Varnas ir rožė

Gyveno kartą varnas. Juodas, didelis, su maža, pajuodusia širdimi. Mito jis dvėseliena, vogdavo mažylius iš paukščių lizdų. Susitikęs su gentainiais mėgdavo piktai apsižodžiuoti. O jei nieko ginčui tinkamo nesutikdavo, tupėdavo ant šakos aukštai medyje ir piktai karkdavo ant vėjo, saulės, debesų ar bet ko kito, ką matydavo šalia savęs.

Vieną vėlyvą pavasarį, ieškodamas ko nors užkąst, skrido jis pro vienišą sodybą. Varno žvilgsnį patraukė neišvaizdus krūmas, visas padengtas dygliais.

– O! – džiaugsmingai sušuko jis, – Kas tu? Matau, nors mudviejų kūnai skiriasi – tu augalas, o aš paukštis, tačiau sielos giminingos!
– Aš – Rožė, – prisistatė neišvaizdusis krūmas. – Kodėl nusprendei, kad mudviejų giminingos sielos?
– Na, tavo kūnas visas padengtas dygliais, vadinasi tu mėgsti durti, žeisti ir skaudinti! Visai kaip aš!
– Ne, mielas paukšti, tu klysti, – paprieštaravo Rožė. – Dygius turiu, neneigsiu. Ir, jei kas neatsargiai stvertų man už stiebo, galiu rimtai sužeist. Tačiau mano tikrasis pašaukimas yra žydėti, o ne durti!
– Cha! Žydėti?! – ironiškai prunkštelėjo Varnas. – Ką tu čia bandai apmulkinti? Aš aiškių aiškiausiai matau tavo dyglius, o tas, kuris dygliuotas, tegul ir su tūkstančiais žiedų, pagal prigimtį yra toks pats kaip aš – negailestingas, kerštingas, draskantis.
– Tu tiesiog dar nematei mano žiedų! Atskrisk vasaros pradžioje, tada suprasi, ką turiu galvoj, kalbėdama apie savo pašaukimą skleisti grožį.

Varnas dar kartą pašaipiai sukarkė ir nuskrido savais keliais. Tačiau kartą, jau įsibėgėjus vasarai, prisiminė Rožės žodžius ir, būdamas netoliese, užsuko į sodybą aplankyti to neišvaizdžiojo krūmo.

Atskrido ir amo neteko. Rožė buvo nuostabi, visa paskendusi švelniuose rausvuose žieduose, apgaubta bičių ir kamanių dūzgimo, drugelių sparnų plazdėjimo. Varno maža pajuodusi širdis krūptelėjo ir skaudžiai suspurdėjo. Dar niekados jis nepatyrė tokio keisto jausmo, dar niekados jis nebuvo taip arti to, kad susižavėtų kuo nors tikrai gražiu. Užtat jis puikiai mokėjo pavydėti ir pykti. Pyko ant kitų varnų, kai tie ginčų metų parinkdavo skaudesnį žodį, pavydėjo, kai anie puotos dvėselienoje metu nugriebdavo sultingesnį kąsnį. Tačiau žavėtis grožiu Varnas nemokėjo ir, apstulbęs nuo Rožės žiedų trapaus žavesio, apsvaigęs nuo malonaus aromato, jis tučtuojau sutramdė savo virpančią širdį, nuvijo šviesias mintis ir paniro į įprastą ir tokią pažįstamą pagiežą.

– Matau neblogai moki apsimetinėti. – tarė jis Rožei.
– Aš neapsimetinėju, aš tokia esu. – atsakė ji Varnui. – Aš juk tau sakiau, mano prigimtis yra žydėti!
– Tu gali apgauti patiklius naivuolius, kurie nematė tavo dyglių. Tačiau manęs neapmulkinsi savo plazdančiais žiedlapėliais. Aš žinau tavo prigimtį, žinau, kas tu! Tu, tokia pati kaip ir aš, tik bandai apsimesti tuo, kuo nesi, nebuvai ir niekados nebūsi! Vietoj to, kad švaistytum savo jėgas žydėjimui, geriau jau augintumeisi ilgesnius ir aštresnius dyglius, kitaip tariant, darytum tai, kas tau priklauso pagal prigimtį!
– Nežinau kaip tau dar kitaip paaiškinti, tačiau mano prigimtis yra ne durti, o žydėti!
– Nagi nagi, pažiūrėsiu, kuo čia baigsis šis tavo eksperimentas, – paniekinančiai nusikvatojo Varnas ir nuskrido.

Nuo tos dienos Varnas vis atskrisdavo į netoli sodybos augančią retą giraitę ir, nutūpęs aukštai ant šakos, stebėdavo Rožę. Akylai sekė, kaip jos žiedus lankė bitės ir drugeliai. Jo širdyje vis labiau kunkuliavo pyktis ir pagieža. Nebe apsikęsdamas nuo to, anot jo, apsimestinio grožio, net apsunkęs nuo emocijų, Varnas vangiai plasnodavo šalin ir, ką be sutikęs, vis pajuokiančiai krankdavo apie spygliuotą Rožę, kurios, matote, prigimtis ne durti, o žydėti. Tik pamanykit!

Ilgainiui Varnas pastebėjo, kad Rožę lanko ne tik plaštakės ir kamanės, bet dar ir žmogus, kuris vis nuskindavo tai vieną, tai kitą jos žiedą. Paskui paukštis pastebėjo dar kai ką – amarus ir kitus kenkėjus, kurie susispietę į būrius graužė Rožės trapiuosius žiedlapius. Varnas buvo patenkintas, jo teorija pasitvirtino! Šiame žiauriame pasaulyje išgyvena tik tie, kurie moka durti, o ne žydėti! Tačiau Rožė leido vis naujus ir naujus pumpurus, kurie švelniai skleidėsi ir svaigiai kvepėjo.

Taip nejučia prabėgo vasara. Atėjo ruduo. Rožė žiedų vietoje užaugino dideles raudonas uogas ir vis dar atrodė nuostabiai. Artinosi žiema.

