Tėčio laiškas dukrai. Austėja

Mano mama vakar parašė, kad auginti sūnus yra visai kitaip, nei dukras (mat lankėsi pas tėtės seserį, kuri užaugino du sūnus ir, žinoma, kalbėjo apie vaikus, t.y.mus). Aš turiu ir dvi dukras, ir du sūnus. Kol kas tikrai nepastebėjau, kad būtų didelis skirtumas. Ir tada pagalvojau, kas man kelia didžiausią nerimą. Ir supratau, kad man didžiausią nerimą kelia tai, kad daugiau nei pusė moterų apsisprendžia mesti karjerą dėl to, kad vyras galėtų daryti karjerą; kad kas trečia moteris pasaulyje patiria artimiausio žmogaus – savo išrinktojo – smurtą (ir fizinį, ir emocinį); kad daug dažniau, nei vyrai lieka vienišais tėvais, moterys lieka vienišomis motinomis ir dėl to gyvena skurde; kad vis dar yra asilų, kurie rašo, jog reikia “sudominti” vyrą, nes kitaip jis išeis pas kitą ir pan., ir taip jau mažos mergaitės pradeda galvoti, kad ne jos ir ne jų laimė ir ne jų nuomonė yra svarbu gyvenime. Tiesiog. Ir tada prisiminiau vieną vieno tėtės laišką dukrai (beje, tas tėtė yra klinikinis psichologas Dr.K.Flanagan). Pasidalinsiu laiško vertimu (vertimas – laisvas:)), nes jis puikiai atspindi tai, ką norėčiau pasakyti ir aš. Tikiuosi, kad mano dukros jau šiandien girdi šiuos žodžius ir gyvenime jais vadovausis. Nes, žinia, įtaka, kurią mes darome savo vaikams, yra milžiniška, ir sprendimai, kuriuos jie priims užaugę, didele dalimi priklauso nuo to, ką mes darome ir apie ką mes kalbame su jais šiandien.
Mieloji,
Neseniai mudu su tavo mama ieškojome atsakymo į klausimą Google paieškos sistemoje. Pradėjus vesti klausimą į paieškos langelį, Google ‘išmetė’ populiariausias paieškas pasaulyje. Sąrašo viršuje buvo “Ką daryti, kad jis išliktų susidomėjęs”.
Mane tai apstulbino. Peržiūrėjau keletą iš nesuskaičiuojamos daugybės straipsnių apie tai, kaip būti seksualia, kada atnešti jam alaus, o kada – suvožtinį, ką daryti, kad jis jaustųsi protingas ir pranašesnis.
Ir aš supykau.
Mažoji mano, tai nėra, nebuvo ir niekada nebus tavo darbas, kad jis “išliktų susidomėjęs”.
Mažoji mano, vienintelė tavo užduotis yra giliai širdyje – toje nepajudinamoje atstumties, praradimų ir ego vietoje – žinoti, kad tu esi verta dėmesio. (Jeigu dar prisiminsi tai, kad visi žmonės yra verti dėmesio, tai tavo gyvenimo mūšis iš esmės jau bus laimėtas. Bet apie tai parašysiu kitą dieną).
Jeigu tu tikėsi, kad esi verta dėmesio, būsi patraukli pačia svarbiausia šio žodžio prasme: tu pritrauksi vaikiną, kuris geba būti susidomėjęs ir kuris nori praleisti savo gyvenimą investuodamas visą savo dėmesį į tave.
Mažoji mano, noriu tau papasakoti apie vaikiną, kurio nereikia “išlaikyti susidomėjusio”, nes jis žino, kad tu esi įdomi:
Man nerūpi, jei jis dės alkūnes ant stalo – tol, kol jis nenuleis akių nuo tavęs, kai tu šypsodamasi surauki nosį. Ir negalės atitraukti akių.
Man nerūpi, jei jis nežais su manimi golfo – tol, kol jis žais su jūsų vaikais ir mėgausis visais nuostabiais ir frustruojančiais jų panašumais į tave.
Man nerūpi, jei jo piniginė nebus pilna pinigų – tol, kol jo širdis bus pilna meilės tau.
Man nerūpi, ar jis bus stiprus – tol, kol jis duoda erdvės tau parodyti savo vidinę stiprybę.
Man nerūpi, už ką jis balsuoja – tol, kol jis kiekvieną rytą atsibudęs išrenka tave į garbingą namų vietą ir gerbia tave savo širdyje.
Man nerūpi jo odos spalva – tol, kol jis piešia jūsų gyvenimo kartu drobę kantriai, pasiaukodamas, jautriai ir švelniai.
Man nerūpi, koks jo tikėjimas ir ar jis tiki – tol, kol jis vertina visa tai, kas yra šventa ir žino, kad kiekviena gyvenimo akimirka, kiekviena gyvenimo akimirka su tavimi, yra šventa.
Galiausiai, Mažoji mano, jeigu tu sutiksi tokį vyrą, ir aš su juo neturėsiu nieko bendra, mes drauge turėsime svarbiausia, ką galima turėti:
Tave.
Dėl to, kad galų gale, Mažoji mano, vienintelis dalykas, ką tu turi daryti, kad jis “išliktų susidomėjęs”, yra būti savimi.
Amžiams tavimi susidomėjęs vaikinas,
Tėtė.

Ką rinktis – žmoną ar meilužę?

Valerijus Sinelnikovas – žinomas psichoterapeutas, psichologas, homeopatas, autorius unikalių psichologinių metodikų, kurios milijonams žmonių padėjo susigrąžinti savo sveikatą, padidinti gerovę ir pažinti gyvenimo džiaugsmą.

