Moteris · Uncategorized · Vyras

D. Trockis: kai moteris daro ne tai, ką jaučia, o tai, ką privalo, vyras degraduoja

Chiromantas ir psichologas Dmitrijus Trockis jau nebeskaito delno linijų, nes per savo praktiką sako pastebėjęs, kad linijos keičiasi, o burti jam neįdomu. Todėl norinčius moko tapti savo likimo šeimininkais, tiesiog pakeitus elgesio modelį. Tie principai atrodo tokie paprasti, kad net sunku patikėti. Tačiau padaryti tai nėra labai lengva.

Su D. Trockiu kalbamės apie tai, kas yra taip trokštama laimė, kokios negerovių priežastys ir kaip sukurti tobulus santykius šeimoje. Laimė – ne torto gabalėlis Pagauti laimės paukštę žmonės svajojo visais laikais – tarsi tai būtų ne akimirka, o kažkas apčiuopiamo. Siekdami laimės mes susikuriame tikslus, kurių siekiame, tačiau mūsų tikslai dažnai pasirodo netikri, fiktyvūs. Gal todėl išsvajotos laimės neatneša naujas automobilis, namas ar prabangi jachta. Anot Dmitrijaus Trockio, žmogaus laimė priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvename. „Kuo daugiau minčių ir poelgių žmogus skirs visuomenei, tuo laimingesnis jis bus. Žmogus, kuris gyvena tik sau, niekada nebus laimingas. Rusų kalboje, žodyje „sčastje“ (liet. laimė) „s“ (liet. su) yra priešdėlis ir „čast“ (liet. dalis). (Rusų kalba) tai reikštų „su dalimi“. Štai jūs – dalis, o aš – su (jumis). Kai aš su (jumis), mes kartu – visuma. Kai jis – dalis, ji – dalis ir aš dalis. Susivienijome ir esame laimė. Kai visi žmonės susivienija, atsiranda ypatinga dvasia. Planetoje – 8 milijardai žmonių. Štai kas yra laimė – jausti bendrystę“.