Kartą atskridęs Varnas pamatė kaip žmogus negailestingai karpo Rožės šakas. Paukštis suko ratus danguje, stebėjo genimą Rožę ir skardžiu balsu pikdžiugiškai karksėjo. Žmogus Rožę stipriai nugenėjo, palenkė ją ir prismeigė prie žemės. O galiausiai apklojo eglių šakomis.

– Cha! Aš taip ir žinojau! Aš buvau teisus! – džiūgavo Varnas. – Rožės prigimtis durti, o ne žydėti! Jei ji, naivuolė, būtų tai anksčiau supratusi, nebūtų eikvojusi jėgų žiedams, o verčiau jau užsiauginusi tankius, ilgus, stiprius, aštrius dyglius, kad joks žmogus neišdrįstų jos šitaip nukarpyti, nulenkti, prismeigti prie žemės, o paskui palaidoti po eglišakiais, kad toji net negalėtų atsitiesti. Štai! Viskas, ko Rožė pasiekė visą vasarą taip uoliai žydėjusi ir kvepėjusi, yra tik tai, kad jos daugiau niekas nebematys, nes ji pradingusi amžiams! Gerai, kad aš atsilaikiau, kad nesidaviau apmulkinamas ir nepatikėjau tuo jos grožiu! Tik jėga yra vertinga, tik pyktis mus varo į priekį! Ir kas nepasirūpina pats savim, tuo niekas kitas neapsaugo!

Varnas nuskrido sau ir niekada nebe sugrįžo į sodybą. Todėl jis niekados nesužinojo, kad atėjus pavasariui žmogus nudengė Rožę, atsargiai nukarpė nušalusias šakeles. Varnas niekados neatskrido, todėl nepamatė, kad vasarą Rožė vėl visa skendėjo apsipylusi švelniais žiedais, svaigaus aromato, bičių, kamanių dūzgesio bei plaštakių sparnelių plazdėjimo apsupty.

Vardan Taikos

Žygiuoja keliu karys, kardas jo išgaląstas, protu nusiteikęs kovai. Jis sutinka Meistrą ir jo mokinį. Meistras klausia:
– Sūnau mano, kur tu keliauji su tokiu nepalenkiamu ryžtingumu?

Karys atsako:
– Priešas užpuolė mūsų žmones. Jis nugriovė du pačius aukščiausius mūsų pastatus ir nusinešė mūsų taiką. Aš einu nugalėti priešą ir grąžinti taiką!

Meistras sako:
– Sūnau mano, jei priešas prievarta atėmė taiką, kaip galima didele prievarta taiką gražinti?

Karys pareiškia:
– Kito kelio nėra. Kai priešas bus sunaikintas, taika grįš!

Meistras atsako:
– Sūnau mano, aš jaučiu, kad tavo širdis sunerimusi. Ji prisipildžiusi pykčiu ir neapykanta priešui. Ar įmanoma pykčiu ir neapykanta gražinti taiką?

Karys sako:
– Priešas iššaukė pyktį. Kai tik priešas bus sunaikintas, neapykanta dings ir taika atsistatys!

Ir vėl Meistras mėgina:
– Sūnau mano, jei priešas iššaukė tavyje pyktį, tai tas priešas, ko gero, valdo tavo vidinį pasaulį. Gal būt tau reiktų nugalėti priešą viduje, prieš imantis kovoti su išoriniu priešu? Gal būt tau reiktų atrasti taiką širdyje, prieš mėginant nešti taiką žmonėms?

Karys pareiškia:
– Aš neatgausiu taikos tol, kol priešas nebus sunaikintas! – ir neatsisukdamas nužygiuoja toliau. Meistras švelniai nusišypso ir tęsia kelią.

Jo mokinys sušunka:
– Meistre, jis nesuprato tavo išminties ir keliauja į savo pražūtį. Kaip tu gali būti toks abejingas? Pasivykim ir išgelbėkim jį nuo paties savęs!

Meistras atsako:
– Mano brangiausiasis mokiny, jei aš pamokslauju apie vidinį pasaulį, kaip aš galiu leisti, kad jis būtų pažeistas to, kas atmeta mano žinią! Be to, tuomet, kai jo kūnas gali žūti, jo siela gyvens toliau. Kada nors jai įgris mėginimai nešti taiką, kovojant su išoriniu priešu. Ji aptiks priešą viduje ir tai neišvengiamai taps vidinio pasaulio šaltinio atradimu. Tuo metu, kai mes galime mėginti padėti kitiems išmokti jų pamokas, mes negalime to daryti jėga. Taikos neįmanoma atkurti jėga. Konfliktas – tai taikos nebuvimas. Neįmanoma atkurti taikos, pašalinant konfliktą. Išorinį pasaulį galima atkurti tik per vidinį pasaulį. Vienintelis kelias nešti taiką – tai būti taikiu visur, kur tos taikos nėra. Pradėk nuo savęs, mano brangiausiasis mokiny!

Iš K. Michael knygos „Jėzaus koanai”

SĄRAŠAS, KURIS IŠGELBĖJO MANO GYVENIMĄ

Laikiausi iki paskutinio. Bet atėjo diena, kai mano jėgos išseko ir, kai tik vyras išėjo į darbą, susirinkau daiktus, pasiėmiau 14 mėnesių sūnelį ir išėjau iš namų. Tie metai buvo vieninteliai, kai mes gyvenome viename mieste su mano tėvais. Akivaizdu, kad galimybė pabėgti pas tėvus palengvino mano sprendimą palikti Bilą…

Užsiverkusi ir supykusi nuėjau su mama į virtuvę. Ji laikė vaiką, o aš verkdama teisinau savo poelgį. Mama įpylė kavos ir pasakė, kad ji su tėvu padės man. Su palengvėjimu atsidusau, kai supratau, kad tėvai mane palaiko.

