Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Laumių dovanos.Gyvenimo kelias, keliai

Štai gimė žmogus: mažutis, bejėgis ir kas iš jo užaugs? Kaip jis pragyvens savo gyvenimą, ką jam nulėmė lemtis?

Ir lemtis atsiuntė savo tris pasiuntinius – tris laumes, kurios žiūrėdamos į miegantį mažylį, pasakojo jo ateitį – kas to mažylio laukia, ką jis pasieks. Kaip susiklostys jo gyvenimo pagrindas…
Pirmoji laumė papylė vandens ant užšalusio kelio, kuriuo turės žingsniuoti mūsų mažylis ir jis kaip mat pasidengė ledu. Bet liko gana plati tako dalis, kuri buvo visai saugi, juo gali eiti iki gyvenimo pabaigos ir nei karto nepaslysti.
– Bet tu turi pats pasirinkti savo kelią, kokį pasirinksi, taip ir nukeliausi,– šnabždėjo mažyliui į ausį pirmoji laumė. – Tvirtai laikykis ant kojų, eik tiesiai, nekrypk iš kelio ir nepaslysk…
Antroji laumė nutiesė dar keletą kelių, lygiagrečių pagrindiniam keliui – gyvenimo pagrindą. Jie visi eina ta pačia kryptimi, bet veda prie skirtingo tikslo ir gyvenimo būdo. Vienas kelias veda į šviesą, mokslą, siekius ir darbą, kitas – į nepasiekiamą viršūnę ir norint į ją įkopti, reikia žengti per kitų gyvenimus, per aukas, kurios nepateisina pergalės. Dar vienas – veda į tirštą rūką, kur nieko nematyti, nieko nėra apčiuopiamo, kur žmonės gyvena tik šia akimirka, nesuprasdami ir nieko nejausdami, o paskui – tuštuma. Ir trečia kelias, raitytas, vingiuotas, su kalnais ir žemumomis, vedantis į nuotykius, keliones, aistras ir kritimus, o dar vienas kelias veda kažkur žemyn, link gyvenimo upės slėnio, į tarpeklį, kur tamsu, drėgna ir šalta, kur žmonės kaip ropliai šliaužioja žeme, kur vyksta žūtbūtinė kova už būvį, už žemės lopinėlį, kuriame galėtų išsitiesti pavargęs ir alkanas žmogus.
– Rinkis , žmogau, sau kelią. Kurį pasirinksi, taip ir nugyvensi.
Trečioji laumė stebėjo, stebėjo abiejų savo draugių nutiestus kelius ir nusprendė – žmogus gali eiti tuo keliu, kuris jam malonesnis, kuris arčiau širdies. Jei jis nukryps nuo savo pasirinkto kelio, tai tegul turi drąsos ir jėgų išlaikyti pusiausvyrą, neparkristi, nes parkritus tu privalai sumokėti tam tikrą kainą už savo veiksmus, už savo kritimą ar paklydimą. Tu palieki kažką labai brangaus, kažko atsisakai, pameti ar atiduodi.
– Kabinkis į savo pasirinktą kelią, laikykis, nepasiduok ir tada ateis tau pagalba. Kažkas išties tau ranką, padės tau atsikelti, užgydyti žaizdas ir vėl pradėti iš naujo gyventi savo gyvenimą – eiti savo pasirinktu keliu. Tik reikia labai, labai norėti ir tikėti. Išlaikyk savo pasirinktą kelią – savo gyvenimo pagrindą, nesuklupk, nenuslysk ir išlaikyk pusiausvyrą.
Klausėsi, klausėsi vaikas atidžiai kiekvieną ištartą žodį užmerkęs akis, tylėdamas, kažką sau mąstydamas ir užmigo…
Prabudo ir nesuprato ar jam laumės šnekėjo, ar jis sapnavo.
Jis pats pasirinks savo kelią, kurį jam jau paskyrė lemtis. Ir tegul šis kelias atves jį į laimę…

