Charakterio lavinimas · Skyrybos · Uncategorized

Agresija vaikams. Lazarevas

<video>

Onutės Navickienės vertimas

AGRESIJA VAIKAMS

Kodėl moterims nepavyksta susitvarkyti su agresija?
Didžia dalimi – mes gyvūnai. Gyvūno prigimtis tempia mus į tingulį, į nieko nedarymą, norą gauti ir nieko neatiduoti. Dieviškumas mus verčia aukotis, vystytis, o „gyvūnas“ nori pasislėpti, gyventi ramybėje ir komforte. Tas mūsų netikrasis „aš“, gyvuliškas pradas, stengiasi dieviškumą paversti žmogiškais dalykais. Nori meilę, aukojimąsi, savęs atvėrimą, Dievo siekimo idėją paversti vartotojiškumu – truputį paprašei ir turi. Jei žmogus nepratęs atiduoti energiją – jam tai daryti labai sunku. Kad pasikeistum – reikia daug pastangų. Kad žmogus galėtų keisti savo charakterį – reikia keisti pasaulio matymą, atitinkamai elgtis, per kančias atsisakyti savo prisirišimų. Reikia mokytis atleisti, be pykčio išsiskirti su tuo, prie ko esi prisirišęs. Nesigailėti, nebijoti. Tai didelis ir rimtas darbas su savimi.
Atėję į bažnyčią ir pasimeldę, nedirbę su savimi, tik apgailestavę dėl savo elgesio tikisi stebuklo. Tai problema.

Iš kur eina neapykanta vaikams?

Paaiškinsiu procesą etapais. Pirmiausiai siela praranda vienybę su Dievu. Mes gyvi tik dėka dieviškos energijos. Ją gaunam tik per vienybę su Dievu, per meilę Jam.

Klausimas: „ O kaip gyvūnai?“ Jie neturi religijos, kaip jie išreiškia meilę Dievui?

Jie taip pat išreiškia meilę Dievui. Kai gyvūnas miršta, kai yra kritinėje situacijoje, kai skauda, kai vyksta irimas – atspirties taškas išeina iš kūno, keliamas į amžinybę. Tai ir yra pasąmoningas meilės Dievui stiprinimas. Ir tai sustiprėja būtent tuomet, kai yra skausmas, vyksta irimas. Gyvūnų pasaulyje pastoviai žūtis yra šalia, skausmas, pažeminimas. Iš dešimties gepardo patelės palikuonių išgyvena vienas. Tai normalios sąlygos gyvūnų pasauliui. Ir žmogus, būdamas gyvūnu, eidavo per pastovias mirtis, skausmus, nelaimes, ligas, pažeminimus. Šitas mechanizmas vertė tikėti Dievu. Baigėsi karai, žmonija įgavo stabilumą. Tai, ką gyvūnai darė priversti, žmonės turėtų daryti geravališkai, bet žmonės to nesupranta. Ir rezultate kas gaunasi? Gyvūnas pradeda laimėti. Tam, kad laimėtų dieviškumas, mes turime stipriau siekti Dievo.

Liga, karas, mirtis pasąmoningai mus verčia galvoti apie Kūrėją. Jei nėra ligų, kančių, mirties – mūsų pastangos turi padidėti keliskart. Deja, matome priešingą procesą. Jei siela praranda meilę Dievui – tai pirmas žingsnis į degradaciją. Mažiau meilės, mažiau energijos, nes meilė – energija. Jei nesilenkiame Dievui, lenkiamės artimam žmogui. O jis mums negali duoti energijos.

Tam, kam mes turime lenktis – turi būti amžina ir maitinti mus energija. Lenkiamės mylimam žmogui, laimės iš jo negaunam ir prasideda pretenzijos. Koks pirmas rodiklis, kad lenkiamės mylimam žmogui? Negalime tverti skausmo. Tai, kas dieviška – amžina, o tai, kas žmogiška, suyra. O kai mes norime priimti žmogišką – jis ardo ir ardys. Lenkimasis žmogui visada bus susijęs su netveriamu skausmu. Jeigu žmogus negali priimti sielos kančios – pirmas požymis, kad jis prarado meilę Dievui ir lenkiasi mylimam žmogui. Prisirišimas prie jo, prie malonumų, kuriuos jis suteikia, negalėjimas kęsti skausmo ir taip toliau.

Visi etapai: meilės Dievui praradimas, lenkimasis mylimam žmogui, baimė jį prarasti, neapykanta, kai jis įžeidė, pavydas (gal numirs, paliks, išduos).

Prie ko veda tokia agresija?

Ligos, skyrybos ir t.t. Kuo stipriau žmona prisiriša prie mylimo žmogaus, kuo labiau ji pamiršta apie Dievą… Kuomet mes pamirštame apie Kūrėją? Kai labai daug energijos atiduodame savo norams. Kai žmogus pernelyg daug valgo, pernelyg žavisi seksu, per daug paniręs į žmogiškus pasitenkinimus – tuo greičiau praranda ryšį su Kūrėju.