Gimė 1966 m. lapkričio 21 d. tolimuose rytuose Usurio taigoje. Šeimoje, kurioje tėvas buvo raketinių pajėgų strateginės paskirties pareigūnas, o mama dirbo mokytoja mokykloje. Baigė bendrojo lavinimo Simferopolio fizikos ir matematikos mokyklą aukso medaliu. Taip pat Krymo medicinos universitetą – raudonu diplomu. Iš karto po stažuotės baigė homeopatijos ir psichoterapijos mokslus Rusijoje. Įkūrė labdaringą organizaciją „Sveikatos ir laimės mokykla“.

“…Meilės energija pati stipriausia Visatoje. Būtent ji duoda gyvenimą. Šią energiją galima pamatyti, pajusti. Ji pavirsta į Saulės, Žvaigždžių šviesą. Bet ji sklinda tik iš žmogaus neturinčio agresijos, baimės, savanaudiškumo ir kitų griaunamųjų jausmų. Tikra meilė neatsiranda iš žodžių. Bet žodžiai gali paskatinti veiksmus, o veiksmai pažadins jausmus.

Vieno seminaro metu per pertrauką prie manęs priėjo vyriškis ir paklausė:
– Valerijau Vladimirovičiau, ar galiu atimti iš jūsų penkias jūsų brangaus laiko minutes?
– Ne, -pasakiau aš su šypsena,- atimti iš manęs nieko nereikia, tuo labiau laiko.
– Na tada paskolinkite pora minučių.
– Skolon neduodu, – pasakiau aš. – Galiu padovanoti jums keletą minučių, jei jūs taip primygtinai prašote.
– Puiku, – sako jis, – o aš jums padovanosiu savo gyvenimišką situaciją. Galbūt pravers knygai. Aš turiu šeimą. Mes su žmona pragyvenome septyniolika metų. Turime du vaikus. O neseniai aš sutikau kitą moterį ir pamilau ją. Draskausi tarp jos ir šeimos. Niekaip negaliu nuspręsti, ką pasirinkti. Patarkite, ką man dabar daryti?
– O kas jums nepatinka jūsų žmonoje, jeigu veržiatės pas kitą moterį?
– Suprantate, – sako jis, pasirodo ji ne tokia, kaip aš galvojau.
Sąžiningai pasakius aš buvau nustebintas tokiu atsakymu.
– Ką reiškia “ne tokia, kaip aš galvojau”? – paklausiau aš.
– Na, aš galvojau, kad ji metams bėgant sutarps. Taps dar gražesnė ir geresnė. O ji pasidarė suirzusi, nuolatos šaukia, nustojo save prižiūrėti. Vaikšto namuose apsivilkusi nešvarų chalatą. O aš turiu kitokį moters įvaizdį. Moteris neturi būti tokia.
Man pasidarė įdomu.
– O kokia turi būti tikra moteris? Koks jūsų idealios moters vaizdas?
– Matote, – sako jis, – aš praeityje buvau karinio jūrų laivyno karininkas. Ir įsivaizduoju taip. Kai karininkas grįžta iš žygio, jį pasitinka žmona gražuolė. Gražiu sarafanu, kasa papuošta. Rankose ji laiko padėklą. Ant padėklo stikliukas ir agurkėlis. Ir dar padurką ji laiko dantyse.
– O kodėl padurkas dantyse? – paklausiau aš.
– Na kaipgi?! – kalba jis, aiškiai patenkintas. Viena vertus, tyli, o kitą vertus – apnuogina savo grožybes.
– Na ir paveikslas, – sušunku aš, – tokio aš dar negirdėjau ir nemačiau! Išeina – visi malonumai iš karto.
– Išeina taip.
– Ir jūs norite iš manęs gauti patarimą arba rekomendaciją?
– Taip!
– ir jus pasiruošęs iš mano pasakymo viską įsisavinti?
– Manau, kad pasiruošęs.
Girdžiu jūsų atsakyme abejonę, – sakau aš.
– Pasiruošęs, – atsako jis tvirtai.
– Tada klausykite! Jūsų žmona neatitinka tą idealų vaizdą, kurį piešiate savo galvoje, bet ji atitinka tai, kas yra jūsų sieloje.
Vyriškis klausiamai pažiūrėjo į mane.
– Tai jūs padarėte ją tokią suirzusią ir negražią.
– Kodėl aš?
– Todėl, kad jūsų žmona – tai jūs pats, tiktai moteriška išvaizda. Visko, kas jums nepatinka jūsų žmonoje, turite jūs. Jūs gi girdėjote apie atspindžio dėsnį?
– Girdėjau, – sako jis sutrikęs, – bet sau dar nespėjau prisimatuoti.
– Tai prisimatuokite, – sakau aš. – Jūs apsakėte man savo idealios žmonos paveikslą O ką gi asmeniškai jūs padarėte tam, kad žmona jus taip pasitiktų?
– O ką? – paklausė jis nustebęs, bet jau be ankstesnio įkarščio, – nejaugi aš privalau kažką daryti? Ją privalėjo taip išauklėti motina, tėvas. Kad mylėtų ir gerbtų savo vyrą.
– O jus išauklėjo jūsų tėvai su meile ir pagarba jūsų žmonai?
– Kur ten! Mano tėvai nuolat mušėsi.
– Tai ko gi jūs reikalaujate iš kitų? Norite matyti greta savęs deivę – padarykite ją tokią. Tačiau iš pradžių pats tapkite dievu. Suprantate, – tęsiu aš, – daugelis žmonių ieško savo idealo. Jie vaikšto į diskotekas, kiną, vakarėlius, teatrą. Visi ieško, apžiūrinėja. Kur mano vienintelis žmogutis, mano antroji pusė? O juk paprasčiausiai reikia pačiam turėti puikių savybių. Ir tada ieškos tavęs. Taip ir šeimose. Daugelis nori pakeisti, tą žmogų, su kuriuo gyvena, į kitą, kaip jie galvoja, geresnį. Ar ne geriau iš pradžių pakeisti save? Savo mintis apie save ir tą žmogų.
– O kodėl taip atsitinka? – paklausė vyriškis sumišęs.
– Todėl, kad žmonės sukuria santuoką ne dėl meilės ir ne meilės pagrindu, o paprasčiausiai tam, kad kad turėtų vienas kito kūną ir gautų malonumą. Dabar net nauja santykių forma atsirado – gyvenimas “susimetus” vadinasi. Ir kai žmonėms atsibosta kūnai, jie ieško sau kitų. Ir kaip parazitai prisisiurbia prie naujo kūno, prie naujos energijos. Todėl, kad savos neužtenka. Tėvai nepakankamai davė. O gyventi tai norisi. Ir jūsų meilužė daro klaidą. Bando sukurti savo laimę ant kitų nelaimės. Nieko gero iš to neišeis. Ir aš įsitikinęs, kad ji turi tokių pat problemų su meile, kaip ir jūs.
– Valerijau Vladimirovičiau! Tai ką aš turiu padaryti tam, kad pagerėtų santykiai šeimoje ir kad mano žmona sužydėtų?
– O jus jau pasirinkote?
– Taip, pasirinkau.
– Tada pradėkite nuo savęs: keiskite save, savo mintis, vaizdus…”