– Bet prieš paliekant Bilą tu turi kai ką padaryti,- pasakė mama.
Ji paguldė jau miegantį mano sūnų, paėmė popieriaus lapą, parkerį ir padalino lapą į dvi dalis. Kairėje pusėje paprašė surašyti viską, ką Bilas daro ne taip, dėl ko gyvenimas su juo neįmanomas. Pažiūrėjus į padalintą lapą, maniau, kad dešinėje mama paprašys surašyti visus teigiamus Bilo bruožus. Bet aš buvau įsitikinusi, kad neigiamų savybių sąrašas bus žymiai didesnis ir su įkvėpimu ėmiau rašyti kairėje lapo pusėje. Negailėjau nei lapo, nei rašalo. Norėjosi kuo greičiau ant popieriaus išguldyti mano nepakenčiamo vyro portretą. Kairėje pusėje parašiau:

Niekuomet nesusitvarko savo daiktų.
Nekalbus, tylenis.
Apie visus jo planus ir sprendimus sužinau paskutinė.
Užmiega cerkvėje.
Šnirpščia nosimi ir raugėja prie stalo.
Niekada nenuperka vertingų dovanų.
Rengiasi nerūpestingai ir nemadingai.
Tinginys, nepadeda namų ruošoje…..

Sąrašas užėmė visą puslapio kairę pusę. Savybių išvardinau daugiau, nei reikia įrodyti, kad su tokiu vyru negyventų nei viena moteris. Ir su pasitenkinimu paklausiau mamos:
– O dabar, manau, tu paprašysi parašyti gerąsias Bilo savybes?
– Ne, – pasakė ji, – aš jas ir taip žinau. Prie kiekvienos, kairėje esančios eilutės, parašyk savo atgalinę reakciją. Tai, kaip tu elgiesi.
Ši užduotis buvo kur kas sunkesnė, nei aprašyti geras Bilo savybes. Aš lengvai galėjau aprašyti kelias geras Bilo savybes, bet niekuomet negalvojau apie save pačią. Žinodama, kad mama neatstos, pradėjau rašyti.

Pykau, rėkiau, įsiskaudinau.
Man buvo gėda būti šalia jo.
Vaidinau „kankinę“, žaidžiau su jo jausmais ir reikalavau gailestingumo.
Norėjau būti ištekėjusi už ko nors kito.
Nekalbėjau su juo, užsisklęsdavau savyje ir baudžiau jį tylėjimu.
Aš maniau, kad buvau per gera Bilui, kad jis nevertas manęs.
Sąrašas atrodė bus be pabaigos. Kai aš prirašiau visą stulpelį, mama paėmė lapą, žirkles ir perkirpo lapą per pusę. Kairiąją lapo pusę ji išmetė į šiukšlių dėžę, o dešiniąją padavė man.

– Beke, – pasakė ji,- neškis šitą sąrašą namo. Pagalvok šiandien apie savo elgesį. Pasimelsk. Tegul vaikas šiandien lieka pas mus. Jei padarysi ko prašau ir vis dar norėsi palikti Bilą – mes su tavo tėvu padarysime viską, ką galėsime, kad padėtume tau.
Plika tiesa

Palikus sūnų ir daiktus, grįžau namo. Sėdėjau ant lovos su savo lapo puse. Sunku buvo patikėti, bet mano poelgiai atrodė pasibaisėtini. Prieš mane buvo sąrašas su menkais, gėdingais, griaunančiais santykius poelgiais.
Kelias valandas prašiau Dievo atleidimo. Prašiau jėgos, vedimo ir išminties toms permainoms, kurios turėjo įvykti manyje. Aš meldžiausi toliau ir supratau kokia nepakenčiama buvau. Man net sunku buvo prisiminti Bilo nusidėjimus. Ten nebuvo nieko nepadoraus ar baisaus. Mano širdis tiek susvetimėjo ir apako, kad aš nustojau pastebėti jog buvau apdovanota tikrai geru vyru – ne idealiu, bet geru.

Prisiminiau, kaip prieš penkis metus prisiekiau Bilui. Prisiekiau mylėti jį ir sveiką, ir sergantį. Būti su juo ir džiaugsme, ir liūdesyje. Visa tai prisiekiau prieš Dievą, savo šeimą ir draugus. Bet, nežiūrint mano priesaikos, aš buvau pasiruošusi jį palikti šį rytą dėl kasdienių nereikšmingų susierzinimų.
Aš nuvažiavau atgal pas tėvus. Jaučiausi žymiai geriau. Dabar jaučiau gyvenimą kitaip, ramiau ir su dėkingumu.

Pasiimdama sūnų, net išsigandau, kad galėjau tragiškai pakeisti ir jo gyvenimą. Dėl savo smulkmeniško priekabumo ir padidinto jautrumo sūnus galėjo prarasti galimybę kasdien bendrauti su savo tėvu.
Aš greitai padėkojau mamai ir išskubėjau, kad suspėčiau iki Bilo grįžimo namo. Grįžau namo, išpakavau daiktus ir laukiau jo.

Naujas požiūris
Aš norėčiau pasakyti, kad Bilas pasikeitė, bet tai ne taip. Jis gyveno, kaip gyvenęs, darė viską kaip daręs. Pokyčiai įvyko manyje. Nuo tos dienos pajutau atsakomybę ne tik už savo poelgius, bet ir už savo reakcijas į Bilo veiksmus.

Lape parašiau: Bilas miega cerkvėje. Ir kai tik jis pradėdavo snausti, aš negalėdavau nusilenkti Dievui ir priimti Jo Žodžio. Taip dažnai galvojau apie vyrą, kad jis nedvasingas, grubus ir nesidomi pamokslais ( o pamokslus sakydavo mano tėvas!). Cerkvėje aš pamiršdavau apie tai, kad Bilas apskritai negalėdavo ilgai išbūti budrus sėdėdamas. Aš tik tai ir dariau, kad akcentuodavau jo nepagarbą Dievo tarnystei. Jis snaudė, o aš visa „virdavau“. Sėdėdavau ant suoliuko ir jausdavausi įžeista ir pažeminta. Stebėdavausi kaip aš galėjau ištekėti už tokio vyro, kuris daro man gėdą visų cerkvėje esančių žmonių akivaizdoje. Aš buvau įsitikinusi, kad jis nenusipelnė tokios dvasingos kaip aš žmonos.