Kuo daugiau moteris koncentruojasi į seksą – tuo sunkiau priims išdavystę, išsiskyrimą. Eina neapykanta tam, kuris nuskriaudė. Kuo stipriau moteris nekenčia vyro – tuo stipriau nekenčia jo vaikų. O tai jos vaikai. Praktiškai visada neapykanta vyrui pereina į neapykantą savo vaikams. Silpniau, stipriau, bet tai dėsnis. Paskui neapykanta krypsta į save ir pradeda veikti susinaikinimo, irimo programa. Tai dėsnis. Mačiau tai tūkstančius kartų.
Pirmiausiai reikia atleisti visiems tiems, per kuriuos duotas valymasis.

Antras žingsnis – suvokti kodėl jūs atleidžiate. Atleidžiate, kad išsaugotumėte meilę. Tai laimės pojūtis, kai jus skaudina. Turite sugrįžti į praeitį ir suprasti to kas įvyko dieviškumą, Kūrėjo valią, jėgą, kuri gelbėja jūsų sielą. Žmogus čia ne prie ko. Kai pajusite laimę tame, kas jus skaudino – dings pretenzijos kitiems ir sau.
Kitaip – mechanizmas veikia ir neapykanta vyrui yra virtusi neapykanta vaikui. Eina susinaikinimo programa. Neatleista situacija ir toliau iššaukia agresiją.

Atleidus vyrui, reikia atleisti ir sau. Paleisti visas pretenzijas bet kam. Kai žmogus nepatenkintas savimi – tai lėta savižūdybė. Žmogus mano, kad yra kaltas dėl visko. Tai ženklas „aš turiu būti sunaikintas“. Kai aš ką nors kaltinu – pasąmoningai linkiu jam mirties. Kai kaltinu save – pasąmoningai linkiu mirties sau.

O KĄ DARYTI?

Energija turi būti naudojama ne griovimui, o kūrybai. Jeigu jums nepatinka žmogus, situacija – keiskite. Bandykite ne kartą, o šimtą. Nepatinka žmogus – auklėkite jį. Nepatinka situacija – keiskite ją. Nepatinkate pati sau – keiskite save. Energija turi būti naudojama taip, kad pasaulis eitų geryn. O jei jūsų energija naikina pasaulį – ar galite jūs būti sveika?

Jeigu viskas yra Dievas – tai mylėti turime viską. Jei mums kas nepatinka – energija turi eiti į auklėjimą, bet ne į naikinimą. O kai koncentuojamės į „aš nelaiminga, man gyvenimas klostosi nekaip, mane vaikystėje mažai mylėjo“ – tuomet prasideda problemos.

Jei skiriatės su vyru – tai irimas, praradimas. Reikia teisingai suvokti. Tai būtina auka. Jei jūs geravališkai aukojate – bus auka. Jei iš jūsų atėmė – tai priverstinė auka. Jeigu jūs tai priėmėte, pamatėte tame dievišką valią – tai auka. Jei praradimo negalite priimti, jumyse kyla gailestis, nusiminimas, neapykanta – aukos nebus. Ir vėl bus priverstinė auka, ir vėl. Tol, kol neišmoksite priimti. Kuo daugiau bus neapykantos, pretenzijų, gailesčio, nusiminimo – tuo daugiau problemų turėsite. Nesugebėjote paaukoti – duos kitą galimybę. Anksčiau ar vėliau sugebėsite.

Moteris sako „beprotiškai myliu savo dukrą“ – reiškia ji beprotiškai myli ir savo vyrą. Tarp vyro ir moters turi būti tam tikras atstumas. Pirma mylim amžiną, o paskui tai, kas praeina.
Negalima švarką mylėti labiau, nei žmogų. Pirmiausiai žmoguje mylime Dievą, o paskui visa kita.

Jei po skyrybų norite ką nors padaryti savo vaikui, kaip nors pakenkti jam fiziškai – tai metų metais kauptų pretenzijų vyrui pasekmė. Baimė jį prarasti, pavydas, neapykanta, liūdesys. Visa tai – agresija, nukreipta prieš meilę. Kuo stipriau kovojam su meile – tuo stipriau „priaugame“ prie to, prie kurio mes prisirišę.

REIKIA PALEISTI PRISIRIŠIMUS. Koncentruotis į meilę, priimti visus netekties momentus. Visas nuoskaudas, išdavystes, viską.

