Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus

Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Čia gyveno jo ieškomasis Išminčius.
Nesutikęs šio šventojo žmogaus, mūsų herojus įžengė vidun ir čia, puikioje salėje, išvydo didžiulį sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras
grojo švelnias melodijas. Ir dar stovėjo stalas, apkrautas įmantriausiais tos šalies valgiais.
Išminčius kalbėjosi čia su vienais, čia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keletą valandų, kol atėjo jo eilė. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
– Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais – aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio.
Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
– Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
– Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
– Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
– Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.
 
Šis trumpas pasakojimas yra pateiktas iš knygos Paulo Coelho Alchemikas https://jogasveikatai.files.wordpress.com/2008/02/paulo-coelho_alchemikas.pdf

Nereikalauk meilės. Tegul tavo meilė būna lyg nektaras. Durys.

Mokytojas sužinojo, kad vienas jo mokinių atkakliai siekia kažkieno meilės.

– Nereikalauk meilės, taip tu jos negausi, – pasakė Mokytojas.

– Bet kodėl?

– Sakyk, ką tu darai, kai į tavo duris laužiasi nekviesti svečiai, kai beldžia, šaukia, reikalaudami atidaryti, rauna sau plaukus dėl to, kad jiems neatidaro?

– Aš stipriau užrakinu duris.

– Nesilaužk į svetimų širdžių duris, nes jos dar labiau prieš tave užsivers. Tapk laukiamu svečiu ir tau atsidarys bet kuri širdis. Surask savyje meilę, prieš kurią atsiveria visos durys ir neišlaiko jokie užraktai. Nes meilė, nors maža ir nepastebima, yra tas raktas, kuris gali atrakinti bet kurios širdies spyną, netgi tą, kuri seniai neatsirakino. Imk pavyzdį iš gėlės, kuri nesivaiko bičių, o traukia jas prie savęs. Tegu tavo meilė bus tas nektaras, prie kurio „skris” žmonės.

Koks skonis

Kuo erdvesnė ir didesnė mūsų pamatinė prigimtis, tuo lengviau ištverti gyvenimo skausmus.

(Wayne Muller)

Senam hinduizmo mokytojui pabodo klausytis, kaip skundžiasi jo mokinys, ir vieną rytą jis nusiuntė jį atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas paliepė nelaimingajam jaunuoliui įmesti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

– Koks skonis? – paklausė mokytojas.

– Kartus, – išspjovė vandenį mokinys.

Mokytojas susijuokė ir liepė mokiniui tokią pat saują druskos įmesti į ežerą. Juodu tylėdami nuėjo prie netoliese tyvuliuojančio ežero, ir kai mokinys sviedė į vandenį saują druskos, mokytojas jam paliepė:

– Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui nuvarvėjus jaunuolio smakru, mokytojas paklausė:

– Koks skonis?

– Gėlo vandens, – atsakė mokinys.

– Ar junti druskos skonį? – paklausė mokytojas.

– Ne, – atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas atsisėdo šalia šio rimto jaunuolio, tokio panašaus į jį patį, ir suėmęs jo delnus rankomis tarė:

– Gyvenimo skausmas yra gryna druska – nei daugiau, nei mažiau. Skausmo gyvenime visada tiek pat, lygiai tiek pat. Bet kartėlis, kurį juntame, priklauso nuo indo, į kurį supilame skausmą. Tad jei tave kankina skausmas, vienintelė išeitis – išplėsti savo požiūrį… Nustok buvęs toks kaip stiklinė. Tapk ežeru.

(Mark Nepo „Pabudimo knyga”)

Žmonės Dievo atspindys

Mirusi devyniasdešimt vienerių metų moteris sutiko danguje Dievą.

– Dieve, visą gyvenimą man nedavė ramybės vienas klausimas. Žinau, kad tik Tu gali į jį atsakyti.

Jei visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, kodėl jie vienas su kitu taip siaubingai elgiasi?

Dievas pažvelgė į ją ir atsakė:

– Kiekvienas žmogus, kuris įeina į mūsų gyvenimą, mus kažko pamoko. Ir tik per šias pamokas, mes išmokstame pažinti gyvenimą, Dievą bei vienas kitą.

Tai tik dar labiau sutrikdė moterį. Tai pamatęs jis ėmė aiškinti:

– Kai kas nors tau pameluoja, turi suvokti, kad ne visi dalykai pasaulyje yra tokie, kokie atrodo. Tikroji tiesa dažniausiai slypi giliau, po paviršiumi. Pažiūrėk po žmonių kaukėmis, jei nori pamatyti jų širdį, ir nusiimk savąją, kad žmonės pasidžiaugtų tavąja.

Kai iš tavęs kažką pavagia, suprask. Kad nėra amžinų dalykų. Gerbk ką turi. Labiausiai už viską vertink savo šeimą ir artimus, nes tai yra didžiausias tavo lobis.