Parengta pagal:
Valerij Sinelnikov. Paslaptinga žodžio jėga. Meilės formulė. Kaip žodžiai veikia mūsų gyvenimą; iš rusų kalbos vertė Laima Valiuško. –V: Baltosios gulbės, 2010. – 256 p.

http://www.ezoterika.lt/pages.php?link=WZ1295816490W4d3c972ab237b&hcur_page=2

Kiek sveria stiklinė vandens?

Profesorius paėmė stiklinę vandens ir ištiesęs į priekį paklausė savo studentų:
– Kaip jūs manote, kiek sveria ši stiklinė?
Auditorija pradėjo gyvai tartis…
– Maždaug 200 gramų! Ne, galbūt 300! O gal visus 500! – Girdėjosi atsakymai.
– Išties, aš ir pats tiksliai nežinau kiek ji sveria, – pasakė profesorius, – bet tai ir nėra taip svarbu. Mano klausimas štai koks: kas nutiks, jei šią stiklinę taip laikysiu kelias minutes?
– Nieko!
– Tikrai, turbūt, kad nieko, – sutiko profesorius. – O kas atsitiks, jei taip ištiesęs ranką, palaikysiu kokių porą valandų?
– Jums ims skaudėti ranką.
– O jei visą dieną?
– Ranka nutirps, turėsite stiprų raumenų sutrikimą ir paralyžių. Gal net teks važiuoti į ligoninę, – atsakė vienas iš studentų.
– Ar visa tai dėl to, jog stiklinės svoris pasikeitė, belaikant ją visą dieną rankoje?
– Ne! – sutrikę atsakė studentai.
– O koks tada būtų šios problemos sprendimas?
– Pastatyti stiklinę ant stalo! – Linksmai atsakė kažkas iš auditorijos.
– Būtent! – Džiugiai sutiko profesorius. – Ir taip praktiškai yra su visais sunkumais gyvenime. Pagalvokite apie kokią problemą kiek ilgėliau ir ji lyg palengva ima sunkėti. Galvokite apie ją kelias valandas ir ji ims čiulpti jūsų jėgas. Jei galvosite visą dieną – tai jus tiesiog paralyžiuos, apsės taip, kad nebegalėsite niekam daugiau susikaupti, kažką kita veikti ar galvoti apskritai. Galima labai ilgai galvoti apie kažkokią problemą – bet tai nieko neduos. Jos “svoris” nesumažės. Susidorojame atlikdami konkrečius veiksmus. Išspręskite, arba atidėkite. Nėra jokios prasmės nešiotis sunkų akmenį ant širdies ir taip save paralyžiuoti.

https://www.facebook.com/DarniSantuoka/photos/a.159239750771667.38221.159022764126699/1097402820288684/?type=1

