Atėjau, kad išeičiau
Palikusi tiltą
Tarp to, kas jau buvo
Ir to, kas dar bus.
Atėjau, kad atneščiau
Neblėstančią viltį
Į žemėje laikinus
Mūsų namus.
Ta tąsa, tas per amžius
Netrūkstantis siūlas
Nuo lopšio lig mažo
Kupstelio kalne…
Ėjimas, bėgimas,
Kritimas ir virsmas…
Ir vis tiek – atėjau,
Kad palikčiau save
Kaimo pievoj rasotoj,
Tarp šnekančių dalgių,
Bent vienoj iš daugybės
Aušrų, ar žarų,
Atėjau, kad išeičiau
Palikusi taką
Tarp savęs ir tarp savo
Anūkų vaikų,
Kol išdils paskutinis
Matytas paveikslas,
Kol pradings paskutinė
Smiltelė delne…
Atėjau, kad išeičiau
Palikusi kelią –
Ieškojimų kelią –
Iš savęs į save…
(Egmilė)
Svajukės erdvė 