Kai žmogus išjuokia tave, suvok, kad nebūna dviejų vienodų asmenybių. Kaskart kai susiduri su nauju žmogumi,. Nepradėk apie jį spręst iš išvaizdos. Visada pasikliauk jo vidumi.

Kai mylimasis sudaužo tavo širdį, ateina laikas suvokti, kad mylėdamas žmogų nepriversi mylėt tavęs. Jei nemyli, turi tiesiog su tuo susitaikyti, bet jokiais būdais nenusisuk nuo meilės. Skauda, tačiau anksčiau ar vėliau, kas nors atneš dešimteriopai daugiau laimės.
Kai žmogus jaučia tau pagiežą, tai tik dar labiau įrodo, kad visi padarome klaidų. Kai žmogus suklysta, didvyriškiausias ir sunkiausias dalykas yra jam atleist už šitą klaidą.

Kai mylimasis tau neištikimas, tai tave išmoko, kad atsispyrimas aistroms – tai žmogaus didžiausias iššūkis. Išmok atsispirt pagundoms.

Jei tave apgauna, išmok, kad gobšumas yra viena didžiausių blogybių. Labai daug kas kyla būtent iš gobšumo. Stenkis įgyvendinti visas savo svajones. Nesijausk kaltas, kad tau sekas labiau nei kitiems, o siek, kad šie pasiekimai vestų į dar didesnius gyvenimo laimėjimus.

Kai tave apkalba, turi suvokt, kad idealių nėra. Priimk žmones kokie jie yra ir neteisk. Neatstumk žmogaus, jei jis nepateisino tavo idealo.

Girdėdama šiuos žodžius moteris susimąstė. Nejaugi nėra ko pasimokyti iš žmonių gerų darbų?

Atsakydamas į moters smalsumą, Dievas pratęsė:

– Kai esi mylimas, supranti, kad gerumas, meilė, šiluma bei rūpestis gali atpirkt visas pasaulio nuodėmes. Kiekvienas geras darbas atperka blogą. Žmogus turi galimybę pats keisti gėrio ir blogio pusiausvyrą, tačiau kadangi gyvenimo pamokos nėra dėstomos labai dažnai, šis sugebėjimas tampa vienprasmis.

Kai ateini į žmogaus pasaulį, ar kai įsileidi jį į savąjį, nemokyk jo gyvent, bet parodyk meilę.

Kai miršti, pagalvok ko daugiau gyvenime suteikei žmogui : meilės ar kančios, džiaugsmo ar liūdesio. Naudokis savo galimybe keisti pasaulį išmintingai.

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Laumių dovanos.Gyvenimo kelias, keliai

Štai gimė žmogus: mažutis, bejėgis ir kas iš jo užaugs? Kaip jis pragyvens savo gyvenimą, ką jam nulėmė lemtis?

Ir lemtis atsiuntė savo tris pasiuntinius – tris laumes, kurios žiūrėdamos į miegantį mažylį, pasakojo jo ateitį – kas to mažylio laukia, ką jis pasieks. Kaip susiklostys jo gyvenimo pagrindas…
Pirmoji laumė papylė vandens ant užšalusio kelio, kuriuo turės žingsniuoti mūsų mažylis ir jis kaip mat pasidengė ledu. Bet liko gana plati tako dalis, kuri buvo visai saugi, juo gali eiti iki gyvenimo pabaigos ir nei karto nepaslysti.
– Bet tu turi pats pasirinkti savo kelią, kokį pasirinksi, taip ir nukeliausi,– šnabždėjo mažyliui į ausį pirmoji laumė. – Tvirtai laikykis ant kojų, eik tiesiai, nekrypk iš kelio ir nepaslysk…
Antroji laumė nutiesė dar keletą kelių, lygiagrečių pagrindiniam keliui – gyvenimo pagrindą. Jie visi eina ta pačia kryptimi, bet veda prie skirtingo tikslo ir gyvenimo būdo. Vienas kelias veda į šviesą, mokslą, siekius ir darbą, kitas – į nepasiekiamą viršūnę ir norint į ją įkopti, reikia žengti per kitų gyvenimus, per aukas, kurios nepateisina pergalės. Dar vienas – veda į tirštą rūką, kur nieko nematyti, nieko nėra apčiuopiamo, kur žmonės gyvena tik šia akimirka, nesuprasdami ir nieko nejausdami, o paskui – tuštuma. Ir trečia kelias, raitytas, vingiuotas, su kalnais ir žemumomis, vedantis į nuotykius, keliones, aistras ir kritimus, o dar vienas kelias veda kažkur žemyn, link gyvenimo upės slėnio, į tarpeklį, kur tamsu, drėgna ir šalta, kur žmonės kaip ropliai šliaužioja žeme, kur vyksta žūtbūtinė kova už būvį, už žemės lopinėlį, kuriame galėtų išsitiesti pavargęs ir alkanas žmogus.
– Rinkis , žmogau, sau kelią. Kurį pasirinksi, taip ir nugyvensi.
Trečioji laumė stebėjo, stebėjo abiejų savo draugių nutiestus kelius ir nusprendė – žmogus gali eiti tuo keliu, kuris jam malonesnis, kuris arčiau širdies. Jei jis nukryps nuo savo pasirinkto kelio, tai tegul turi drąsos ir jėgų išlaikyti pusiausvyrą, neparkristi, nes parkritus tu privalai sumokėti tam tikrą kainą už savo veiksmus, už savo kritimą ar paklydimą. Tu palieki kažką labai brangaus, kažko atsisakai, pameti ar atiduodi.
– Kabinkis į savo pasirinktą kelią, laikykis, nepasiduok ir tada ateis tau pagalba. Kažkas išties tau ranką, padės tau atsikelti, užgydyti žaizdas ir vėl pradėti iš naujo gyventi savo gyvenimą – eiti savo pasirinktu keliu. Tik reikia labai, labai norėti ir tikėti. Išlaikyk savo pasirinktą kelią – savo gyvenimo pagrindą, nesuklupk, nenuslysk ir išlaikyk pusiausvyrą.
Klausėsi, klausėsi vaikas atidžiai kiekvieną ištartą žodį užmerkęs akis, tylėdamas, kažką sau mąstydamas ir užmigo…
Prabudo ir nesuprato ar jam laumės šnekėjo, ar jis sapnavo.
Jis pats pasirinks savo kelią, kurį jam jau paskyrė lemtis. Ir tegul šis kelias atves jį į laimę…