Bet po pamąstymo maldoje nuo mano akių nukrito uždanga ir aš galėjau pamatyti save tokią, kokia buvau iš tikro. Man buvo gėda, kad išdidumas atskyrė mano sielą nuo paties brangiausio ką turėjau, nuo tarnystės Dievui. Iš tiesų problema buvo ne mano vyras, problema buvo manyje.

Su praregėjimu į mano gyvenimą atėjo permainos. Dabar, kai Bilas pradėdavo snausti cerkvėje, aš atitraukdavau savo žvilgsnį nuo jo, nuo savęs ir susikoncentruodavau į Dievą. Aš pilnai atiduodavau save maldai ir padėkai. Manęs nebedomino kas vyksta aplink. Aš žinojau, kad esu atsakinga tik už savo širdį, todėl visas savo jėgas ir dėmesį nukreipiau į tai, kad priartėčiau prie malonės sosto. Stulbino tai, kad po to, kai aš pradėjau susikoncentruoti į Dievą, o ne į Bilo trūkumus – prasidėjo permainos. Pyktis, susierzinimas ir apmaudas virto džiaugsmu, taika ir meile.

Greitu laiku Bilas pastebėjo manyje įvykusias permainas. Kartą pietų metu jis pasakė: „Aš pastebėjau, kad tu tapai džiaugsmingesne cerkvėje. Tai gerai, nes aš jau galvojau, kad tau nepatinka pamokslininkas“. Instinktyviai norėjosi išsakyti jam kiek kartų jis sugadino tarnystę Dievui, bet aš tiesiog priėmiau jo žodžius ir nebekomentavau.

Perrašytas sąrašas
Daug kartų per paskutinius metus perrašinėjau savo sąrašą. Aš prašiau Dievo atleisti už mano egoizmą ir išdidumą ir prašiau išminties.
Po 15 metų, kai Bilui buvo 49 metai, medikai diagnozavo Alzheimerio ligą. Jis turėjo palikti darbą. Visi namų ir finansiniai rūpesčiai užgriuvo ant mano pečių. Daug dienų ir naktų virto nerimu. Su sūnumi stebėjome kaip Bilas atkakliai kovojo už gyvenimą. Jo optimizmas ir ištvermė įkvėpdavo mus.
Mes iš visų jėgų laikėmės tikėjimo, kad jo gyvenimas Dievo rankose. Mums tai buvo paguoda, nes aiškiai suvokėme savo bejėgiškumą. Ieškojome atsakymų Biblijoje. Klausėme kodėl? Mūsų širdis pripildydavo tai skausmas, tai beviltiškumas, tai liūdesys. Bet nežiūrint pergyvenimų audros, nenustojome ieškoti Dievo pasaulio, kuris aukščiau už bet kokį suvokimą.

Gailiuosi, kad taip dažnai nesuvaldydavau savęs, kad Bilo padėtis sutrikdydavo mano vidinę pusiausvyrą. Tuo metu man neužtekdavo kantrybės, nors ir žinojau, kad Bilas nieko nedaro, kad sunkintų mano gyvenimą. Su laiku supratau, kad į visus Bilo veiksmus turiu atsakyti dieviška meile. Aš prašiau Dievo, kad jis Bilą mylėtų per mane, nes aš nemokėjau jo taip mylėti, kaip myli Dievas.

Daug kartų dėkojau Dievui už savo mamą, kuri buvo mano dvasinis lyderis. Tikriausiai ne kartą ji norėjo išbarti mane ar pasakyti savo nuomonę apie mano nevykusį elgesį. Bet vietoje to ji padėjo man surasti tiesą, kuri išgelbėjo patį brangiausią – mano santuoką. Jei nebūčiau išmokusi reaguoti kaip žmona į nedideles Bilo problemas – nebūčiau sugebėjusi teisingai priimti tų sunkumų, kurie dabar aplankė mūsų šeimą.

Kartą sūnus grįžo namo ir paklausė: „Mama, ką darysim, jei vieną dieną tėtis mūsų neprisimins?“. Aš atsakiau: „Mes jį prisiminsime. Mes prisiminsime vyrą ir tėvą, kuriais jis buvo. Mes prisiminsime visa tai, ko jis mus išmokė ir kaip stipriai jis mus mylėjo“.
Po to, kai sūnus išėjo – nusišypsojau. Prisiminiau apie visa tai, ką dėl mūsų padarė šitas žmogus. Ir daugelis iš šių malonių prisiminimų buvo tie, kurie mane siutino ir kuriuos įrašiau į Bilo neigiamų savybių sąrašą prieš daugelį metų…
Bekki Zerbe

