Žmonės Dievo atspindys

Mirusi devyniasdešimt vienerių metų moteris sutiko danguje Dievą.

– Dieve, visą gyvenimą man nedavė ramybės vienas klausimas. Žinau, kad tik Tu gali į jį atsakyti.

Jei visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, kodėl jie vienas su kitu taip siaubingai elgiasi?

Dievas pažvelgė į ją ir atsakė:

– Kiekvienas žmogus, kuris įeina į mūsų gyvenimą, mus kažko pamoko. Ir tik per šias pamokas, mes išmokstame pažinti gyvenimą, Dievą bei vienas kitą.

Tai tik dar labiau sutrikdė moterį. Tai pamatęs jis ėmė aiškinti:

– Kai kas nors tau pameluoja, turi suvokti, kad ne visi dalykai pasaulyje yra tokie, kokie atrodo. Tikroji tiesa dažniausiai slypi giliau, po paviršiumi. Pažiūrėk po žmonių kaukėmis, jei nori pamatyti jų širdį, ir nusiimk savąją, kad žmonės pasidžiaugtų tavąja.

Kai iš tavęs kažką pavagia, suprask. Kad nėra amžinų dalykų. Gerbk ką turi. Labiausiai už viską vertink savo šeimą ir artimus, nes tai yra didžiausias tavo lobis.

Kai žmogus išjuokia tave, suvok, kad nebūna dviejų vienodų asmenybių. Kaskart kai susiduri su nauju žmogumi,. Nepradėk apie jį spręst iš išvaizdos. Visada pasikliauk jo vidumi.

Kai mylimasis sudaužo tavo širdį, ateina laikas suvokti, kad mylėdamas žmogų nepriversi mylėt tavęs. Jei nemyli, turi tiesiog su tuo susitaikyti, bet jokiais būdais nenusisuk nuo meilės. Skauda, tačiau anksčiau ar vėliau, kas nors atneš dešimteriopai daugiau laimės.
Kai žmogus jaučia tau pagiežą, tai tik dar labiau įrodo, kad visi padarome klaidų. Kai žmogus suklysta, didvyriškiausias ir sunkiausias dalykas yra jam atleist už šitą klaidą.

Kai mylimasis tau neištikimas, tai tave išmoko, kad atsispyrimas aistroms – tai žmogaus didžiausias iššūkis. Išmok atsispirt pagundoms.

Jei tave apgauna, išmok, kad gobšumas yra viena didžiausių blogybių. Labai daug kas kyla būtent iš gobšumo. Stenkis įgyvendinti visas savo svajones. Nesijausk kaltas, kad tau sekas labiau nei kitiems, o siek, kad šie pasiekimai vestų į dar didesnius gyvenimo laimėjimus.

Kai tave apkalba, turi suvokt, kad idealių nėra. Priimk žmones kokie jie yra ir neteisk. Neatstumk žmogaus, jei jis nepateisino tavo idealo.

Girdėdama šiuos žodžius moteris susimąstė. Nejaugi nėra ko pasimokyti iš žmonių gerų darbų?

Atsakydamas į moters smalsumą, Dievas pratęsė:

– Kai esi mylimas, supranti, kad gerumas, meilė, šiluma bei rūpestis gali atpirkt visas pasaulio nuodėmes. Kiekvienas geras darbas atperka blogą. Žmogus turi galimybę pats keisti gėrio ir blogio pusiausvyrą, tačiau kadangi gyvenimo pamokos nėra dėstomos labai dažnai, šis sugebėjimas tampa vienprasmis.

Kai ateini į žmogaus pasaulį, ar kai įsileidi jį į savąjį, nemokyk jo gyvent, bet parodyk meilę.

Kai miršti, pagalvok ko daugiau gyvenime suteikei žmogui : meilės ar kančios, džiaugsmo ar liūdesio. Naudokis savo galimybe keisti pasaulį išmintingai.

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Laumių dovanos.Gyvenimo kelias, keliai

Štai gimė žmogus: mažutis, bejėgis ir kas iš jo užaugs? Kaip jis pragyvens savo gyvenimą, ką jam nulėmė lemtis?

