Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Olos alegorija. Platonas

Sokrato pokalbis su Glaukonu.
– Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju.
– Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė Glaukonas.
– Jie panašūs į mus, – tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, – jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
– Būtinai taip darytų.
– O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
– Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, – tarė jis.
– Be abejo, – pasakiau, – tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
– Būtinai taip būtų, – tarė jis.
– Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
– Jam jie atrodytų realesni, – tarė jis.
– O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
– Taip būtų, – pritarė jis. .
– O jeigu, – tariau, – kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
– Iš karto tikrai negalėtų, – pasakė jis.
– Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.
– Žinoma, – tarė jis.
– Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
– Aišku, – tarė jis, – kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
– Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
– Netgi labai gailėtų.
– O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį“ ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
– Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, – pasakė jis.
– Įsivaizduok dar štai ką, – tariau: – jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
– Dar ir kaip, – tarė jis.
– O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios – o tam prireiktų nemažai laiko, – ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
– Tikriausiai nužudytų, – pasakė jis.
– Mielas Glaukonai, – tariau, – šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
– Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, – pasakė jis. .
– Sutik, – tariau, – ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais – jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
– Suprantama, – pritarė jis.
– Na, – pasakiau, – argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
– Visai nenuostabu, – pasakė jis.
– Kas turi progą, tariau, – turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju – pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
– Tu labai teisingai kalbi, – pasakė jis.
– Jei tai teisybė, – tariau, – mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
– Iš tikro jie taip sako, – tarė jis.
– Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname gėriu – vaizdą. Ar ne taip?
– Taip.
Ištrauka iš knygos: Platonas. Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265-270.
Citatos Ištraukos iš knygų · Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

NUO KO PRIKLAUSO GYVENIMO SKONIS

Kuo erdvesnė ir didesnė mūsų pamatinė prigimtis, tuo lengviau ištverti gyvenimo skausmus.

(Wayne Muller)

Senam hinduizmo mokytojui pabodo klausytis, kaip skundžiasi jo mokinys, ir vieną rytą jis nusiuntė jį atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas paliepė nelaimingajam jaunuoliui įmesti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

– Koks skonis? – paklausė mokytojas.

– Kartus, – išspjovė vandenį mokinys.

Mokytojas susijuokė ir liepė mokiniui tokią pat saują druskos įmesti į ežerą. Juodu tylėdami nuėjo prie netoliese tyvuliuojančio ežero, ir kai mokinys sviedė į vandenį saują druskos, mokytojas jam paliepė:

– Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui nuvarvėjus jaunuolio smakru, mokytojas paklausė:

– Koks skonis?

– Gėlo vandens, – atsakė mokinys.

– Ar junti druskos skonį? – paklausė mokytojas.

– Ne, – atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas atsisėdo šalia šio rimto jaunuolio, tokio panašaus į jį patį, ir suėmęs jo delnus rankomis tarė:

– Gyvenimo skausmas yra gryna druska – nei daugiau, nei mažiau. Skausmo gyvenime visada tiek pat, lygiai tiek pat. Bet kartėlis, kurį juntame, priklauso nuo indo, į kurį supilame skausmą. Tad jei tave kankina skausmas, vienintelė išeitis – išplėsti savo požiūrį… Nustok buvęs toks kaip stiklinė. Tapk ežeru.

(Mark Nepo „Pabudimo knyga”)

Sveikata · Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Pasaka apie atleidimą

