Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.
Vrindavanas, Indija
Lapkričio 5 diena
Sveiki, mielieji. Galvojau, ką šiandien parašyti ir apie ką papasakoti, ir nusprendžiau paliesti moterų temą.
Kodėl moterų?
Todėl, kad joms sunkiausia šiame materialiame pasaulyje.
Realybėje moterys pirmiausiai turėtų būti ginamos, tačiau šiame Kali amžiuje jos puolamos pirmos.
Žmonija nebesupranta, kad be pagarbos moterims, ji – mūsų civilizacija, pasmerkta. O nesupranta dėl dabartinės epochos, kuri be gailesčio naikina etines, moralines ir dvasines tiesas.
Kodėl šią temą paliečiau?
Kadangi kasdien gaunu dešimtis klausimų iš moterų, kasdien į konsultacijas ateina praktiškai tik moterys, paskaitose matau beveik tik moteris ir kadangi visi aplinkui dabar kalba apie moterų problemas.
Moteris, kaip teigiama Vedose, turi būti ginama nuo pat gimimo. Pradžioje ją turi ginti tėvas.
Žodis „ginti“ nėra tokia siaura sąvoką ir tiesiogiai šio žodžio prasmės nereikia suprasti.
Ginti savo dukrą, tai reiškia apsaugoti jos nekaltybę iki tol, kol ji ištekės už vyro. Nuo dukros švarumo vėliau priklausys, kokie palikuonys bus toje giminėje.
Tėvas turėtų surasti savo dukrai ir vyrą. Ne šiaip vyrą, bet tikrą vyrą. Tikras vyras – tai toks, kuris visa gyvenimą saugos žmonos psichinį ir grubų kūną.
Šiais laikais mes patys susirandame antras puses ir paskui visa gyvenimą nerandame sau ramios vietos, kur galėtume pasislėpti nuo tos antros pusės.
Tėvas, iš savo gyvenimiškos patirties, pamatęs su kuo susitikinėja dukra, gali pajausti ar tai tas žmogus (vyras), kuris visa gyvenimą globos mylimą dukrą.
Tačiau, kadangi jau mūsų pačių seneliai ir tėvai savo gyvenime buvo nelabai laimingi, tai galimybė mums būti laimingiems su antrosiomis pusėmis yra labai minimali. Mūsų tėvai paprastai nėra išsiugdę tokių savybių ir apskritai nenutuokia, kaip reikia ištekinti dukras.
Taigi, pirmas moters saugos laukas turėtų būti tėvo globa. Kol kas šiais laikais tai lieka tik teorija. Indijoje ir kitose rytų šalyse šis kultūros aspektas dar veikia. Nors ir čia jau vyksta pokyčiai, vedantys į degradaciją.
Antras moters saugos laukas turėtų būti vyras.
Ne bet koks vyras, o vyras, kuris veda moterį. Tačiau, kadangi moterys ir vyrai vieni kitus renkasi vedini jausmų, tai dažniausiai tas pasirinkimas neišlaiko net kelių metų laiko išbandymų.
Ką reiškia vyrui ginti moterį?
Vyrui ginti moterį reiškia pasirūpinti, kad jai kasdien būtų ramu dėl praeities, dabarties ir ateities.
Dabartiniai vyrai dažniausiai patys neramūs, patys neranda savęs, jie nežino, kuo užsiimti gyvenime ir, savaime suprantama, tos ramybės negali perduoti ir savo žmonoms.
Dar daugiau. Šiandieniniai vyrai nuo savo žmonų „nuneria devynis kailius“. Yra tokia patarlė.
Ką reiškia „nuneria devynis kailius“?
Nebrangina ir nesidžiaugia savo žmonomis. Jas tiesiog išnaudoja nuo ryto iki ryto.
Kaip išnaudoja?
Moterys (žmonos) turi atsikelti ryte, pažadinti vaikus, paruošti pusryčius, sutvarkyti namus, nuvežti vaikus į lopšelius, darželius ir dar visą dieną dirbti kažkur darbe. Dirbti kažkur darbe – reiškia nekurti laimės namuose, šeimoje.
Paskui moteris turi grįžti namo, pripirkti maisto produktų, pasiimti vaikus iš darželio, mokyklos ir gaminti vakarienę, padėti vaikams ruošti pamokas, skalbti, valyti namus, vėliau visus sumigdyti ir galiausiai dar vėlai vakare arba naktį seksualiai patenkinti savo vyrą.
Mes, dabartiniame savo gyvenime, prie to pripratome ir tai jau atrodo normalu, nors tai absoliučiai nėra normalu. Kokios tokį gyvenimą gyvenančios moters veide kasdien šviečia šypsena?
Atsakymas: jokios, nes tokį gyvenimą gyvendamas žmogus tikrai negali būti laimingas. Taip gyvendamas žmogus bėga kaip šuo nuo vieno kaulo prie kito.
Taip gyvenančios moterys praranda visą patrauklumą, vidinę ramybę ir galiausiai kaip atlyginimo už visą tai susilaukia ligų.
Mūsų visuomenė veikiama masinės informacijos priemonių, įvairiausių nemokšų sociologų, psichologų, „mokytojų“ nuvedė šiandienines moteris į aklavietę. Toje aklavietėje visi tiesiog skęsta nuo problemų gausybės, tačiau oficialiai niekas teisingų sprendimų nepasiūlo. Visi pasiūlymai nesiekia fundamentalių sielos ir žmogaus egzistencijos klausimų. Visi pasiūlymai grįsti laikinais sprendimais.
Kai moterys yra taip apkrautos, jos atsiduria lyg pagautas žvėris narve. Jų dienos krūvis tampa nebepakeliama našta ir jos nebežino net nuo ko pradėti tvarkytis savo gyvenimą.
Šiandieninės moterys vis dažniau atsisako šeimos ir vaikų, nes jaučia, kad šeimos srityje jos nieko nežino, nemoka ir kad ten jos tikrai pražus.
Šiuolaikinės moterys renkasi karjerą, keliones, pramogas, įvairius savęs realizacijos kelius, tačiau tai vis tiek nepadaro jų laimingų.
Ko nemoka šiandieninės moterys:
- Melstis (medituoti).
- Gaminti valgyti.
- Valgyti maistą.
- Serviruoti stalą.
- Teisingai prie stalo susodinti šeimos narius, kiekvienam parenkant tinkamą vietą.
- Priimti svečius.
- Dovanoti dovanas.
- Parinkti baldus.
- Parinkti teisingas buto ar namo sienų spalvas.
- Pirkti visko tiek, kiek reikia.
- Kiekvienam daiktui rasti jo vietą.
- Sutvarkyti namus.
- Skaičiuoti pinigus.
- Prižiūrėti savo plaukus.
- Prižiūrėti savo veidą.
- Prižiūrėti savo kūną.
- Nuraminti savo protą.
- Teisingai rengtis.
- Dažytis.
- Maudytis.
- Susilaukti sveikų ir šventų vaikų.
- Auklėti vaikus.
- Bendrauti su savo vyru.
- Bendrauti su svetimais vyrais.
Galima šį sąrašą tęsti iki begalybės, nes tai liečia visas gyvenimo sritis. Analogiškai galima būtų rašyti apie tai, ko nemoka vyrai. Būtų viskas tas pats.
Tas nežinojimas ir nemokšiškumas moterims atneša tik nerimą, baimę ir kančias.
Kokios dar problemos slegia moteris ir kaip joms padėti, aš pratęsiu kitą kartą.
