Neraštingas neišmokys skaityti

Eidamas keliu ir besigrožėdamas pavasarį pražydusiais medžiais, išminčius pamatė žmogų, sulinkusį po didžiuliu nešuliu.
- Kodėl tu save pasmerki tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
- Aš kenčiu, kad mano vaikai ir anūkai būtų laimingi, – atsakė jam žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kentėjo, kad senelis būtų laimingas. Senelis kentėjo, kad mano tėvas būtų laimingas. Ir aš visą gyvenimą kentėsiu, kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi.
- O ar buvo tavo šeimoje bent vienas laimingas žmogus? – paklausė išminčius.
- Ne, bet mano vaikai ir anūkai tikrai bus laimingi! – atsakė nelaimingas žmogus.
- Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis, tūnantis po žeme, neišmokys paukščio skraidyti! – atsakė jam išminčius, – išmok visų pirma būti laimingu pats, o tada suprasi ką reikia daryti, kad ir tavo vaikai bei anūkai taptų laimingais. Ir tai bus pati vertingiausia dovana, kurią tu jiems galėsi padovanoti.

Veiksmai ir pasėkmės

Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo: – “Taip, mieloji, tu teisi”, – ir vienai ir kitai.
Moterys suglumo: – “Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?”
Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: – “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat”.
Čia moterys visai neteko žado: – “Kaip?Tu? Paaiškink, Mokytojau”.
Vienuolis paaiškino: – “Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju “aš”, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį.
Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją.
Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo ?”
Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui. Pasirodo, viskas taip paprasta. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą.
” Gal jums nuskambės keistai, – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas…”

(dailininkas – Alvydas Venslauskas)

Ką seniukas padarys – viskas bus gerai. Pasaka

KaSeniukasPadarysŠiandien gimė didysis pasakininkas H. Ch. Andersenas. Būtent tokią dieną norisi papasakoti pasaką, kurį moko geriausių vertybių.

