejaučia, jis pradeda bijoti.
Sugrįžkite atgal pas Dievą. Kai vaikui sunku, jis šaukiasi mamos ir mama atbėgusi jį nuramina. Kai žmogui sunku, jis turi šauktis Dievo. Tada Viešpats ateis ir Jus irgi nuramins

13) Dabar pasidariau maldos vėrinį. Iš 108 karoliukų. Kažkur perskaičiau tokią malda: myliu tave, atsiprašau, atleisk man, ačiu tau. Man ji labai patiko ir pradėjau melstis prieš miegą ir kai turiu laisvo laiko. Jaučiu, kad noriu išsivalyt.

Atsakymas: Karoliukų vėrinys yra gerai. Tai jau pradžia Jūsų ramybės. Su karoliukais geriausiai kartoti Šventus Dievo vardus.

14) Kai kalbėjau su Egle ji man pasakojo daug visko apie mityba, kaip išvalyti kūną, bet aš ne to laukiau. Ir vėliau paklausiau, kaip man išsivalyti sielą, ji pasakė melskis!
Vyras mane palaiko, nors pats į tokius dalykus iki manęs labai skeptiškai žiūrejo.

Atsakymas: Fizinis kūnas valomas pasnikais ir subalansuota mityba, o siela – malda.
Tai, kad vyras nedraudžia, jau yra gerai.

15) Noriu paklausti ar aš teisingai viską darau? Ar ta kančia iš vaikystės iš praėjusių gyvenimų? Aš mintyse atleidau tėvams, paleidau juos, bet nepalengvejo.

Atsakymas: Pirmiausiai didelį darbą padarėte parašiusi šį laišką. Aš jau apie tai rašiau laiško pradžioje. Antra – Jūs analizuojate ir ieškote savęs – tai jau yra irgi labai daug. Trečia – viską dar Jūsų gyvenime galima sutvarkyti.
Taip kančia vaikystėje – tai praėjusių jūsų gyvenimų išdava. Kažką padarėte, kažką – ne taip. Tačiau viską galite sutvarkyti dabar.
Atleisti ir paleisti dar ne viskas. Sunki Jūsų dalia išmokė Jus daug ko, tačiau dar iki galo neišmokė visiško atsidavimo, kantrybės, besąlyginės meilės ir visiško nuolankumo.
Kad ir kaip aukojotės sergančiai mamai, tačiau supykusi ją papurtydavote.
Jos kančia jai – tai nuodėmių atpirkimas.
Jos kančia Jums – mokykla išmokti mylėti. Jūs jos pilnai nepabaigėte.
Todėl iki galo Jūs dar daug ko neišmokote. Čia Jums ne priekaištas, o įkvėpimas būti labai ir labai gerai. Patapti tiesiog šventai. Ir tai dar Jūs galite savo gyvenime padaryti. Va tada ir ateis ramybė.

16) Patarkit kaip man elgtis toliau.

Atsakymas: Jeigu turite 108 karolių vėrinį, tai ant kiekvieno to karoliuko reikia sukartoti Mahą Mantrą.
Tai autentiška seniausia šioje Visatoje malda. Va ją ir kartokite kiekvieną rytą. Kartokite garsiai, kad girdėtumėte kiekvieną žodį. Kai girdėsite kiekvieną žodį į Jūsų protą neprasibraus pašalinės mintys ir Jūs nurimsite. Maža to, Jūs kartodama šią mantra išvalysite visa savo širdį nuo visų nuodėmių. Kartokite šią mantra kiekvieną rytą atitinkamą apibrėžtą ratų skaičių. Taip Jūs pasieksite stabilumą. Pradėkite nuo vieno rato ir palaipsniui tų ratų skaičių didinkite. Kai ateis diena, kai Jūs metus laiko kartosite šešiolika ratų, Jūsų gyvenimas pasikeis visiškai. Bet gyvenimas pradės keistis daug anksčiau. Patikėkite.

17) Būsiu dėkinga jai atrašysit. Jei ne, suprasiu, kad turite ir taip daug veiklos ir be manęs.

Atsakymas: Aš negalėjau neatrašyti, nes šiame laiške per daug kančios ir paieškų, kad galima būtų nekreipti dėmesio.

Gražios dienos.

Pagarbiai,

Visada rašykite kas neaišku. Visada galima asmeniškai susitikti su visa Jūsų šeima. Visada galite visa šeima užvažiuoti pas mane į svečius.
Aš tikiu, kad Jūs tikrai būsite laiminga ir laiminga bus Jūsų šeima.
Su meile.