O šiandien noriu pasakyti, kad aš jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys/
—
II dalis
Vrindavanas, Indija
Lapkričio 6 diena
Sveiki mielieji, šiandien noriu pratęsti temą apie dabartinį nepavydėtiną moterų gyvenimą. Supraskite mane teisingai, aš nenoriu kritikuoti moterų, tačiau noriu joms padėti bent šiais straipsniais.
Praeitame laiške išvardinau keliolika punktų, kuriuose aprašiau, ko nemoka šiuolaikinės moterys. Faktas, kad įsigalint technologinei visuomenei situacija tik prastės. Kodėl?
Kadangi ten, kur prisiliečia žmogaus ranka, persismelkia ir žmogiška energija. O žmogiška energija – tai sielos, turinčios aukščiausią gyvybės formą, energija.
Žmonijos degradacija vyksta tūkstančius metų.
Dabar ir vyrai, ir moterys yra praradę asketiškumą, švarumą, gailestingumą ir teisingumą. Šie mano keturi išvardinti punktai sudaro religijos pamatą. Tai ne tos religijos, kurias dabar mes matome ir kurių jau nebesuprantame, ir nelaikome kažkuo mums naudingu.
Tai tos religijos, kuri buvo neatsiejama žmonijos egzistencijos dalis pagrindas. Iš kurios išplaukdavo visa žmogaus kasdienybė.
Dabar tai galima tik perskaityti šventraščiuose ir suvokti nuvykus į Vrindavaną.
Šiais laikais neliko ne tik religijos, neliko praktiškai ir tautos kultūros. Greitu laiku visas pasaulis „susimaišys bendrame katile“ ir tame „katile virs sriuba“, kurią jau dabar galima pavadinti – Chaoso vardu.
Šis degradacijos ciklas vyksta nenutrūkstamai nuo pat aukso amžiaus.
Problema tik ta, kad mes neatmename, kas buvo prieš milijonus metų, bet puikiai matome, kaip pakito pasaulis per dvidešimt metų.
Šiomis dienomis mes nebesugebame išlaikyti ir perduoti to, ką mokėjo mūsų močiutės ir mamos. Daugeliu atveju pakito ir pati aplinka, kurioje gyvename.
Moterims dabar nebereikia austi, siūti, ravėti daržų, melžti karvių ir tai labai pakeitė jų pačių ir visos visuomenės gyvenimą.
Technologijos taip įsiveržė į gyvenimą, kad lieka vis mažiau rankų darbo veiklos. O kai rankų darbo produkcijos gaminių lieka mažiau, mes palaipsniui prarandame individualumą. Mechaniniai daiktai užvertė visą mūsų buitį. Iš vienos pusės tai lyg ir patogu. Yra skalbimo mašinos, kurios išskalbia bet kokį drabužį ir ne tik, išdžiovina ir net išlygina, tačiau moteris praktiškai nebeprisiliečia prie vaiko ar vyro drabužių. Nebeišjaučia iš tų rūbų išeinančios energijos, nes ir tų drabužių kiekvieną iš mūsų dabar jau turim dešimtis.
Mūsų sąmonei net klaiku būtų dabar atsisakyti skalbimo mašinos.
Aplinkoje dabar tiek mašinų ir įrengimų, kad mes kitaip jau ir nemokėtume gyventi.
Ką daryti šioje situacijoje? Kaip šiuolaikinei moteriai tapti laiminga?
Pasinaudojus viskuo, ką turime ir kas mus supa, pradėti mokytis gyventi kitaip.
Mes nebegalime pakeisti savo močiučių, mamų ar tetų. Negalime pakeisti ir savo mokytojų, kurie mus auklėjo darželiuose, mokyklose, darbe.
Negalime pakeisti savo tėčių ir net savo vyrų. Pradžioje viską reikia tiesiog priimti.
Taip savo protui ir reikia įsakyti: „Aš viską priimu taip, kaip yra“.
Jeigu taip išmoktume priimti viską, kas mus supa, pasikeistų visas gyvenimas. Aišku, man lengva tai parašyti, tačiau dar reikia įgyvendinti. Kaip tai įgyvendinti?
Reikia pradėti nuo savo minčių, pereinat prie žodžių ir galiausiai prie fizinių darbų.
Pirmiausiai, reikia priimti savo, kaip moters, padėtį. Tiesiog sau taip ir pasakyti: „Aš šį gyvenimą esu moters kūne ir tai priimu“. Nes juk iš tikrųjų siela atsidūrė moters kūne tik dėl praėjusio gyvenimo veiklos, dėl atitinkamų norų. Kitą gyvenimą dabartinė moteris gali nebegauti moters kūno ir vėl viskas bus kitaip.
Priimti save moters kūne, tai reiškia nesigraužti iki pat mirties dėl savo kūno stambumo, smulkumo, didelio ūgio, mažo ūgio, didelės krūtinės, mažos krūtinės, storų kojų, plonų kojų, kreivų dantų, plaukų spalvos, didelės ar mažos nosies, lūpų, kurios protui atrodo irgi nenormalios. Reikia priimti savo prakaitą, savo strazdanas ir bet kokius fizinius matomus ar nematomus trūkumus.
Reikia priimti visas savo fizinio kūno ligas. Turime suvokti, tai serga tik kūnas, o ne „Aš“. Nereikia gyvenime kaltinti jokių daktarų ar vaistininkų. Nėra pasaulyje tokio gydytojo, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Ir nėra tokio vaisto, kuris išgydytų nuo senatvės ir mirties. Ligos ateina, kaip mūsų gyvenimo mokytojai, mokydami mus džiaugtis šia diena ir nelaukti rytojaus.
Reikia priimti savo žinių lygį, savo nemokšiškumą ir nesikankinti dėl to, kad pasirinkta ne ta profesija arba dėl to, kad nebaigtas universitetas. Nėra Žemėje tokio universiteto, kuris mokytų moteris ar vyrus laimės ir meilės. Taigi, tuo atžvilgiu, kol kas beveik visi žmonės yra nemokšos.
Turime priimti savo skurdą. Iš tikrųjų skurdo vakarų pasaulyje praktiškai nėra. Skurdas egzistuoja tik mūsų prote ir mums, iliuzijos paveiktiems, atrodo, kad nėra pinigų, nėra baldų arba jie jau seni, nėra gražių drabužių, batų, gražaus automobilio, normalių indų. Todėl savo prote priimkime tai, ką turime. Per visą amžinybę dar nebuvo nei vieno žmogaus, kuris pasiimtų kokį nors daiktą į anapusinį pasaulį.
Kai mirštame pasiimame tik savo charakterio savybes. Ir tos charakterio savybės lemia, kokį gausime kūną kitą gyvenimą.
Šiais laikais kiekvienas žmogus turi daugybę nereikalingų daiktų ir tie daiktai tiesiog iš žmogaus atima psichinę energiją.
Apsidairę aplink save, pasižiūrėję į savo daiktus galime pasakyti: „Aš viską turiu ir aš esu laiminga“.
Taip pat reikia priimti savo darbą. Darbas, iš tiesų, irgi yra tik priemonė keisti savo charakterį ir mokytis visiems tarnauti. Šiais laikais mums atrodo, kad darbas – tai priemonė išreikšti save, gauti pinigų ir būti laiminga.
Pasaulyje didžioji dalis moterų yra visiškai nepatenkintos savo darbu, kurį jos atlieka ne namuose. Tai suprantama, nes moters prigimtyje, tai reiškia moters „konstrukcijoje“, joks darbas jai, kaip moteriai, nebuvo numatytas. Ir tik visuomenės primesti standartai išvarė moterį į darbą ir sukūrė stereotipą, kad darbe galima surasti laimę.