Ir lemtis atsiuntė savo tris pasiuntinius – tris laumes, kurios žiūrėdamos į miegantį mažylį, pasakojo jo ateitį – kas to mažylio laukia, ką jis pasieks. Kaip susiklostys jo gyvenimo pagrindas…
Pirmoji laumė papylė vandens ant užšalusio kelio, kuriuo turės žingsniuoti mūsų mažylis ir jis kaip mat pasidengė ledu. Bet liko gana plati tako dalis, kuri buvo visai saugi, juo gali eiti iki gyvenimo pabaigos ir nei karto nepaslysti.
– Bet tu turi pats pasirinkti savo kelią, kokį pasirinksi, taip ir nukeliausi,– šnabždėjo mažyliui į ausį pirmoji laumė. – Tvirtai laikykis ant kojų, eik tiesiai, nekrypk iš kelio ir nepaslysk…
Antroji laumė nutiesė dar keletą kelių, lygiagrečių pagrindiniam keliui – gyvenimo pagrindą. Jie visi eina ta pačia kryptimi, bet veda prie skirtingo tikslo ir gyvenimo būdo. Vienas kelias veda į šviesą, mokslą, siekius ir darbą, kitas – į nepasiekiamą viršūnę ir norint į ją įkopti, reikia žengti per kitų gyvenimus, per aukas, kurios nepateisina pergalės. Dar vienas – veda į tirštą rūką, kur nieko nematyti, nieko nėra apčiuopiamo, kur žmonės gyvena tik šia akimirka, nesuprasdami ir nieko nejausdami, o paskui – tuštuma. Ir trečia kelias, raitytas, vingiuotas, su kalnais ir žemumomis, vedantis į nuotykius, keliones, aistras ir kritimus, o dar vienas kelias veda kažkur žemyn, link gyvenimo upės slėnio, į tarpeklį, kur tamsu, drėgna ir šalta, kur žmonės kaip ropliai šliaužioja žeme, kur vyksta žūtbūtinė kova už būvį, už žemės lopinėlį, kuriame galėtų išsitiesti pavargęs ir alkanas žmogus.
– Rinkis , žmogau, sau kelią. Kurį pasirinksi, taip ir nugyvensi.
Trečioji laumė stebėjo, stebėjo abiejų savo draugių nutiestus kelius ir nusprendė – žmogus gali eiti tuo keliu, kuris jam malonesnis, kuris arčiau širdies. Jei jis nukryps nuo savo pasirinkto kelio, tai tegul turi drąsos ir jėgų išlaikyti pusiausvyrą, neparkristi, nes parkritus tu privalai sumokėti tam tikrą kainą už savo veiksmus, už savo kritimą ar paklydimą. Tu palieki kažką labai brangaus, kažko atsisakai, pameti ar atiduodi.
– Kabinkis į savo pasirinktą kelią, laikykis, nepasiduok ir tada ateis tau pagalba. Kažkas išties tau ranką, padės tau atsikelti, užgydyti žaizdas ir vėl pradėti iš naujo gyventi savo gyvenimą – eiti savo pasirinktu keliu. Tik reikia labai, labai norėti ir tikėti. Išlaikyk savo pasirinktą kelią – savo gyvenimo pagrindą, nesuklupk, nenuslysk ir išlaikyk pusiausvyrą.
Klausėsi, klausėsi vaikas atidžiai kiekvieną ištartą žodį užmerkęs akis, tylėdamas, kažką sau mąstydamas ir užmigo…
Prabudo ir nesuprato ar jam laumės šnekėjo, ar jis sapnavo.
Jis pats pasirinks savo kelią, kurį jam jau paskyrė lemtis. Ir tegul šis kelias atves jį į laimę…

spika

2010-11-11 22:45:05\

http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/49907

“Betkuris kelias yra tik vienas iš milijono kelių. Todėl kovotojas turi turėti visada mintyse, kad kelias yra tik kelias; jei kovotojas jaučia, kad tai nėra jo kelias, jis privalo atsisakyti to kelio bet kokia kaina. Jo apsisprendimas, būti tame kelyje ar palikti jį, privalo būti priimtas laisvai ir nevaržomai. Sprendimo priėmimas neturi būti paskatintas baimės ar ambicijų. Į kiekvieną kelią kovotojas turi žiūrėti atidžiai ir apgalvotai. Yra vienas privalomas klausimas, į kurį karys turi sau atsakyti: ar šis kelias turi širdį?