“Ką seniukas padarys — vis bus gerai!”
Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės.
Tau, žinoma, teko būti laukuose; be abejo, ten esi matęs senų, aplūžusių trobelių su šiaudiniais stogais. Stogai apaugę samanomis ir žolėmis, o ant gūbrio būtinai gužo lizdas. Jų sienos pakrypusios, langeliai žemučiai, ir tik vienas tėra taip įtaisytas, jog galima atidaryti. Krosnys išsidavusios į orą lyg kokie stori pilveliai. Alyvos auga persisvėrusios per tvorą, o po jų šakomis, prie pat tvoros, telkšo klanas, ten maudosi keli ančiukai. Prie trobelės bus ir su grandine pririštas šuva, tas nieko nepraleidžia nelojęs.
Štai lygiai tokia stovėjo už miesto trobelė, o joje gyveno vienas senas žmogus su pačia. Kad ir menkas jų buvo gyvenimas, bet vis dėlto turėjo daiktą, be kurio būtų galėję apseiti: tai buvo arklys, mitęs augančia vieškelio pakraščiais žole. Seniukas važinėdavo su tuo arkliu { miestą, dažnai duodavo jį naudotis savo kaimynams, žinoma, už tam tikrą atsitarnavimą. Bet pelningiau buvo arklį parduoti arba išmainyti, kad jo vietoj būtų koks naudingesnis daiktas. Bet koks daiktas galėjo būti naudingesnis?
— Tu geriau turi žinoti, seniukai,— tarė pati. — Šiandien, kaip tyčia, turgus, jok į miestą, parduok arba išmainyk jį. Ką tu padarysi, vis man bus gerai. Keliauk sveikas!
Ji užrišo jam ant kaklo skarelę, — tą darbą ji geriau mokėjo už vyrą, — užmezgė du mazgelius, ir išėjo baisiai gražu! Paskui suglostė jo skrybėlę delnu ir išleisdama pabučiavo į pat lūpas. Ir štai seniukas šoko ant arklio, jį turėjo parduoti arba išmainyti. O, tą dalyką jis puikiausiai galėjo atlikti!
Saulė degino, padangėje jokio debesėlio nebuvo! Dulkės kaip dūmai kilo aukštyn; žmonių buvo pilnas kelias — vieni važiuoti, kiti raiti, kiti pėsti. Visi skubino į miestą! Niekur nebuvo jokio paunksnio, kur galėtum pasislėpti nuo kaitros.
Tuo tarpu kažin koks žmogus vedėsi karvę į turgų. Karvė buvo labai graži. „Turi būti, ir pieno nemaža ji duoda,—galvojo sau tas senis: — kad čia taip su juo susimainius!”
— Ei, girdi tu, su karve! — šūktelėjo jis. — Žinai ką? Mano arklys brangesnis už tavo karvę, bet man naudingiau yra karvė! Gal nori, mainykime!
— Gerai, — tas atsakė, ir jie sumainė.
Reikalas buvo atliktas, ir seniui, tiesą sakant, reikėjo grįžti namo; bet jis buvo išsirengęs į turgų, todėl norėjo bent pamatyti jį. Ir jis nusivarė su karve tolyn.
Žingsniavo jis greitai, karvė nesiliko, ir netrukus jis prisivijo žmogų su avim. Avis buvo didelė, riebi, su tankia gražia vilna.
„Kad taip mums tokia avelė!—pagalvojo senis.—Jai ištektų žolės, augančios prie griovio krašto, o žiemą galėtume troboje laikyti. Tikrai sakant, mums patogiau būtų avis, negu karvė… Ar mainyti, ar ką?”
Avies savininkas nekalbėdamas sutiko, ir jie susimainė.
Senis dabar keliauja jau su avim.
Staiga jis pamatė žmogų einant per lauką į vieškelį ir nešantis pažasty didelę žąsį.
„Žiūrėk, kokia sunki jo žąsis!—-tarė sau senis.— Iš jos ir taukelių, ir plunksnelių būtų! Kaip jai būtų gera pas mus gyventi: besimaudytų sau po klaną! Ir mano senelė turėtų darbo: būtų kam rankioti trupinius ir daržovių liekanas. Ji dažnai sakydavo: „Kad taip įsigijus žąselęl” Šit dabar gera proga įsigyti ją… Kad tik tas sutiktų…”
— Tinki mainyti? Aš tau už žąsį duosiu avį ir priedo „dėkui” pasakysiu!
Šis nesikratė, ir jie išmainė. Dabar senis turėjo žąsį.
Jau jis buvo nebetoli nuo miesto; kelyje pasidarė dar didesnis kimšinys: grūdosi gyvuliai ir žmonės; ėjo keliu ir patvoriais, o prie buomo tiek prisirinko žmonių, jog jie nustojo kelio pinigų rinkiko bulbių lauką, kur vaikštinėjo jo vienintelė vištelė, prie virvelės pririšta, kad nenusigąstų bildesio ir kur toli nenuklystų. Ji turėjo trumpą uodegą, mirkčiojo vieną akį ir, apskritai, atrodė labai išmintinga. „Kar, kar!” —karksėjo ji. Ką norėjo ji tuo pasakyti, aš nežinau, bet senis, jos pasiklausęs, tuojau nusprendė: „Tai bent vištelė! Kaip gyvas, tokios nesu matęs. Ji vertesnė už klebono perekšlę. Kad taip man pavyktų ją gauti! Višta visur ras sau maisto, ji pati save prasimitins. Man rodos, tikrai naudingas daiktas būtų ją išmainius su žąsim.”
— Nori mainytis? — paklausė jis rinkiko.
— Mainytis?.. — atsakė tas. — Kodėl ne!
Ir jie susimainė: rinkikas paėmė žąsį, o laukininkas, gavęs vištą, linksmas nudrožė toliau.
Nemaža jis atliko visokių reikalų, bekeliaudamas į miestą, o kaitra tebebuvo didžiausia, ir jis baisiai prisivarė. Ne pro šalį dabar buvo išgerti ir užkąsti! Čia pat pasitaikė ir smuklė. Jis jau buvo beeinantis į ją, tik štai duryse susitiko darbininką, tas nešė kažko prisidėjęs maišą.
— Ką tu čia maiše neši? — paklausė laukininkas.
— Supuvusius obuolius!—atsakė darbininkas. — Nešu visą maišą kiaulėms.
— Tokią daugybę?! Kaip apsidžiaugtų mano senelė, gavusi tiek obuolių! Mums pernai metais senojoje trobelėje tiktai vienas obuolys teužaugo; nuraškę mes jį padėjome į indaują dėl gražumo; ten jis gulėjo, kol visai supuvo. „Vis tai rodo, kad mes plačiai gyvename”,—sakė senelė. Dabar tai ji tikrai žinotų, kas tai yra plačiai gyventi. Visas maišas! Norėčiau jai džiaugsmo padaryti!
— O kiek tu duotum už maišą? — paklausė berniokas.
— Ką duočiau? Šit imk vištą!
Ir jis atidavė vištą, gavo maišą obuolių ir įėjo į smuklę. Maišą atsargiai pastatė prie krosnies, o pats priėjo prie stalo. Krosnis buvo gerai iš- kūrinta, bet jis to nepastebėjo.
Smuklėje buvo daug svečių: mainininkai, raguočių pirkliai ir du anglai. Šie buvo labai turtingi, jų kišenės beveik plyšo nuo aukso, ir baisūs buvo lažybų mėgėjai.
— Ssss! Ssss!—sušnypštė kas pas krosnį.
— O kas ten toks? — klausė visi.
Tai obuoliai buvo pradėję kepti.
— O, tai mano obuoliai! — tarė senis ir papasakojo iš eilės visą istoriją: kaip jis už arklį gavęs karvę, už karvę avį, ir taip toliau, lig priėjo prie obuolių.
— Na, gausi tu sugrįžęs nuo savo pačios! — sakė anglai. — Nepaglostys ji tavęs!
— Ką? Nepaglostys? — tarė senis. — Ji mane už tai išbučiuos ir dar pasakys: „Ką seniukas padarys — vis bus gerai.”
— Pažiūrėsime! — atsakė anglai. — Eime lažybų, mes statome statinę
aukso.
— O aš maišą obuolių ir dar priedo save su pačia!
— Gerai, gerai! — tarė anglai.
Privažiavo savininko vežimas, susėdo anglai su tuo seniu, paskui įkėlė obuolius ir nudardėjo pas senelę.
— Sveika gyva, senele!
— Sveikas, seniukai!
— Aš išmainiau…
— Aš žinau, kad tu moki savo darbą! — tarė senelė ir apkabino jį, nepastebėjusi nei maišo, nei svetimų žmonių.
— Aš išmainiau arklį ir gavau karvę!
— Dievui dėkui! Dabar turėsime ir pieno, ir sviesto, ir sūrio! Koks puikus mainas!
— Taip, bet aš karvę išmainiau į avį…
— Tai dar geriau! — atsakė pati. — Tu visados ir viską gerai apsvarstai! Juk žolės mes tik aviai teturime! Dabar turėsime avies pieno ir sūrio ir dar vilnonių kojinių su marškiniais. O karvė to juk nebūtų davusi. Ji — šeriasi! O koks tu man išmintingas!
— Bet aš ir avį išmainiau — gavau žąsį!
— Kaip, argi mes šiemet turėsim šv. Martynui keptos žąsienos, vyreli?! Tu visados rūpiniesi kuo nors mane palinksminti! Kaip tu gerai sugalvojai! Žąsį galima pririšus palaikyti, kad ji dar labiau nusipenėtų šv. Martyno dienai!
— Aš ir žąsį išmainiau: už vištą atidaviau! — tarė vyras.
— Už vištą! Toks tai bent mainas! Višta padės kiaušinių, išperės viščiukų, vištų visą pulką turėsime! Štai daiktas, apie kurį ‘aš taip seniai svajojau!
— Ir vištą aš išmainiau: gavau maišą supuvusių obuolių…
— Tai duok, už tai išbučiuosiu aš tave! — tarė pati. — Dėkui tau, seniukai! Dabar paklausyk, ką aš tau papasakosiu. Tu išvažiavai, o aš ėmiau galvoti: „Kokiais gardžiais daiktais galėčiau aš tave pamylėti? Ką tau vakarienei pataisyti?” Nusprendžiau iškepti kiaušinienės su cibuliais. Kiaušinių aš turėjau, tik cibulių nebuvo. Ir nuėjau pas mokytojo pačią. Aš žinojau, kad ji turi cibulių, bet ji baisiai šykšti, nors šiaip neprasta moteriškė. Aš paprašiau jos cibulių paskolinti, o ji: „Paskolinti? Nieko mūsų neužaugo, nei supuvusio obuolio nerastum!” O dabar aš galėčiau jai paskolinti tokių nors dešimtį, nors ir visą maišą! Tai tiesiog juokas! — Ir jj vėl pabučiavo senį į lūpas.
- Niekur neregėtas daiktas! — tarė anglai: — reikalai vis prastyn ir prastyn, o senelei vis gerai! Už tokį dalyką ir pinigų negaila mokėti!
Ir jie pripylė visą įstatinę aukso už tai, kad pati ne tik savo senio nebarė, bet dar jį išbučiavo.
Tikrai, jei pati laiko savo vyrą visų protingiausiu pasauly ir viskas, ką jis padaro, visuomet jai tinka — tas be atlyginimo nepaliks!
Štai ir visa istorija. Aš ją girdėjau mažas, o dabar papasakojau ją tau, ir tu jau žinai, kad „ką seniukais padarys — vis bus gerai”.

„Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“: Apie širdies maldą

Pasakojimų tekstas Rusijoje buvo plačiai paplitęs net perrašytas ranka.Pasakotojas – maldininkas, kokių nemaža klajojo Rusios keliais. Eidami iš kaimo į kaimą, jie traukdavo nuo vieno vienuolyno prie kito, semdamiesi išminties iš pokalbių su patyrusiais vienuoliais.

Knygoje keliaujantis maldininkas paprastu pasakojimu supažindina skaitytoją su ortodoksų tradicijoje garsia vadinamaja „širdies malda“, atskleidžia šios maldos praktikos būdus ir vaisius.

***

Esu iš Dievo malonės žmogus krikščionis, savo darbais – didis nusidėjėlis, savo padėtimi – žemiausio luomo bekampis keliauninkas, klajojantis iš vienos vietos į kitą. Mano turtas: ant pečių – maišelis džiūvėsių, užanty – Šventasis Raštas, – štai ir viskas. Dvidešimt ketvirtąją savaitę po Švenčiausiosios Trejybės atėjau cerkvėn į sumą pasimelsti; skaitė 273-čią skiltį iš Apaštalo laiško tesalonikiečiams, kur parašyta: „Be paliovos melskitės!“ Šie žodžiai ypatingai įsirėžė man į protą, ir ėmiau aš svarstyti: kaipgi galima be paliovos melstis, jei žmogui būtina ir visaip kitaip dar krutėti, kad palaikytum savo gyvastį? Pasižiūrėjau į Šventąjį Raštą ir pamačiau savo akimis tą patį, ką girdėjau, o būtent – kad reikia be paliovos melstis (1 Tes 5, 17), „kiekvienu metu melstis Dvasioje“ (Ef 6, 18) ir „kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas“ (1 Tim 2, 8). Galvojau galvojau, niekaip nesugalvojau, kaip visa tai suderinti.