Iš dalies galima surasti, bet reikia turėti sielos realizaciją.
Tačiau, jeigu mokomės būti pozityvūs, tai reikia priimti ir darbą. Reikia sau sakyti: „Aš patenkinta savo darbu“.
Reikia priimti savo vyrą. Vyras, kaip jau sakiau, tai moters antras „saugumo žiedas“. Net, jeigu atrodo, kad tas tikras vyras niekam tikęs, vis tiek reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vyrą tokį, koks jis yra“. Reikia suvokti, kad daugelis moterų iš viso neturi vyro, kad ir kaip jos ten viduje jo betrokštų, jų gyvenime jo tiesiog nėra.
Priimti savo vyrą, tai reiškia, jog nuo šios akimirkos atleidžiu visas Jo „mano atžvilgiu“ padarytas klaidas. Atleidžiu – reiškia daugiau niekada nepriminsiu nieko, kas buvo negatyvaus praeityje. Tas negatyvas prote tiesiog turi ištirpti.
Dar reikia priimti savo padėtį, jeigu į gyvenimą neatėjo joks vyras arba jeigu ir buvo, bet paliko vienišą ar su vaikais. Reikia sau pasakyti: „Aš priimu šią situaciją, aš juk esu gyva ir sveika“. Turime suvokti, kad mes ateiname iš išeiname iš šio gyvenimo visada vieni.
Taip pat reikia priimti savo vaikus. Kokie jie bebūtų reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vaikus ar vaiką“. Vaikai mums nepriklauso, jie iš tiesų yra Dievo vaikai. Vaikai mūsų gyvenime – tai Dievo malonė, dėl kurios galime išmokti kažkuo rūpintis, kažkam duoti savo gailestį ir švelnumą.
Reikia priimti ir padėtį, kai negalime pastoti ir susilaukti vaikų. Tokių šeimų vis daugėja ir daugės. Jeigu į mūsų gyvenimą neateina vaikai, reikia pasakyti: „Aš priimu ir šią situaciją“. Iš tikrųjų mūsų vaiku gali būti kiekvienas vaikas ir kiekvienas gyvūnėlis. Nėra vaikų – reiškia kažkada jų nenorėjau arba jų neprižiūrėjau. Reiškia likimas duoda pamoką – išmokti branginti kiekvieną gyvą būtybę.
Štai kaip nesunku susigaudyti, kas vyksta aplink mus.
Dar reikia priimti tą aplinką, kurioje gyvename. Ne visi žmonės iš karto turi butą ar namą. Tam, kad turėtume kažkokią savo nuosavybę, kartais reikia, kad praeitų visi dvidešimt metų.
Todėl, jeigu neturime savo nuosavybės arba jeigu ir turime, reikia sau pasakyti: „Aš patenkintas ta vieta, kurioje gyvenu“. Iš tikrųjų mes gyvename net ne name, o savo prote. Taigi, pradžioje mes visi turime savo namus, tik nežinome, kad mūsų kūnas – jau savaime yra namas sielai. Iš tiesų mes visą gyvenimą vargstame dėl garažo. Garažas – tai šiam fiziniam kūnui skirtas namas arba butas.
Štai šios pagrindinės „gyvenimo gyvatės“, kurios neleidžia moterims būti laimingoms.
Kai mes su savimi taip pasikalbame ir tikrai apmąsčiusios pasakome, kad iš tiesų priimu gyvenimą tokį, koks jau dabar yra, galime pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Jeigu nepriimame gyvenimo, tai reiškia, kad kažkokios nuoskaudos ir mintys neleidžia mums kažko paleisti. Tada naujo, švaraus gyvenimo sukurti neišeis.
Pirma reikia priimti save esant tokią, kokia jau esu ir tik tada galima eiti toliau į naują gyvenimą.
Apie naują gyvenimą kitame laiške.
Aš jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-ii-dalis/
—
III dalis
Vrindavanas, Indija
Lapkričio 9 diena
Sveiki, mielieji. Šiuo metu, kai rašau šį dienoraštį, Indijoje jau 9 valanda ryto, o Lietuvoje šiuo metu kompiuterio laikrodis rodo 5.30. Čia jau patekėjo Saulė, kurios per rūką nesimatė porą dienų, o Lietuvoje, tikriausiai, jos iš viso nebus matyti. Toks mažas mūsų pasaulis, bet jame viskas taip skirtinga ir įdomu.
Šiandien noriu grįžti prie moterų temos.
Šią temą pradėjau nagrinėti dėl susiklosčiusių nepalankių moterų gyvenimo sąlygų. Šiuolaikinėms moterims sunku realizuoti save, joms sunku būti laimingomis. Nors visi gimstame būtent iš moterų, tačiau iki šiol mažai kas suvokia gimdytojos reikšmę kasdieniniame gyvenime.
Moteris savyje įkūnija viską, ką geriausio žmogus gauna iš gyvenimo. Bet pirmiausiai ji dovanoja kitam žmogui gyvybę. Be gyvybės nebūtų nei pačių moterų, nei vyrų.
Bhagavat-gitoje 10.34 išvardytos savybės, kurias iš prigimties gali turėti kiekviena moteris. Tos savybės tai:
1) šlovė,
2) sėkmė,
3) grakšti kalba,
4) atmintis,
5) nuovoka,
6) pastovumas,
7) kantrybė.
Tai labai gražios savybės. Jos yra dieviškos. Ir jeigu tik moteris jas savyje išsaugo, tai bus laiminga ji, jos vyras ir vaikai. Dar daugiau. Jeigu moteris puoselėja šias savybes, tai tos savybės atitenka ir jos vyrui, net jeigu jis jų ir neturėjo. Štai dėl ko moteris vadinama geriausia vyro antrąją puse. Viskas, ką gyvenime geriausio vyras pasiekia, sakoma, kad jis pasiekia žmonos dėka. Tai vyksta todėl, kad ji įkvepia ir užpildo vyrą, kaip benzinas užpildo automobilio degalų baką. Kol bake nėra degalų, mašina negali pavažiuoti nė vieno metro. Taip ir su vyru, jeigu jo gyvenime nėra mamos ar žmonos, jam sunkiai pavyks gyvenime kažką pasiekti. O jeigu ir pasieks, tai tas gyvenimas nebus visavertis.
Apžvelgti tas septynias dvasiškas savybes, kurios moterį daro šventa.
1) Šlovė. Moters šlovę sudaro du aspektai.
- a) Dvasinis.
- b) Materialus.
Šlovingiausia moteris yra tokia, kuri garbinama per amžius – tai Dievui atsidavusi moteris. Tokios moterys vadinamos: atsidavusiomis Dievui, Dievo tarnaitėmis, šventosiomis.
Ne mažiau šlovinga ir ta moteris, kuri yra ištikima savo vyrui. Ištikima savo vyrui reiškia, kad ji savo mintimis, kalba ir veiksmais niekada neišduoda savo vyro. Tokia moteris savyje sukaupia tiek energijos („šakti“), kad gali pasiekti ką tik nori.
2) Sėkmė. Sėkmė taip pat susideda iš dviejų aspektų:
- a) Dvasinio.
- b) Materialaus.
Dvasinis moters sėkmės aspektas pasireiškia tada, kai ji nuolat tarnauja Dievui ir jaučia, kad Dievas kasdien ją veda per gyvenimą.