PRIIMKITE SAVE KAIP BRANGENYBĘ

Kartą pas Meistrą atėjo jaunas žmogus ir sako:
– Aš atėjau pas tave, nes jaučiuosi toks niekingas ir bevertis, kad man net nesinori gyventi. visi aplinkui tvirtina, kad aš nevykėlis ir idiotas. Prašau, Meistre, padėkite.
Meistras, metęs akį į jaunuolį, skubiai atsakė:
– Atleisk, bet dabar esu labai užimtas ir negaliu tau padėti. Man reikia sutvarkyti vieną labai svarbų reikalą ,- ir, truputį pagalvojęs pridėjo: – Bet, jeigu tu sutiksi padėti man mano reikale, tai aš su malonumu padėsiu tau tavajame.
– S…su malonumu, Meistre, – suburbėjo jis, su kartėliu pastebėjęs, kad jį eilinį kartą nustumia į antrą planą.
– Gerai, – pasakė Meistras ir nusiėmė nedidelį žiedą su gražiu akmeniu. Paimk arklį ir jok į turgaus aikštę. Man reikia skubiai parduoti šį žiedą, kad galėčiau atiduoti skolą. Pasistenk gauti kuo daugiau ir jokiu būdu neparduok už kainą, kuri yra mažesnė, negu auksinė moneta. Jok, ir sugrįžk kaip galima greičiau.
Jaunuolis paėmė žiedą ir išjojo. Atjojęs į turgaus aikštę jis pradėjo siūlyti žiedą prekeiviams, ir tie pradžioje susidomėję apžiūrinėjo jo prekę. Bet, kai išgirsdavo apie aukso monetą, jie tuojau nustodavo domėtis žiedu. Vieni atvirai šaipydavosi jam į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo. Ir tik vienas pagyvenęs prekeivis maloniai jam paaiškino, kad aukso moneta – per daug aukšta kaina už tokį žiedą.
Išgirdęs senuko žodžius, jaunuolis labai nusiminė. Juk jis puikiai prisiminė Meistro įsakymą – nenusileisti žemiau auksinės monetos. Apėjęs visą turgų ir siūlęs žiedą gerai šimtinei žmonių, jis vėl sėdo ant arklio ir parjojo atgal. labai sujaudintas nesėkmės jis įėjo pas Meistrą.
– Meistre, aš negalėjau įvykdyti tavo pavedimo, – su liūdesiu pasakė jaunuolis. Geriausiu atveju aš galėjau gauti už žiedą kelias sidabrines monetas, bet tu liepei neparduoti mažiau, negu auksinę. O šis žiedas tiek nevertas.
– Tu ką tik ištarei labai svarbius žodžius, sūneli, – atsiliepė Meistras. – Pirmiausia, norint parduoti žiedą, gerai būtų nustatyti jo tikrąją vertę. O kas gali tai atlikti geriau už juvelyrą? jok pas juvelyrą ir paklausk, kiek jis mums pasiūlytų už žiedą. Kad ir ką išgirstum iš jo, neparduok žiedo, o grįžk atgal.
Jaunuolis vėl sėdo ant arklio ir iškeliavo pas juvelyrą.
Juvelyras ilgai apžiūrinėjo žiedą per stiklą, po to pasvėrė mažomis svarstyklėmis, ir galų gale kreipėsi į jaunuolį:
– Perduok Meistrui, kad dabar aš negaliu duoti jam daugiau negu penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų, bet jei jis kiek palauktų, duočiau septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.
– Septyniasdešimt monetų?! – džiaugsmingai sušuko jaunuolis ir visu greičiu patraukė atgal.
– Sėskis čia, – pasakė Meistras išklausęs pagyvėjusio jauno žmogaus pasakojimo. Ir žinok, sūneli, kad ir tu esi tas pats žiedas, brangus ir unikalus. Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. tai kam gi tu vaikštai po turgų, kad tai padarytų pirmas sutiktas?

Šaltinis: https://www.facebook.com/1632065640353668/photos/a.1632308756996023.1073741828.1632065640353668/1773045772922320/?type=1

Erdvė meilei

arkliokelionesGal lengviausia gyvenimą išsiaiškinti/paaiškinti pasakomis. Nes daugiausia tenka bendrauti su vaikais bei paaugliais. Norom nenorom ieškausi, kaip apie svarbius dalykus paaiškint jiems suvokiama forma.
Kai pradedame kalbėtis apie meilę, kartais seku rytietišką pasaką apie karalaitę, kurią pamilo princas. Kai princas jai pasiūlė tuoktis, toji atsakė: „Gerai. Kadangi turiu labai daug žemės, aš tau pastatysiu pilį labai toli, kad tu irgi turėtum daug erdvės… Tarp mūsų bus milžiniškas miškas, į kurį tu galėsi įžengt iš vienos pusės, o aš – iš kitos. Jeigu kartais susitiksime, pasimatysime tame miške, tai ir bus mūsų meilės įprasminimas“.
Princas atsisakė, kadangi norėjo karalaitę turėti – t.y. matyti ją kasdien. Jam atrodė, jog neįmanoma mylėti ir nematyti, negalėti būti kartu.
Tačiau kai žmonės susitinka ir vienas kitą pradeda labai turėti, kitąsyk nebelieka meilės erdvės. O toje erdvėje – visa esmė ir žaismė. Paslaptis tuštumoje. Kuo erdvės daugiau, tuo labiau vienas kitu galima grožėtis.

Sigutės Ach piešinys iš “Arklio Dominyko kelionės į žvaigždes”

Vytautas V. Lansbergis

Angelų pamokos

(LT/RU) ~~ Ankstyvas rytas. Moteris, skubanti į darbą, statūs laiptai. Šalia – du angelai. Vyresnysis moko jaunesnįjį:
– Stumtelk, stumtelk ją!
– Bet laiptai tokie statūs, ji gali susižaloti!
– Aš prilaikysiu ją, ji tik koją išsinarins.
– Siaubas, juk jai į darbą reikia, ji trečia diena iš eilės vėluoja…
– Taip, o dabar dar ir nedarbingumo lapelį gaus, o vėliau ją apskritai iš darbo atleis.
– Taip negalima, kaip ji gyvens be darbo, be atlyginimo?
– Stumtelk, paskui viską paaiškinsiu, sakau – stumtelk!