Chiromanto teigimu, laimė nepriklauso ir nuo pinigų. Laimė nuo nieko nepriklauso. Jos neįmanoma nusipirkti, jos nerasi, jos nėra, tik pats žmogus gali ją užsitarnauti. „Didžiausia klaida, kai žmogus gyvena tik sau, savo šeimai, savo vaikams. Tai yra egoizmas. Laimė prasideda, kai išeini už „aš“ ribų ir prasideda tarnavimas visuomenei. Kai žmogus tarnauja visuomenei, daro kažką naudingo, o mainais nieko nesitiki, – kalbu ne apie darbą, o apie nesavanaudiškumą, – tai suteikia laimės. Tai suteikia vidinį pojūtį, kad jis kažką pasėjo į šitą žmonijos lauką. Lyg ir vieną pasėjo, o išdygo 8 milijardai daigų. Įsivaizduojate, koks skirtumas? Todėl jei žmogus nelaimingas, visada sakau – nenusipelnei. Klausiu: „Kam tarnauji?“ „Tarnauju kūnui.“ Jokios laimės tada nebus. Laimė priklausys nuo gabalėlio torto. Suvalgei torto – tai laimė, pavalgei – laimingas. Sakau: „Tavo laimė supuvusio kiaušinio neverta.“ Reikia daryti kažką žmonijai“. Kas tai galėtų būti? Anot, pašnekovo, galite paimti šluotą ir pašluoti aplink laiptinę arba nukasti sniegą. Viduje iškart gera pasidarys. Arba nueiti į slaugos namus ir padirbėti nemokamai, pasavanoriauti. Tai bus aktyvi išraiška. O yra pasyvi išraiška, kai meldiesi, kad visi būtų laimingi. „Vienuoliai ir vienuolės visą laiką meldžiasi, ir jie laimingi, nes visą laiką meldžiasi už pasaulį. Jie nesimeldžia, kad į Ignoto gatvę ateitų laimė. Ne, jie meldžiasi už taiką visame pasaulyje. Mačiau visų religijų vienuolių – katalikų, stačiatikių, budistų, induistų, jie – kaip vaikai, visada kažkokioje palaimoje. Nesakau, kad visiems reikia tapti vienuoliais. Tai išrinktųjų likimas. Taigi kas nežino, ką daryti, kad būtų laimingas, tegul ima šluotą ir eina šluoti. Štai ir bus laimė“,- pataria D. Trockis. Dmitrijus Trockis© DELFI (T. Vinicko nuotr.) Neišsakyti jausmai – alkoholizmo priežastis Ne paslaptis, kad laimės nerandantys žmonės dažnai jos ima ieškoti taurelėje. Arba skandina ten savo liūdesį. Psichologo teigimu, žmogus, kuris viską laiko savyje, – visus jausmus, kurių per gyvenimą neišsakė, pradedant tėvais, baigiant artimaisiais, mylimaisiais, vaikais, viską nešiojasi viduje, nes galvoja, kad niekas jo nesupranta. O liūdniausią akimirką jis ima taurelę. „Kai alkoholis patenka į organizmą, žmogus patiria euforijos būseną. Ir kai žmogus išgeria, kūnas atsiduria labai įdomioje būsenoje. Kiti ne alkoholį, o narkotikus vartoja, rūko žolę, kažkokias tabletes ryja. Tada kūnas išskiria tam tikrą hormoną, kuris sako: „Šeimininke, viskas puiku, atsipalaiduok, ne viskas juk taip blogai“. Išsiskiria tam tikri hormonai, kad pasaldintų žmogui gyvenimą. Todėl tam tikru etapu alkoholis yra tarsi ramentas. Susilaužė žmogus koją, jis neturi pasirinkimo – arba gulėti ant sofos, arba su ramentu bent kažkiek judėti. Todėl tam tikru etapu alkoholis gal ir gelbėja žmogaus sielą. Bet ar pasveikusiam žmogui reikia ramento? Nereikia. Jis sako: „Ačiū, stebuklinga lazdele, padėk kitam.“ Ir nebegeria alkoholio, nes supranta, kad galima kitaip“,- aiškina pašnekovas. Ir pataria paklausti savęs, kodėl aš geriu, kas mane išmuša iš vėžių. Anot jo, priežastis visada bus artimieji. „Patikėkite – tai ne prezidentas, ne karas artimame ar tolimame užsienyje. Mus iš vėžių visada išmuša labai artimi žmonės, kurie mus skaudina. Kad nejaustume skausmo, geriame“,-dėsto D. Trockis. Kas atsitinka, kai moteris nerodo savo jausmų Šeimoje dažnai nutinka, kad imame vaidinti svetimus vaidmenis ir tada išsikreipia santuokos prasmė. Norėdamos įtikti vyrams, moterys tampa mamytėmis, patarėjomis, psichologėmis, rėmėjomis ir kuo tik nori, bet praranda savo pagrindinį vaidmenį – būti moterimis ir žmonomis. Reikia savęs paklausti: „Kuo turiu būti tam žmogui? O kuo jam tapau? Mamyte. Juk neprivalau būti mamyte savo vyrui. Aš – moteris, žmona, o tapau mamyte, psichologe, patarėja, daugiau už jį uždirbu, dar ir jo rėmėja esu, kas tik nori – tik ne žmona ir ne moteris.“ „Kai esate jam ne žmona ir ne moteris, o psichologė, mokytoja, aiškinate, kaip reikia ir kaip nereikia, kuo daugiau darote tai, ko neturėtumėte daryti, tuo didesnė praraja atsiranda tarp dviejų žmonių, kurią reikia užpilti. Todėl reikia vėl tapti moterimi, žmona, tik ne mamyte (kuri „utiutiu, viską už tave padarysiu“), ne psichologe (kuri „žinau, kodėl tau kyla problemų, žinau, kodėl negali rasti darbo, aha, greičiausiai problema – tavo mama“). Daugiau jokių patarimų. Tada grįžta moteriškumas,- tikina pašnekovas. – O kas yra moteriškumas? Moteriškumas – tai atsakomybė už savo jausmus. Moters misija yra tik viena – būti atsakingai už tai, ką jaučia. Ne galvoja, o jaučia. Jei skaudu, moteris sako „skaudu“, jei apmaudu, moteris sako „apmaudu“, jei myliu, tai sako „myliu“, jei jaučiu dėkingumą, sako – „dėkoju“, jei erzina, sako – „dabar labai stipriai susierzinau, atstokite nuo manęs“. D.Trockio