Tikėti ar netikėti kitu gyvenimu?

“Juk visiškai nepavojinga tikėti kitu gyvenimu. Tarkim, tikėjote, kad jis bus, bet kai numirėte, pasrodė, jog jo nėra. Nieko baisaus – jūsų nebebus ir nebegalėsite išsigąsti… O dabar pažvelkime kitaip: jūs netikėjote būsimuoju gyvenimu, bet kai numirėte, pasirodė, kad jis yra. O jūs visiškai jam nesirengėte. Štai tuomet bus ištiesų baisu! Taigi, daug naudingiau tikėti kitu gyvenimu nei netikėti. “. Gešė Džampa Tinlėjus “Lodžongas”

Mokytojas. Išmintis. Gyvenimo kelias

Visi,kurie šviesesni,yra mokytojai mažiau pažengusiems,net jei to nesuvokia. Tačiau yra tikrų šviesulių ir išminčių,kurie sąmoningai perteikia savo praktikoje patikrintas patirtis ir žinias ,laimė yra sutikti gyvenime tokius žmones  jei ieškai nuoširdžiai,ne savimeilės skatinamas,tavęs nepavyks suklaidinti,tikrą mokytoją atskirsi iš to,kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų

Kitų išmintim naudotis neįmanoma, bet įmanoma gauti nuorodą, kokiu keliu einant, galima savo išmintį įgyti, tikras mokytojas tai nurodo pačiu savo buvimu

išmintis – tai išmanymas apie visa ko priežastis

“imanoma gauti nuorodą, kokiu keliu einant, galima savo išmintį įgyti” kame ismanymas apie visa ko priezastis?

Kelias, kuriuo eidamas gali suprasti kai ka savyje bei ,išmokęs naudotis savimi, suvokti kai ką apie pasaulio sąrangą, taisykles, dėsnius , ir suteikia galimybę suvokti priežastis  kelias – tai susivokimas, tačiau suvokti, kelias tai ar klystkelis, gali tik pamatęs žmogų, kuris tolėliau paėjęs , nes pats matai, ar skiriasi tas žmogus nuo kitų ir kuo skiriasi , ir arctu norėtum ten nueiti, kur yra jis. Išskaitytos tiesos ir nuorodos labai abstrakčios, realus žmogus – labai konkretus ir pasirinkimas ištinka tučtuojau

Apvalytas protas

Skausmingas pastebėjimas: vienintėlė visų žmonijos kančių,bėdų ir blogybių priežastis – nesugebėjimas naudotis savo efektyviausiu instrumentu – protu. Smaugiami totalaus nežinojimo kam gyvename, kuriuo tikstu žmonėms yra suteikiama galimybė BŪTI, elgiamės su protu, kaip beprotis su aštriu peiliu rankose – mosikuojame,kaip papuolė ir kenčiame, kenčiame, kenčiame nė nesuvokdami, jog tai patys save skaudiname, tik patys save žalojame.Jokia religinė apgaulė,kuri stengiasi savimi pakeisti realų suvokimą,negelbsti ir negelbės-protas lieka agresyvus ir pavydus,gamina baimes ir kančią. Suvokiau dar gilesnę žodžių “Atleisk,jie nežino,ką daro” prasmę,juos reikia suprasti absoliučiai tiesiogiai – nežinojimas gimdo nusikaltimus. Tik atsikračius žmogaus gyvenimo prasmės nežinojimo skausmas išnyks. Kito kelio tiesiog nėra, jokia civilizacijos pažanga neišvaduos, nes tamsus neapvaldytas protas visuomet kankins pretenzijomis, pavydu, agresija, pretenzijomis net ir sukūręs aparatus,leisiančius gyventi Mėnulyje ir nedirbant sunkaus dabo sočiai maitintis. Apvaldytas protas suras kelią į laisvę :)

Tikras tikėjimas

‎”Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo sumanymais, kurie tau skirti.

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

Visos mūsų baimės kyla iš per mažos Dievo baimės.

Dievo baimė – tai ne bausmės baimė, bet veikiau baimė, jog švaistau Jo dovanas ir nesugebu pateisinti pasitikėjimo.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.”

ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS

Doras ne tas, kuris dorai kalba

Doras ne tas, kuris dorai kalba ir net ne tas, kuris dorai elgiasi, ištiesų doras tik tas, kurio dori yra kalbų ir darbų motyvai. Gražiausi žodžiai ir geriausi darbai gali būti atliekami labai bjaurių tikslų siekiant:) Santūrūs žodžiai ir kuklūs darbeliai , jei daromi nuoširdžiai geidžiant pagerinti pasaulį, yra daug vertingesni:)

Tartis ir derinti

Kuriant, kovojant, statant ir griaunant – bet ką veikiant, reikėtų nuolat atsiminti nemalonią, bet absoliučią tiesą – visiškai kiekvienas šioje žemėje atsiradęs žmogus, gimsta laisvas ir gali galvoti, kalbėti ir elgtis taip, kaip jam atrodo, kad reikia. O visos bendrabūvio taisyklės – susitarimo reikalas. Todėl, kai kas nors yra kuo nors nepatenkintas, yra tik vienas būdas atsikratyti nepasitenkinimo – tartis ir derinti. Mes nesame nei viršininkai, nei prievaizdai vieni kitiems.

Mūsų vaikams iš mūsų tereikia

Mūsų vaikams iš mūsų tereikia vieno – meilės be išlygų – kantrios, nekritiškos, neapribojančios jų laisvės ir apsisprendimo galimybių, nesavanaudiškos, kaip saulė, kuri šviečia ir šildo, bet nereikalauja nieko už tai, nepalieka skolos jausmo. Tik pakankamas meilės energijos kiekis, o ne principingas auklėjimas, pamokslavimas ar spartietiškas grūdinimas suteikia vaikams galimybę būti laisviems nuo nevisavertiškumo, pavydo, pagiežos.

Komentaras Daivos:

mano pavyzdys apie orkestra ir dirigenta, iliustruoja IR mano minti, nes as savo komentaru pritariau Tomo Taskausko minciai, kuris teigia, kad vaikas jauciasi saugus, jausdamas tevu nurodomas ribas. Orkestre orkestrantai paklusta dirigento mostams. Kitaip yra neimanoma groti drauge. Dirigentui paklusta ir baletas bei dainininkai. Jie privalo paklusti. Tai yra sutarta dar tada, kai gime pirmieji orkestriniai koncertai, nes kuriniu atlikimas reikalavo vieno zmogaus, kuris vadovautu visiems atlikejams. Taigi, tai yra susitarimas paklusti dirigentui ir dirigentas tokiu budu suvaldo orkestra bei kitus muz.spektaklio atlikejus. Taip, tiesiogine prasme – dirigento mostas tai yra labai konkreti nuoroda atlikejui, groti kompozitoriaus nurodytu laiku, tam tikra prasme, atlikejhas pakjlusta ir kurini parasiusiajam. :) Auklejant vaikus, taipogi galioja ta pati priklausomybe. Kai vaikas yra visai mazas, jis neturi jokios gyvenimo patirties ir jis privalo paklusti savo mamos ar tecio auklejimui, kaip kad orkestras paklusta dirigentui – be jokios kitokios iseities, kitaip veliau jo elgesio normu supratime, jo pasauleziuroj bus spraga, kaip kad vietoj svarbaus melodinio vingio vietoje bus koks “gaidys” ar isvis pauze. Kuomet vaikas jau tokio amziaus, kuomet su juo galimas susitarimas, galima aiskinti ir susitarti elgtis taip, o ne kitaip, nes vienaip elgtis nemandagu, nedora, netgi kenksminga, o taip, kaip moko tevai, yra tinkamas elgesys ir pan. Kuomet zmogus uzauga, jis jau turi praeita auklejimo kelia savyje ir atitinkamai elgdamasis, toliau tesia savo gyvenima. Ir tada jau pats aukleja savo vaikus, tiktai tada pasikeicia vaidmenys, t.y. tada jau jis pats moko ir linkedamas savo vaikams gero, reikalauja jo mokymui paklusti. Nes jis turi tiksla ta pati, kaip dirigentas – kad gimtu nuostabi muzika, kuria uzrase Kurejas. :)

Nėra geresnio būdo mylėti save

 

“Net blogiausias žmogus pasaulyje, pavadintas geru, labai apsidžiaugs. Vadinasi, jis nori būti geras…. bet negavo vertingų mokymų. O aš, nors gavau…vertingus mokymus, iki šiol negaliu tapti geru žmogumi” – sako budizmo Mokytojas.

Darau išvadą – nėra geresnio būdo mylėti save, nei matyti kitame tai, kas jame gera, o savyje – tai kas bloga ir keisti blogį geru. Savas blogis geriau matomas, kai lygini save su kitų gėriu. /Nijolė Oželytė/