Kitas epizodas. Tie patys angelai lydi dideliu greičiu lekiantį automobilį, kuriame sėdi dvi moterys. Priešais jį važiuoja rąstais pakrautas sunkvežimis.
– Greičiau mesk rąstą, mesk!
– Tu ką? Juo ir užmušti galima, o moterys juk vaikų turi!
– Mesk, aš jį nukreipsiu į šoną, jos tik gerokai išsigąs.
– Bet kam to reikia? Kam jas taip gąsdinti?!
– Vėliau paaiškinsiu.. Ir pasistenk numesti prie to didžiulio plakato “Jūsų laukia namuose!”, kad jos būtent ties juo sustotų ir perskaitytų šį užrašą.
– Na va, verkia abi, namo skambina. Kaip žiauru! Kam visa tai?
– Sakiau, kad vėliau paaiškinsiu!

Trečiasis epizodas – bendradarbių vakarėlis. Vyras su sutuoktuvių žiedu ant piršto šnekučiuojasi su mergina. Šalia – jau mums pažįstami angelai, pirmasis ragina:
– Tegul dar išgeria.
– Pakaks, jie jau įkaušę, ir mergina taip į jį žiūri…
– Tegul.
– Bet namuose jo laukia žmona ir du vaikučiai, o jis jau kalbina merginą į viešbutį važiuoti.
– Taip, ir ji sutiks!
– Siaubas, jie kartu išeina! Bet juk žmona sužinos, bus skandalas!
– Taip, barnis neišvengiamas! Taip ir buvo suplanuota.
– ?!..

Saulėlydis. Du angelai dalinasi dienos įspūdžiais:
– Na ir darbas! Nuolatinis stresas.
– Taip, tai tavo pirma diena. Juk šiame lygmenyje mokoma tik stresu! Jūs ten savo pirmame lygmenyje psichologijos knygomis, filmais mokote, o čia visa tai jau nepadeda. Todėl tenka stresu išjudinti žmones, kad sustotų, susimąstytų – kaip gyvena, kam gyvena.

Štai kad ir pirmoji moteris: kol bus namuose sugipsuota koja, vėl pradės siūti, o kai ją atleis iš darbo, nes naikins jos darbo vietą – ji jau turės daug užsakymų. Juk ji taip mėgo ir taip puikiai siuvo jaunystėje! Ir daugybę metų vis atidėliojo siuvimą, nes dirbo nors ir nemėgiamą, bet gerai apmokamą darbą pagal išsilavinimą. Dabar supras, kad mylimas darbas daug svarbesnis už visus diplomus. O ir uždarbis bus geras, ir dirbs su džiaugsmu.

Viena iš tų dviejų moterų kelyje po savaitės išeis iš darbo, nes supras, kad jos vieta šiuo metu yra su vaiku ir vyru namuose, o ne komandiruotėse ir svetimuose viešbučiuose. Ji ir antrą vaikelį pagimdys, o vėliau ir išsvajotą psichologiją studijuos.

– O neištikimybė? Kuo ji gali būti naudinga? Juk šeima byra!
– Šeima? Nėra jau seniai ten šeimos. Žmona pamiršo savo moteriškumą, vyras vakarais girtuokliauja. Jie nuolat barasi, vaikais vienas kitą šantažuoja. O neištikimybė sukrės abu, privers susimąstyti: bus gana ilgas ir skausmingas šeimos gaivinimo procesas. Žmona pradės skaityti knygas apie tvirtos santuokos pamatus, prisimins savo moteriškumą, išmoks kitaip bendrauti su vyru.
– Ar pavyks išsaugoti šeimą?
– Yra šansų! Viskas priklausys nuo moters!

– Na ir darbelis!
– Užtat koks veiksmingas! Kai išmuši žmogų iš komforto zonos – jis kaipmat pradeda ir mąstyti, ir aktyviai veikti! Priprasi.
– O jeigu ir tai nepadeda?
– Tuomet… Yra dar ir trečias lygmuo. Ten netektimis moko. Bet tai jau visai kita istorija.

Taip tik atrodo, kad už viską reikia pinigais atsiskaityti. Už tikrai vertingus dalykus mokama dalelėmis sielos…

**
Два ангела, женщина, бегущая на работу, крутая лестница.
– Толкай, толкай, говорю!
– Лестница такая крутая, насмерть разобьется ведь!
– Я подстрахую, только ногу сломает!
– Кошмар, ей же на работу, она уже три дня подряд опаздывает!
– Да, а теперь она еще и на больничном три недели минимум просидит. Ее вообще уволят потом.
– Так нельзя, она без работы, что делать будет, зарплата хорошая!
– Толкай, говорю, потом все объясню, толкай!

Те же ангелы, трасса, две женщины в служебной легковушке, большая скорость. Перед легковушкой — КАМАЗ, груженный бревнами.
– Кидай бревно, не тяни!
– Этим бревном убить можно, а если еще на скорости в лобовое попадет, они же погибнут, у них дети!
– Кидай, я отведу бревно, они только напугаются.
– Зачем так, зачем пугать?!
– Не время, потом объясню, после поворота плакат будет «Вас ждут дома!», они уже от испуга отойдут, привлеки их внимание к плакату, пусть остановятся.
– Плачут обе, домой звонят, жестоко как!

Корпоративная вечеринка.
Два ангела, мужчина, на руке обручальное кольцо, девушка.
– Пусть еще выпьет.
– Хватит, он уже пьяный! Вон как он на нее смотрит!
– Еще налей, пусть пьет!
– У него дома жена, детей двое, он же ведь уже контроль потерял, девушку в гостиницу приглашает!
– Да, пусть, пусть она соглашается!
– Согласилась, уходят, просто ужас! Жена ведь узнает, разведутся!
– Да, ссоры не избежать! Так и задумано.
– ?!