Dabar grįžtu prie skaitytojų ir grįžtu prie žurnalo “Vedos”

Aš dėkingas visiems, kurie kasdien paremia žurnalą Vedos, tačiau aš dar nesurinkau tos sumos, kurios užtektų išleisti šį numerį.

Todėl visus galinčius paremti, prašau – paremti.

Paremti žurnalą Vedos galite pervesdami pinigėlius į :
VšĮ Vedos
LT537044060008089041

Arba per Paypal mano svetainėje: www.anantara.lt

http://anantara.lt/2017/05/Dienorastis-Geguzes-13d-Indija.html

Charakterio lavinimas · Sveikata · Uncategorized

Akmenys. Tulžis. Anantara das

Tema: Sveikata Žinutė:
Sveiki, Norėčiau paprašyti Jūsų patarimo dėl vyro sveikatos. Prieš 3 metus gydytojai vyrui tulžyje rado akmenuką ir iš karto patarė operuoti. Bet aš gerai žinau, kad Dievas žmogui nedavė bereikalo jokio nereikalingo organo, patariau vyrui tikrai neskubėti ir kiek galima remtis ajurveda , kuria domiuosi jau kelis metus. Esu girdėjusi, kad priežastis gali būti neteisinga mityba, nelaiku valgomi grūdai ir duona. Stengiamės valgyti kuo daugiau žalio maisto, atsisakėme mėsos ir tikrai tikėjom, kad padėtis pasikeitė. Bet šiuo metu praėjus 3 metams vyrui padarė pakartotinai tyrimus. Padėtis pablogėjo akmenukas paaugo ir dar vienas papildomai atsirado. Gydytojai ir vėl siūlo pašalinti tulžies pulsę. Bet vidinis balsas man sako, kad tai neišganymas, kad mes nerandam priežasties, o tik bandom pašalinti pasėkmes. Labai prašau Jūsų patarimo ar paaiškinimo kokia galėtų būti to priežastis. Iš anksto labai ačiū.
Atsakymas:
Labai gražus ir tikėjimo pilnas laiškas, nors jis ir susijęs su tikrai šeimai opia problema – sveikata.
Jūs visiškai teisingai mąstote, kad Dievas ne šiaip duoda tą ligą ir kad reikia ieškoti tikros priežasties.
Tikroji Jūsų vyro tulžyje esančių akmenų priežastis – JO PYKTIS. Tegul nustoja kasdien pykti ir tie akmenys nebeaugs. Sustos vietoje. Bus tokie kokie yra. Tada liks tiks juos ištirpdyti.
Ką reiškia nustoti pykti?
Atsakymas: Vyras turi išmokti tarnauti: Dievui, šeimai, visuomenei ir valstybei.
Tarnystė Dievui: – kasdien melstis asmeniškai Dievui.
Tarnystė šeimai: – kasdien su džiaugsmu padaryti viską ką paprašote. Pabrėžiu – su džiaugsmu.
Tarnystė visuomenei: – su džiaugsmu turi priimti visus žmones, kuriuos kasdien sutinka. Su džiaugsmu sutikti kiekvieną rytą, nesvarbu koks būtų metų laikas ir dienos oras. Turi daryti visuomenei gerus darbus.
Tarnystė valstybei: – su džiaugsmu kasdien eiti į darbą ir su džiaugsmu padaryti visus darbus, kuriuos jam paveda valstybės ar verslo atstovai. Su džiaugsmu mokėti mokesčius.
Štai kiek nedaug tereikia padaryti, kad nustotų augti akmenys. Todėl atsisėskite su vyru ramiai ir abu praanalizuokite ar jis visur sąžiningas, ar visur jis džiaugsmingas, ar nori visiems tarnauti. Ir Jums pasidarys aišku kokios šios ligos priežastys. Jos kaip sakiau aukščiau tekste – pyktis.
Dar reikia keisti mitybą ir pagaminti atitinkamus vaistus. Bet jeigu to reikia, tai kreipkitės kai grįšiu į Lietuvą.
Bet visa pirminė priežastis: psichologinė – energetinė. Reikia pradėti nuo subtilių dalykų, o paskui pereiti prie fizinių reikalų.
Linkiu pasveikti.
Charakterio lavinimas · Uncategorized

Šešėlis. Šešėlinė pusė

Šaltinis: http://priekavos.lt/kodel-slepiames-uz-seseliu/

Šešėlis – tai asmenybės dalis, esanti už sąmonės suvokimo ribų. Sąmoningoji pusė šią dalį nuolatos stengiasi slopinti, keisti, nustumti į šalį ir padaryti kuo mažiau pastebimą aplinkinių ir net savo pačių akimis. Šešėlis – tai svarbi kiekvieno žmogaus „ego“ arba „aš“ dalis, nors ir nesąmoninga. Nesuvokiant arba ignoruojant šią asmenybės dalį gali kilti daug problemų, sunkumų bendraujant su kitais žmonėmis. Šešėlis įkūniją viską, ką pačiam žmogui kartais yra sunku ar net neįmanoma pastebėti. Šešėlinės asmenybės pusės mintys vėl ir vėl kyla galvoje ir net lemia kai kuriuos pasikartojančius veiksmus realybėje.