– Aš neatleisiu, – pasakė Ji. – Aš atsiminsiu.
– Atleisk, – paprašė jos Angelas. – Atleisk, pačiai bus lengviau.
– Nė už ką, – ji užsispyrusiai sučiaupė lūpas. – To atleisti negalima. Niekada.
– Kerštausi? – neramiai paklausė jis.
– Ne, kerštauti nesiruošiu. Būsiu aukščiau to.
– Trokšti rūsčios bausmės?
– Neįsivaizduoju, kokia bausmė galėtų tai išpirkti.
– Kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Kartais anksčiau, kartais vėliau, tačiau kiekvienas… – tyliai tarė Angelas. – Tai neišvengiama.
– Taip, aš tai žinau.
– Tuomet atleisk! Nusimeski šią naštą. Juk dabar tavo skriaudikai toli.
– Ne. Negaliu. Ir nenoriu. Jiems atleisti neįmanoma.
– Gerai, kaip pasakysi, – atsiduso Angelas. – Kur tu laikysi savo nuoskaudą?
– Čia ir čia, – ji palietė galvą ir širdį.
– Prašau, tik būk labai atsargi, – paprašė Angelas. – Nuoskaudų nuodai labai pavojingi. Jie gali virsti akmeniu, tempiančiu į dugną, o gali suliepsnoti įtūžio liepsna, sudeginančią viską aplink.
– Tai Atminties akmuo ir Kilnus Įtūžis, – nutraukė ji. – Jie – mano pusėje.
Ir nuoskauda apsigyveno ten – galvoje ir širdyje.
Ji buvo jauna ir sveika, ji kūrė savo gyvenimą, jos gyslomis tekėjo karštas kraujas, o plaučiai godžiai kvėpė laisvės kvapą. Ji ištekėjo, gimė vaikai, atsirado draugai. Kartais, be abejo, ji ant jų įsižeisdavo, tačiau dažniausiai atlesdavo. Kartais pykdavo ir pykdavosi, tada kiti atleisdavo jai.
Gyvenime buvo visko, ir apie savo nuoskaudą ji stengėsi neprisiminti.
Po daugelio metų ji dar kartą išgirdo tą nekenčiamą žodį – „atleisti“.
– Mane išdavė vyras. Su vaikais santykiai prasti. Pinigai manęs nemyli. Ką daryti? – paklausė ji pagyvenusio psichologo.
Jis įdėmiai išklausė, daug ką tikslinosi, ir kažkodėl visą laiką klausinėjo jos apie vaikystę. Ji širdo ir nukreipinėjo pokalbį į dabartį, tačiau jis vis sugrąžindavo ją į vaikystę. Jai rodės, kad jis klaidžioja jos atminties užkaboriais ir stengiasi apžiūrėti ir ištraukti į dienos šviesą tą senąjį skaudulį. Ji to nenorėjo, priešinosi kaip įmanydama. Tačiau jis vis tiek pamatė, bjaurus seniokas.
– Jums reikia valytis, – padarė išvadą. – Jūsų nuoskaudos išsikerojo. Apaugo naujomis, vėlesnėmis nuoskaudomis, kaip polipai ant koralų rifo. Tas rifas ėmė blokuoti gyvybinės energijos tėkmę. Tai ir sukelia asmeninio gyvenimo problemas, ir pinigai pas jus neskuba. Aštrios rifo briaunos drasko jūsų trapią sielą. Rifo viduje apsigyveno ir susipainiojo įvairiausios emocijos, jos savo syvais nuodija jūsų kraują ir taip prišaukia vis naujų rifo gyventojų.
– Tiesa, panašiai ir jaučiuosi, – linktelėjo moteris. – Kartais darausi nervinga, kartais depresuota, o kartais tiesiog visus užmušt norisi. Gerai, reikia valytis. O kaip?
– Atleiskite tą pirmąją, svarbiausią nuoskaudą, – pasiūlė psichologas. – Nebus pagrindo – ir rifas subyrės.
– Jokiu būdu! – šūktelėjo moteris. – Ši nuoskauda – teisėta, viskas taip ir buvo! Aš turiu teisę pykti!
– Jūs norite būti teisi ar laiminga? – paklausė psichologas. Tačiau moteris neatsakė, tiesiog pakilo ir nuėjo, su savimi išsinešdama visą savo koralų rifą.
Praėjo dar keleri metai. Moteris vėl sėdėjo priimamajame – šį kartą gydytojo. Gydytojas tyrinėjo nuotraukas, vartė tyrimų rezultatus, raukė antakius ir kramtė lūpas.