 “>

Ką gi man daryti, pamaniau, kur rasti, kas man išaiškintų? Kilsiu ir eisiu per cerkves, garsėjančias gerais pamokslininkais, gal jie mane paprotins. Ir išėjau. Daug girdėjau labai gerų pamokslų apie maldą. Bet tatai vis buvo bendri pamokymai apie maldą apskritai: kas yra malda, kaip reikia melstis, kokie yra maldos vaisiai, – o kaip išmokti tobuliau melstis, niekas neaiškina. Girdėjau pamokslą ir apie vidinę bei nepaliaujamą maldą, bet kaip to pasiekti, nebuvo pasakyta. Taigi pamokslai taip ir nesuteikė man trokštamo supratimo. Todėl, jų prisiklausęs ir nesužinojęs, kaip be paliovos melstis, nustojau klausęsis viešų pamokslų ir ryžausi su Dievo pagalba ieškoti patyraus ir išmanančio pašnekovo, kuris man išaiškintų nuolatinės maldos mokslą, taip nepaliaujamai mane traukiantį.

Ilgai aš klajojau po įvairias vietoves: vis skaičiau Šventąjį Raštą ir klausinėjau, ar nėra kur dvasinio mokytojo ar patyraus vadovo, kupino šventos pagarbos Dievui. Kuriam laikui prabėgus, man pasakė, kad viename kaime jau seniai gyvena ir gelbstisi toksai dvarionis: turi savo namuose įsitaisęs bažnyčią, niekur neiškylauja ir nuolatos Dievui meldžiasi, išganingas knygas skaito. Tatai išgirdęs, jau nebe ėjau, o bėgte bėgau į tą kaimą. Nusigavau ir prisikasiau prie paties dvarionio.

– Ko tau iš manęs reikėtų? – paklausė šis.

– Girdėjau, kad jūs žmogus maldingas ir išmanus, todėl prašyčiau, dėl Dievo, man paaiškinti, ką reiškia Apaštalo ištarmė „Be paliovos melskitės!“ ir kaip įmanoma melstis nepaliaujant. Norėčiau tai sužinoti, o suprasti niekaip neįstengiu.

Dvarionis patylėjo, įdėmiai pažvelgė į mane ir sako:

– Nepaliaujama vidinė malda yra nenutrūkstamas žmogaus dvasios veržimasis Dievop. Kad šias palaimingas pastangas apvainikuotų sėkmė, reikia dažniau prašyti Viešpatį, kad Jis išmokytų be paliovos melstis. Melskis daugiau ir atkakliau – malda pati tau atvers, kaip ji gali būti nepaliaujama. Tam reikia laiko.

Taip taręs, jis paliepė mane pavalgydinti, įdavė kelionei ir paleido. Ir neišaiškino.

Aš vėl iškeliavau. Galvojau galvojau, skaičiau skaičiau, svarsčiau svarsčiau, ką man pasakė dvarionis, bet nieko nesupratau. O taip norėjau suprasti, kad net naktimis nebeėmė miegas. Sukoriau kokius du šimtus varstų ir šit įeinu į didžiulį gubernijos miestą. Ten besąs vienuolynas. Apsistojęs nakvynės namuose išgirdau, kad šio vienuolyno vyresnysis yra geros širdies, maldingas ir mielai priima keliauninkus. Nuėjau pas jį. Jis džiugiai pasitiko mane, pasodino ir ėmė vaišinti.

– Šventasis tėve! – sakau. – Nereikia man vaišių, bet norėčiau, kad duotumėte dvasinių patarimų, kaip išsigelbėti.

– Kaip išsigelbėti? Nagi, laikykis Dievo įsakymų, melskis – ir išsigelbėsi!

– Aš girdėjau, kad reikia be paliovos melstis, bet nežinau kaip ir netgi negaliu suprasti, kas yra nepaliaujama malda. Prašom, mano tėve, išaiškinti tatai.

– Nežinau, brolau mielas, kaip čia tau dar paaiškinus. A! Palūkėk, turiu tokią knygelę – tenai išaiškinta, – ir atnešė šventojo vyskupo Dimitrijaus „vidinio žmogaus dvasinį apmokymą“. – Va, skaityk šį puslapį.

Ėmiau skaityti: „Anais Apaštalo žodžiais – ‘be paliovos melskitės’ – turima omeny vidinė malda mintyse: mat protas gali visuomet būti sutelktas į Dievą ir Jam nepaliaujamai melstis.“

– Paaiškinkite man: kokiu gi būdu protas visuomet gali būti sutelktas į Dievą, nesiblaškyti ir be paliovos melstis?

– Tatai beveik neįmanoma, nebent pats Dievas kam suteiktų tokią malonę, – pasakė vyresnysis. Ir neišaiškino.