teigimu, jei moteris visus jausmus praryja, ji nustoja būti moterimi. Todėl moterims reikia prisiimti atsakomybę už jausmus. Moteris perleidžia per save šešis kartus daugiau energijų, jaučia šešis kartus daugiau. O vyras yra daugiau mąstytojas, jis galvoja, mato perspektyvą, kažkokį tolimą tikslą, todėl jis privalo prisiimti atsakomybę už savo žodžius, poelgius, mintis, kad jie nesiskirtų. Kad galvotų, kalbėtų ir darytų tą patį. Tai yra vyriškumas. © Facebook nuotr. Kas bendro tarp kaltės ir atsakomybės Anot psichologo, jei moteris jaučia labai didelę atsakomybę, tai rodo, kad ją slegia labai didelis kaltės jausmas. O ta kaltė pagimdo pseudoatsakomybę. Ir dirbti moteris turi todėl, kad jai patinka, o ne todėl, kad privalo. „Tarkime, jei moteris jaučia kaltę prieš mamą, kad nepasakė jai šiltų, švelnių žodžių, kaltė sakys: „Turiu būti gera prieš vyrą, prieš vaiką, prieš kolegas darbe.“ Moteris tada pradeda daryti ne tai, ką jaučia, o tai, ką privalo. Ji nustoja jausti. „Tai ne mano vyras, ne mano darbas, čia – mano“, ir eina į tą darbą, nes jausmai traukia. Bet kuo didesnė dukters skola prieš mamą, tuo didesnė atsiranda pseudoatsakomybė“,- aiškina pašnekovas. Šalia tokios moters esantis vyras pamažu virsta berniuku, infantilia būtybe be atsakomybės. Kalba viena, o daro kita. Jis susikoncentruoja ne į šeimą, o tik į save, tampa povu ir pradeda degraduoti. Ir pakeisti tai gali tik moteris, pasikeisdama pati. „Didžiausia kvailystė galvoti, kad esame atskiri vieni nuo kitų žmonės. Ne. Mes tos pačios figūros kampai. Tarkime, čia – tu, kitas kampas – vyras, dar kitas kampas – vaikas. Jei imi keistis, atitinkamai keičiasi ir vyras, ir vaikas. Pasikeičia visa figūra“,- tikina asmeninio tobulėjimo konsultantas. Tačiau kodėl ne visi, ėmę taikyti šią techniką, sulaukia rezultatų? D. Trockio teigimu, pirmiausia reikia savyje rasti tikėjimą, kad tai kažką duos. O patikėti galima tik patikrinus. „Patikrinti galima tik savo patirtimi, o ne perskaičius knygą. Kai patikrinsi, pasakysi: „Aha, tikrai veikia.“ Kristus sakė: „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą.“ Man tai ne žodžiai, man tai aiški sistema, kurią įrodžiau ir apie kurią pasakoju, niekam nesigėdydamas žiūrėti į akis. Nes man už kiekvieną žodį teks atsakyti. Jei meluoju, visų pirma meluoju ne jums, o sau“,- sako psichologas. Kur slepiasi laimingų santykių pagrindas „Moteris ir vyras šeimoje laimingi, kai juos vienija bendras tikslas. Bendri tikslai gali būti trumpalaikiai. Sakykim, uždirbam milijoną ir išsiskirstom. Bet tai trumpalaikis tikslas. O yra ilgalaikiai tikslai, pavyzdžiui, tikėjimas, dvasingumas, bendri interesai. Tai niekada nesibaigia. Tada kelyje į bendrą tikslą jie bus laimingi. Kalbant paprasčiau, vyras atsakingas už moterį, už savo žodžius, mintis, poelgius, už kažkokią gerovę. Moteris tokioje šeimoje atsakinga už savo jausmus. Bet jeigu jie niekur nejuda, tada prasideda rūgimas“,- aiškina D.Trockis. Kad vyras ir moteris poroje būtų laimingi, anot psichologo, reikia būti savimi. Moteris turėtų remtis tik jausmais, o ne logikos atributais. Kai ji remiasi jausmais, vyras neturi ką pasakyti, jis tiesiog ją myli. Vyrui reikalingi jausmai, o ne ginčai. Jei vyrui nesiseka su darbu, tai, chiromanto teigimu, rodo tik viena – jam stinga vyriškumo. „Kas yra vyriškumas? Atsakomybė už žodžius, mintis ir poelgius. Jei jis pasakė ir padarė, vysto savyje užtikrintumą, vyrišką tvirtumą. Tokiam darbe seksis. O kai vyro veiksmai neatitinka jo žodžių ir minčių, jis bus neturtingas“,- įsitikinęs pašnekovas. Tačiau siūlo galas vis tiek veda link moters: jei vyras tik pliauškia, tai rodo, kad jo moteris nenori reikšti jausmų. Ji jam – mamytė, draugė, kas nori, tik ne moteris. D.Trockis ramina, kad tokią situaciją galima pakeisti. „Vienas iš dviejų vis tiek bus šiek tiek išmintingesnis. Jei vyras išmintingesnis, jis sako: „Nesvarbu, kad ji nieko man nesako, svarbiausia, kad aš ją myliu, svarbiausia, kad noriu su ja būti, aš nuo šios akimirkos prisiimu atsakomybę už savo poelgius ir žodžius“. Nuo tos akimirkos jis ima ugdyti vyriškumą, o šalia esanti moteris pradeda juo pasitikėti. Ji sako: „Su šituo ar į pragarą, ar pas patį Dievą – visur eisiu, tai mano žmogus.“ Ir jausdama pagarbą, ji ima remti tą vyrą jausmais. Jei vyras kiek kvailesnis už moterį, moteris sako: „Gerai, taip jau atsitiko, kad mano vyras toks. Bet galiu kažką daryti. Ką? Galiu suvokti, kad esu gyva, kad jaučiu, nuo šios dienos rodysiu jam, ką jaučiu. Kai skaudės, sakysiu – man skauda.“ Jis žiūri – „aha, skauda, vadinasi, taip negalima daryti, keičiame strategiją“. Tai ir yra pokyčiai.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/karjera/chiromantas-d-trockis-kai-moteris-daro-ne-tai-ka-jaucia-o-tai-ka-privalo-vyras-degraduoja.d?id=70740148

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s