Materialus sėkmės aspektas – tai sėkmės deivės Lakšmi realizacija kasdienybėje. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad jeigu moteris yra Dievo mylima, tai ji savimi įkūnija deivę Lakšmi. Tokiu atveju šeimoje viskas klestės ir vyras sėkmingai galės įgyvendinti savo svajones. Galbūt vyrui atrodys, kad jis savo darbu pastatė namą, sukūrė kompaniją, nupirko naują automobilį ir turi pinigų banke, bet tiksliausiai tai ir apibūdina sąvoka – „atrodys“. Iš tiesų sėkmę vyrui suteikė žmona, nes ji yra sėkmės energijos nešėja.
3) Grakšti kalba. Taip pat turi du aspektus.
Dvasinis aspektas pasireiškia, kai moteris nuolat šlovina Dievą ir didžiąją jos kalbos žodyno dalį sudaro žodžiai, šlovinantys Dievą.
Materialiame aspekte grakšti kalba pasireiškia dorybinga kalba. Tai reiškia, kad moters žodžiuose nėra jokios aistros. Savo ramia kalba ji nuramina vyrą, jį įkvėpia ir vyras tampa iškalbus, grakštus, kultūringas.
4) Atmintis.
Dvasinis aspektas –nuolat, kiekvieną akimirką atminti Dievą.
Materialus aspektas – tai visada prisiminti savo pareigas, kurias reikia atlikti.
5) Nuovoka.
Dvasinė nuovoka – tai supratimas, kad viskas, kas vyksta aplinkui – vyksta Dievo valia.
Materiali nuovoka – tai rasti išeitį bet kokioje situacijoje. Mokėti susitvarkyti buityje ir darbe. Atspėti vyro ir vaikų norus. Pajausti įvykius ir t. t.
6) Pastovumas.
Dvasinis pastovumas – tai kasdieninė sadana bhakti. Tai reiškia, jog reikia kasdien tarnauti Dievui.
Materialus pastovumas – kasdien atlikti pareigas šeimoje. Kasdieninis moters pareigų atlikimas šeimoje išugdo vyro savybę atlikti savo pareigas Dievui, visuomenei ir šeimai.
7) Kantrybė.
Dvasinė kantrybė – ištverti visus Viešpaties siunčiamus išbandymus ir džiaugtis, kad tie išbandymai ateina, suprantant, jog Viešpats atsimena „mane“.
Materiali kantrybė – priimti visus vyro trūkumus ir kasdien atlikti savo moters, žmonos, mamos pareigas.
Štai šios septynios savybės yra raktas į moters ir jos vyro laimingą gyvenimą.
Kaip ugdomos tos savybės aš parašysiu vėliau.
Pirmiausiai, kaip jau rašiau, mes visi turime išmokti priimti save ir savo aplinką, kokia ji bebūtų. Tai pirma sąlyga.
Laukite tęsinio.
Aš jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-iii-dalis/
—
IV dalis
Maskva, Rusija
Lapkričio 11 diena
Sveiki, mielieji, aš jau pakeliui į Lietuvą. Tik atskridę į Maskvą su Jay Shri sužinojome, kad atidėtas mūsų lėktuvo reisas ir dabar Maskvoje teks praleisti dar dvi valandas. Tačiau, kai daug skraidome, tie atidėjimai iš esmės nebeturi jokios reikšmės, nes mes visada turime ką veikti.
Aš dabar galiu ramiai parašyti dienoraštį.
Visą šią savaitę nagrinėjau moterų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Ir šiandien noriu vėl grįžti prie šios temos, nes ji aktuali kiekvienam žmogui, kadangi kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip bendrauja su moterimis.
Bendrauti bendraujame, tačiau mes visur tas moters eksploatuojame. Eksploatuojame taip, kad jos net to pačios nesupranta.
Jokiais kitais amžiais nebuvo tokio moterų išnaudojimo, koks yra dabar. Dabartinė visuomenė jau priprato prie tokio gyvenimo standarto ir net nesuvokia, kad gali būti kitaip.
Kuo pavojinga eksploatacija?
Ji pavojinga tuo, kad moterys praranda savo identifikaciją, statusą bei natūralią moters prigimtį.
Kur labiausiai moterys yra nuskriaustos ir praranda savo statusą bei prigimtį?
Atsakymas: darbe.
Ten, kur mes labiausiai veržiamės, kur šiais laikais praleidžiame daugiausiai savo gyvenimo laiko, tai mus ir sunaikina.
Šiuolaikinis darbas visiškai sunaikina moters prigimtį, sunaikina jos išorinį ir vidinį grožį, atima sveikatą ir nužudo šeimyninę laimę.
Šiuolaikinis darbas moteris panardina į gryną materialią veiklą ir neleidžia atsiskleisti dvasinei prigimčiai.
Aš suprantu, kad dabar, pasikeitus visuomenės mentalitetui, tai labai sunku priimti. Net gali atrodyti, kad tokios problemos nė neegzistuoja. Daugelis moterų man oponuotų, kad namuose jos pražūtų, neišgyventų, degraduotų, šeimai tai būtų finansiškai nepakeliama ir dar daugybė kitų argumentų.
Bet dabar iš pradžių.
Kokia moters tikroji prigimtis?
Pati svarbiausia, aišku, dvasinė. Apie kurią šiais laikais praktiškai visi nebeturime jokio supratimo. Moteriai, kaip ir vyrui, svarbiausia gyvenime iš naujo susipažinti su Dievu ir palaikyti su Juo kasdieninius santykius.
Tai turėtų būti svarbiausias moters gyvenimo uždavinys, nes gyvenimo pabaigoje visi kiti tikslai bus nebesvarbūs.
Ne mažiau svarbus yra ir materialus gyvenimo tikslas. Kur labiausiai galėtų atsiskleisti moters prigimtis, kur ji galėtų tiesiog žydėti? Tai – šeima.
Moters kūnas kaip tik taip ir sukurtas, kad savyje talpina viską, kas telpa sąvokoje „šeima“.
Moters fiziologinis kūnas sukurtas taip, kad ji savyje gali leisti atsirasti naujai gyvybei, paskui tą gyvybę išnešioti, vėliau fiziologiškai savyje gaminti pieną naujam žmogui. Tai tiesiog stebuklas, kurio joks vyras niekada negalės pakartoti.
Subtilus moters kūnas sukurtas taip, kad ji savyje nuo gimimo turi devynis kartus daugiau energijos, kuri skirta kaip tik šeimos poreikiams.
Subtili moters energija – tai užuojauta, šiluma, rūpestis, kantrybė, subtilumas, nuolankumas, tarnystė – visa tai turėtų padėti išlaikyti šeimos stabilumą ir meilę visą gyvenimą.
Ta subtili energiją duodama tik tam ir niekam kitam. Mes dėl nežinojimo, dėl dvasinio išsilavinimo trūkumo visiškai nesuvokiame, ką kiekvieną dieną turi veikti vyras, moteris ir vaikai.
Mes galvojame, kad svarbiausia yra nueiti į darbą ir ten užsidirbti pinigų, kurių pagalba, kai viską įsigysime, galėsime būti laimingi. Tačiau praeina visas žmogaus gyvenimas kol susitvarkome savo buitį, taip pro šalį praeina ir kažkur pasislepia mūsų laimė.
Kodėl moteriai lengviausia ir paprasčiausia atsiskleisti šeimoje?
Kadangi šeimoje ji jaučia, kad tai jos nuosavybė. Kiekvienam žmogui lengviau susitvarkyti su tuo, kas yra jo.
Taip yra darbų, kuriuose moterys irgi įsijaučia į vaidmenį ir pagalvoja, kad tai jos nuosavybė, tačiau realybėje taip nėra, todėl ten jos negali atsipalaiduoti.