Закат, два ангела обсуждают прошедший день:
– Ну и работка, стресс сплошной!
– Ты же первый день на этом уровне? Это уровень такой, обучение стрессом, вы там на своем первом уровне книжками, да фильмами учите, а здесь те, кому книжки уже не помогают. Их приходится из привычной колеи стрессом выбивать, для того, чтобы остановились, задумались. Как живут, зачем живут.

Вот первая женщина, пока будет дома сидеть с ногой сломанной, опять шить начнет, и когда ее уволят, у нее уже пять заказов будет, она даже не расстроится. Она в молодости так шила, загляденье! Она уже 10 лет откладывает свое увлечение, все считает, что надо работать, что социальные гарантии важнее душевной гармонии и удовольствия от любимого дела. А шитье ей доход еще больше принесет, только еще и с удовольствием.

Из двух женщин, которые на трассе плакали, одна через неделю уволится, поймет, что ее место дома, с ребенком, с мужем, а не в чужом городе, в гостиницах неделями жить. Она второго ребенка родит, на психолога учиться пойдет, они с вами на первом уровне сотрудничают.

– А измена, разве она может на пользу пойти?! Семья ведь разрушится!
– Семья? Семьи там нет давно! Жена забыла, что она женщина, муж пьет вечерами, ругаются, детьми друг друга шантажируют. Это долгий процесс, больной, но каждый из них задумается, женщина книжки начнет ваши читать, поймет, что совсем про женственность забыла, научится с мужчиной по-другому общаться.
– А семью получится сохранить?
– Шанс есть! Все будет от женщины зависеть!

– Ну и работка!
– Привыкнешь, зато результативно! Как выбьешь человека из зоны комфорта, так он и шевелиться начинает! Так большинство людей устроено!
– А если и это не помогает?
– Еще третий уровень есть. Там потерями учат. Но это совсем другая история…

Это только, кажется, что за всё платят деньгами.За всё действительно важное платят кусочками души.