Visi keliai tokie patys, visi jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus džiaugsmingas. Iš kitos pusės kelias turintis širdį yra lengvas ir džiaugsmingas – kariui nereiks įdėti papildomų pastangų, kad pamėgti jį. Šis kelias yra paruošęs džiaugsmingą kelionę; kiek tik žmogus beeitų šiuo keliu, jame jis suras viską, ko tik jo širdis geidžia.” Carlos Castaneda

APIE DRĄSĄ

Kartą pirklys paklausė fakyro:
– Kaip tu taip nebijai laikyti gyvatės užantyje? Turbūt esi labai drąsus žmogus?

– Matai, – atsakė fakyras, – drąsos yra trys rūšys.

Pirma – kai drąsuolis nė neįsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drąsuolis įsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žinojimo drąsa, kai žinių dėka tu nebijai, bet žmogus nepašvęstas į reikalo subtilybes to nesuvokia ir laiko tave drąsuoliu.

VERTĖS KLAUSIMAS

Buda su mokiniais sėdėjo ant upės kranto ir laukė valtininko. Pasirodė jogas. Jis kelis kart demonstratyviai perėjo vandeniu ir entuziastingai kreipėsi į Budą su klausimu:
– Na, o tu, Nušvitęs, taip moki?
Buda į tai atsakė:
– Kiek laiko sugaišai, kad to išmoktum?
– Beveik visą gyvenimą teko mokytis, daug laiko praleidau atlikdamas kankinančias askezes.
Atėjo valtininkas ir Buda jo paklausė:
– Kiek kainuoja persikėlimas į kitą krantą?
– Tris litus, – atsakė valtininkas.
Buda pasisuko į jogą ir tarė:
– Girdėjai? Štai tiek vertas visas tavo gyvenimas.

Gyvenimas yra vertas tiek, kiek jis buvo naudingas kitiems žmonėms. Ko vertas gražiai nuaugęs vaismedis jei jis neduoda vaisų? Sodininkas tokį nukerta malkoms.

Atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi

– Mokytojau, tu sakei, kad jei pažinsiu save, tapsiu išmintingas, bet kaip tai padaryti?
– Visų pirma atsiimk iš žmonių teisę spręsti kas tu esi.
– Mokytojau, aš nesuprantu…
– Vienas tau pasakys, kad tu blogas, tu patikėsi ir susikrimsi. Kitas tau pasakys, kad tu geras, tu apsidžiaugsi.

Tave giria arba peikia, tiki tavimi arba išduoda ir t. t. Kol žmonėms priklauso teisė spręsti kas tu, ar koks tu, surasti savęs tau nepavyks.

Atsiimk iš jų šią teisę!
Atsiimk ją ir iš manęs.

Tinkanti istorija šalia Apie V.Lobačiuvienę
http://gyvbudas.lrytas.lt/nori-tikek/ugningas-charakteris-ne-karta-skaudziai-degino-garsiausia-ragana.htm

 

Apie Meilę Dievui

Vienas Dievo ieškotojas atėjo pas šventą Ramanudžą ir tarė jam:

– Aš ieškau kelio pas Dievą. Padėk man!

Šventasis Ramanudža įdėmiai pasižiūrėjo į jį ir paklausė:

– Pasakyk man gerbiamasis ar tu ką nors gyvenime mylėjai?

Dievo ieškotojas atsakė:

– Aš nesidomiu pasaulietiniais dalykais, meile ar šeima. Aš noriu rasti kelią pas Dievą!