Realiai darbe moterys praranda visą laimės energiją, kuri turėtų būti skirta šeimai, todėl vakare, po darbo, jos jau nebeturi ką duoti vaikams ir vyrui. Kartais nebeturi energijos net namų susitvarkymui. Iš tiesų, jeigu nesutvarkyti namai, reiškia, jog tuo metu yra labai neramus moters protas. Taip gaunasi užburtas ratas: dirbi darbe, tačiau prarandi laimę namuose.
Be to praktiškai visi šiuolaikiniai darbai yra vyriškos energijos prigimties. Visur reikia vadovauti, nuspręsti, kautis ir kažką pasiekti. Tai reiškia, kad darbų pobūdis surištas su aistra ir neišmanymu. Yra labai mažai darbų, kuriuose vyrautų tik dorybės energija.
Dirbdama darbą, kuris persmelktas aistros energija, moteris automatiškai tą aistros energiją parneša į šeimą. Nuraminti šeimos narius su aistros energija niekada nepavyks. Kažkas visada bus nuskriaustas. Galiausiai moteris pastebės, kad ji pavargsta ir kad neišeina suvaldyti šeimos narių arba gal ir išeina, tačiau tam reikia įdėti beprotiškai daug energijos ir galiausiai to džiaugsmo lieka visiškai mažai.
Kur išeitis?
Kažkurią dieną aš jau rašiau, kad norint būti laimingiems, pirmiausiai reikia priimti tai, ką mes jau turime. Tiesiog reikia priimti visą savo aplinką ir realybę tokią, kokia ji yra.
Antra, ką reikėtų išmokti daryti gyvenant šiandieninės baisios psichologinės būsenos visuomenėje – tai kasdien atstatyti savo psichinę galią, savo psichinę energiją.
Kasdien dėl nerimo darbe, lauke, namuose moterys praranda didžiulį kiekį savo psichinės energijos. Prarasdama psichinę energiją moteris galiausiai suserga ir fiziškai. Psichinės energijos trūkumo požymiai:
- irzlumas,
- pyktis,
- nerimas,
- baimė,
- silpnumas,
- bloga nuotaika,
- depresija,
- apatija,
- konfliktai,
- kaltinimai,
- kritika,
- nenoras gyventi.
Esant šiems požymiams moteris nebesijaučia laiminga ir palaipsniui psichinės problemos pagimdo fizines negalias – ligas.
Kokia išeitis?
Kasdien pasisemti psichinės energijos iš dvasinės energijos rezervuaro. Psichinė energija – tai ribota energija. Ji nepastovi. Bet koks didesnis stresas iš kiekvieno žmogaus atima didžiulį kiekį energijos, tai vyksta net fiziškai žmogui nieko nedarant. Tiesiog ta energija išeina kaip per pradurtą automobilio ratą išeina oras.
Tačiau yra neišsenkantis energijos rezervuaras, dėl kurio mes galime nuolat „užlopyti“ bet kokias savo psichinio kūno „skyles“ ir visada jaustis laimingi. Ta neišsenkanti energija – tai dvasinė energija. Jos kiekiai neriboti ir prieinami kiekvienam žmogui.
Tada, kai trūkstant dvasinės energijos, trūksta ir psichinės bei fizinės energijos.
Kaip prisijungti prie dvasinės energijos rezervuaro ir papildyti savo psichinę energiją?
Meldžiantis.
Jeigu kiekvienas žmogus kasdien bent pusvalandį nuoširdžiai pasimelstų, tai išnyktų praktiškai visos psichinės ligos. Tik pusvalandį. Tokio laiko kasdieninės maldos užtenka, kad moteris šeimoje pradėtų jaustis pakankamai atsipalaidavusi ir pradėtų ramiai miegoti.
Kodėl nepasinaudojus šiuo vaistu, kurio nereikia pirkti ir kuris nesukelia jokio šalutinio poveikio?
Ko tam reikia?
Kasdien ryte pasimelskite savo tikėjimo kalba Dievui ir pajausite, kaip dvasinė energija nuramina jūsų psichiką ir kaip širdyje pasidaro ramu ir gera. Palaipsniui suprasite, kad malda – tai maistas, nuo kurio priklauso gera nuotaika, sveikata ir visa jūsų laimė.
Pradžioje melskitės bent taip, kaip mokate, kaip tai suprantate. Palaipsniui jums atsivers tikroji maldos prasmė ir jūs pajausite, kad tai, ką turite, yra didžiuliai turtai ir kad tų turtų pakanka būti tikrai laimingoms.
Palaipsniui jūsų gyvenime pradės viskas keistis. Į jūsų gyvenimą ateis vien tik stebuklai. Viskam reikia laiko. Bet jie ateis, tikrai.
Tai antras dalykas, kurį turite priimti į savo gyvenimą, po to, kai priėmėte savo dabartinę padėtį.
Kitame laiške papasakosiu apie tolimesnį kelią į laimę.
O šiandien galiu pasakyti, kad jus visus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-iv-dalis/
—
V dalis
Dvaraka, Kaunas
Lapkričio 12 diena
Sveiki mielieji, aš jau namuose. Esu Dvarakos ašrame su visais man be galo brangiais žmonėmis.
Tik dar kartą pamatęs juos supratau, kiek kiekvienas iš jų man brangus. Visą mėnesį jų nemačiau ir todėl tikrai buvau visų labai pasiilgęs.
Vakarykštė kelionė, pasauliečių akimis, aišku, buvo sunki, tačiau kaip aš jau ir prieš tai rašiau, man tai įprastas gyvenimo ritmas. Ar vienas sunkumas, ar kitas, sunkumai vis tiek ateina pas visus žmones. Svarbiausia, kaip mes juos priimame. Sunkumai tai savotiškos askezės, kurios grūdina mūsų charakterius ir tai tik į naudą mums patiems.
Šiandien noriu pratęsti moterių temą.
Pačiame pirmame straipsnyje apie moteris aš sakiau, kad moteris visą gyvenimą turi ginti trys vyriškos asmenybės: tėvas, vyras ir sūnus.
Ginti – tai reiškia išklausyti visas moters garsiai ir tylomis išsakomas mintis.
Moterys kalba viduje ir tuo metu išorėje lyg ir jokio garso nesigirdi. Bet moterys kalba ir garsiai, tada į šį garsą sureaguoja mūsų klausa.
Tačiau, net jeigu moteris dėl vienų ar kitų priežasčių to ir neištaria balsu, tai nereiškia, kad jos viduje nevyksta dialogas su aplinka arba su pačia savimi.
Moterys visada su kažkuo kalbasi.
Todėl ir tėvas, ir vyras, ir sūnus turi išmokti girdėti ir tylinčią moterį. Tai, aišku, be galo sunku, kadangi dažniausiai vyrai nemoka susikalbėti su moterimi net tada, kai ji garsiai išreiškia savo norus. O ką jau kalbėti apie tai, kai moteris nutyla ir užsidaro savyje.
Kad suprastume, ką moteris savo viduje galvoja, apie ką ji svajoja, vyrui reikia turėti ypatingų savybių.
Pirmoji savybė, kurią vyras turi turėti norėdamas suprasti, ko nori tylinti moteris ir ką ji savo viduje galvoja, yra besąlygiškos tarnystės nuotaika.
Ką tai reiškia?
Tylinčią moterį gali suprasti tik tas vyras, kuris nenori ja tenkintis, o nori padaryti viską, kad tai moteriai būtų gera.
