~ Ar reikia moteriai sportuoti?
Atkreipiau dėmesį, kad daugelis tų, kurios itin aktyviai sportuoja, tampa daug kuo panašios į vyrus. Aš nekalbu apie raumenis ir plokščius, užspaustus pilvus – jos energetiškai tampa agresyvesnės, aktyvesnės, drąsesnės ir siekiančios tikslo. Vienu žodžiu – tampa vyriškesnės. Tuo tarpu daugelis tų, kurios visai nieko neveikia, nesportuoja, labai greit praranda grožį ir moterišką figūrą. Taigi – ir gyvenimišką tonusą. Tampa visai depresyvios, apatiškos, panašios i amebą…
Fizinės veiklos metu išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris žmogui padeda būti optimistiškam, jaustis pripildytam. O tingulys ir apatija – kaip bala – mažai kas auga, o ir kvapas nekoks… Sporte, kaip ir visame kame, būtina rasti aukso viduriuką: kad kūnas gautų reikiamą krūvį priimtinu kiekiu, o moteriškos savybės nenukentėtų. Sau aš atradau vieną formulę.
Fizinis aktyvumas moteriai labai reikalingas
Pakeiskime žodį „sportas” į fizinį aktyvumą. Jis reikalingas visiems. Mūsų sėdimo gyvenimo ir tingių kelionių amžiuje – ypač. Prieš 100 metų žmonės daug vaikščiojo – dabar gi prašom: liftai, eskalatoriai, automobiliai. Kam stengtis, jei galima paprasčiau? Anksčiau, idant sužinotume, kaip sekasi draugei, reikėjo paėjėti bent 500 metrų, pakilti laiptais į 5 aukštą. O bendraudavome vaikščiodamos bent valandą po savo rajoną, na, kad nesušaltume. Dabar užtenka surinkti numerį, išgirsti pažįstamą balsą ir pasikalbėti. Ir visa tai – sėdint ant sofos, nesudeginant nė vienos kalorijos. Priešingai – pasipildant jomis, kalbantis ir kramsnojant pyragaitį…
1) Aktyvumas turi būti toks, kokio reikalauja kūnas.
Gali pasirodyti beprotiška, bet kai pradedi klausytis savo kūno, tai imi jausti, ko būtent jis prašo. Tempimai, joga, pasivaikščiojimas pėščiomis, minimas dviračiu… Kiekvienam kūnui kiekvienu momentu reikalingas kitoks aktyvumas. Jeigu savo kūno išgirsti nepavyksta, pradėkite nuo paprasčiausio – nuo pasivaikščiojimų. Jie dar niekam nepakenkė!
2) Nebūtina vytis tam tikrų rodiklių.
Kodėl sportas mumyse augina vyriškąsias savybes? Todėl, kad siekiame „drąsūs – stiprūs – vikrūs” tikslų. Užuot mankštindamosi su malonumu, prievataujame save skaičių ir rodiklių vardan, o tai – vyriškas požiūris.
Pasivaikščiojimai pėsčiomis po 3-iojo gimdymo man virto malonumu. O vėliau pastebėjau, kad kilo noras dar greičiau ir dar daugiau nei vakar. Nuo tokio tempo labiau pavargdavau, įsitempdavau prieš ir po ėjimo. Tapdavau suirzusi, kartais rėkdavau ant vaikų. Arba krisdavau be jėgų, nors būdavau reikalinga namiškiams. Tuo tarpu, kuomet vaikštau su malonumu – tiek, kiek man šiuo metu komfortabilu, taip, kaip norisi – aš grįžtu pasipildžiusi. Ir įkrovimo užtenka visai dienai. (O jei dar vietoj dinamiškos “muzikos bėgimui” ausinėse groja dvasinga muzika, tai išvis – pasaka).
Pabandykite, palyginkite. Pamėginkite 30 minučių pasivaikščioti komfortišku tempu ar prisiversti „nubėgti” 40 minučių. Kas turės geresnį poveikį? Juk svarbus ilgalaikis poveikis – nenumušti savo noro sportuoti, neprievartauti savo kūno, negulėti po to 3 dienas „kryžium”.
3) Nereikia rungtyniauti su draugėmis.
Kas kiek bėga, per kokį laiką, kaip dažnai… Lyginkite save tik su savimi pačia. Mes skirtingos ir mūsų fizinės galimybės – taipogi. Pavyti įmanoma, bet – kokia kaina?
4) Nesiekti greitų rezultatų.
Turiu draugę, fitneso trenerę. Ji neretai sutinka jaunas mamytes, kurios nori plokščio pilvo jau rytoj. Vakar pagimdė – šiandien plokščias pilvas. Žinoma, yra tokių, kurios labai greit atgauna formas. Bet daugeliui reikia laiko. Laiko, teisingos mitybos ir fizinio aktyvumo. Jeigu pilvas man reikalingas jau rytoj, tai aš ir vėl prievartausiu savo kūną iki maksimumo – vėliau jį skaudės, jis priešinsis ėjimams į salę ar net paprasčiausiems išėjimams iš namų. Tai gali atsiliepti ir žindymui (jei kalbame apie jauną mamą), ir tuo pačiu – nuotaikai. Vietoj trokštamo optimizmo atsiras dirglumas, agresija arba atvirkščiai – depresija ir apatija.
Gamtoje viskas sukurta harmoningai – svoris sukaupiamas nėštumo metu per 9 mėnesius, ir dingsta apytiksliai per tiek pat. Kažkam – greičiau, kažkam – lėčiau. Bet dingsta, jei, žinoma, negulima ant sofos su šokoladiniais ledais ir muilo operomis. Jei moteris juda, neužgniaužia savų problemų – svoris būtinai ištirps. Leiskite savo kūnui grįžti į formą atsipalaidavusios. Moteriškai.
Mano manymu, visos šios keturios salygos leidžia fiziniam aktyvumui tapti moters įpročiu. Ir net jei šalia – liftas, norisi pakilti laiptais. Norisi pasivaikščioti prieš miegą, o ne spoksoti į televizorių. Norisi praleisti savo pusvalandžius kitaip – lauke, su dvasinga muzika ausinėse. Ten, kur tik aš ir mano kūnas.
Ir taip mes judame, išvaikome ilgesį, išsilaisviname iš tingulio ir apatijos. Judame ir pasikrauname pozityvumu, energija – prisigeriame dorybės. Man atrodo, būtent toks sportas yra moteriškas.”
Olga Valyaeva. Iš: Спорт по-женски – бывает ли такое? (straipsnis rusų k.; vertimas Aistė Jančiukienė ir Julija Minajeva)
Svajukės erdvė 