– Gydytojau, netylėkite! – nesusvaldė ji.
– Ar turite giminių? – paklausė gydytojas.
– Tėvai mirė, su vyru išsiskyrusi, o štai vaikų turiu, ir anūkų. Kodėl klausiate?
– Matote, jūs turite auglį. Štai čia. – ir gydytojas parodė kaukolės nuotraukoje vietą, kurioje išaugęs auglys. – Tyrimų rezultatai sako, kad auglys greičiausiai piktybinis. Tai paaiškina ir jūsų pasikartojančius galvos skausmus, ir nemigą, ir greitą nuovargį. Blogiausia, kad darinys turi tendenciją sparčiai augti. Jis didėja, ir tai blogai.
– Ir ką, teks gultis ant operacinio stalo? – paklausė ji, stingdoma baisios nuojautos.
– Ne, – gydytojo antakiai dar labiau suartėjo. – Štai jūsų pastarųjų metų kardiogramos. Jūsų širdis silpna. Toks jausmas, kad ji iš visų pusių užspausta ir nesugeba dirbti pilnu pajėgumu. Ji gali nepakelti operacijos. Todėl pirmiausia reik apgydyti širdį, o jau vėliau…
Jis nepasakė, tačiau moteris suprato, kad to „vėliau“ gali ir nebenutikti. Arba širdis neišlaikys, arba auglys užspaus.
– Beje, kraujas taip pat negeras. Hemoglobinas žemas, leukocitų kiekis didelis… Išrašysiu jums vaistų, – tarė gydytojas. – Tačiau ir jūs turite sau pagelbėti. Turite susitvarkyti organizmą ir morališkai pasiruošti operacijai.
– O kaip?
– Teigiamos emocijos, šilti santykiai, bendravimas su artimaisiais. Įsimylėkite, galų gale.
Pavartykite nuotraukų albumus, prisiminkite laimingą vaikystę.
Moteris tik nusivaipė.
– Pamėginkite visiems atleisti, pirmoje eilėje tėvams, – netikėtai pasiūlė gydytojas. – tai labai palengvina sielą.
Mano praktikoje būta atvejų, kai atleidimas darė stebuklus.
– O taip, – ironizavo moteris.
– Įsivaizduokite tik. Medicina turi daug pagalbinių instrumentų.
Pavyzdžiui, kokybiška priežiūra… Rūpestis. Atleidimas taip pat gali tapti vaistu, ir dar nemokamu bei nereceptiniu.
Atleisti. Arba mirti. Atleisti arba mirti? Mirti, bet neatleisti?
Kai pasirinkimas tampa gyvybės ir mirties klausimu, telieka nuspręsti, į kurią pusę tu žiūri.
Galva plyšo. Širdį maudė. „Kur tu laikysi savo nuoskaudą?“ „Čia ir čia“. Dabar ten skaudėjo. Ko gera, nuoskauda pernelyg išvešėjo ir panūdo išstumti savo šeimininkę, užimti visą jos kūną. Kvaila nuoskauda nesuprato, kad kūnas neišlaikys, numirs.
Ji prisiminė savo pagrindinius skriaudikus – tuos, iš vaikystės. Tėvą ir motiną, kurie visą laiką arba dirbo, arba pykosi. Jie nemylėjo jos taip, kaip ji to troško. Negelbėjo niekas: nei dešimtukai ir pagyrimai, nei paklusnus visų jų nurodymų vykdymas, nei protestas ir maištas. O vėliau jie išsiskyrė ir kiekvienas sukūrė po naują šeimą, kuriose jai neliko vietos. Šešiolikos metų ji iškeliavo į kolegiją kitame mieste – gavo tik autobuso bilietą, lagaminą su daiktais ir šimtą eurų pirmai pradžiai. Ir viskas. Tą akimirką ji tapo savarankiška ir nusprendė: „Neatleisiu!“ Šią nuoskaudą ji nešiojosi visą gyvenimą, prisiekusi, kad nuoskauda numirs drauge su ja. Ir panašu, kad tai pildosi.
Tačiau ji turėjo vaikus, ji turėjo anūkus, ir bendradarbis našlys Sergejus nors ir nerangiai, tačiau ją mergino. Ir mirti nesinorėjo. Na iš tiesų, anksti jai dar mirti! „Teks atleisti, – nusprendė ji. – Bent pamėginsiu“.