Tokią moterį gali suprasti tik tas vyras, kuris nenori jos pakeisti, o priimą ją visą, su visais jos trūkumais.
Reikia suprasti, kad iš esmės nei vienas žmogus savo minčių nesulaiko, savo vidinio dialogo nesustabdo, tik iš šalies gali atrodyti, kad žmogus tyli. Iš tikrųjų iš žmogaus nuolatos sklinda garsas. Tik tas garsas pasireiškia visiškai kitomis vibracijomis.
Pagauti tokias vibracijas ir jas iššifruoti gali tik nesavanaudiškas žmogus.
Todėl, jeigu tėvas tikrai bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą dukrai, tai jis supras net visus savo dukros judesius.
Jeigu vyras bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą žmonai, tai jis net žiūrėdamas į miegančią savo žmoną žinos, ką ji sapnuoja.
Dar daugiau, jeigu vyras žiūrės į savo žmoną, kaip į tarnystės objektą, o ne į pasitenkinimo subjektą, tai vyras išmoks tarnauti ir Dievui.
Ir jeigu sūnus bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą savo mamai, tai bus patenkinti visi pusdieviai ir pats Dievas.
Atrodo tereikia tiek nedaug padaryti savo mylimiausiems žmonėms – dukrai, žmonai, mamai, tačiau realybėje tai tampa beveik neįmanoma misija. Realybėje beveik visos moterys yra vienišos, nors turi tėčius, vyrus ir sūnus.
Kodėl?
Ogi todėl, kad jie savanaudžiai. Kiekvienas iš jų pirmiausiai galvoja apie save, nors dažnai deklaruoja vieną visų tariamą sakinį: „Aš tave myliu“.
Tačiau tas sakinys – tai tik skambi frazė, kuri yra be jokio turinio. Tai kaip maišas, kuris neturi dugno. Jeigu maišas kiauras, tai ką į jį įdėsi, viskas iškris. Taip ir su žodžiais: „Aš tave myliu“. Už šio gražaus sakinio nėra jokių darbų.
Moterys turi tėčius, vyrus, sūnus, bet tie santykiai pagrįsti kūno koncepcija.
Ką daro šiuolaikiniai tėčiai?
Jie daro du veiksmus savo dukrų atžvilgiu, tačiau tai nėra jokia būsimos moters apsauga ir tai ateityje nesuteiks dukrai laimės.
1) Tėčiai žavisi savo dukrų kūno grožiu ir intelektu.
2) Tėčiai visiškai abejingi savo dukrų išvaizdai ir vidiniams gabumams.
Bet kuriuo atveju, sekdami šiais dviem poelgiais tėčiai nemato už savo dukros kūno esančios sielos. Abejais atvejais šiuolaikiniai tėčiai – savanaudžiai.
Vyro ištarti žodžiai: „Aš Tave myliu“, taip pat nieko verti, nes už jų nėra realizuoto turinio.
Koks turėtų būti turinys už šių žodžių?
Atsakymas:
- Materialus;
- psichinis;
- dvasinis.
Apie tai, ką vyras ir sūnus turi daryti moterų atžvilgiu, kad tikrai būtų įprasminti žodžiai: „Aš tave myliu“, aš papasakosiu kitą kartą.
Šiandien galiu tik pasakyti, aš Jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-v-dalis/
—
VI dalis
Vilnius
Lapkričio 13 diena
Sveiki, mielieji. Matydamas, kad jums patinka skaityti Vedų išmintį apie moteris, šiandien aš vėl pratęsiu šią temą.
Vyro realizacija moteriai pasakytose žodžiuose: „Aš tave myliu“, materialia prasme turi pasireikšti taip:
- Vyras turi nuolat galvoti, kaip išlaikyti šeimą finansine prasme, nesvarbu koks jis yra pagal prigimtį, darbininkas (Šudra), verslininkas (Vaišija), valdytojas (Kšatrija) ar mokytojas (Brahmanas).
- Vyras turi kasdien skaičiuoti šeimos pajamas ir išlaidas. Tuo tikslu vyras turi užsivesti šeimos buhalterijos sąsiuvinį arba susikurti kompiuteryje failą: „Šeimos buhalterija“.
- Kasdien reikia surinkti visų šeimos narių pirktų prekių kvitus ir užsirašyti buhalterijos sąsiuvinyje prie išlaidų visas sumas, išleistas per tą dieną. Jeigu šeima kasdien arba kas kelias dienas, arba kartą į mėnesį gauna kažkokias pajamas, jas reikia tai pat užsirašyti sąsiuvinyje. Kasdien žymėdamasis šeimos pinigų judėjimą vyras pradės suvokti ir kontroliuoti finansų srautus. Taip kasdien skaičiuojant pinigus vyras realiai pajaus, kiek šeimai reikia pinigų.
- Vyro pareiga duoti žmonai kažkokį kiekį pinigų jos smulkioms išlaidomas (higienos priemonėms, saldainiams, servetėlėms ir panašiai). Šios išlaidos neturi būti smulkiai nagrinėjamos ką ir kur pirko žmona. Tai jos intymios išlaidos ir toje srityje turi išlikti paslaptis. Moteriai reikia turėti laisvę nusipirkti kažką tokio, dėl ko ji neturėtų atsiskaityti ir pergyventi. Vyras neturi net klausti: „Ką tu perki už tuos pinigus?“. Pinigų, smulkioms moters išlaidoms, vyras turi išskirti kiekvieną mėnesį. Moteris tuos pinigus gali taupyti, gali dovanoti, gali išleisti ir tai yra tik jos asmeninis reikalas.
- Visus kitus pinigus vyras turi skaičiuoti ir planuoti kaip, kur ir kada išleis.
- Vyras turi sutarti su žmona už kokią sumą jis ir ji gali pirkti prekių nesitardami. Tą sumą reikia griežtai nusistatyti ir šio susitarimo abu privalo laikytis. Bet kokį daiktą, kurio suma viršija numatytą sumą, reikia pirkti tik abipusiu susitarimu.
- Vyras be žmonos pritarimo negali pirkti brangesnio daikto, negu buvo susitarta su žmona.
- Jeigu vyrui sunku atlikti finansų apskaitą, tai gali daryti žmona, tačiau tada visus pinigus vyras turi atiduoti žmonai.
- Žmona ir vyras visada turi žinoti savo šeimos mėnesines pajamas, išlaidas ir santaupas.
- Vyras ir žmona turi suderinti bendrą šeimos gyvenimo viziją.
- Vyro pareiga – patenkinti visus žmonos materialius poreikius.
- Vyras turi pasirūpinti šeimos gyvenamuoju plotu (butas, namas, nuoma).
- Moteris turi jausti ir matyti, kad vyras rūpinasi gyvenamuoju būstu.
- Vyras turi leisti žmonai susiplanuoti būsto interjerą (spalvos, baldai ir visa kita).
- Vyras, pagal žmonos pageidavimą, turi supirkti visus baldus.
- Vyras turi suprasti, kad namai – žmonos karalystė. Žmona turi jausti, kad ji yra namų šeimininkė.
- Vyras yra atsakingas už tai, kad šeimoje netrūktų maisto produktų.
- Jeigu žmona dirba darbe, kaip ir vyras, tai vyrui automatiškai priklauso pusė moters namų ruošos darbų.
- Jeigu vyras tikrai „myli“ savo žmoną, tai jis gali padaryti dar daugiau negu pusę namų ūkio darbų.
- Vyras turi išleisti į mokslus savo vaikus ir padėti jiems pradėti savarankišką gyvenimą.