Mergaitė – materialaus pasaulio, o berniukas – dvasinio pasaulio simbolis. Kad gimtų berniukas reikia dvasinio žeminimo. Todėl prasideda problemos iki neištikimybės. Ateina galas visoms viltims. Tai situacija susijusi su būsimu kūdikiu. Tai normalu. Daugelis moterų nesupranta, kad bet kuri situacija, kuri su mumis vyksta – dėsninga, susiję su mūsų būsena, vyksta tai, ko mums reikia ir tam, kad plėstųsi meilė Dievui. Ir jeigu mes tai suprantame ir jaučiame – suvoksime, kad Kūrėjas mums padeda, mūsų trūkumai įgyja vertę. Ir tuomet mes praeiname tuos išbandymus, kurie mums reikalingi. Jei mes tvirtiname, kad pasaulis chaotiškas, kad viskas atsitiktinumai – įvyksta katastrofa. Kuo daugiau išgyvenimų jums duoda prieš pastojimą – tuo labiau jus valo. Turite daugiau galimybių išvalyti savo sielą ir pagimdyti harmoningą vaiką.

Jei žmogus negali priimti valymosi – gimusi agresija reiškiasi keliomis pozicijomis: agresija sau arba agresija kitiems. Agresija kitiems gali įgauti dvi formas: staigus noras kam nors suduoti, ką nors bakstelti peiliu – tai pavydas; jeigu norisi įžeisti, sumenkinti – puikybė. Jeigu jūs negalite išgyventi sielos skausmo, tai agresija eina dviem srovėmis: arba į kūną – pavydas, arba į dvasią – puikybė. Ir tas, ir tas yra rezultatas negalėjimo išgyventi sielos skausmo, nemokėjimo mylėti rezultatas.

Meilė – tai galimybė kitą padaryti laimingu, pirmiausiai. Galimybė rūpintis, atiduoti, galimybė jaustis laimingu, nes tai – jausmas sieloje.

Daugeliui žmonių meilė tuomet, kai mylimas žmogus tave myli, kai jis duoda, kai laimė iš jo eina, kai jis rūpinasi, kai jis teikia malonumus. Jaučia malonumą vien dėl to, kad jis gražus, yra su manimi, turtingas. Ir daugelis moterų tokiuose santykiuose gimdo ligotus vaikus, jaučia jiems agresiją.

Ką reiškia neapykantos ir prakeiksmo žodžiai vaikui? Kad gimtų sūnus – reikia žeminti puikybę, dvasią. Reikia žeminti ateitį, neteisybė, svajonės dūžta. Jei moteris viso to nepriima – kūdykyje sustiprėja puikybė. Ir moteryje ji taip pat sustiprėja. Ypač esant puikybei atsiranda prakeiksmai, neapykanta. Moteris negali priimti dvasios pažeminimo, vienu metu eina ir pavydas, ir puikybė.

Kodėl nelaisvėje patelės užmuša arba suėda savo vaikus? Arba nenori maitinti? Tą visi žino. Kartais tai būna ir natūraliose sąlygose. Kodėl kartais patelės atsisako savo vaikų arba juos žudo? Supratau, kad viskas labai paprasta. Jei patelė neteisingai elgėsi, jei ji buvo labai agresyvi patinui – susikaupė agresija prieš meilę. Tuomet vaikas gauna padidėjusios agresijos ir jame sustiprėja susinaikinimo programa. Subtiliame lygmenyje jis negyvybingas. Vilkė, tigrė tai jaučia ir nenori jo maitinti, nes jis viduje nepajėgus išgyventi.

Kas vyksta nelaisvėje? Nelaisvėje gyvūnas negali atiduoti energijos. Energija susijusi su meile. Kuo labiau realizuojame save – tuo daugiau energijos turime, tuo labiau gyvybiškesni. Nelaisvėje gyvūnai, pirmiausiai, mažai juda ir vyksta degradacija, pradeda veikti susinaikinimo programa. Kai gyvūnas negali realizuoti savo energijos, kai vištos sėdi nejudėdamos paukštyne – žmogus su jų mėsa gauna susinaikinimo programą.

Šiuolaikinė civilizacija atvedė iki to, kad keičiame gyvūnų gyvenimo ritmą, keičiasi jų energetika. Griaudami jų likimą turime už tai „susimokėti“. Mes griauname save per jų energetiką.

Tai štai, kai gyvūnas yra nelaisvėje, mažai juda, krinta energetika ir visa tai virsta susinaikinimo programa. Šitą susinaikinimo programą gauna vaikai ir patelės nenori jų maitinti. Gyvūnas nesuvokdamas palaiko natūralų evoliucijos mechanizmą – išgyvenimą. Jei nepalankūs gyvenimui palikuoniai augtų – žūtų populiacija.

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno?