spika

2010-11-11 22:45:05\

http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/49907

“Betkuris kelias yra tik vienas iš milijono kelių. Todėl kovotojas turi turėti visada mintyse, kad kelias yra tik kelias; jei kovotojas jaučia, kad tai nėra jo kelias, jis privalo atsisakyti to kelio bet kokia kaina. Jo apsisprendimas, būti tame kelyje ar palikti jį, privalo būti priimtas laisvai ir nevaržomai. Sprendimo priėmimas neturi būti paskatintas baimės ar ambicijų. Į kiekvieną kelią kovotojas turi žiūrėti atidžiai ir apgalvotai. Yra vienas privalomas klausimas, į kurį karys turi sau atsakyti: ar šis kelias turi širdį?

Visi keliai tokie patys, visi jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus džiaugsmingas. Iš kitos pusės kelias turintis širdį yra lengvas ir džiaugsmingas – kariui nereiks įdėti papildomų pastangų, kad pamėgti jį. Šis kelias yra paruošęs džiaugsmingą kelionę; kiek tik žmogus beeitų šiuo keliu, jame jis suras viską, ko tik jo širdis geidžia.” Carlos Castaneda

APIE DRĄSĄ

Kartą pirklys paklausė fakyro:
– Kaip tu taip nebijai laikyti gyvatės užantyje? Turbūt esi labai drąsus žmogus?

– Matai, – atsakė fakyras, – drąsos yra trys rūšys.

Pirma – kai drąsuolis nė neįsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drąsuolis įsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žinojimo drąsa, kai žinių dėka tu nebijai, bet žmogus nepašvęstas į reikalo subtilybes to nesuvokia ir laiko tave drąsuoliu.

VERTĖS KLAUSIMAS

Buda su mokiniais sėdėjo ant upės kranto ir laukė valtininko. Pasirodė jogas. Jis kelis kart demonstratyviai perėjo vandeniu ir entuziastingai kreipėsi į Budą su klausimu:
– Na, o tu, Nušvitęs, taip moki?
Buda į tai atsakė:
– Kiek laiko sugaišai, kad to išmoktum?
– Beveik visą gyvenimą teko mokytis, daug laiko praleidau atlikdamas kankinančias askezes.
Atėjo valtininkas ir Buda jo paklausė:
– Kiek kainuoja persikėlimas į kitą krantą?
– Tris litus, – atsakė valtininkas.
Buda pasisuko į jogą ir tarė:
– Girdėjai? Štai tiek vertas visas tavo gyvenimas.

Gyvenimas yra vertas tiek, kiek jis buvo naudingas kitiems žmonėms. Ko vertas gražiai nuaugęs vaismedis jei jis neduoda vaisų? Sodininkas tokį nukerta malkoms.

Atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi

– Mokytojau, tu sakei, kad jei pažinsiu save, tapsiu išmintingas, bet kaip tai padaryti?
– Visų pirma atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi.
– Mokytojau, aš nesuprantu…
– Vienas tau pasakys, kad tu blogas, tu patikėsi ir susikrimsi. Kitas tau pasakys, kad tu geras, tu apsidžiaugsi.

Tave giria arba peikia, tiki tavimi arba išduoda ir t. t. Kol žmonėms priklauso teisė spręsti kas tu, ar koks tu, surasti savęs tau nepavyks.

Atsiimk iš jų šią teisę!
Atsiimk ją ir iš manęs.

Tinkanti istorija šalia Apie V.Lobačiuvienę
http://gyvbudas.lrytas.lt/nori-tikek/ugningas-charakteris-ne-karta-skaudziai-degino-garsiausia-ragana.htm

 

Apie Meilę Dievui

Vienas Dievo ieškotojas atėjo pas šventą Ramanudžą ir tarė jam:

– Aš ieškau kelio pas Dievą. Padėk man!

Šventasis Ramanudža įdėmiai pasižiūrėjo į jį ir paklausė:

– Pasakyk man gerbiamasis ar tu ką nors gyvenime mylėjai?