„Tėvai, aš jums viską atleidžiu“, – netvirtai tarė ji. Žodžiai skambėjo gailiai ir neįtikinamai. Tada ji čiupo popieriaus lapą ir rašiklį ir parašė: – „Gerbiami tėve ir motina! Aš daugiau nebepykstu. Aš jums viską atleidžiu“.
Burnoje apkarto, širdį suspaudė, o galva tiesiog plyšo pusiau. Tačiau ji, tvirčiau sugniaužusi rašiklį, užsispyrusiai vis rašė ir rašė: „Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu.“ Nepalengvėjo – tik sukilo erzulys.
– Ne taip, – sušnabždėjo Angelas. – Upė visada teka viena kryptimi. Jie vyresni, tu jaunesnė. Jie buvo anksčiau, tu – vėliau. Ne tu juos pagimdei, o jie tave. Jie dovanojo tau galimybę atsirasti šiame pasaulyje. Parodyk dėkingumą.
– Aš dėkinga, – ištarė moteris, – ir aš iš tiesų labai noriu jiems atleisti.
– Vaikai neturi teisės teisti savo tėvus. Tėvams neatleidžiama. Tėvų prašoma atleidimo.
— Už ką? – paklausė ji. – Ar aš jiems pakenkiau?
– Tu sau pakenkei. Kodėl pasilikai tą nuoskaudą? Apie ką skauda tau galvą? Kokį akmenį nešiojiesi krūtinėje? Kas nuodija tavo kraują? Kodėl tavo gyvenimas neteka pilnavandene upe, o čiurlena skystais upeliukais? Tu nori būti teisi ar sveika?
– Nejau visa tai dėl nuoskaudos tėvams? Tai ji mane taip naikina?
– Aš tave įspėjau, – priminė Angelas. – Angelai visuomet įspėja: nekaupkite, nenešiokite, nenuodykite savęs nuoskaudomis. Jos pūva, dvokia ir nuodija viską kas gyva. Mes įspėjame! Jei žmogus renkasi nuoskaudą, mes neturime teisės trukdyti. O jeigu atleidimą – mes turime padėti.
– O aš dar įveiksiu tą koralų rifą? Ar jau vėlu?
– Niekada nevėlu pamėginti, – švelniai atsakė Angelas.
– Bet jie jau seniausiai išėję anapilin! Neturiu ko prašyti atleidimo, ką daryti?
– Tu prašyk, jie išgirs. O gal neišgirs. Galų gale, tu darai tai ne dėl jų, o vardan savęs.
– Brangūs tėve ir motina, – pradėjo ji. – Prašau man atleisti, jei kas ne taip. Ir išvis už viską atleiskite.
Kurį laiką ji taip kalbėjo, tada nutilo ir įsiklausė į savo pojūčius. Stebuklas neįvyko – širdį maudžia, galvą skauda, emocijų nulis – kaip visuomet.
– Aš pati netikiu tuo, ką sakau – prisipažino. – Tiek metų praėjo…
– Pabandyk kitaip – patarė Angelas. – Grįžk į vaikystę.
– Kaip?
– Klaupkis ant kelių ir kreipkis kaip vaikystėje: mama, tėte. ..
Moteris padelsė ir atsiklaupė ant kelių. Ji sudėjo rankas prieš save, pažvelgė aukštyn įr tarė: „Mama, tėte.“ Tada dar kartą „Mama, tėte…“ Jos plačiai atmerktose akyse ėmė kauptis ašaros. „Mama, tėte, tai aš, jūsų dukrytė… atleiskite man… atleiskite man!“ Jos krūtinę supurtė rauda, ir ašaros paplūdo upeliais. O ji vis kartojo ir kartojo: „Atleiskite man. Prašau, atleiskite man. Aš neturėjau teisės jus teisti. Mamyte, tėveli…“
Praėjo nemažai laiko, kol išseko jos ašarų upeliai. Be jėgų, ji sėdėjo tiesiog ant grindų, atsirėmusi į sofą.
– Kaip tu? – paklausė Angelas.
– Nežinau. Nesuprantu. Jaučiuosi tuščia, – atsakė ji.
– Kartok tai kasdien keturiasdešimt dienų, – tarė Angelas. – Kaip gydymo kursą. Kaip chemoterapiją. Arba, jei nori, vietoj chemoterapijos.
– Taip. Taip. Keturiasdešimt dienų. Būtinai.
Jos krūtinėje pulsavo, dilgčiojo ir ritosi karštos bangos. Galbūt tai buvo rifo nuolaužos. Ir pirmą kartą po šitiek laiko visiškai, tiesiog dėl nieko jai neskaudėjo galvos…
Autorius : nežinomas
Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus

Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Čia gyveno jo ieškomasis Išminčius.
Nesutikęs šio šventojo žmogaus, mūsų herojus įžengė vidun ir čia, puikioje salėje, išvydo didžiulį sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras
grojo švelnias melodijas. Ir dar stovėjo stalas, apkrautas įmantriausiais tos šalies valgiais.
Išminčius kalbėjosi čia su vienais, čia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keletą valandų, kol atėjo jo eilė. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
– Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais – aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio.
Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
– Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
– Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
– Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
– Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.
 
Šis trumpas pasakojimas yra pateiktas iš knygos Paulo Coelho Alchemikas https://jogasveikatai.files.wordpress.com/2008/02/paulo-coelho_alchemikas.pdf
Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Nereikalauk meilės. Tegul tavo meilė būna lyg nektaras. Durys.

Mokytojas sužinojo, kad vienas jo mokinių atkakliai siekia kažkieno meilės.

– Nereikalauk meilės, taip tu jos negausi, – pasakė Mokytojas.

– Bet kodėl?

– Sakyk, ką tu darai, kai į tavo duris laužiasi nekviesti svečiai, kai beldžia, šaukia, reikalaudami atidaryti, rauna sau plaukus dėl to, kad jiems neatidaro?

– Aš stipriau užrakinu duris.

– Nesilaužk į svetimų širdžių duris, nes jos dar labiau prieš tave užsivers. Tapk laukiamu svečiu ir tau atsidarys bet kuri širdis. Surask savyje meilę, prieš kurią atsiveria visos durys ir neišlaiko jokie užraktai. Nes meilė, nors maža ir nepastebima, yra tas raktas, kuris gali atrakinti bet kurios širdies spyną, netgi tą, kuri seniai neatsirakino. Imk pavyzdį iš gėlės, kuri nesivaiko bičių, o traukia jas prie savęs. Tegu tavo meilė bus tas nektaras, prie kurio „skris” žmonės.

Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Koks skonis

Kuo erdvesnė ir didesnė mūsų pamatinė prigimtis, tuo lengviau ištverti gyvenimo skausmus.

(Wayne Muller)

Senam hinduizmo mokytojui pabodo klausytis, kaip skundžiasi jo mokinys, ir vieną rytą jis nusiuntė jį atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas paliepė nelaimingajam jaunuoliui įmesti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

– Koks skonis? – paklausė mokytojas.

– Kartus, – išspjovė vandenį mokinys.

Mokytojas susijuokė ir liepė mokiniui tokią pat saują druskos įmesti į ežerą. Juodu tylėdami nuėjo prie netoliese tyvuliuojančio ežero, ir kai mokinys sviedė į vandenį saują druskos, mokytojas jam paliepė:

– Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui nuvarvėjus jaunuolio smakru, mokytojas paklausė:

– Koks skonis?

– Gėlo vandens, – atsakė mokinys.

– Ar junti druskos skonį? – paklausė mokytojas.

– Ne, – atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas atsisėdo šalia šio rimto jaunuolio, tokio panašaus į jį patį, ir suėmęs jo delnus rankomis tarė:

– Gyvenimo skausmas yra gryna druska – nei daugiau, nei mažiau. Skausmo gyvenime visada tiek pat, lygiai tiek pat. Bet kartėlis, kurį juntame, priklauso nuo indo, į kurį supilame skausmą. Tad jei tave kankina skausmas, vienintelė išeitis – išplėsti savo požiūrį… Nustok buvęs toks kaip stiklinė. Tapk ežeru.

(Mark Nepo „Pabudimo knyga”)

Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Žmonės Dievo atspindys

Mirusi devyniasdešimt vienerių metų moteris sutiko danguje Dievą.

– Dieve, visą gyvenimą man nedavė ramybės vienas klausimas. Žinau, kad tik Tu gali į jį atsakyti.

Jei visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, kodėl jie vienas su kitu taip siaubingai elgiasi?

Dievas pažvelgė į ją ir atsakė:

– Kiekvienas žmogus, kuris įeina į mūsų gyvenimą, mus kažko pamoko. Ir tik per šias pamokas, mes išmokstame pažinti gyvenimą, Dievą bei vienas kitą.