 

moters šešėlis

Psichologai skirsto šešėlinę asmenybės pusę į dvi dalis: kūrybingąją ir destruktyviąją. Destruktyvusis šešėlis įkūnija tokias savybes, kurių asmuo net nesitiki turįs. Pavyzdžiui, jis laiko save geru žmogumi, bet jo šešėlyje yra atšiaurumo ir pagiežos. Taip pat šešėlyje gali slypėti ir teigiamos savybės: švelnumas, jautrumas.

 

Kiekvienas žmogus pats kuria savo asmenybę pagal tai, kas jam svarbu arba yra priimta visuomenėje. Tas savybes jis pastebi, ugdo ir tobulina. Tačiau taip pat ir tie jausmai, kurie nepatinka, atranda vietą žmogaus sąmonėje. Ne viskas, kas yra žmogaus smegenyse, yra sąmoningas procesas – greičiau tai būtina ir natūrali asmens tobulėjimo dalis. Daugelį asmeninių savybių žmonės pripažįsta kaip natūralias ir prigimtines, nesvarbu, ar jos patinka, ar ne: „Taip, aš esu piktas, bet tai esu aš“, „Kai esu linksmas, taip pat esu aš. Kartais nervingas, kartais pavydus, kartais infantilus, kartais geras, atviras, jautrus – visa tai esu aš“.

 

Tačiau yra ir tokių jausmų, kurie tarsi nesiderina su asmenybe. Jie tarsi netelpa į savojo „aš“ rėmus, todėl žmonės tiesiog nustoja juos pastebėti. Atsikrato ir pamiršta. Įdomu tai, kad tos neva nereikalingos emocijos nebūtinai būna neigiamos, o tos, kurias žmogus pasilieka ir saugo – teigiamos. Kartais viskas būna priešingai: neigiami ir abejotini aspektai neretai gali pasirodyti kaip patrauklesnės žmogaus savybės. Viskas priklauso nuo to, koks įvaizdis kuriamas. Todėl ir šešėlinėje asmenybės dalyje gali atsirasti savybių, kurios labai nustebintų, pavyzdžiui, kūrybiškumas, altruizmas, švelnumas.

 

Paprastas pavyzdys: vaikui yra aiškinama, kad pyktis yra blogai, tai yra nepriimtina, už pyktį yra baudžiama. Ilgainiui toks vaikas pyktį pradės suvokti kaip neigiamą emociją be išlygų, todėl pradės ją slopinti ir nustums į šešėlį. Užaugęs toks žmogus niekada neatrodys piktas, bet kažin, ar toks bus iš tikrųjų. Jis net pats nesupras ir nežinos, kad pyksta. Pasitaiko ir atvirkštinių scenarijų: pyktis šeimoje yra toleruojamas, tėvai žino, ką daryti ištikus pykčio priepuoliui ir kaip jį kontroliuoti, bet jie labai neigiamai vertina charakterio minkštumą, jautrumą, silpnavališkumą. Tokioje šeimoje užaugęs žmogus mokės kontroliuoti savo pyktį ir atpažins jį kaip savo asmenybės savybę, bet niekada neleis sau įsižeisti ar pravirkti. Kai nutiks kažkas, dėl ko turėtų įsižeisti, jis nesupras, kas su juo vyksta, kodėl jo pulsas padažnėjo ir darosi sunkiau kvėpuoti. Tokių pavyzdžių, kai slopinamos kurios nors savybės ar jų rinkiniai, yra begalė. Paprastai vaikystėje kiekvienas žmogus nesąmoningai nusprendžia, koks jis turėtų būti ir kurios jo asmenybės dalys „netelpa į rėmus“.