Dievo ieškotojas atsakė:

– Aš nesidomiu pasaulietiniais dalykais, meile ar šeima. Aš noriu rasti kelią pas Dievą!

Ir šventasis Ramanudža jam tarė:

– Gerbiamasis pagalvok ir pasakyk man: – ar tu savo gyvenime mylėjai moterį, vaiką ar dar ką nors?

–  Aš juk tau jau pasakiau, kad aš ne paprastas pasaulietinis žmogus. Aš – žmogus trokštantis surasti Dievą. Visa kita manęs nedomina. Aš gyvenime tikrai nieko nemylėjau.

Šventojo Ramanudžo akys prisipildė gailesčio ašaromis ir jis liūdnu balsu tarė:

Tada tai neįmanoma tau misija surasti kelią pas Dievą. Pirmiausiai tau reikia išmokti kažką mylėti šiame pasaulyje. Ir kai išmoksi mylėti kažką šiame pasaulyje, tai bus pirmas laiptelis pas Dievą. Tu manęs klausinėji apie paskutinį laiptelį, kai tu net neužlipai ant pirmo laiptelio.

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-26d-Kaunas.html

Varnas ir rožė

Gyveno kartą varnas. Juodas, didelis, su maža, pajuodusia širdimi. Mito jis dvėseliena, vogdavo mažylius iš paukščių lizdų. Susitikęs su gentainiais mėgdavo piktai apsižodžiuoti. O jei nieko ginčui tinkamo nesutikdavo, tupėdavo ant šakos aukštai medyje ir piktai karkdavo ant vėjo, saulės, debesų ar bet ko kito, ką matydavo šalia savęs.

Vieną vėlyvą pavasarį, ieškodamas ko nors užkąst, skrido jis pro vienišą sodybą. Varno žvilgsnį patraukė neišvaizdus krūmas, visas padengtas dygliais.

– O! – džiaugsmingai sušuko jis, – Kas tu? Matau, nors mudviejų kūnai skiriasi – tu augalas, o aš paukštis, tačiau sielos giminingos!
– Aš – Rožė, – prisistatė neišvaizdusis krūmas. – Kodėl nusprendei, kad mudviejų giminingos sielos?
– Na, tavo kūnas visas padengtas dygliais, vadinasi tu mėgsti durti, žeisti ir skaudinti! Visai kaip aš!
– Ne, mielas paukšti, tu klysti, – paprieštaravo Rožė. – Dygius turiu, neneigsiu. Ir, jei kas neatsargiai stvertų man už stiebo, galiu rimtai sužeist. Tačiau mano tikrasis pašaukimas yra žydėti, o ne durti!
– Cha! Žydėti?! – ironiškai prunkštelėjo Varnas. – Ką tu čia bandai apmulkinti? Aš aiškių aiškiausiai matau tavo dyglius, o tas, kuris dygliuotas, tegul ir su tūkstančiais žiedų, pagal prigimtį yra toks pats kaip aš – negailestingas, kerštingas, draskantis.
– Tu tiesiog dar nematei mano žiedų! Atskrisk vasaros pradžioje, tada suprasi, ką turiu galvoj, kalbėdama apie savo pašaukimą skleisti grožį.

Varnas dar kartą pašaipiai sukarkė ir nuskrido savais keliais. Tačiau kartą, jau įsibėgėjus vasarai, prisiminė Rožės žodžius ir, būdamas netoliese, užsuko į sodybą aplankyti to neišvaizdžiojo krūmo.

Atskrido ir amo neteko. Rožė buvo nuostabi, visa paskendusi švelniuose rausvuose žieduose, apgaubta bičių ir kamanių dūzgimo, drugelių sparnų plazdėjimo. Varno maža pajuodusi širdis krūptelėjo ir skaudžiai suspurdėjo. Dar niekados jis nepatyrė tokio keisto jausmo, dar niekados jis nebuvo taip arti to, kad susižavėtų kuo nors tikrai gražiu. Užtat jis puikiai mokėjo pavydėti ir pykti. Pyko ant kitų varnų, kai tie ginčų metų parinkdavo skaudesnį žodį, pavydėjo, kai anie puotos dvėselienoje metu nugriebdavo sultingesnį kąsnį. Tačiau žavėtis grožiu Varnas nemokėjo ir, apstulbęs nuo Rožės žiedų trapaus žavesio, apsvaigęs nuo malonaus aromato, jis tučtuojau sutramdė savo virpančią širdį, nuvijo šviesias mintis ir paniro į įprastą ir tokią pažįstamą pagiežą.