Pernakvojęs pas jį ir rytą padėkojęs už svetingumą, leidausi toliau, pats nežinodamas kur. Sielojausi dėl savo nenuovokumo ir paguodai skaičiau Šventąjį Raštą. Ėjau taip vieškeliu kokias penkias dienas; galų gale vakarop mane pasivijo kažkoks seneliukas, iš pažiūros – lyg ir dvasinio luomo.

Mano paklaustas pasisakė, kad jis schivienuolis eremitas, ir pakvietė drauge su juo užsukti į jų eremą1, esantį maždaug už dešimties varstų nuo vieškelio. Sako, mes keliauninkus priimam, suraminam ir valgydinam drauge su kitais maldininkais svečių namuose.

Kažkodėl neturėjau didelio noro eiti pas juos viešnagėn ir kviečiamas atsisakinėjau:

– Mano paguodai svarbu ne būstas, bet dvasinis patarimas; ir valgio nesivaikau – džiūvėsių turiu maišelyje apsčiai.

– O kokio tau patarimo reikėtų ir kokio supratimo stokoji? Užeiki, užeiki pas mus, žmogau. Mes turime patyrių senolių, pajėgiančių suteikti dvasinio peno ir per Dievo žodį bei Bažnyčios tėvų mintį nukreipti į tikrąjį kelią.

– Matote, tėveli, maždaug prieš metus per sumą aš išgirdau tokį Apaštalo priesaką: „Be paliovos melskitės!“ Neišmanydamas, kaip tatai suprasti, ėmiau skaityti Šventąjį Raštą. Ten irgi daugelyje vietų radau Dievo paliepimą nuolat melstis – visuomet, bet kada, bet kur, ne tik ką nors dirbant, ne tik budint, bet netgi miegant: „Aš miegu, bet mano širdis budi“ (Gg 5, 2). Mane tai labai nustebino, ir niekaip negalėjau suprasti, kaip tatai padaryti ir kokiais būdais šito siekti. Stiprus troškimas ir susidomėjimas pagavo mane. Dieną naktį neišėjo tai man iš galvos. Todėl ėmiau keliauti nuo vienos cerkvės prie kitos ir klausytis pamokslų apie maldą, bet kiek jų išklausiau, nė vienas nepamokė, kaip melstis be paliovos: vis buvo kalbama apie pasirengimą maldai ar apie jos vaisius ir panašiai, nemokoma melstis nuolatos ir neaiškinama, kas yra toji nepaliaujama malda. Dažnai skaitinėjau Šventąjį Raštą ir tikrinau juo tai, ką buvau girdėjęs, bet trokštamo pažinimo taip ir neradau. Ir iki šiol tebesu suglumęs, nerimo kamuojamas.

Senolis persižegnojo ir prabilo:

- Dėkoki Dievui, brolau mielas, kad Jis atvėrė tavo širdžiai šią nenumaldomą trauką patirti nepaliaujamą vidinę maldą. Atpažinki joje Dievo kvietimą ir nurimki įsitikinęs, kad lig šiolei buvo bandoma tavo valia – ar ji atsilieps į Dievo balsą ir pritars Jam. Tau buvo leidžiama patirti, kad ne šio pasaulio išmintimi ir ne smalsumu bei išorinių dalykų pažinimu pasiekiama Dangaus šviesa ir nepaliaujama vidinė malda. Priešingai – to pasiekia paprasta širdis dvasios neturtu ir praktine maldos patirtimi. Todėl nenuostabu, kad apie maldą tu negalėjai nieko esmingo išgirsti ir pasiekti išmanymo, kaip ją padaryti nepaliaujamą. Tiesą sakant, nors apie maldą nemaža pamokslaujama ir daug įvairių rašytojų pamokymų apie ją prisakyta, bet kadangi visos jų mintys labiau remiasi samprotavimais, prigimtinio proto išmąstymais, o ne praktine maldos patirtimi, tai jie ir kalba daugiau apie jos bruožus, negu apie esmę.

- Vienas puikiai samprotauja apie maldos būtinumą, kitas – apie jos jėgą ir teikiamą naudą, trečias – apie jos tobulinimo būdus, t. y. apie tai, kad maldai būtinai reikalingas uolumas, atidumas, širdies šiluma, minties tyrumas, susitaikinimas su priešais, nuolankumas, atgaila ir kt. O kas yra malda ir kaip išmokti melstis? – į šiuos klausimus, nors jie svarbiausi ir reikalingiausi, nūdieniai pamokslininkai retai tepateikia išsamių paaiškinimų, nes tai iš tikrųjų už visus minėtuosius jų samprotavimus sunkiau suvokiama ir reikalauja slėpiningo patyrimo, ne vien išmokto žinojimo. Ir užvis liūdniausia, kad stichiškas, kasdieniškas visų dalykų supratimas mus verčia, kas Dievo, matuoti žmogiškaisiais matais. Daugelio supratimas apie maldos praktiką yra visai iškreiptas – jie mano, kad malda atsiranda iš įvairių parengiamųjų priemonių ir nusigalėjimų, – o juk yra priešingai: malda teikia jėgų nusigalėti ir iš jos kyla visos dorybės.