Ir šventasis Ramanudža jam tarė:

– Gerbiamasis pagalvok ir pasakyk man: – ar tu savo gyvenime mylėjai moterį, vaiką ar dar ką nors?

–  Aš juk tau jau pasakiau, kad aš ne paprastas pasaulietinis žmogus. Aš – žmogus trokštantis surasti Dievą. Visa kita manęs nedomina. Aš gyvenime tikrai nieko nemylėjau.

Šventojo Ramanudžo akys prisipildė gailesčio ašaromis ir jis liūdnu balsu tarė:

Tada tai neįmanoma tau misija surasti kelią pas Dievą. Pirmiausiai tau reikia išmokti kažką mylėti šiame pasaulyje. Ir kai išmoksi mylėti kažką šiame pasaulyje, tai bus pirmas laiptelis pas Dievą. Tu manęs klausinėji apie paskutinį laiptelį, kai tu net neužlipai ant pirmo laiptelio.

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-26d-Kaunas.html

Varnas ir rožė

Gyveno kartą varnas. Juodas, didelis, su maža, pajuodusia širdimi. Mito jis dvėseliena, vogdavo mažylius iš paukščių lizdų. Susitikęs su gentainiais mėgdavo piktai apsižodžiuoti. O jei nieko ginčui tinkamo nesutikdavo, tupėdavo ant šakos aukštai medyje ir piktai karkdavo ant vėjo, saulės, debesų ar bet ko kito, ką matydavo šalia savęs.

Vieną vėlyvą pavasarį, ieškodamas ko nors užkąst, skrido jis pro vienišą sodybą. Varno žvilgsnį patraukė neišvaizdus krūmas, visas padengtas dygliais.

– O! – džiaugsmingai sušuko jis, – Kas tu? Matau, nors mudviejų kūnai skiriasi – tu augalas, o aš paukštis, tačiau sielos giminingos!
– Aš – Rožė, – prisistatė neišvaizdusis krūmas. – Kodėl nusprendei, kad mudviejų giminingos sielos?
– Na, tavo kūnas visas padengtas dygliais, vadinasi tu mėgsti durti, žeisti ir skaudinti! Visai kaip aš!
– Ne, mielas paukšti, tu klysti, – paprieštaravo Rožė. – Dygius turiu, neneigsiu. Ir, jei kas neatsargiai stvertų man už stiebo, galiu rimtai sužeist. Tačiau mano tikrasis pašaukimas yra žydėti, o ne durti!
– Cha! Žydėti?! – ironiškai prunkštelėjo Varnas. – Ką tu čia bandai apmulkinti? Aš aiškių aiškiausiai matau tavo dyglius, o tas, kuris dygliuotas, tegul ir su tūkstančiais žiedų, pagal prigimtį yra toks pats kaip aš – negailestingas, kerštingas, draskantis.
– Tu tiesiog dar nematei mano žiedų! Atskrisk vasaros pradžioje, tada suprasi, ką turiu galvoj, kalbėdama apie savo pašaukimą skleisti grožį.

Varnas dar kartą pašaipiai sukarkė ir nuskrido savais keliais. Tačiau kartą, jau įsibėgėjus vasarai, prisiminė Rožės žodžius ir, būdamas netoliese, užsuko į sodybą aplankyti to neišvaizdžiojo krūmo.

Atskrido ir amo neteko. Rožė buvo nuostabi, visa paskendusi švelniuose rausvuose žieduose, apgaubta bičių ir kamanių dūzgimo, drugelių sparnų plazdėjimo. Varno maža pajuodusi širdis krūptelėjo ir skaudžiai suspurdėjo. Dar niekados jis nepatyrė tokio keisto jausmo, dar niekados jis nebuvo taip arti to, kad susižavėtų kuo nors tikrai gražiu. Užtat jis puikiai mokėjo pavydėti ir pykti. Pyko ant kitų varnų, kai tie ginčų metų parinkdavo skaudesnį žodį, pavydėjo, kai anie puotos dvėselienoje metu nugriebdavo sultingesnį kąsnį. Tačiau žavėtis grožiu Varnas nemokėjo ir, apstulbęs nuo Rožės žiedų trapaus žavesio, apsvaigęs nuo malonaus aromato, jis tučtuojau sutramdė savo virpančią širdį, nuvijo šviesias mintis ir paniro į įprastą ir tokią pažįstamą pagiežą.