– Matau neblogai moki apsimetinėti. – tarė jis Rožei.
– Aš neapsimetinėju, aš tokia esu. – atsakė ji Varnui. – Aš juk tau sakiau, mano prigimtis yra žydėti!
– Tu gali apgauti patiklius naivuolius, kurie nematė tavo dyglių. Tačiau manęs neapmulkinsi savo plazdančiais žiedlapėliais. Aš žinau tavo prigimtį, žinau, kas tu! Tu, tokia pati kaip ir aš, tik bandai apsimesti tuo, kuo nesi, nebuvai ir niekados nebūsi! Vietoj to, kad švaistytum savo jėgas žydėjimui, geriau jau augintumeisi ilgesnius ir aštresnius dyglius, kitaip tariant, darytum tai, kas tau priklauso pagal prigimtį!
– Nežinau kaip tau dar kitaip paaiškinti, tačiau mano prigimtis yra ne durti, o žydėti!
– Nagi nagi, pažiūrėsiu, kuo čia baigsis šis tavo eksperimentas, – paniekinančiai nusikvatojo Varnas ir nuskrido.

Nuo tos dienos Varnas vis atskrisdavo į netoli sodybos augančią retą giraitę ir, nutūpęs aukštai ant šakos, stebėdavo Rožę. Akylai sekė, kaip jos žiedus lankė bitės ir drugeliai. Jo širdyje vis labiau kunkuliavo pyktis ir pagieža. Nebe apsikęsdamas nuo to, anot jo, apsimestinio grožio, net apsunkęs nuo emocijų, Varnas vangiai plasnodavo šalin ir, ką be sutikęs, vis pajuokiančiai krankdavo apie spygliuotą Rožę, kurios, matote, prigimtis ne durti, o žydėti. Tik pamanykit!

Ilgainiui Varnas pastebėjo, kad Rožę lanko ne tik plaštakės ir kamanės, bet dar ir žmogus, kuris vis nuskindavo tai vieną, tai kitą jos žiedą. Paskui paukštis pastebėjo dar kai ką – amarus ir kitus kenkėjus, kurie susispietę į būrius graužė Rožės trapiuosius žiedlapius. Varnas buvo patenkintas, jo teorija pasitvirtino! Šiame žiauriame pasaulyje išgyvena tik tie, kurie moka durti, o ne žydėti! Tačiau Rožė leido vis naujus ir naujus pumpurus, kurie švelniai skleidėsi ir svaigiai kvepėjo.

Taip nejučia prabėgo vasara. Atėjo ruduo. Rožė žiedų vietoje užaugino dideles raudonas uogas ir vis dar atrodė nuostabiai. Artinosi žiema.

Kartą atskridęs Varnas pamatė kaip žmogus negailestingai karpo Rožės šakas. Paukštis suko ratus danguje, stebėjo genimą Rožę ir skardžiu balsu pikdžiugiškai karksėjo. Žmogus Rožę stipriai nugenėjo, palenkė ją ir prismeigė prie žemės. O galiausiai apklojo eglių šakomis.