Močiutė, paaugliai, laiptinė

Vieno daugiabučio namo pirmame aukšte name gyveno močiutė. Jai buvo 97 metai. Miela, geraširdė senučiukė, visada geros nuotaikos, besišypsanti ir draugiškai nusiteikusi.
Iš pradžių močiutė papuošė palanges gėlių vazonais savo aukšto laiptinėje. Gražu… Bet sekančią dieną gražiausias gėles pavogė.
Kaimynai nusprendė įtaisyti užraktą įėjimo duryse. O močiutė laiptinėje ant sienų pakabino rėmelius su išmintingais posakiais ir citatomis, kurie žadino dvasingumą. Ir ant palangių vėl pastatė gėlių. Jauku.
Laiptinėje pradėjo burtis jaunimas. Močiutė išėjo, pasisveikino ir… pasiūlė jiems vandens ar arbatos. Jie ilgai juokėsi. Išskynė gėles, apvertė rėmelius.
Sekančią dieną močiutė vėl pastatė gėlių, pataisė rėmelius ir padėjo ant palangės knygų. Klasiką. Atėjo paaugliai. Triukšmavo, šurmuliavo.
Močiutė išėjo ir… pasiūlė jiems arbatos ir pačios keptų kvapnių spurgų. Jaunuoliai tiesiog negalėjo atsisakyti. Ir net pasiėmė nuo palangės knygų paskaityti. Gėlių nelietė, rėmelių taip pat.
Sekančią dieną močiutė išnešė į laiptinę plastikinį butelį su vandeniu, kad kiekvienas, panorėjęs pasirūpinti gėlėmis, galėtų jas palaistyti. Ir… naujų knygų.
Vakare atėjo paaugliai, pradėjo triukšmauti ir laistytis vandeniu. Močiutė vėl išėjo į laiptinę, pasiūlė jiems arbatos ir spurgų, pripylė vandens į butelį ir paprašė palaistyti gėles.
Paaugliai pradėjo lankytis laiptinėje kiekvieną dieną, kaimynai pyko ir net iškvietė policiją, bet močiutė pasakė, kad jie atėjo pas ją pasiskolinti knygų, išdalino jas sutrikusiems paaugliams ir palydėjo policiją iki lauko durų.
Laiptinėje atsirado knygų spinta. O šalia skelbimas: “Prašymas! Jei turite namuose įdomių perskaitytų knygų – būkite geri, pasidalinkite. O tie, kas paėmė knygas paskaityti – grąžinkite, kad ir kiti galėtų jas perskaityti.”
Spinta buvo užpildyta knygomis. Gėlės ant palangių atsirado jau visuose aukštuose. Gražūs rėmeliai su citatomis taip pat. O lauko durys vakarais buvo atviros.
Vakare laiptinėje galima buvo pamatyti paauglius, vartančius knygas. Močiutė padėjo ant palangės žibintuvėlius, kad būtų patogiau skaityti. Vaikai susirinkdavo laiptinėje ir uždegdavo žibintuvėlius, todėl laiptinėje buvo šviesiau, nei įprasta…
… Močiutės jau nėra. Jos bute, pirmame aukšte, įkurtas vaikų ir paauglių klubas. Laiptinėje – biblioteka ir daug gėlių ant palangių. O klubo simboliu tapo žibintuvėlis, lyg priminimas apie močiutės širdies šviesą, kuri įžiebdavo kitų žmonių širdžių šviesą./iš int/

Kinų išmintis: Jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi.

Kinų išmintis: Jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi.
Senas ir labai išmintingas žmogus tarė savo draugui:
– Apžiūrėk geriau kambarį, kuriame mes esame ir pabandyk įsiminti rudos spalvos daiktus.
Kambaryje buvo daug rudos spalvos daiktų ir draugas greitai susidorojo su šia užduotimi. Bet išmintingas kinas vėl paklausė:
– O dabar užmerk akis ir išvardink visus daiktus mėlynos spalvos.
Draugas pasimetė ir suglumo:
– Nemačiau nieko mėlyno, nes, dairiausi tik rudos spalvos daiktų!
Išminčius atsakė:
– Atmerk akis, apsidairyk aplink – iš tiesų kambaryje yra daug mėlynų daiktų.
Ir tai buvo tiesa.
Tada senis tęsė:
– Kai tu ieškai kambaryje tik rudos spalvos daiktų , o gyvenime – blogio, tai tu matysi tik juos, tik juos pastebėsi ir į juos labiausiai atkreipsi savo dėmesį. Ir tik jie išliks tavo atmintyje bei dalyvaus tavo gyvenime. Atmink: jei ieškai blogio, tai būtinai jį surasi, o tai kas gera liks nepastebėta

Tėčio laiškas dukrai. Austėja

Mano mama vakar parašė, kad auginti sūnus yra visai kitaip, nei dukras (mat lankėsi pas tėtės seserį, kuri užaugino du sūnus ir, žinoma, kalbėjo apie vaikus, t.y.mus). Aš turiu ir dvi dukras, ir du sūnus. Kol kas tikrai nepastebėjau, kad būtų didelis skirtumas. Ir tada pagalvojau, kas man kelia didžiausią nerimą. Ir supratau, kad man didžiausią nerimą kelia tai, kad daugiau nei pusė moterų apsisprendžia mesti karjerą dėl to, kad vyras galėtų daryti karjerą; kad kas trečia moteris pasaulyje patiria artimiausio žmogaus – savo išrinktojo – smurtą (ir fizinį, ir emocinį); kad daug dažniau, nei vyrai lieka vienišais tėvais, moterys lieka vienišomis motinomis ir dėl to gyvena skurde; kad vis dar yra asilų, kurie rašo, jog reikia “sudominti” vyrą, nes kitaip jis išeis pas kitą ir pan., ir taip jau mažos mergaitės pradeda galvoti, kad ne jos ir ne jų laimė ir ne jų nuomonė yra svarbu gyvenime. Tiesiog. Ir tada prisiminiau vieną vieno tėtės laišką dukrai (beje, tas tėtė yra klinikinis psichologas Dr.K.Flanagan). Pasidalinsiu laiško vertimu (vertimas – laisvas:)), nes jis puikiai atspindi tai, ką norėčiau pasakyti ir aš. Tikiuosi, kad mano dukros jau šiandien girdi šiuos žodžius ir gyvenime jais vadovausis. Nes, žinia, įtaka, kurią mes darome savo vaikams, yra milžiniška, ir sprendimai, kuriuos jie priims užaugę, didele dalimi priklauso nuo to, ką mes darome ir apie ką mes kalbame su jais šiandien.
Mieloji,
Neseniai mudu su tavo mama ieškojome atsakymo į klausimą Google paieškos sistemoje. Pradėjus vesti klausimą į paieškos langelį, Google ‘išmetė’ populiariausias paieškas pasaulyje. Sąrašo viršuje buvo “Ką daryti, kad jis išliktų susidomėjęs”.
Mane tai apstulbino. Peržiūrėjau keletą iš nesuskaičiuojamos daugybės straipsnių apie tai, kaip būti seksualia, kada atnešti jam alaus, o kada – suvožtinį, ką daryti, kad jis jaustųsi protingas ir pranašesnis.
Ir aš supykau.
Mažoji mano, tai nėra, nebuvo ir niekada nebus tavo darbas, kad jis “išliktų susidomėjęs”.
Mažoji mano, vienintelė tavo užduotis yra giliai širdyje – toje nepajudinamoje atstumties, praradimų ir ego vietoje – žinoti, kad tu esi verta dėmesio. (Jeigu dar prisiminsi tai, kad visi žmonės yra verti dėmesio, tai tavo gyvenimo mūšis iš esmės jau bus laimėtas. Bet apie tai parašysiu kitą dieną).
Jeigu tu tikėsi, kad esi verta dėmesio, būsi patraukli pačia svarbiausia šio žodžio prasme: tu pritrauksi vaikiną, kuris geba būti susidomėjęs ir kuris nori praleisti savo gyvenimą investuodamas visą savo dėmesį į tave.
Mažoji mano, noriu tau papasakoti apie vaikiną, kurio nereikia “išlaikyti susidomėjusio”, nes jis žino, kad tu esi įdomi:
Man nerūpi, jei jis dės alkūnes ant stalo – tol, kol jis nenuleis akių nuo tavęs, kai tu šypsodamasi surauki nosį. Ir negalės atitraukti akių.
Man nerūpi, jei jis nežais su manimi golfo – tol, kol jis žais su jūsų vaikais ir mėgausis visais nuostabiais ir frustruojančiais jų panašumais į tave.
Man nerūpi, jei jo piniginė nebus pilna pinigų – tol, kol jo širdis bus pilna meilės tau.
Man nerūpi, ar jis bus stiprus – tol, kol jis duoda erdvės tau parodyti savo vidinę stiprybę.
Man nerūpi, už ką jis balsuoja – tol, kol jis kiekvieną rytą atsibudęs išrenka tave į garbingą namų vietą ir gerbia tave savo širdyje.
Man nerūpi jo odos spalva – tol, kol jis piešia jūsų gyvenimo kartu drobę kantriai, pasiaukodamas, jautriai ir švelniai.
Man nerūpi, koks jo tikėjimas ir ar jis tiki – tol, kol jis vertina visa tai, kas yra šventa ir žino, kad kiekviena gyvenimo akimirka, kiekviena gyvenimo akimirka su tavimi, yra šventa.
Galiausiai, Mažoji mano, jeigu tu sutiksi tokį vyrą, ir aš su juo neturėsiu nieko bendra, mes drauge turėsime svarbiausia, ką galima turėti:
Tave.
Dėl to, kad galų gale, Mažoji mano, vienintelis dalykas, ką tu turi daryti, kad jis “išliktų susidomėjęs”, yra būti savimi.
Amžiams tavimi susidomėjęs vaikinas,
Tėtė.