Šiuo atveju maldos vaisius ar pasekmes jie painioja su priemonėmis ir būdais, neįvertindami pačios maldos galios. Ir tat visiškai priešinga Šventajam Raštui. Nes apaštalas Paulius prabyla apie maldą tokiais žodžiais: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus“ (1 Tim 2, 1). Pats pirmasis pamokymas šioje Apaštalo ištarmėje yra tai, kad jis maldos praktiką laiko svarbiausia: „pirmiausia prašau melstis.“ Yra daugybė gerų darbų, kuriuos turėtų atlikti krikščionis, tačiau maldos praktika – pirmiausia, nes be jos neįmanomas joks kitas geras darbas. Be dažnos, visus kitus darbus aplenkiančios maldos neįmanoma rasti kelio į Viešpatį, suvokti tiesos, pažaboti savo kūno aistrų ir geismų, įsileisti į širdį Kristaus šviesos ir su Juo išganingai susivienyti. Sakau – dažnos, nes maldos tobulumas ir tinkamumas yra ne mūsų galioje, kaip sako ir šventasis apaštalas Paulius: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).

Vadinasi, mūsų galioms paliktos tik pastangos melstis kuo dažniau visur ir visada, kaip būdas siekti maldos tyrumo, iš kurio kyla visas kitas dvasinis gėris. „Laimėki motiną, ir ji pagimdys tau vaikų, – sako šventasis Izaokas Sirietis, – pirmiausia išmok vertinti maldą kaip didžiausią turtą, ir nesunkiai įgysi visas dorybes. O apie tai blankiausią supratimą turi ir mažiausiai tegali pasakyti tie, kurie menkai tepažįsta Bažnyčios tėvų praktiką ir jų mokymo paslaptis.“

Taip šnekėdamiesi nejučiom priėjome beveik prie pat eremo. Kad nepaleisčiau šio išmintingo senolio ir kuo greičiau išsipildytų mano troškimas, pasiskubinau jam tarti:

– Malonėkite man paaiškinti, garbusis tėveli, kas yra nepaliaujama vidinė malda ir kaip jos išmokti. Matau, kad jūs iš patirties nuodugniai ją pažįstate.

Senolis su meile išklausė mano prašymą ir pasikvietė pas save:

– Užeiki dabar pas mane – aš tau duosiu Bažnyčios tėvų knygą, iš kurios su Dievo pagalba tu galėsi aiškiai suprasti ir nuodugniai išmokti melstis.

Mes įėjome į celę, ir senolis ėmė taip aiškinti:

– Nepaliaujama vidinė Jėzaus malda yra nenutrūkstamas, niekuomet nepaliaujantis šaukimasis Viešpaties Jėzaus Kristaus lūpom, mintimis ir širdimi, nepamirštant nuolatinio Jo buvimo drauge ir meldžiant Jo pasigailėjimo – visur ir visada, ką tik veiktum, netgi miegant. Meldžiamasi tokiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Ir jeigu kas įpras taip šauktis Dievo, patirs didelę paguodą ir poreikį šitaip melstis visuomet, taigi be maldos nebegalės ir būti, o ji jau pati iš širdies liete liesis. Ar dabar tau jau aišku, kas yra nepaliaujama malda?

– Labai aišku, mano tėve! Dėl Dievo meilės, paaiškinkite, kaip to pasiekti! – sušukau iš džiaugsmo.

– Kaip išmokti melstis, pasiskaitysim va šitoje knygoje. Jos pavadinimas – „Gėrio meilė“. Dvidešimt penki Bažnyčios tėvai yra nuodugniai išdėstę joje visą nepaliaujamos vidinės maldos mokslą, – ji tokia prakilni ir naudinga, kad laikoma svarbiausiu, pirmų pirmiausiu kontempliatyvaus dvasinio gyvenimo vadovu ir, kaip sako šventasis Nikiforas, „be vargo ir prakaito į išganymą veda“.

– Negi ji prakilnesnė ir šventesnė už Šventąjį Raštą? – paklausiau.

– Ne, ji ne prakilnesnė ir ne šventesnė už Šventąjį Raštą, bet ji nušviečia ir paaiškina tai, kas Šventajame Rašte slypi ir dėl savo prakilnumo mūsų trumparegiam protui yra sunkiai įžvelgiama. Štai tau pavyzdys: saulė – didžiausias, skaisčiausias ir įstabiausias šviesulys; bet tu negali jos stebėti ir apžiūrinėti plika, niekuo neapsaugota akimi. Reikalingas tam tikras dirbtinis stiklas, milijonus kartų mažesnis ir blankesnis už saulę, pro kurį tu galėtum šią didingąją šviesulių karalienę apžiūrinėti, ja gėrėtis ir patirti jos ugningus spindulius. Ir Šventasis Raštas yra tokia šviesiausioji saulė, o „Gėrio meilė“ – tas reikalingasis stiklas.