– Cha! Aš taip ir žinojau! Aš buvau teisus! – džiūgavo Varnas. – Rožės prigimtis durti, o ne žydėti! Jei ji, naivuolė, būtų tai anksčiau supratusi, nebūtų eikvojusi jėgų žiedams, o verčiau jau užsiauginusi tankius, ilgus, stiprius, aštrius dyglius, kad joks žmogus neišdrįstų jos šitaip nukarpyti, nulenkti, prismeigti prie žemės, o paskui palaidoti po eglišakiais, kad toji net negalėtų atsitiesti. Štai! Viskas, ko Rožė pasiekė visą vasarą taip uoliai žydėjusi ir kvepėjusi, yra tik tai, kad jos daugiau niekas nebematys, nes ji pradingusi amžiams! Gerai, kad aš atsilaikiau, kad nesidaviau apmulkinamas ir nepatikėjau tuo jos grožiu! Tik jėga yra vertinga, tik pyktis mus varo į priekį! Ir kas nepasirūpina pats savim, tuo niekas kitas neapsaugo!

Varnas nuskrido sau ir niekada nebe sugrįžo į sodybą. Todėl jis niekados nesužinojo, kad atėjus pavasariui žmogus nudengė Rožę, atsargiai nukarpė nušalusias šakeles. Varnas niekados neatskrido, todėl nepamatė, kad vasarą Rožė vėl visa skendėjo apsipylusi švelniais žiedais, svaigaus aromato, bičių, kamanių dūzgesio bei plaštakių sparnelių plazdėjimo apsupty.

Vardan Taikos

Žygiuoja keliu karys, kardas jo išgaląstas, protu nusiteikęs kovai. Jis sutinka Meistrą ir jo mokinį. Meistras klausia:
– Sūnau mano, kur tu keliauji su tokiu nepalenkiamu ryžtingumu?

Karys atsako:
– Priešas užpuolė mūsų žmones. Jis nugriovė du pačius aukščiausius mūsų pastatus ir nusinešė mūsų taiką. Aš einu nugalėti priešą ir grąžinti taiką!

Meistras sako:
– Sūnau mano, jei priešas prievarta atėmė taiką, kaip galima didele prievarta taiką gražinti?

Karys pareiškia:
– Kito kelio nėra. Kai priešas bus sunaikintas, taika grįš!

Meistras atsako:
– Sūnau mano, aš jaučiu, kad tavo širdis sunerimusi. Ji prisipildžiusi pykčiu ir neapykanta priešui. Ar įmanoma pykčiu ir neapykanta gražinti taiką?

Karys sako:
– Priešas iššaukė pyktį. Kai tik priešas bus sunaikintas, neapykanta dings ir taika atsistatys!

Ir vėl Meistras mėgina:
– Sūnau mano, jei priešas iššaukė tavyje pyktį, tai tas priešas, ko gero, valdo tavo vidinį pasaulį. Gal būt tau reiktų nugalėti priešą viduje, prieš imantis kovoti su išoriniu priešu? Gal būt tau reiktų atrasti taiką širdyje, prieš mėginant nešti taiką žmonėms?

Karys pareiškia:
– Aš neatgausiu taikos tol, kol priešas nebus sunaikintas! – ir neatsisukdamas nužygiuoja toliau. Meistras švelniai nusišypso ir tęsia kelią.

Jo mokinys sušunka:
– Meistre, jis nesuprato tavo išminties ir keliauja į savo pražūtį. Kaip tu gali būti toks abejingas? Pasivykim ir išgelbėkim jį nuo paties savęs!

Meistras atsako:
– Mano brangiausiasis mokiny, jei aš pamokslauju apie vidinį pasaulį, kaip aš galiu leisti, kad jis būtų pažeistas to, kas atmeta mano žinią! Be to, tuomet, kai jo kūnas gali žūti, jo siela gyvens toliau. Kada nors jai įgris mėginimai nešti taiką, kovojant su išoriniu priešu. Ji aptiks priešą viduje ir tai neišvengiamai taps vidinio pasaulio šaltinio atradimu. Tuo metu, kai mes galime mėginti padėti kitiems išmokti jų pamokas, mes negalime to daryti jėga. Taikos neįmanoma atkurti jėga. Konfliktas – tai taikos nebuvimas. Neįmanoma atkurti taikos, pašalinant konfliktą. Išorinį pasaulį galima atkurti tik per vidinį pasaulį. Vienintelis kelias nešti taiką – tai būti taikiu visur, kur tos taikos nėra. Pradėk nuo savęs, mano brangiausiasis mokiny!