Ką rinktis – žmoną ar meilužę?

Valerijus Sinelnikovas – žinomas psichoterapeutas, psichologas, homeopatas, autorius unikalių psichologinių metodikų, kurios milijonams žmonių padėjo susigrąžinti savo sveikatą, padidinti gerovę ir pažinti gyvenimo džiaugsmą.

Gimė 1966 m. lapkričio 21 d. tolimuose rytuose Usurio taigoje. Šeimoje, kurioje tėvas buvo raketinių pajėgų strateginės paskirties pareigūnas, o mama dirbo mokytoja mokykloje. Baigė bendrojo lavinimo Simferopolio fizikos ir matematikos mokyklą aukso medaliu. Taip pat Krymo medicinos universitetą – raudonu diplomu. Iš karto po stažuotės baigė homeopatijos ir psichoterapijos mokslus Rusijoje. Įkūrė labdaringą organizaciją „Sveikatos ir laimės mokykla“.

“…Meilės energija pati stipriausia Visatoje. Būtent ji duoda gyvenimą. Šią energiją galima pamatyti, pajusti. Ji pavirsta į Saulės, Žvaigždžių šviesą. Bet ji sklinda tik iš žmogaus neturinčio agresijos, baimės, savanaudiškumo ir kitų griaunamųjų jausmų. Tikra meilė neatsiranda iš žodžių. Bet žodžiai gali paskatinti veiksmus, o veiksmai pažadins jausmus.