Dabar klausykis – aš skaitysiu, kaip išmokti nepaliaujamos vidinės maldos. – Senolis atvertė „Gėrio meilę“, susirado Simeono Naujojo Teologo pamokymus ir pradėjo: – „Atsisėski tykiai vienumoje, nuleiski galvą, užsimerk, iš lengvo kvėpuok; vaizduotės akis nukreipk į širdį – visą protą, tai yra dėmesį, mintis, sutelki ir iš galvos atvesk į širdį. Su kvėpavimu derindamas tarki: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, – tyliai lūpomis ar vien mintyse. Stenkis tuo metu nuvyti šalin visus kitus norus, turėk romios kantrybės ir dažniau kartoki šias pratybas.“

1Rus. пустынь– nuošalus vienuolynas, eremitų, arba atsiskyrėlių, buveinė.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-07-atviri-keliauninko-pasakojimai-savo-dvasios-tevui/112422

Svarbus klausimas – ar yra gyvenimas po mirties?

Svarbus klausimas

 

Tą dieną, lyg tyčia, visi lankytojai klausė tik vieno: kas bus po mirties. Mokytojas tik šypsojosi ir nieko į tai neatsakė. Vėliau mokiniai paklausė – kodėl jis neatsakė.
- Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai, – atsakė Mokytojas.
- Ir vis dėlto: yra gyvenimas po mirties ar ne? – nekantravo vienas iš mokinių.
- Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

(Anthony de Melo)

Kelionė į Bombėjų. Norų valdymas

Kartą tariau mokytojui:

-Noriu keliaut į Bombėjų.
-Pasiimk pinigų, kiek tau reikia, – atsakė mokytojas,
Paėmiau 5000 rupijų ir bėliau už tą sumą prisipirkau daug visokių daiktų, tarp jų buvo netgi trys gramofonai.

-Puiku, mano berniuk. Įjunk juos visustuo pačiu metu, – tepasakė mokytojas.

Kai paleidau visus tris, nieko negalėjau suprasti.

Godus žmogus niekada nebus patenkintas. Troškimas turėti nepaliaujamai auga ir galų gale tampa kančios sūkuriu. Tai yra nežinojimas, kurio, deja, nepadeda išsklaidyti nei maldos šventyklose, nei šventi ritualai. Ilgus šimtmečius žmonės vaikosi savo troškimų, o žmonija vis dar vargsta. Siekdami pažinti galutinę Tikrovės prigimtį, turime nusimesti nereikalingų troškimų naštą.

Turėdami daugiau, nei mums iš tikrųjų reikia, tik susikuriame sau kliūtį. Mes gaištame laiką ir švaistome energiją. Kai pildome savo norus nepaisydami, ar tai yra būtina, išklystame iš dvasios ugdymo kelio. Troškimas – visų bėdų motina. Vis dėlto kai pasaulietinių troškimų objektai padeda ugdytis dvasią, jie tampa saviugdos ir savirealizacijos instrumentais.

Štai visiškai paprastas palyginimas:vėjas žvakę užpučia lengvai, tačiau jei nuo liepsnelės užsidegs miškas, vėjas, užuot ugnį užgesinęs, ją tik skatins plėstis. Taip pat ir mokinys: jei tik jis paiso mokymosi drausmės, gali įkurti ir puoselėti savo troškimų ugnį taip, kad ji padėtų jam siekti dvasinių tikslų.

Kliūtis, kurias sutinkame dvasiniame kelyje, mes susikuriame patys dėl savo asmeninių silpnybių. O viena didžiausių silpnybių – tai prisirišimas prie materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių. Įveikę prisirišimą, mes įveikiame ir kliūtis.”

Swami Rama

Žmogus, kuris turėjo tris svajones. Charakterio ugdymas

Gyveno kartą Žmogus. Turėjo jis tris svajones: turėti gerai apmokamą darbą, vesti gražią moterį ir išgarsėti visame pasaulyje.