Laimingų Moterų Pasaulis

Sakmė apie tuos, kurie gyvena ne savo gyvenimą

– Kaip nėra? – paklausiau prarasdama kalbos dovaną, – ką, visiškai nėra? Ne, čia pas jus klaida, pasižiūrėkite atidžiau!
– Tikrai nėra, – atlaidžiai nusišypsojo senyvas Angelas, pasitaisydamas akinius. – Pas mus čia viskas surašyta, viskas įvertinta ir, žinoma, viską atidžiai stebi Pati Žinai Kas. Už pareigų nevykdymą žinai, kas mūsų laukia? – Angelo veidas tapo rūstus. – Apie Liuciferį girdėjai? Taigi. Nespėjo ir sumirksėti, kaip buvo išmestas. “Klaida-a-a-a-a”. Na ir pasakei…
– Minutėlę, – bandžiau suimti save į rankas. – Pasižiūrėkite, prašau, čia.
Angelas geranoriškai žvilgtelėjo į mane pro akinių viršų.
– Ir ką? – paklausė jis patylėjęs.
– Manęs gabūt ir nėra. Bet kažkas juk yra? – paklausiau, atsargiai pajudindama substanciją, kuri dabar buvo vietoje įprasto žemiško kūno.
– Kažkas tikrai yra. Bet tikrai ne ponia N, kuria jūs prisistatėte. – Angelas sunkiai atsiduso ir patrynė kaktą. – Tokių kaip jūs aš mačiau nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Ir kažkodėl dažniausiai – tai damos. Na, gerai. Patikrinkime. Visus punktus. Nuo pradžių. Taip?
– Patikrinkime, – pasakiau aš, ryžtingai palinkdama ties jo petimi ir nusiteikusi kovoti iki pabaigos.
– Aha…štai ji – ponios N biografija, – Angelas iš po stalo ištraukė didžiulį talmudą ir nupūtė nuo jo dulkes. – Ab ovo, mieloji, ką reikštų – nuo kiaušinio, – lyžtelėjęs pirštą ėmė vartyti plonus lapus. – Na, čia visokios smulkmenos…vystyklai…kaprizai vaikiški…kvailystės visokios…asmenybė dar nesusiformavus…charakteris neišreikštas…dar juodraščiai…na, vaikystę visai praleisim, pradėsim nuo sąmoningo laikotarpio…A, štai! – iškilmingai iškėlė pirštą. – Turėjai romaną dešimtoje klasėje?
– Ach, kaip keista, – neištylėjau aš. – Šešiolika metų ir staiga – romanas!
– Tavo ironija čia niekam nereikalinga, – griežtai pasižiūrėjo Angelas. – Romanas vystėsi audringai ir pakankamai laimingai, kol neįsikišo tavo draugė. Ir vaikinuką – būsim atviri – tiesiai tau iš panosės nuviliojo. Na, ne iš tavo panosės, – staiga susizgribo Angelas, – o iš madmuazelės N…
– Ir ką? – įtariai paklausiau aš. – Visiems taip gali nutikti. Čia ką – mirtina nuodėmė, kurią Biblijoje pamiršo įrašyti? Ale, neatiduok vaikino savo, nei asilo, nei jaučio…
Angelas susiraukė.
– Prie ko čia nuodėmė, dėl Dievo meilės! Atsibodote su savo nuodėmėm…Sek mintį. Kaip šioje situacijoje pasielgė ponia N?
– Kaip kvailė, – niūriai ištariau aš, miglotai prisimindama tą romaną. – Apsimeta, kad nieko baisaus neįvyko, šlaistosi kartu su jais visur, taiko juos, kai susipyksta…
– Vaaaaaaaa, – reikšmingai ištarė Angelas. – O dabar atidžiai – žiūrėti į mane! Kaip elgtumeisi tu, jei būtum gyvenus?
– Užmuščiau, – iš lūpų išsprūdo greičiau, nei spėjau suvokti, ką kalbu.
– Būtent! – Angelas net šoktelėjo nuo kėdės. – Būtent! Gal ir neužmuštum, bet “ant trijų raidžių” tikrai būtum pasiuntus. O dabar pasižiūrėkime, kiek tokių “romanų” buvo šios poniutės gyvenime?
– Kokie penki, – prisiminiau aš ir staiga man pasidarė koktu.
– Ir visi baigėsi taip pat. Atkreipiu tavo dėmesį…Taip, keliaujam toliau. Madmuazelė bandė įstoti į universitetą, bet jai nepasisekė. Kiek balų trūko?
– Pusantro balo, – ašaros kaupėsi mano akyse.
– Ir kažkodėl nuneša dokumentus į pedagoginį institutą. Ten jai užtenka balų įstoti. O tu? Ko tu norėjai tuo momentu?
– Stoti į universitetą tiek kartų, kiek reikės, kol įstosiu, – tyliai sušnibždėjau aš. – Bet jūs pasistenkite suprasti ir mane. Mama šitaip verkė, prašė, bijojo, kad niekur neįstojusi per metus nusivalkiosiu ar dar kažką…ir staiga man tapo nebesvarbu…
– Mieloji mano, – užuojautos kupinu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane Angelas, – mums čia visiškai vienodai, kas ten pas jus verkė, kas neverkė ir kodėl. Mus domina tik faktai – labiausiai užsispyręs reikalas pasaulyje. O faktai pas mus visiškai nedžiuginantys. Kodėl tuomet tu – tikrai! Kodėl tuomet tu ištekėjai? Ta prasme – mūsų ponia N kodėl ištekėjo? Dar ir bažnyčioje! O kai ji tekėjo, ką tada tu galvojai?
Aš tylėjau, puikiai prisimindama tai, ką galvojau tuo metu, stovėdama bažnyčioje. Apie tai, kad meilė meile, bet ši istorija – ne ilgam, kad aš galbūt ištempsiu porą metų, tikrai ne daugiau, o ten jau mano natūra vistiek nusvers…ir tada, atleisk man Viešpatie, jeigu tu esi…
– Vat būtent, – Angelas palingavo galva ir pervertė puslapį. – Čia pas tave kiekviename žingsnyje vien tik nesėkmės! Mergaite mano, juk negalima taip! Būdama trisdešimties taip norėjai tatuiruotę pasidaryti. Kodėl nepasidarei?
– Na-a-a-a-a-a, – susirūpinau aš, – jau neprisimenu.
– O aš tau priminsiu, – nusišaipė Angelas. – Tavo numylėtinis prieštaravo. Primityvios – sakė – gentys…ir užpakalis su metais nutįs žemyn…Taip?
– Jums geriau matyt, – susiraukiau aš, nors tikrai žinojau – buvo taip, tikrai buvo.
– Tai jau taip, man geriau matyti, bet užpakalis tai tavo buvo, o ne mano…Gerai, žiūrim toliau. Štai čia parašyta: namų šeimininkė, paprasčiau sakant – bedarbė, pomėgis…hm…na, tegu būna kulinarija. Mielas paveikslėlis gaunasi. Trūksta tik siuvinėjimo kryželiu. Na, prisimink, prisimink – ko gi tuo metu norėjai?
– Prisiminiau. Norėjau šaudyti.
– Į ką šaudyti? – nustebo Angelas ir įsistebeilyjo į knygą.
– Į bėgantį taikinį. Arba į stovintį. Jokio skirtumo, – kaip paaiškėjo, verkti dabar aš negalėjau, bet substancija liovėsi švytėti vaivorykštės spalvomis ir patamsėjo. – Norėjau išmokti šaudyti. Dar dainuoti norėjau. Ir dar…seniai tai buvo…
– Patvirtinsiu, – Angelas bedė pirštu į knygą. – Tu, mieloji mano, ir gabumus turėjai, kuriuos, beja, tau Dievas davė. Nuo gimimo. Kur visa tai padėjai? Kur, klausiu aš tavęs, dividendai?!
– Aš nežinojau, kad privalau…- bandžiau kažką išmekenti.
– Meluoji, tu puikiai žinojai, – Angelas nusiėmė akinius ir patrynė akis. – Ir ko gi jūs visi meluojat…kaip tai žema…Gerai, madam, reikia baigti. Pereiname prie tavo paskyrimo.
Angelas pasiėmė lapą ir pradėjo kažką jame skubiai rašyti.
– Kaip jūs visi negalite suprasti, – Angelo balse skambėjo neviltis, – negalima, na, negalima kiekviename žingsnyje savęs išduoti. Taip ir numirti galima anksčiau mirties! Beja, o tai ir yra ta pati “nuodėmė”, kurios jūs visi taip bijote! Vis galvojate – bus gerai ir taip…Ne juokai – vos ne kas antra siela ne savo gyvenimą gyvena…baisi statistika! Ir pas visus kažkokie idiotiški pasiteisinimai: tai mama verkė, tai tėvas pyko, tai vyras prieštaravo, tai lietus tą dieną ne laiku prasidėjo, tai – iš viso juokinga! – pinigų nebuvo. Žmonės vadinasi…Viskas paruošta, – susierzinęs Angelas numetė rašiklį. – Prašau atsistoti ir išklausyti nuosprendį.
Aš sustingau, visa savo išvaizda patvirtindama savo kaltę ir atgailą. Velniai žino, o gal suveiks…
– Neatpažinta Siela dėl nenugyvento gyvenimo pripažįstama kalta. – Angelas pasižiūrėjo į mane žvilgsniu, kupinu šalto gailesčio. – Lengvinančių aplinkybių, tokių kaip: a) nesuvokė, ką daro, b) buvo tokios fizinės būklės, kad negalėjo nieko padaryti ir c) netikėjo Aukščiausiojo Proto egzistavimu, neaptikta. Skiriama bausmė: gyventi vieną ir tą patį gyvenimą tiek kartų, kol atras save tikrą. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Teisiamoji, jums aiškus nuosprendis?
– Ne, – sumurmėjau be žado. – Čia į pragarą, ar kaip?
– Pragaro tu neužsitarnavai, vaikyti, – nusišaipė Angelas. – Bet ir vietų tenai… – beviltiškai mostelėjo ranka. – Keliausi į valyklą, kur išgyvensi sumodeliuotas situacijas tiek kartų, kol pripažinsime, kad pragyvenai savo gyvenimą. O kentėsi tu tenai, ar ne – čia jau, atleisk, ne mūsų reikalai. – Angelas padavė man lapą su nuosprendžiu. – Dabar viskas aišku?
– Na, daugiau-mažiau aišku, – pasimetusi linktelėjau aš. – Tai kur man dabar?
– Minutėlę, – pasakė Angelas ir spragtelėjo pirštais. Kažkas suskambo, subildėjo ir man aptemo akyse…
– …manęs vienos tėvai neišleis, o su tavim tikrai, – išgirdau aš pažįstamą balsą. – Ir Jis sako, kad tu gali mane “pridengti” porai dienų. Na, mieloji, juk tu man padėsi, tiesa? Mes tau ir atskirą palapinę paimsim, ir tikrai faina bus. Įsivaizduoji…dvi naktys…laužas, upė…ir mes?