– Matau neblogai moki apsimetinėti. – tarė jis Rožei.
– Aš neapsimetinėju, aš tokia esu. – atsakė ji Varnui. – Aš juk tau sakiau, mano prigimtis yra žydėti!
– Tu gali apgauti patiklius naivuolius, kurie nematė tavo dyglių. Tačiau manęs neapmulkinsi savo plazdančiais žiedlapėliais. Aš žinau tavo prigimtį, žinau, kas tu! Tu, tokia pati kaip ir aš, tik bandai apsimesti tuo, kuo nesi, nebuvai ir niekados nebūsi! Vietoj to, kad švaistytum savo jėgas žydėjimui, geriau jau augintumeisi ilgesnius ir aštresnius dyglius, kitaip tariant, darytum tai, kas tau priklauso pagal prigimtį!
– Nežinau kaip tau dar kitaip paaiškinti, tačiau mano prigimtis yra ne durti, o žydėti!
– Nagi nagi, pažiūrėsiu, kuo čia baigsis šis tavo eksperimentas, – paniekinančiai nusikvatojo Varnas ir nuskrido.

Nuo tos dienos Varnas vis atskrisdavo į netoli sodybos augančią retą giraitę ir, nutūpęs aukštai ant šakos, stebėdavo Rožę. Akylai sekė, kaip jos žiedus lankė bitės ir drugeliai. Jo širdyje vis labiau kunkuliavo pyktis ir pagieža. Nebe apsikęsdamas nuo to, anot jo, apsimestinio grožio, net apsunkęs nuo emocijų, Varnas vangiai plasnodavo šalin ir, ką be sutikęs, vis pajuokiančiai krankdavo apie spygliuotą Rožę, kurios, matote, prigimtis ne durti, o žydėti. Tik pamanykit!

Ilgainiui Varnas pastebėjo, kad Rožę lanko ne tik plaštakės ir kamanės, bet dar ir žmogus, kuris vis nuskindavo tai vieną, tai kitą jos žiedą. Paskui paukštis pastebėjo dar kai ką – amarus ir kitus kenkėjus, kurie susispietę į būrius graužė Rožės trapiuosius žiedlapius. Varnas buvo patenkintas, jo teorija pasitvirtino! Šiame žiauriame pasaulyje išgyvena tik tie, kurie moka durti, o ne žydėti! Tačiau Rožė leido vis naujus ir naujus pumpurus, kurie švelniai skleidėsi ir svaigiai kvepėjo.

Taip nejučia prabėgo vasara. Atėjo ruduo. Rožė žiedų vietoje užaugino dideles raudonas uogas ir vis dar atrodė nuostabiai. Artinosi žiema.

Kartą atskridęs Varnas pamatė kaip žmogus negailestingai karpo Rožės šakas. Paukštis suko ratus danguje, stebėjo genimą Rožę ir skardžiu balsu pikdžiugiškai karksėjo. Žmogus Rožę stipriai nugenėjo, palenkė ją ir prismeigė prie žemės. O galiausiai apklojo eglių šakomis.

– Cha! Aš taip ir žinojau! Aš buvau teisus! – džiūgavo Varnas. – Rožės prigimtis durti, o ne žydėti! Jei ji, naivuolė, būtų tai anksčiau supratusi, nebūtų eikvojusi jėgų žiedams, o verčiau jau užsiauginusi tankius, ilgus, stiprius, aštrius dyglius, kad joks žmogus neišdrįstų jos šitaip nukarpyti, nulenkti, prismeigti prie žemės, o paskui palaidoti po eglišakiais, kad toji net negalėtų atsitiesti. Štai! Viskas, ko Rožė pasiekė visą vasarą taip uoliai žydėjusi ir kvepėjusi, yra tik tai, kad jos daugiau niekas nebematys, nes ji pradingusi amžiams! Gerai, kad aš atsilaikiau, kad nesidaviau apmulkinamas ir nepatikėjau tuo jos grožiu! Tik jėga yra vertinga, tik pyktis mus varo į priekį! Ir kas nepasirūpina pats savim, tuo niekas kitas neapsaugo!