Tai tik dar labiau sutrikdė moterį. Tai pamatęs jis ėmė aiškinti:

– Kai kas nors tau pameluoja, turi suvokti, kad ne visi dalykai pasaulyje yra tokie, kokie atrodo. Tikroji tiesa dažniausiai slypi giliau, po paviršiumi. Pažiūrėk po žmonių kaukėmis, jei nori pamatyti jų širdį, ir nusiimk savąją, kad žmonės pasidžiaugtų tavąja.

Kai iš tavęs kažką pavagia, suprask. Kad nėra amžinų dalykų. Gerbk ką turi. Labiausiai už viską vertink savo šeimą ir artimus, nes tai yra didžiausias tavo lobis.

Kai žmogus išjuokia tave, suvok, kad nebūna dviejų vienodų asmenybių. Kaskart kai susiduri su nauju žmogumi,. Nepradėk apie jį spręst iš išvaizdos. Visada pasikliauk jo vidumi.

Kai mylimasis sudaužo tavo širdį, ateina laikas suvokti, kad mylėdamas žmogų nepriversi mylėt tavęs. Jei nemyli, turi tiesiog su tuo susitaikyti, bet jokiais būdais nenusisuk nuo meilės. Skauda, tačiau anksčiau ar vėliau, kas nors atneš dešimteriopai daugiau laimės.
Kai žmogus jaučia tau pagiežą, tai tik dar labiau įrodo, kad visi padarome klaidų. Kai žmogus suklysta, didvyriškiausias ir sunkiausias dalykas yra jam atleist už šitą klaidą.

Kai mylimasis tau neištikimas, tai tave išmoko, kad atsispyrimas aistroms – tai žmogaus didžiausias iššūkis. Išmok atsispirt pagundoms.

Jei tave apgauna, išmok, kad gobšumas yra viena didžiausių blogybių. Labai daug kas kyla būtent iš gobšumo. Stenkis įgyvendinti visas savo svajones. Nesijausk kaltas, kad tau sekas labiau nei kitiems, o siek, kad šie pasiekimai vestų į dar didesnius gyvenimo laimėjimus.

Kai tave apkalba, turi suvokt, kad idealių nėra. Priimk žmones kokie jie yra ir neteisk. Neatstumk žmogaus, jei jis nepateisino tavo idealo.

Girdėdama šiuos žodžius moteris susimąstė. Nejaugi nėra ko pasimokyti iš žmonių gerų darbų?

Atsakydamas į moters smalsumą, Dievas pratęsė:

– Kai esi mylimas, supranti, kad gerumas, meilė, šiluma bei rūpestis gali atpirkt visas pasaulio nuodėmes. Kiekvienas geras darbas atperka blogą. Žmogus turi galimybę pats keisti gėrio ir blogio pusiausvyrą, tačiau kadangi gyvenimo pamokos nėra dėstomos labai dažnai, šis sugebėjimas tampa vienprasmis.

Kai ateini į žmogaus pasaulį, ar kai įsileidi jį į savąjį, nemokyk jo gyvent, bet parodyk meilę.

Kai miršti, pagalvok ko daugiau gyvenime suteikei žmogui : meilės ar kančios, džiaugsmo ar liūdesio. Naudokis savo galimybe keisti pasaulį išmintingai.

Citatos _Kitos · Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Laumių dovanos.Gyvenimo kelias, keliai

Štai gimė žmogus: mažutis, bejėgis ir kas iš jo užaugs? Kaip jis pragyvens savo gyvenimą, ką jam nulėmė lemtis?