Iš K. Michael knygos „Jėzaus koanai”

SĄRAŠAS, KURIS IŠGELBĖJO MANO GYVENIMĄ

Laikiausi iki paskutinio. Bet atėjo diena, kai mano jėgos išseko ir, kai tik vyras išėjo į darbą, susirinkau daiktus, pasiėmiau 14 mėnesių sūnelį ir išėjau iš namų. Tie metai buvo vieninteliai, kai mes gyvenome viename mieste su mano tėvais. Akivaizdu, kad galimybė pabėgti pas tėvus palengvino mano sprendimą palikti Bilą…

Užsiverkusi ir supykusi nuėjau su mama į virtuvę. Ji laikė vaiką, o aš verkdama teisinau savo poelgį. Mama įpylė kavos ir pasakė, kad ji su tėvu padės man. Su palengvėjimu atsidusau, kai supratau, kad tėvai mane palaiko.

– Bet prieš paliekant Bilą tu turi kai ką padaryti,- pasakė mama.
Ji paguldė jau miegantį mano sūnų, paėmė popieriaus lapą, parkerį ir padalino lapą į dvi dalis. Kairėje pusėje paprašė surašyti viską, ką Bilas daro ne taip, dėl ko gyvenimas su juo neįmanomas. Pažiūrėjus į padalintą lapą, maniau, kad dešinėje mama paprašys surašyti visus teigiamus Bilo bruožus. Bet aš buvau įsitikinusi, kad neigiamų savybių sąrašas bus žymiai didesnis ir su įkvėpimu ėmiau rašyti kairėje lapo pusėje. Negailėjau nei lapo, nei rašalo. Norėjosi kuo greičiau ant popieriaus išguldyti mano nepakenčiamo vyro portretą. Kairėje pusėje parašiau:

Niekuomet nesusitvarko savo daiktų.
Nekalbus, tylenis.
Apie visus jo planus ir sprendimus sužinau paskutinė.
Užmiega cerkvėje.
Šnirpščia nosimi ir raugėja prie stalo.
Niekada nenuperka vertingų dovanų.
Rengiasi nerūpestingai ir nemadingai.
Tinginys, nepadeda namų ruošoje…..

Sąrašas užėmė visą puslapio kairę pusę. Savybių išvardinau daugiau, nei reikia įrodyti, kad su tokiu vyru negyventų nei viena moteris. Ir su pasitenkinimu paklausiau mamos:
– O dabar, manau, tu paprašysi parašyti gerąsias Bilo savybes?
– Ne, – pasakė ji, – aš jas ir taip žinau. Prie kiekvienos, kairėje esančios eilutės, parašyk savo atgalinę reakciją. Tai, kaip tu elgiesi.
Ši užduotis buvo kur kas sunkesnė, nei aprašyti geras Bilo savybes. Aš lengvai galėjau aprašyti kelias geras Bilo savybes, bet niekuomet negalvojau apie save pačią. Žinodama, kad mama neatstos, pradėjau rašyti.

Pykau, rėkiau, įsiskaudinau.
Man buvo gėda būti šalia jo.
Vaidinau „kankinę“, žaidžiau su jo jausmais ir reikalavau gailestingumo.
Norėjau būti ištekėjusi už ko nors kito.
Nekalbėjau su juo, užsisklęsdavau savyje ir baudžiau jį tylėjimu.
Aš maniau, kad buvau per gera Bilui, kad jis nevertas manęs.
Sąrašas atrodė bus be pabaigos. Kai aš prirašiau visą stulpelį, mama paėmė lapą, žirkles ir perkirpo lapą per pusę. Kairiąją lapo pusę ji išmetė į šiukšlių dėžę, o dešiniąją padavė man.