Varnas nuskrido sau ir niekada nebe sugrįžo į sodybą. Todėl jis niekados nesužinojo, kad atėjus pavasariui žmogus nudengė Rožę, atsargiai nukarpė nušalusias šakeles. Varnas niekados neatskrido, todėl nepamatė, kad vasarą Rožė vėl visa skendėjo apsipylusi švelniais žiedais, svaigaus aromato, bičių, kamanių dūzgesio bei plaštakių sparnelių plazdėjimo apsupty.

Vardan Taikos

Žygiuoja keliu karys, kardas jo išgaląstas, protu nusiteikęs kovai. Jis sutinka Meistrą ir jo mokinį. Meistras klausia:
– Sūnau mano, kur tu keliauji su tokiu nepalenkiamu ryžtingumu?

Karys atsako:
– Priešas užpuolė mūsų žmones. Jis nugriovė du pačius aukščiausius mūsų pastatus ir nusinešė mūsų taiką. Aš einu nugalėti priešą ir grąžinti taiką!

Meistras sako:
– Sūnau mano, jei priešas prievarta atėmė taiką, kaip galima didele prievarta taiką gražinti?

Karys pareiškia:
– Kito kelio nėra. Kai priešas bus sunaikintas, taika grįš!

Meistras atsako:
– Sūnau mano, aš jaučiu, kad tavo širdis sunerimusi. Ji prisipildžiusi pykčiu ir neapykanta priešui. Ar įmanoma pykčiu ir neapykanta gražinti taiką?

Karys sako:
– Priešas iššaukė pyktį. Kai tik priešas bus sunaikintas, neapykanta dings ir taika atsistatys!

Ir vėl Meistras mėgina:
– Sūnau mano, jei priešas iššaukė tavyje pyktį, tai tas priešas, ko gero, valdo tavo vidinį pasaulį. Gal būt tau reiktų nugalėti priešą viduje, prieš imantis kovoti su išoriniu priešu? Gal būt tau reiktų atrasti taiką širdyje, prieš mėginant nešti taiką žmonėms?

Karys pareiškia:
– Aš neatgausiu taikos tol, kol priešas nebus sunaikintas! – ir neatsisukdamas nužygiuoja toliau. Meistras švelniai nusišypso ir tęsia kelią.

Jo mokinys sušunka:
– Meistre, jis nesuprato tavo išminties ir keliauja į savo pražūtį. Kaip tu gali būti toks abejingas? Pasivykim ir išgelbėkim jį nuo paties savęs!

Meistras atsako:
– Mano brangiausiasis mokiny, jei aš pamokslauju apie vidinį pasaulį, kaip aš galiu leisti, kad jis būtų pažeistas to, kas atmeta mano žinią! Be to, tuomet, kai jo kūnas gali žūti, jo siela gyvens toliau. Kada nors jai įgris mėginimai nešti taiką, kovojant su išoriniu priešu. Ji aptiks priešą viduje ir tai neišvengiamai taps vidinio pasaulio šaltinio atradimu. Tuo metu, kai mes galime mėginti padėti kitiems išmokti jų pamokas, mes negalime to daryti jėga. Taikos neįmanoma atkurti jėga. Konfliktas – tai taikos nebuvimas. Neįmanoma atkurti taikos, pašalinant konfliktą. Išorinį pasaulį galima atkurti tik per vidinį pasaulį. Vienintelis kelias nešti taiką – tai būti taikiu visur, kur tos taikos nėra. Pradėk nuo savęs, mano brangiausiasis mokiny!

Iš K. Michael knygos „Jėzaus koanai”