Ir lemtis atsiuntė savo tris pasiuntinius – tris laumes, kurios žiūrėdamos į miegantį mažylį, pasakojo jo ateitį – kas to mažylio laukia, ką jis pasieks. Kaip susiklostys jo gyvenimo pagrindas…
Pirmoji laumė papylė vandens ant užšalusio kelio, kuriuo turės žingsniuoti mūsų mažylis ir jis kaip mat pasidengė ledu. Bet liko gana plati tako dalis, kuri buvo visai saugi, juo gali eiti iki gyvenimo pabaigos ir nei karto nepaslysti.
– Bet tu turi pats pasirinkti savo kelią, kokį pasirinksi, taip ir nukeliausi,– šnabždėjo mažyliui į ausį pirmoji laumė. – Tvirtai laikykis ant kojų, eik tiesiai, nekrypk iš kelio ir nepaslysk…
Antroji laumė nutiesė dar keletą kelių, lygiagrečių pagrindiniam keliui – gyvenimo pagrindą. Jie visi eina ta pačia kryptimi, bet veda prie skirtingo tikslo ir gyvenimo būdo. Vienas kelias veda į šviesą, mokslą, siekius ir darbą, kitas – į nepasiekiamą viršūnę ir norint į ją įkopti, reikia žengti per kitų gyvenimus, per aukas, kurios nepateisina pergalės. Dar vienas – veda į tirštą rūką, kur nieko nematyti, nieko nėra apčiuopiamo, kur žmonės gyvena tik šia akimirka, nesuprasdami ir nieko nejausdami, o paskui – tuštuma. Ir trečia kelias, raitytas, vingiuotas, su kalnais ir žemumomis, vedantis į nuotykius, keliones, aistras ir kritimus, o dar vienas kelias veda kažkur žemyn, link gyvenimo upės slėnio, į tarpeklį, kur tamsu, drėgna ir šalta, kur žmonės kaip ropliai šliaužioja žeme, kur vyksta žūtbūtinė kova už būvį, už žemės lopinėlį, kuriame galėtų išsitiesti pavargęs ir alkanas žmogus.
– Rinkis , žmogau, sau kelią. Kurį pasirinksi, taip ir nugyvensi.
Trečioji laumė stebėjo, stebėjo abiejų savo draugių nutiestus kelius ir nusprendė – žmogus gali eiti tuo keliu, kuris jam malonesnis, kuris arčiau širdies. Jei jis nukryps nuo savo pasirinkto kelio, tai tegul turi drąsos ir jėgų išlaikyti pusiausvyrą, neparkristi, nes parkritus tu privalai sumokėti tam tikrą kainą už savo veiksmus, už savo kritimą ar paklydimą. Tu palieki kažką labai brangaus, kažko atsisakai, pameti ar atiduodi.
– Kabinkis į savo pasirinktą kelią, laikykis, nepasiduok ir tada ateis tau pagalba. Kažkas išties tau ranką, padės tau atsikelti, užgydyti žaizdas ir vėl pradėti iš naujo gyventi savo gyvenimą – eiti savo pasirinktu keliu. Tik reikia labai, labai norėti ir tikėti. Išlaikyk savo pasirinktą kelią – savo gyvenimo pagrindą, nesuklupk, nenuslysk ir išlaikyk pusiausvyrą.
Klausėsi, klausėsi vaikas atidžiai kiekvieną ištartą žodį užmerkęs akis, tylėdamas, kažką sau mąstydamas ir užmigo…
Prabudo ir nesuprato ar jam laumės šnekėjo, ar jis sapnavo.
Jis pats pasirinks savo kelią, kurį jam jau paskyrė lemtis. Ir tegul šis kelias atves jį į laimę…

spika

2010-11-11 22:45:05\

http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/49907

“Betkuris kelias yra tik vienas iš milijono kelių. Todėl kovotojas turi turėti visada mintyse, kad kelias yra tik kelias; jei kovotojas jaučia, kad tai nėra jo kelias, jis privalo atsisakyti to kelio bet kokia kaina. Jo apsisprendimas, būti tame kelyje ar palikti jį, privalo būti priimtas laisvai ir nevaržomai. Sprendimo priėmimas neturi būti paskatintas baimės ar ambicijų. Į kiekvieną kelią kovotojas turi žiūrėti atidžiai ir apgalvotai. Yra vienas privalomas klausimas, į kurį karys turi sau atsakyti: ar šis kelias turi širdį?

Visi keliai tokie patys, visi jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus džiaugsmingas. Iš kitos pusės kelias turintis širdį yra lengvas ir džiaugsmingas – kariui nereiks įdėti papildomų pastangų, kad pamėgti jį. Šis kelias yra paruošęs džiaugsmingą kelionę; kiek tik žmogus beeitų šiuo keliu, jame jis suras viską, ko tik jo širdis geidžia.” Carlos Castaneda