- Visus fiziškai sunkius darbus namuose moteriai turi padėti atlikti vyras.
- Vyras turi saugoti savo žmonos fizinį kūną, nes tame kūne gyvena dvasinė esybė – siela.
Materiali moters globa – tai kai moteris savo namuose gali kurti, atsipalaiduoti, dainuoti, šypsotis, juokauti, kai ji tikrai sako, kad jai namuose labai gera.
Aš suprantu, kad tokios mano išdėstytos tezės apie materialias vyro pareigas gali šokiruoti daugelį vyrų ir net moterų, tačiau ką tada reiškia ta visų tariama frazė: „Aš tave myliu“?
Jeigu vyras sako tokius žodžius: „Aš tave myliu“, tačiau nedaro to, ką surašiau, tai tebus tik žodžiai, kurie neparemti jokiais įrodymais. Moteris giliai širdyje jaus, kad ji yra eksploatuojama. Ji jausis nelaiminga. Todėl, kai tariame žodžius: „Aš tave myliu“, reikia žinoti, kad kažką dar turime ir padaryti dėl to žmogaus, kuriam sakome tokius nepaprastus žodžius.
Tai viskas, kas liečia materialią žodžių: „Aš tave myliu“ prasmę.
Apie „Aš Tave myliu“ psichinį turinį jau greitai.
Aš Jus myliu.
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-vi-dalis/
—
Dvaraka, Kaunas
Lapkričio 15 diena
Sveiki mielieji, noriu pratęsti temą apie moteris. Praeitame laiške rašiau, kaip vyras gina moterį, tai yra savo žmoną, iš materialios pusės. Šiandien noriu paliesti subtilesnę moters gynybos pusę.
Panagrinėkime, kaip turėtų realizuotis vyro žmonai pasakyti žodžiai: „Aš tave myliu“, iš psichinės pozicijos.
Vyro ištarti žodžiai: „Aš tave myliu“ stipriai veikia moters psichiką. Pirmiausiai mes priimame tai, ką išgirstame savo ausimis. Garsas, pakliuvęs į ausį, pasiekia širdį, kur gyvename mes patys. Todėl ne šiaip sau dėl įvairiausių rūpesčių, jaudulio, įtampos, baimių mums pirmiausiai skauda širdį.
Širdis – tai vieta, kur gyvename mes. Tai reiškia, kad širdis – tai sielos buveinė, materialus kalėjimas, kamera, iš kurios mes negalime niekur išeiti.
Todėl, jeigu kyla kažkokia įtampa, mes savotiškai norime pabėgti iš to kūno, nes bijome neaiškių mūsų laukiančių pasekmių. Tačiau materialus kūnas, tai yra širdis, neleidžia mums iš jos išeiti.
Šitas materialus kūnas nėra mūsų draugas. Jis mums pagal savo prigimtį visiškai svetimas, tačiau mūsų karma – bausmė, mums neleidžia anksčiau laiko jo palikti.
Tačiau gyvendami šiame kūne, taip prie jo priprantame, kad mūsų kūnas ne tik tampa mūsų dalimi, mes patys pasidarome kūnais.
Tačiau po šiuo grubiu kūnu yra subtilesnis kūnas. Tas subtilesnis kūnas tiek pat realus, kaip ir šis, mūsų matomas, materialus.
Pirmasis subtilus kūnas yra mūsų protas. Ir būtent moters protas pirmiausiai ir sureaguoja į vyro ištartą frazę: „Aš tave myliu“. Kaip protas sureaguoja?
Protas dažniausiai į tai reaguoja su malonumu. Jam malonu girdėti žodžius: „Aš tave myliu“.
Tačiau, kol mūsų sąmonė materialiame lygmenyje, ta frazė: „Aš tave myliu“, visada mus apgaus. Mes visada nusivilsime.
Kodėl?
Todėl, kad mūsų materialus protas visada trokšta tik pasitenkinti. Išgirdus frazę: „Aš tave myliu“ mes visada lauksime tik globos. Nes žodis myliu, nieko kito ir nereiškia, kaip tik globą. Meilė pirmiausiai reiškia tarnystę Dievui, o paskui žmogui. Meilė nereiškia malonumų.
Taigi moteris, girdėdama iš vyro švenčiausius kūrinijoje žodžius: „Aš tave myliu“, realiai laukia, kad vyras ją visą gyvenimą globotų arba, kitaip sakant, visą gyvenimą jai tarnautų. Nes, kaip jau minėjau, už žodžio „myliu“ sąvokos slypi pasisiūlymas visą gyvenimą tarnauti.
Tačiau realybėje ta „meilė“ arba, kitaip sakant, tarnystė šeimoje greitai išgaruoja. Išgaruoja, kadangi mes nenorime kitam žmogui aukoti savo laiko ir pastangų.
Aišku, mes atiduodame šiek tiek savęs kitam žmogui, tačiau kiekvieną dieną ir visą gyvenimą mes nenorime tarnauti net ir pačiai geriausiai ir artimiausiai antrajai pusei.
Kodėl nenorime tarnauti?
Dėl polinkio tenkintis patiems. Dėl mūsų egoizmo.
Todėl vyras, sakydamas savo žmonai žodžius: „Aš tave myliu“, psichologinėje plotmėje turėtų kasdien:
- išklausyti moters mintis, vertinimus, pageidavimus;
- priimti moters kritiką savo atžvilgiu ir viso pasaulio atžvilgiu;
- klausytis jos monologo nepertraukiant, leidžiant jai su pasitikėjimu atverti savo širdį;
- leisti moteriai apkabinti ir prisiglausti;
- pasakyti, kad visa gyvenimą ją gins ir brangins;
- paklausti žmonos, ką nupirkti ir ką parnešti namo;
- paklausti žmonos, kuo gali jai pasitarnauti namuose;
- pastebėti pasikeitimus žmonos šukuosenoje, aprangoje, namų ruošoje;
- pagirti savo žmoną, akcentuojant jos išskirtines savybes;
- kasdieniniais savo darbais įrodyti meilę;
- nieko nelaukti iš savo žmonos;
- nesižvalgyti į kitas moteris;
- nekritikuoti savo žmonos;
- matyt žmonoje patį didžiausią gyvenimo mokytoją.
Šios ir panašios vyro psichologinės apsaugos taisyklės, jeigu jų laikomasi, veda vyrą į Dievo karalystę.
Reikia žinoti, kad pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo išpildo kiekvieną savo amžinos sutuoktinės prašymą.
Todėl vyras į savo sutuoktinę turi žiūrėti kaip į amžiną palydovę kelyje pas Dievą.
Toks požiūris ir atitinkamas elgesys žmonos atžvilgiu visiškai apvalo vyro širdį.
Vyrą, kuris kasdien sugeba išklausyti savo žmoną, galima vadinti tikru išminčiumi, nes toks vyras turi kantrybės ir nuolankumo savybes, kurios būdingos tik didžiausiems išminčiams.
Aš jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-vii-dalis/
—
VIII dalis
Dvaraka, Kaunas
Lapkričio 17 diena
Sveiki, mielieji, šiandien pratęsiu pasakojimą apie moteris ir pasistengsiu iššifruoti vyrų tariamą frazę: „Aš tave myliu“ dvasiniu aspektu.
Prieš tai nagrinėjau šios frazės materialųjį ir psichinį aspektą. Ir tuose aspektuose vyrui tikrai yra ką veikti.
Taigi, kai vyras sako moteriai: „Aš tave myliu“, dvasiniu aspektu jis turėtų būti realizavęs tokį suvokimą:
- Prieš mane mano dvasinė sesė – siela, kuri turi moters kūną.