Vieną šaltą žiemos dieną Žmogus skubėjo į pokalbį dėl darbo vienoje garsioje kompanijoje. Staiga prieš jį ėjęs pagyvenęs vyras paslydo ir nugriuvo. Žmogus pasižiūrėjo į pargriuvusį ir pagalvojo, kad greičiausiai šis girtas. Ir nuskubėjo toliau. Į darbo pokalbį atvyko laiku, tačiau susitikimas buvo nesėkmingas ir jo į darbą nepriėmė.
Vieną šiltą vasaros vakarą Žmogus vaikštinėjo miesto gatvėmis. Pastebėjęs gatvės artistų grupę, jis sustojo ir pasimėgaudamas stebėjo jų pasirodymą. Pasibaigus pasirodymui, žiūrovai ėmė skirstytis. Žmogus taip pat ketino eiti, tačiau kažkas nedrąsiai palietė jo petį. Tai buvo pagrindinė atlikėja, spektaklyje vaidinusi senutę. Ji pradėjo klausinėti Žmogaus, ar jam patiko matytas spektaklis. Tačiau Žmogus nebuvo nusiteikęs kalbėtis ir netasakęs į klausimus, apsisuko ir nuėjo namo.
Vieną lietingą rudens vakarą Žmogus skubėjo namo. Staiga jis išgirdo tylų raudojimą. Verkė moteris. Ji sėdėjo ant suolelio. Viena. Moteris užkalbino Žmogų ir paprašė pagalbos. Jos šeimoje atsitiko nelaimė ir ji ieškojo tik to, kuris galėtų ją išklausyti. Žmogus susimąstė, bet prisiminęs šiltą vonią ir jaukius patalus, nuskubėjo namo, palikęs moterį lietuje.
Žmogus nuguveno liūdną ir nelaimingą gyvenimą. Po mirties jis susitiko su savo Angelu ir pradėjo jam guostis:
- Žinai, mano gyvenimas buvo nelaimingas, aš turėjau tik tris svajones, bet ir tos neišsipildė…kaip gaila…
- Hm…mano Drauge, aš padariau viską, kad tavo svajonės taptų realybe, bet tam iš tavęs man reikėjo tik trijų dalykų: tavo rankos, tavo akių ir tavo širdies.
- Nesuprantu, apie ką tu kalbi?
- Prisimeni žmogų, parkritusį šaltą žiemos dieną slidžiame kelyje? Tai buvo generalinis direktorius tos kompanijos, kurioje tu norėjai dirbti. Tavęs laukė svaiginanti karjera. Ir viskas, ko iš tavęs reikėjo tą akimirką – tai tavo ranka.
- Prisimeni aktorę, kuri tave užkalbino šiltą vasaros vakarą? Tai buvo gražuolė, kuri pamilo tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, negęstanti meilė. Bet po grimu tu neįžiūrėjai jos grožio. Ir viskas, ko reikėjo tą akimirką – tai tavo akys.
- Prisimeni verkiančią moterį lietingą rudens vakarą? Tai buvo garsi rašytoja. Tuo metu ji išgyveno krizę ir jai labia reikėjo dvasinės paramos. Jeigu būtum jai padėjęs sušilti ir išklausęs jos skausmą, ji būtų parašiusi knygą, kurioje papasakotų ir šį atvejį. Knyga būtų tapusi populiari visame pasaulyje ir tu būtum išgarsėjęs taip pat, nes pirmame knygos puslapyje autorė nurodytų vardą to, kuris palaikė ją sunkiausią akimirką ir tapo jos kūrinio įkvepėju. Ir viskas, ko reikėjo tą akimirką – tai tavo širdis. Tu buvai neatidus, mano Drauge.

Moters pašaukimas ir likimas

Moteris skundėsi Mokytojui dėl savo likimo.
-Tu pati esi už jį atsakinga, – atsakė Mokytojas.
-Argi aš atsakau už tai, kad gimiau moterimi?
-Būti moterimi, tai ne likimas. Tai tavo pašaukimas. O tavo likimas priklauso nuo to, kaip tu juo pasinaudosi.

**

Одна женщина жаловалась Мастеру на судьбу.
– Ты сама за нее в ответе, – сказал Учитель.
– Но разве отвечаю я за то, что родилась женщиной?
– Быть женщиной – это не судьба. Это твое предназначение. А твоя судьба зависит от того, как ты им распорядишься.

(iliustracija – Dima Dmitriev)

Karmos dėsnis

Jauna moteris mokytojo klausia:
- Mokytojau, aš labai noriu tapti mama, bet jau dešimt metų man nepavyksta pastoti. Mes su vyru apsilankėme pas daugybę medikų, žolininkų, gyduolių, mėginom dirbtinį apvaisinimą, išleidom daugybę pinigų, bet mano svajonė neišsipildo.
Mokytojas nusišypsojo ir klausia:
- Tu dabar vilki švarkeliu. Jei jį nusivilktum ir apsivilktum raudoną paltą, ar būtum ta pati moteris, ar kita?
Moteris nustebo:
- Žinoma, kad ta pati.
- O jei nusivilktum raudoną paltą ir apsivilktum kailinius, ar būtum ta pati moteris?
- Taip, ta pati.
- Paklausyk įdėmiai. Kai tu vilkėjai raudoną paltą, buvai vyras ir tavo meilužė laukėsi tavo vaiko. Tu jai liepei pasidaryti abortą, nes vaiko gimimo tavo planuose nebuvo. Tas vaikas labai ilgai ruošėsi gimimui, jam kruopščiai buvo renkami tėvai, jis būtų paveldėjęs tavo gilų mąstymą ir mamos meniškumą bei būtų įkūręs žmonių švietimo centrą. Kai tu vilkėjai prabangius kailinius, buvai moteris, kuriai svarbiausia gyvenime buvo karjera, pripažinimas ir pinigai. Tu nenorėjai turėti vaikų, todėl pasidarei penkis abortus. Gimimo laukė dukra ir sūnus. Sūnus turėjo parašyti knygą, kuri būtų pakeitus daugybės žmonių likimus, o dukra turėjo tau pagimdyti anūką, kuris būtų padaręs svarbų mokslinį atradimą. Neleisdama gimti tiems vaikams tu suardei šimtus, o gal net tūkstančius grandinių. Ar dabar supranti, kodėl šiame gyvenime tu negali turėti vaikų?
- Mokytojau, bet aš viso to neprisimenu…
- Daugybė žmonių visą gyvenimą stengiasi nugyventi taip, kad tik neprisimintų, nes jei prisimintų, tektų prisiimti atsakomybę už savo praeitį…