 

Nepaisant to, kad šešėlyje paliktos savybės yra ignoruojamos, jos yra ir daro įtaką gyvenimui, bendravimui su žmonėmis ir t. t. Jos gyvena tarsi atskirą gyvenimą, žmogui net nenutuokiant. Kartais dėlto gali nutikti kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, dvasininkui, kuris davė priesaką, kad niekada nepyks ir nekalbės apie ką nors blogai. Iš pirmo žvilgsnio to laikytis nesunku. Tačiau tas vyras visą gyvenimą kentėjo nuo psichologinių sutrikimų ir somatinių reakcijų. Žmogų kamavo šiurpūs ir iškrypę košmarai, bet jis nesugebėjo suprasti, kodėl tokius vaizdinius sukuria jo pasąmonė. Visa tai – jo šešėlis, kurį dvasininkas ignoravo.

 

Visi nelaimingi atsitikimai, susidūrimai, kanceliarinės klaidos, staigus ir netikėtas užmaršumas, lyg atsitiktinai lūžusios galūnės, gerklės skausmas prieš svarbų renginį ar paskaitą, netikėti likimo vingiai ir t. t. rodo ne ką kita, bet savąjį šešėlį. Jei labai sunku ar neįmanoma toleruoti kai kurių žmonių charakterio savybių ar poelgių – tai taip pat šešėlis. Jeigu vietoj to, kad kalbėtų švelniai ir maloniai, žmogus kalba labai ciniškai, kritiškai ir nemandagiai – tai taip pat šešėlis. Šią asmenybės dalį būtina mokytis suprasti. Tai palengvins gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis.

Charakterio lavinimas · Uncategorized

ATLEIDIMO MALDA

“Labai subtilus dalykas atleisti žmogui, nesumenkinant jo savigarbos ir neprarandant jam pagarbos.“ /Josh Billings/

ATLEIDIMO MALDA

“Visų prašau atleidimo, ką tyčia ar netyčia įžeidžiau žodžiu, mintimi, veiksmu arba neveikimu, ant ko įsižeidžiau ar siekiau primesti savo pasaulėžiūrą, ką kritikavau, žeminau žodžiais, mintimis, darbais. O taip pat apgaudinėjau, sukčiavau, pavydėjau, melavau, ignoravau, engiau, į kieno gyvenimą kišausi, piršau savo nuomonę, ką teisiau ar dar kaip nors kenkiau.
Aš iš visos širdies atleidžiu ir, tuo pat metu, prašau atleidimo!
Atleidžiu visiems žmonėms, gyviams ir sutvėrimams, tyčia ar netyčia man kenkusiems, ir taip pat prašau atleisti man už visus mano neharmoningus veiksmus arba neveikimus ir padarytą mano žalą (dvasinę, materialinę) – kaip šiame gyvenime, taip ir praeituose įsikūnijimuose.
Visko ir visų, ko aš nesuprantu, nesuvokiu, nepriimu, nematau, negirdžiu, neužuodžiu, nejaučiu, aš atleidžiu ir tuo pat metu prašau atleisti man, jei aš jų nematau, negirdžiu, nesuvokiu, nepriimu, neužuodžiu, nejaučiu.
Visų žmonių, tvarinių, dvasių, stichinių jėgų, esybių, kam aš neįtikau, nepateisinau lūkesčių, vilčių, neatitikau jų suvokimo apie gyvenimą, neišpildžiau savo priesaikų, pažadų (realių ir įsivaizduojamų), kam trukdžiau (sąmoningai ar nesąmoningai), perėjau kelią, primetinėjau savo valią, žeminau savo buvimu, žodžiais, darbais, mintimis ir sumanymais, aplaidumu, kas iššaukė kartėlį, kančią, neapykantą, baimę, pavydą, karščiavimąsi, norą fizinio ir mistinio smurto.
Aš visiems atleidžiu!
Aš atleidžiu visiems iš visos širdies, visa siela, kūno sąmone, protu, mintimis, jausmais, emocijomis, atmintimi.
Aš visiems atleidžiu!
Aš atšaukiu visas griaunančias komandas, programas, kodus, nustatymus, idealizavimus, pasireiškusius dabar ar praeityje.
Tuo pačiu metu aš atleidžiu visiems žmonėms, tvariniams, esybėms, stichinėms jėgoms, padariusiems man žalos – kaip šiame, taip ir praeituose įsikūnijimuose.
Aš leidžiu visiems žmonėms, gyviams, tvariniams, esybėms, dvasioms stichinėms jėgoms būti tokiais, kokie jie yra; leidžiu būti nepanašiais į mane; duodu jiems teisę į klaidas ir netobulumus.
Aš atleidžiu ir tuo pat metu leidžiu gyventi, mylėti, kentėti, kristi, atsikelti, džiaugtis, ieškoti, rasti, abejoti, mėgautis, švęsti, juoktis. Visiems žmonėms, gyviams, tvariniams, esybėms, stichinėms jėgoms, kurių aš nesuprantu, nepriimu, kam pavydžiu, nuo ko ginuosi, nuo ko laukiu dėkingumo, meilės, pripažinimo, pagarbos, atsidavimo, žavėjimosi, bendravimo, atlaidumo, užuojautos.
Aš atleidžiu!
Aš atleidžiu visiems visa širdimi, siela, protu, visais kūnais, konstrukcijomis, dvasine širdimi. Atleidžiu kaip šiame, taip ir praeituose gyvenimuose.
Aš atiduodu (grąžinu) jiems dvasios šviesą, dalelę savo likimo, meilės, džiaugsmo, gyvenimo energijų gesinimui, slopinimui mano padarytai žalai ir neigiamoms pasekmėms.
Tegul bus taip!“