Vieno seminaro metu per pertrauką prie manęs priėjo vyriškis ir paklausė:
– Valerijau Vladimirovičiau, ar galiu atimti iš jūsų penkias jūsų brangaus laiko minutes?
– Ne, -pasakiau aš su šypsena,- atimti iš manęs nieko nereikia, tuo labiau laiko.
– Na tada paskolinkite pora minučių.
– Skolon neduodu, – pasakiau aš. – Galiu padovanoti jums keletą minučių, jei jūs taip primygtinai prašote.
– Puiku, – sako jis, – o aš jums padovanosiu savo gyvenimišką situaciją. Galbūt pravers knygai. Aš turiu šeimą. Mes su žmona pragyvenome septyniolika metų. Turime du vaikus. O neseniai aš sutikau kitą moterį ir pamilau ją. Draskausi tarp jos ir šeimos. Niekaip negaliu nuspręsti, ką pasirinkti. Patarkite, ką man dabar daryti?
– O kas jums nepatinka jūsų žmonoje, jeigu veržiatės pas kitą moterį?
– Suprantate, – sako jis, pasirodo ji ne tokia, kaip aš galvojau.
Sąžiningai pasakius aš buvau nustebintas tokiu atsakymu.
– Ką reiškia “ne tokia, kaip aš galvojau”? – paklausiau aš.
– Na, aš galvojau, kad ji metams bėgant sutarps. Taps dar gražesnė ir geresnė. O ji pasidarė suirzusi, nuolatos šaukia, nustojo save prižiūrėti. Vaikšto namuose apsivilkusi nešvarų chalatą. O aš turiu kitokį moters įvaizdį. Moteris neturi būti tokia.
Man pasidarė įdomu.
– O kokia turi būti tikra moteris? Koks jūsų idealios moters vaizdas?
– Matote, – sako jis, – aš praeityje buvau karinio jūrų laivyno karininkas. Ir įsivaizduoju taip. Kai karininkas grįžta iš žygio, jį pasitinka žmona gražuolė. Gražiu sarafanu, kasa papuošta. Rankose ji laiko padėklą. Ant padėklo stikliukas ir agurkėlis. Ir dar padurką ji laiko dantyse.
– O kodėl padurkas dantyse? – paklausiau aš.
– Na kaipgi?! – kalba jis, aiškiai patenkintas. Viena vertus, tyli, o kitą vertus – apnuogina savo grožybes.
– Na ir paveikslas, – sušunku aš, – tokio aš dar negirdėjau ir nemačiau! Išeina – visi malonumai iš karto.
– Išeina taip.
– Ir jūs norite iš manęs gauti patarimą arba rekomendaciją?
– Taip!
– ir jus pasiruošęs iš mano pasakymo viską įsisavinti?
– Manau, kad pasiruošęs.
Girdžiu jūsų atsakyme abejonę, – sakau aš.
– Pasiruošęs, – atsako jis tvirtai.
– Tada klausykite! Jūsų žmona neatitinka tą idealų vaizdą, kurį piešiate savo galvoje, bet ji atitinka tai, kas yra jūsų sieloje.
Vyriškis klausiamai pažiūrėjo į mane.
– Tai jūs padarėte ją tokią suirzusią ir negražią.
– Kodėl aš?
– Todėl, kad jūsų žmona – tai jūs pats, tiktai moteriška išvaizda. Visko, kas jums nepatinka jūsų žmonoje, turite jūs. Jūs gi girdėjote apie atspindžio dėsnį?
– Girdėjau, – sako jis sutrikęs, – bet sau dar nespėjau prisimatuoti.
– Tai prisimatuokite, – sakau aš. – Jūs apsakėte man savo idealios žmonos paveikslą O ką gi asmeniškai jūs padarėte tam, kad žmona jus taip pasitiktų?
– O ką? – paklausė jis nustebęs, bet jau be ankstesnio įkarščio, – nejaugi aš privalau kažką daryti? Ją privalėjo taip išauklėti motina, tėvas. Kad mylėtų ir gerbtų savo vyrą.
– O jus išauklėjo jūsų tėvai su meile ir pagarba jūsų žmonai?
– Kur ten! Mano tėvai nuolat mušėsi.
– Tai ko gi jūs reikalaujate iš kitų? Norite matyti greta savęs deivę – padarykite ją tokią. Tačiau iš pradžių pats tapkite dievu. Suprantate, – tęsiu aš, – daugelis žmonių ieško savo idealo. Jie vaikšto į diskotekas, kiną, vakarėlius, teatrą. Visi ieško, apžiūrinėja. Kur mano vienintelis žmogutis, mano antroji pusė? O juk paprasčiausiai reikia pačiam turėti puikių savybių. Ir tada ieškos tavęs. Taip ir šeimose. Daugelis nori pakeisti, tą žmogų, su kuriuo gyvena, į kitą, kaip jie galvoja, geresnį. Ar ne geriau iš pradžių pakeisti save? Savo mintis apie save ir tą žmogų.
– O kodėl taip atsitinka? – paklausė vyriškis sumišęs.
– Todėl, kad žmonės sukuria santuoką ne dėl meilės ir ne meilės pagrindu, o paprasčiausiai tam, kad kad turėtų vienas kito kūną ir gautų malonumą. Dabar net nauja santykių forma atsirado – gyvenimas “susimetus” vadinasi. Ir kai žmonėms atsibosta kūnai, jie ieško sau kitų. Ir kaip parazitai prisisiurbia prie naujo kūno, prie naujos energijos. Todėl, kad savos neužtenka. Tėvai nepakankamai davė. O gyventi tai norisi. Ir jūsų meilužė daro klaidą. Bando sukurti savo laimę ant kitų nelaimės. Nieko gero iš to neišeis. Ir aš įsitikinęs, kad ji turi tokių pat problemų su meile, kaip ir jūs.
– Valerijau Vladimirovičiau! Tai ką aš turiu padaryti tam, kad pagerėtų santykiai šeimoje ir kad mano žmona sužydėtų?
– O jus jau pasirinkote?
– Taip, pasirinkau.
– Tada pradėkite nuo savęs: keiskite save, savo mintis, vaizdus…”

Parengta pagal:
Valerij Sinelnikov. Paslaptinga žodžio jėga. Meilės formulė. Kaip žodžiai veikia mūsų gyvenimą; iš rusų kalbos vertė Laima Valiuško. –V: Baltosios gulbės, 2010. – 256 p.

http://www.ezoterika.lt/pages.php?link=WZ1295816490W4d3c972ab237b&hcur_page=2

Kiek sveria stiklinė vandens?

Profesorius paėmė stiklinę vandens ir ištiesęs į priekį paklausė savo studentų:
– Kaip jūs manote, kiek sveria ši stiklinė?
Auditorija pradėjo gyvai tartis…
– Maždaug 200 gramų! Ne, galbūt 300! O gal visus 500! – Girdėjosi atsakymai.
– Išties, aš ir pats tiksliai nežinau kiek ji sveria, – pasakė profesorius, – bet tai ir nėra taip svarbu. Mano klausimas štai koks: kas nutiks, jei šią stiklinę taip laikysiu kelias minutes?
– Nieko!
– Tikrai, turbūt, kad nieko, – sutiko profesorius. – O kas atsitiks, jei taip ištiesęs ranką, palaikysiu kokių porą valandų?
– Jums ims skaudėti ranką.
– O jei visą dieną?
– Ranka nutirps, turėsite stiprų raumenų sutrikimą ir paralyžių. Gal net teks važiuoti į ligoninę, – atsakė vienas iš studentų.
– Ar visa tai dėl to, jog stiklinės svoris pasikeitė, belaikant ją visą dieną rankoje?
– Ne! – sutrikę atsakė studentai.
– O koks tada būtų šios problemos sprendimas?
– Pastatyti stiklinę ant stalo! – Linksmai atsakė kažkas iš auditorijos.
– Būtent! – Džiugiai sutiko profesorius. – Ir taip praktiškai yra su visais sunkumais gyvenime. Pagalvokite apie kokią problemą kiek ilgėliau ir ji lyg palengva ima sunkėti. Galvokite apie ją kelias valandas ir ji ims čiulpti jūsų jėgas. Jei galvosite visą dieną – tai jus tiesiog paralyžiuos, apsės taip, kad nebegalėsite niekam daugiau susikaupti, kažką kita veikti ar galvoti apskritai. Galima labai ilgai galvoti apie kažkokią problemą – bet tai nieko neduos. Jos “svoris” nesumažės. Susidorojame atlikdami konkrečius veiksmus. Išspręskite, arba atidėkite. Nėra jokios prasmės nešiotis sunkų akmenį ant širdies ir taip save paralyžiuoti.