spika

2010-11-11 22:45:05\

http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/49907

“Betkuris kelias yra tik vienas iš milijono kelių. Todėl kovotojas turi turėti visada mintyse, kad kelias yra tik kelias; jei kovotojas jaučia, kad tai nėra jo kelias, jis privalo atsisakyti to kelio bet kokia kaina. Jo apsisprendimas, būti tame kelyje ar palikti jį, privalo būti priimtas laisvai ir nevaržomai. Sprendimo priėmimas neturi būti paskatintas baimės ar ambicijų. Į kiekvieną kelią kovotojas turi žiūrėti atidžiai ir apgalvotai. Yra vienas privalomas klausimas, į kurį karys turi sau atsakyti: ar šis kelias turi širdį?

Visi keliai tokie patys, visi jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus džiaugsmingas. Iš kitos pusės kelias turintis širdį yra lengvas ir džiaugsmingas – kariui nereiks įdėti papildomų pastangų, kad pamėgti jį. Šis kelias yra paruošęs džiaugsmingą kelionę; kiek tik žmogus beeitų šiuo keliu, jame jis suras viską, ko tik jo širdis geidžia.” Carlos Castaneda

APIE DRĄSĄ

Kartą pirklys paklausė fakyro:
– Kaip tu taip nebijai laikyti gyvatės užantyje? Turbūt esi labai drąsus žmogus?

– Matai, – atsakė fakyras, – drąsos yra trys rūšys.

Pirma – kai drąsuolis nė neįsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drąsuolis įsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žinojimo drąsa, kai žinių dėka tu nebijai, bet žmogus nepašvęstas į reikalo subtilybes to nesuvokia ir laiko tave drąsuoliu.

VERTĖS KLAUSIMAS

Buda su mokiniais sėdėjo ant upės kranto ir laukė valtininko. Pasirodė jogas. Jis kelis kart demonstratyviai perėjo vandeniu ir entuziastingai kreipėsi į Budą su klausimu:
– Na, o tu, Nušvitęs, taip moki?
Buda į tai atsakė:
– Kiek laiko sugaišai, kad to išmoktum?
– Beveik visą gyvenimą teko mokytis, daug laiko praleidau atlikdamas kankinančias askezes.
Atėjo valtininkas ir Buda jo paklausė:
– Kiek kainuoja persikėlimas į kitą krantą?
– Tris litus, – atsakė valtininkas.
Buda pasisuko į jogą ir tarė:
– Girdėjai? Štai tiek vertas visas tavo gyvenimas.

Gyvenimas yra vertas tiek, kiek jis buvo naudingas kitiems žmonėms. Ko vertas gražiai nuaugęs vaismedis jei jis neduoda vaisų? Sodininkas tokį nukerta malkoms.

Atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi

– Mokytojau, tu sakei, kad jei pažinsiu save, tapsiu išmintingas, bet kaip tai padaryti?
– Visų pirma atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi.
– Mokytojau, aš nesuprantu…
– Vienas tau pasakys, kad tu blogas, tu patikėsi ir susikrimsi. Kitas tau pasakys, kad tu geras, tu apsidžiaugsi.

Tave giria arba peikia, tiki tavimi arba išduoda ir t. t. Kol žmonėms priklauso teisė spręsti kas tu, ar koks tu, surasti savęs tau nepavyks.

Atsiimk iš jų šią teisę!
Atsiimk ją ir iš manęs.

Tinkanti istorija šalia Apie V.Lobačiuvienę
http://gyvbudas.lrytas.lt/nori-tikek/ugningas-charakteris-ne-karta-skaudziai-degino-garsiausia-ragana.htm