Pamačiau mokyklos kiemą…kažkelintų metų gegužės mėnuo…dulkėtas tvankus vakaras…ir mano gražuolė draugė…lėlės veideliu ir figūra, kaip iš reklamos. Mano draugė…kaip visada, nerūpestingai be perstojo pliurpanti ir nepastebinti, kaip skausmas ir pyktis palengva suka mane iš vidaus lyg varžtelį, kaip man darosi sunku kvėpuoti… Toks pažįstamas, toks artimai-įprastas pojūtis…Aš juk gera mergaitė, aš galiu iškęsti viską, aš elgsiuos padoriai, aš gera, gera, gera, ge…
– Žinai, eik tu po velnių, – pasakiau aš švelniai, stebėdama kaip plečiasi jos porcelianinės akytės, ir jausdama, kad scena dar nepabaigta, pridūriau, – eikit jūs abu po velnių…

…Kai kažkur už kampo nutilo įširdusių žingsnių aidas, įsiklausiau į aplink skambančią tylą. Ir supratau, kad būtent šią akimirką aš – pagaliau! – giliai, nepadoriai ir nebaudžiamai laiminga…

http://www.ilonatamo.com/sakm279s/sakme-apie-tuos-kurie-gyvena-ne-savo-gyvenima

Laikas sodinti obelis

 

(LT/RU) ~~ Laikas sodinti obelis ~~Žmogus gali jaustis pranašesnių už kitus arba priešingai, menkesnių, tuomet, kai jis turi mažai energijos.
Pabrėždamas savo išskirtinumą, žmogus bando parodyti, kad turi daugiau energijos už kitus.
Tas, kuris gyvena Širdimi ir Meile, neturi poreikio demonstruoti savo energiją. Jis tiesiog kiekvieną sekundę ją kuria.
Vienas žmogus laiko rankose obuolį ir giriasi, kad jis didesnis, nei pas kitus,
o kitas sodina obelį ir renka derlių, su šypsena stebėdamas pirmąjį.
S.N.Lazarevas

**
~ Время сажать яблони~

Чувства собственного превосходства или униженности уместно, когда у человека мало энергии. Подчеркивая собственное превосходство над другими,человек пытается показать всем, что энергии у него больше. Тот кто живет Душой и Любовью, не нуждается в демонстрации энергии. Он её просто каждую секунду создает.
Один человек держит в руках яблоко и хвастается, что у него оно крупнее, чем у других, а второй сажает яблоню и собирает урожай, с улыбкой наблюдая за первым.
С. Н. Лазарев

(iliustracija- Catrin Welz-Stein)

Apie savo poelgių galimas pasekmes, apie tai, kaip reaguojame į kitų elgesį ir antrą šansą. R.Žilinskas

R. Žilinskas – atvirai apie kelią į savižudybę ir likimo malonę

Rokas Žilinskas2014-09-16 16:49

Ar kas nors iš mano aplinkos žmonių nusižudė? Ne. Visiems užteko arba atkaklumo bukai daužyti galva į sieną, kol ši subyrėdavo, arba proto pasukti kitu keliu. Gal net proto neprireikdavo – pakakdavo nusivylimo bergždžiomis pastangomis. Viską mesti ir išnykti irgi yra savižudybės forma, savižudybės nenutraukiant gyvybės. Vėliau paaiškinsiu.

Skaityti toliau