https://www.facebook.com/DarniSantuoka/photos/a.159239750771667.38221.159022764126699/1097402820288684/?type=1

PRIIMKITE SAVE KAIP BRANGENYBĘ

Kartą pas Meistrą atėjo jaunas žmogus ir sako:
– Aš atėjau pas tave, nes jaučiuosi toks niekingas ir bevertis, kad man net nesinori gyventi. visi aplinkui tvirtina, kad aš nevykėlis ir idiotas. Prašau, Meistre, padėkite.
Meistras, metęs akį į jaunuolį, skubiai atsakė:
– Atleisk, bet dabar esu labai užimtas ir negaliu tau padėti. Man reikia sutvarkyti vieną labai svarbų reikalą ,- ir, truputį pagalvojęs pridėjo: – Bet, jeigu tu sutiksi padėti man mano reikale, tai aš su malonumu padėsiu tau tavajame.
– S…su malonumu, Meistre, – suburbėjo jis, su kartėliu pastebėjęs, kad jį eilinį kartą nustumia į antrą planą.
– Gerai, – pasakė Meistras ir nusiėmė nedidelį žiedą su gražiu akmeniu. Paimk arklį ir jok į turgaus aikštę. Man reikia skubiai parduoti šį žiedą, kad galėčiau atiduoti skolą. Pasistenk gauti kuo daugiau ir jokiu būdu neparduok už kainą, kuri yra mažesnė, negu auksinė moneta. Jok, ir sugrįžk kaip galima greičiau.
Jaunuolis paėmė žiedą ir išjojo. Atjojęs į turgaus aikštę jis pradėjo siūlyti žiedą prekeiviams, ir tie pradžioje susidomėję apžiūrinėjo jo prekę. Bet, kai išgirsdavo apie aukso monetą, jie tuojau nustodavo domėtis žiedu. Vieni atvirai šaipydavosi jam į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo. Ir tik vienas pagyvenęs prekeivis maloniai jam paaiškino, kad aukso moneta – per daug aukšta kaina už tokį žiedą.
Išgirdęs senuko žodžius, jaunuolis labai nusiminė. Juk jis puikiai prisiminė Meistro įsakymą – nenusileisti žemiau auksinės monetos. Apėjęs visą turgų ir siūlęs žiedą gerai šimtinei žmonių, jis vėl sėdo ant arklio ir parjojo atgal. labai sujaudintas nesėkmės jis įėjo pas Meistrą.
– Meistre, aš negalėjau įvykdyti tavo pavedimo, – su liūdesiu pasakė jaunuolis. Geriausiu atveju aš galėjau gauti už žiedą kelias sidabrines monetas, bet tu liepei neparduoti mažiau, negu auksinę. O šis žiedas tiek nevertas.
– Tu ką tik ištarei labai svarbius žodžius, sūneli, – atsiliepė Meistras. – Pirmiausia, norint parduoti žiedą, gerai būtų nustatyti jo tikrąją vertę. O kas gali tai atlikti geriau už juvelyrą? jok pas juvelyrą ir paklausk, kiek jis mums pasiūlytų už žiedą. Kad ir ką išgirstum iš jo, neparduok žiedo, o grįžk atgal.
Jaunuolis vėl sėdo ant arklio ir iškeliavo pas juvelyrą.
Juvelyras ilgai apžiūrinėjo žiedą per stiklą, po to pasvėrė mažomis svarstyklėmis, ir galų gale kreipėsi į jaunuolį:
– Perduok Meistrui, kad dabar aš negaliu duoti jam daugiau negu penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų, bet jei jis kiek palauktų, duočiau septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.
– Septyniasdešimt monetų?! – džiaugsmingai sušuko jaunuolis ir visu greičiu patraukė atgal.
– Sėskis čia, – pasakė Meistras išklausęs pagyvėjusio jauno žmogaus pasakojimo. Ir žinok, sūneli, kad ir tu esi tas pats žiedas, brangus ir unikalus. Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. tai kam gi tu vaikštai po turgų, kad tai padarytų pirmas sutiktas?

Šaltinis: https://www.facebook.com/1632065640353668/photos/a.1632308756996023.1073741828.1632065640353668/1773045772922320/?type=1

Erdvė meilei

arkliokelionesGal lengviausia gyvenimą išsiaiškinti/paaiškinti pasakomis. Nes daugiausia tenka bendrauti su vaikais bei paaugliais. Norom nenorom ieškausi, kaip apie svarbius dalykus paaiškint jiems suvokiama forma.
Kai pradedame kalbėtis apie meilę, kartais seku rytietišką pasaką apie karalaitę, kurią pamilo princas. Kai princas jai pasiūlė tuoktis, toji atsakė: „Gerai. Kadangi turiu labai daug žemės, aš tau pastatysiu pilį labai toli, kad tu irgi turėtum daug erdvės… Tarp mūsų bus milžiniškas miškas, į kurį tu galėsi įžengt iš vienos pusės, o aš – iš kitos. Jeigu kartais susitiksime, pasimatysime tame miške, tai ir bus mūsų meilės įprasminimas“.
Princas atsisakė, kadangi norėjo karalaitę turėti – t.y. matyti ją kasdien. Jam atrodė, jog neįmanoma mylėti ir nematyti, negalėti būti kartu.
Tačiau kai žmonės susitinka ir vienas kitą pradeda labai turėti, kitąsyk nebelieka meilės erdvės. O toje erdvėje – visa esmė ir žaismė. Paslaptis tuštumoje. Kuo erdvės daugiau, tuo labiau vienas kitu galima grožėtis.

Sigutės Ach piešinys iš “Arklio Dominyko kelionės į žvaigždes”

Vytautas V. Lansbergis