– Beke, – pasakė ji,- neškis šitą sąrašą namo. Pagalvok šiandien apie savo elgesį. Pasimelsk. Tegul vaikas šiandien lieka pas mus. Jei padarysi ko prašau ir vis dar norėsi palikti Bilą – mes su tavo tėvu padarysime viską, ką galėsime, kad padėtume tau.
Plika tiesa

Palikus sūnų ir daiktus, grįžau namo. Sėdėjau ant lovos su savo lapo puse. Sunku buvo patikėti, bet mano poelgiai atrodė pasibaisėtini. Prieš mane buvo sąrašas su menkais, gėdingais, griaunančiais santykius poelgiais.
Kelias valandas prašiau Dievo atleidimo. Prašiau jėgos, vedimo ir išminties toms permainoms, kurios turėjo įvykti manyje. Aš meldžiausi toliau ir supratau kokia nepakenčiama buvau. Man net sunku buvo prisiminti Bilo nusidėjimus. Ten nebuvo nieko nepadoraus ar baisaus. Mano širdis tiek susvetimėjo ir apako, kad aš nustojau pastebėti jog buvau apdovanota tikrai geru vyru – ne idealiu, bet geru.

Prisiminiau, kaip prieš penkis metus prisiekiau Bilui. Prisiekiau mylėti jį ir sveiką, ir sergantį. Būti su juo ir džiaugsme, ir liūdesyje. Visa tai prisiekiau prieš Dievą, savo šeimą ir draugus. Bet, nežiūrint mano priesaikos, aš buvau pasiruošusi jį palikti šį rytą dėl kasdienių nereikšmingų susierzinimų.
Aš nuvažiavau atgal pas tėvus. Jaučiausi žymiai geriau. Dabar jaučiau gyvenimą kitaip, ramiau ir su dėkingumu.

Pasiimdama sūnų, net išsigandau, kad galėjau tragiškai pakeisti ir jo gyvenimą. Dėl savo smulkmeniško priekabumo ir padidinto jautrumo sūnus galėjo prarasti galimybę kasdien bendrauti su savo tėvu.
Aš greitai padėkojau mamai ir išskubėjau, kad suspėčiau iki Bilo grįžimo namo. Grįžau namo, išpakavau daiktus ir laukiau jo.

Naujas požiūris
Aš norėčiau pasakyti, kad Bilas pasikeitė, bet tai ne taip. Jis gyveno, kaip gyvenęs, darė viską kaip daręs. Pokyčiai įvyko manyje. Nuo tos dienos pajutau atsakomybę ne tik už savo poelgius, bet ir už savo reakcijas į Bilo veiksmus.

Lape parašiau: Bilas miega cerkvėje. Ir kai tik jis pradėdavo snausti, aš negalėdavau nusilenkti Dievui ir priimti Jo Žodžio. Taip dažnai galvojau apie vyrą, kad jis nedvasingas, grubus ir nesidomi pamokslais ( o pamokslus sakydavo mano tėvas!). Cerkvėje aš pamiršdavau apie tai, kad Bilas apskritai negalėdavo ilgai išbūti budrus sėdėdamas. Aš tik tai ir dariau, kad akcentuodavau jo nepagarbą Dievo tarnystei. Jis snaudė, o aš visa „virdavau“. Sėdėdavau ant suoliuko ir jausdavausi įžeista ir pažeminta. Stebėdavausi kaip aš galėjau ištekėti už tokio vyro, kuris daro man gėdą visų cerkvėje esančių žmonių akivaizdoje. Aš buvau įsitikinusi, kad jis nenusipelnė tokios dvasingos kaip aš žmonos.

Bet po pamąstymo maldoje nuo mano akių nukrito uždanga ir aš galėjau pamatyti save tokią, kokia buvau iš tikro. Man buvo gėda, kad išdidumas atskyrė mano sielą nuo paties brangiausio ką turėjau, nuo tarnystės Dievui. Iš tiesų problema buvo ne mano vyras, problema buvo manyje.