Sekmes!

“Jeigu pažintume kitus taip, kaip patys save, tai ir labiausiai smerktini jų poelgiai atrodytų mums verti atleidimo“.

https://www.facebook.com/groups/vilijalobaciuviene/permalink/1315619081791782/

Charakterio lavinimas · Uncategorized

Dvasingumas ir meilės energetika

DVASINGUMAS IR MEILĖS ENERGETIKA

Šiuolaikinis mokslas patvirtina tokį faktą,kad šito pasaulio energetiniame-informaciniame lygmenyje yra viskas vientisa.Viskas,kas mus supa-tai energija.Planetos taip pat energija,Siela,mintys ir jausmai-energija.Tokiu būdu kiekvienas žmogus yra pasaulio sudedamoji dalis ir savo egzistavimu atlieka poveikį pasauliui,koks jis bus.
Pagal Kabalos mokymą,kai žmogus prisiartina prie Dievo-jis džiaugiasi,kada nutolsta nuo Dievo-jis kenčia.Ką reiškia prisiartinti prie Dievo?Tai yra žmogus pagal savo Dvasinę kokybę tampa panašus į Dievą.Dievas-tai meilės ir harmonijos energijos.Žmogus priartėjęs prie Dievo atranda meilės ir harmonijos energijas,kurias neša į pasaulį ir džiaugiasi būdamas sąlytyje su jomis.Kai žmogus nutolsta nuo Dievo-jis kenčia.Bet griaudamas pasaulyje meilę,jis naikina save taip pat.Jeigu žmogus kenčia-jis kažko savo gyvenime ne daro sau,neišmoksta pamokų per patirtis,jų nenorėdamas priimti
Dvasingumas-tai supratimas ir atsakomybė kiekvieno žmogaus už tai,ką jis duoda pasauliui.Kuo mes užpildysime jį-toks jis ir bus.Ką mes norime matyti aplink save-tai turime sukurti patys……

Charakterio lavinimas · Uncategorized

PUIKYBĖS VAISIAI. Lazarevas

Pagrindinis trukdis keičiant charakterį – puikybė.
Puikybė, kaip vienybės su Dievu praradimas. Kai tik žmogus pradeda pataikauti savo kūnui, gerovei, malonumams – prasideda sielos deformacijos procesas. Šis procesas nepastebimas, ypač pačioje jo pradžioje. Nebūtina smerkti savo kūną, atsisakyti pinigų ir kalbėti apie savo niekingumą. Kūną mylime, juo rūpinamės, rūpinamės ir savo šeimos, namų gerove, tačiau turime suvokti, kad tai ne svarbiausia gyvenime. Svarbiausia ir pirmiausia – siela. Pirma rūpinamės siela, o po to kūnu ir savo gerove. Pirma tarnaujame Dievui, o po to visa kita. Meilė Dievui svarbiau už mūsų gyvenimą.

Jei gyvenimą iškeliame į pirmą vietą, tai į pirmą vietą iškeliame kūną ir tuomet prarandame norą siekti Dievo. Viskas pajungiama norui išgyventi. Vardan išgyvenimo galime atsisakyti maldos, tikėjimo, dorovės ir visko, kas žmogų daro žmogumi. Virstame gyvūnais. Gyvenimo sureikšminimas neša savyje jo praradimą. Lenktis galima tik Dievui. Visa kita – antraeiliai dalykai.
PUIKYBĖ – žmogaus paklydimas. Tas, kuris nenori pažinti BUVIMO dėsnių, nori gyventi vedinas instinktų ir norų – labiau ir labiau leidžiasi į paklydimus, puikybė vis labiau auga. Ir kuo puikybė didesnė – tuo labiau žmogus kimba į kovą su savo likimu, su savo paskirtimi, su dieviška valia ir toliau prasideda problemos: likimo, sveikatos..
С.Н. Лазарев

Vertimas O.Navickienė