Tuo, kad jis gimdo tiek pat nepajėgių gyventi palikuonių, bet per religiją, meilę, tikėjimą, pokyčius savyje jis tai įveikia. Jis gali atiduoti energiją per sielą: gali aukoti, gali atleisti, gali kurti. Visa tai padeda įveikti susinaikinimo programą ir dirbti vardan gėrio, išgelbėjimo. Gyvūnai tokios galimybės neturi. Ir motinose, kurios nekenčia savo vaikų, veikia tas pats gamtos mechanizmas.

Baisėtis tuo neverta. Įsijungia sunaikinimo mechanizmas tiems vaikams, kurie pilni „nuodų“ – pilni agresijos ir praradę daug meilės energijos. Tokius vaikus išgelbėti galima per save. Reikia išmokti aukoti, mylėti, rūpintis, priimti situaciją, atgaline data teisingai nugyventi gyvenimą. Ir kai tai padarysite – bus realūs pokyčiai.

Jei jums kyla agresija vaikui – tai ir vaiko problema, vaikas taip pat savyje turi agresijos, bet ji atėjo per jus. Todėl permainas pradėkite nuo savęs. Tris metus iki pastojimo mūsų santykis su pasauliu stipriai veikia ir formuoja vaiko emocijas subtiliame plane.

Pastojimo metu vyksta įdomūs dalykai. Kūdikis mokosi konfliktuoti nuo antro mėnesio. Kai tik atsiranda rankutės – prasideda situacijos kontrolė. Vaikas atidžiai stebi kaip mama moka konfliktuoti. Su kuo ji eina į konfliktą, naikina save ar kitus. Jau vyksta sąveika. Ypač penktame mėnesyje, kai vyksta susivienijimas su pasauliu. Jei motina netinkamai elgiasi – gali pagimdyti dvasinį invalidą. Ir įveikinėti tą problemą reiks labai ilgai.

Nepakanka skaityti knygas ir suprasti. Tikrasis suvokimas vyksta tuomet, kai nuo minčių pereiname prie pajautimų. Ir jei sunkiai einasi – ko stebėtis? Normalu. Bet vyksta. Anksčiau žmogus net neįtarė, kad gali pakeisti savo vaiko likimą ir jo charakterį.

Moteris depresijoje nedamylėdavo vaiko, o paskui neapykanta perėjo jai pačiai. Paskui išeidavo iš proto arba susirgdavo ir mirdavo. O dabar moteris turi galimybę suvokti, kad gali išgelbėti savo vaiką ir tai, kad procesas lėtas – dėsninga. Jeigu jūs daug metų gyvenote neapykantoje, nemokėjote atleisti ir dabar norite per vieną mėnesį viską gauti iškart, kad visos problemos dingtų, sveikata atsirastų ir visa kita. Visi nori gauti greitai ir iškart. O tai, kad jie spjaudė ant visų ir griovė dešimtmečius žmogus nenori priimti. Kažkokia tai elementari teisybė turi būti.

Kodėl dažnos skyrybos? Moterys paprasčiausiai pyksta ant vyro. Moteris smerkia vyrą. Atsiranda moralinio pranašumo jausmas: jis toks, anoks… Pranašumo jausmas ir gimdo agresiją. Jei neturiu pranašumo jausmo, esu vienyje su kitu, noriu padėti kitam žmogui. Jei turiu pranašumo jausmą – nutrūksta vienybės jausmas ir tuomet atsiranda smerkimas, neapykanta, nes manome, kad jis – tai ne aš.

Meilė verčia jausti vienybę. Pranašumas – meilė prarasta. Ypač kai moralinis pranašumas. Nuo to viskas ir prasideda. Taip moteris „kuria“ įsiskaudinimus ant vyro. Duoda per vyrą išsivalymą, kad ji gelbėtų vaiką, o ji dar daugiau „puola“ į pretenzijas ir viskas. Vaikas didina jos programą ir nėštumo metu vaikas jau nekenčia savo tėvo ir žudo jį.

Vienas vyras galėtų susitvarkyti su žmonos agresija, bet kai jį žudo nuosavas vaikas (o nuo vaikų pasislėpti mes negalime) – tada jis arba miršta, arba išeina iš šeimos. Ir todėl galybė skyrybų, kai vyrai nenori mirti, būti nužūdytais jų pačių vaikų. Štai ir viskas. Todėl dažnai išoriškai saviems vaikams tėvas reiškia agresiją. Vyras intuityviai jaučia, kad jį žudo ir jis palieka šeimą.

Kad nebūtų skyrybų, jų sumažėtų – reikia išmokti teisingai priimti bet kokią problemą. Iki nėštumo ir pastojimo metu teisingai elgtis su vyru, suprasti, kad jei jis jus įžeidė – tai priežastis jumyse. Jūs jį išprovokavote tam.

Pirmiausiai reikia auklėti save. Jeigu jūs galite auklėti save, tai galėsite auklėti ir vyrą. O jeigu jūs pati negalite savęs auklėti – kaip jūs auklėsite kitą?
Лазарев С.Н.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s