Su praregėjimu į mano gyvenimą atėjo permainos. Dabar, kai Bilas pradėdavo snausti cerkvėje, aš atitraukdavau savo žvilgsnį nuo jo, nuo savęs ir susikoncentruodavau į Dievą. Aš pilnai atiduodavau save maldai ir padėkai. Manęs nebedomino kas vyksta aplink. Aš žinojau, kad esu atsakinga tik už savo širdį, todėl visas savo jėgas ir dėmesį nukreipiau į tai, kad priartėčiau prie malonės sosto. Stulbino tai, kad po to, kai aš pradėjau susikoncentruoti į Dievą, o ne į Bilo trūkumus – prasidėjo permainos. Pyktis, susierzinimas ir apmaudas virto džiaugsmu, taika ir meile.

Greitu laiku Bilas pastebėjo manyje įvykusias permainas. Kartą pietų metu jis pasakė: „Aš pastebėjau, kad tu tapai džiaugsmingesne cerkvėje. Tai gerai, nes aš jau galvojau, kad tau nepatinka pamokslininkas“. Instinktyviai norėjosi išsakyti jam kiek kartų jis sugadino tarnystę Dievui, bet aš tiesiog priėmiau jo žodžius ir nebekomentavau.

Perrašytas sąrašas
Daug kartų per paskutinius metus perrašinėjau savo sąrašą. Aš prašiau Dievo atleisti už mano egoizmą ir išdidumą ir prašiau išminties.
Po 15 metų, kai Bilui buvo 49 metai, medikai diagnozavo Alzheimerio ligą. Jis turėjo palikti darbą. Visi namų ir finansiniai rūpesčiai užgriuvo ant mano pečių. Daug dienų ir naktų virto nerimu. Su sūnumi stebėjome kaip Bilas atkakliai kovojo už gyvenimą. Jo optimizmas ir ištvermė įkvėpdavo mus.
Mes iš visų jėgų laikėmės tikėjimo, kad jo gyvenimas Dievo rankose. Mums tai buvo paguoda, nes aiškiai suvokėme savo bejėgiškumą. Ieškojome atsakymų Biblijoje. Klausėme kodėl? Mūsų širdis pripildydavo tai skausmas, tai beviltiškumas, tai liūdesys. Bet nežiūrint pergyvenimų audros, nenustojome ieškoti Dievo pasaulio, kuris aukščiau už bet kokį suvokimą.

Gailiuosi, kad taip dažnai nesuvaldydavau savęs, kad Bilo padėtis sutrikdydavo mano vidinę pusiausvyrą. Tuo metu man neužtekdavo kantrybės, nors ir žinojau, kad Bilas nieko nedaro, kad sunkintų mano gyvenimą. Su laiku supratau, kad į visus Bilo veiksmus turiu atsakyti dieviška meile. Aš prašiau Dievo, kad jis Bilą mylėtų per mane, nes aš nemokėjau jo taip mylėti, kaip myli Dievas.

Daug kartų dėkojau Dievui už savo mamą, kuri buvo mano dvasinis lyderis. Tikriausiai ne kartą ji norėjo išbarti mane ar pasakyti savo nuomonę apie mano nevykusį elgesį. Bet vietoje to ji padėjo man surasti tiesą, kuri išgelbėjo patį brangiausią – mano santuoką. Jei nebūčiau išmokusi reaguoti kaip žmona į nedideles Bilo problemas – nebūčiau sugebėjusi teisingai priimti tų sunkumų, kurie dabar aplankė mūsų šeimą.

Kartą sūnus grįžo namo ir paklausė: „Mama, ką darysim, jei vieną dieną tėtis mūsų neprisimins?“. Aš atsakiau: „Mes jį prisiminsime. Mes prisiminsime vyrą ir tėvą, kuriais jis buvo. Mes prisiminsime visa tai, ko jis mus išmokė ir kaip stipriai jis mus mylėjo“.
Po to, kai sūnus išėjo – nusišypsojau. Prisiminiau apie visa tai, ką dėl mūsų padarė šitas žmogus. Ir daugelis iš šių malonių prisiminimų buvo tie, kurie mane siutino ir kuriuos įrašiau į Bilo neigiamų savybių sąrašą prieš daugelį metų…
Bekki Zerbe