- Ta siela, kuri dabar yra priešais mane, man patinkančios moters kūno formoje, yra tokia pat nelaiminga kaip ir aš. Nelaiminga, kadangi kaip ir aš pakliuvo į materialųjį pasaulį ir kenčia: gimė Žemėje, sensta, serga ir dar laukia mirtis.
- Ta siela, kuri mano esanti moteris, kaip ir aš trokšta meilės, tai yra globos.
- Ta siela, kuri man atrodo esanti tokia artima, nežino, kad Auškščiausias meilės objektas iš tikro yra Dievas, tačiau ji, kaip ir aš, yra materialiai sąlygota ir galvoja, kad aš, kaip vyras, ja pasirūpinsiu ir ją apsaugosiu.
- Iš tikrųjų, kadangi aš dar turiu materialių prisirišimų prie šio pasaulio, tai aš ir turiu pasirūpinti šios, man patinkančios moters globa.Kaip aš turiu ja pasirūpinti?
- Aš turiu būti jai pavyzdys dvasiniame gyvenime.
- Aš turiu kiekvieną rytą atsikėlęs pasimelsti.
- Turiu kiekvieną dieną skaityti šventraščius.
- Aš turiu priimti visus jos trūkumus, kaprizus, nuotaikų kaitą ir viską ką ji bedarytų, kaip jos mažavaikiškumą. Aš turiu suvokti, kad negaliu pykti ant žmonos, nes ji nežino, ką daro.
- Vietoje to aš kasdien turiu už ją pasimelsti.
- Aš turiu priimti dvasinį mokytoją, kuris padės man suprasti žmonos charakterį ir kuris padės man būti stipriu dvasiniame kelyje.
- Aš turiu kasdien apginti savo žmoną fiziškai, psichiškai ir dvasiškai.
- Turiu tarnauti žmonai, nes tarnaujant jai galima išmokti tarnauti Dievui.
- Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga įkvėpti žmoną sugrįžti į dvasinį pasaulį.
- Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga būti jos dvasiniu mokytoju.
- Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga nesitenkinti žmona, o tarnauti jai.
Štai, maždaug taip vyras turėtų matyti savo pareigas ir gyvenimo paskirtį prieš žmoną, kai jai sako: „Aš tave myliu“.
Aš puikiai suprantu, kad tai sunku realizuoti, nes mes, neturėdami dvasino brandumo, į moterį pirmiausiai žiūrime kaip į pasitenkinimo šaltinį. Mes kaip tik iš moters laukiame tos energijos, nors ir trumpos, tačiau kuri mums suteiktų ekstazę.
Bet kai eksploatuojame moterį, kuri dvasinėje plotmėje yra tokia pat dvasinė būtybė kaip ir mes, ji tampa labai nerami. Viduje ji jaučia ir mato, kad tampa vyrui tik pasitenkinimo, o ne globos subjektu. Tada moteris dvasiniame, psichiniame ir net materialiame lygmenyje verkia. Ji protestuoja, ji kankinasi, ji jaučia neteisybę, bijo, jaučiasi išniekinta ir sutrypta. Ji nebežino, kas gali iš tikro ją apginti? Ji nebežino, kas iš tikrųjų gali ją nuraminti?
Tada moteris fiziškai gyvena, tačiau dvasiškai ji miršta.
Štai kodėl vyras, sakydamas moteriai labai svarbius žodžius: „Aš tave myliu“, turi matyti už tų žodžių esančią reikšmę, nes kitaip tie ištarti žodžiai liks tik žodžiais, kuriais norima nusipirkti malonumų.
Teisingiau būtų frazę: „Aš tave myliu“ pavadinti „Aš noriu tau tarnauti“. Tai labiau atskleistų mūsų prigimtį ir padėtų susigaudyti, ką mes turime daryti vienas kito atžvilgiu.
„Aš noriu tau tarnauti“ – tai pajausti, pamatyti ir išgirsti, ko nori, apie ką svajoja moteris.
Ir tai suvokti, iš tikrųjų, gali tik labai dvasingas vyras.
Visa kita bus tik paviršius, tik ledas ant užšalusio ežero. Bet juk tik po ledu slypi tikroji gyvybė.
Taip ir viskas, kas liečia moteris. Tik moters kūne esanti siela yra tikroji gyvoji esybė. O kūnas – tik ledas, kuris slepia visą dvasinį grožį ir visą dvasinį pasaulį.
Pamatykime moters kūne sielą. Ji – siela – tai Dievo gabaliukas, dalelytė, kuri turi tas pačias savybes kaip ir Pats Dievas.
Ji – siela – be galo graži. Ir ji gali būti pažadinta iš miego, jeigu tik vyras pasiryš ją pamatyti.
Pamatykime moteryje sielą, brangūs vyrai.
Su meile.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-viii-dalis/
—
IX dalis
Dvaraka, Kaunas
Lapkričio 30 diena
Sveiki, mielieji, maždaug prieš tris savaites pradėjau ilgą temą apie moteris, apie jų vietą gyvenime, apie jų realizacijas.
Aš rašiau, kad šiais laikais moterys, mūsų visuomenėje, yra labai neapsaugotos ir dėl to jaučiasi labai nelaimingos. Vedos sako, kad visuomenės gerovės pagrindą sudaro moterų globa, vaikų globa, senelių globa, karvių globa ir brahmanų globa. Jeigu tik visuomenė nebesirūpina viena iš šių socialinių grupių, tai ta pati visuomenė degraduoja.
Kaip tik šiuo metu mes tai ir matome savo gyvenime.
Kodėl reikia globoti moteris?
- Kadangi nuo jų ramybės ir šventumo priklauso gimstančių vaikų fizinė, psichinė ir dvasinė sveikata.
- Nuo jų ramybės ir saugumo priklauso šeimos išlikimas.
- Kadangi nuo jų skaistumo priklauso vyro sėkmė gyvenime.
- Nuo jų atsidavimo priklauso šeimos vaikų gerovė.
- Kadangi nuo jų šiltumo priklauso visuomenės švelnumas.
- Nuo jų laimės priklauso gėlių žydėjimas ir kvepėjimas.
- Nuo jų nuolankumo priklauso vyro gyvenimo trukmė.
- Kadangi nuo jų tikrai labai daug kas priklauso.
Tai kur toms moterims gauti ramybės, šventumo, saugumo, skaistumo, šiltumo, atsidavimo, nuolankumo, kantrybės bei gailestingumo?
Atsakymas
Iš tėvo, vyro, sūnaus.
Tačiau jeigu šių asmenų moters gyvenime nėra arba jie negali to suteikti, ką tada daryti?
Vedose sakoma: reikia į savo gyvenimą priimti dvasinį mokytoją. Dvasinį mokytoją į savo gyvenimą reikia priimti net ir tuo atveju, jeigu tėvas, vyras ar sūnus skiria visą savo dėmesį ir visas jėgas, kad moteris būtų laiminga. Pasirodo, visiškai laimingos moters padaryti negali nei vienas iš tų trijų asmenų, net jeigu jie tam paaukos visą savo gyvenimą.
Kodėl net tėvas, vyras ar sūnus negali pilnai apginti ir suteikti moteriai laimės?
Labai paprasta. Visi šie trys asmenys prisiriša prie dukros, žmonos, mamos ir mato šią moteriškos prigimties asmenybę šiose trijose sąvokose. Jie nemato joje dvasinės esybės ir visi trys tenkinasi jos fiziniu, psichiniu ir dvasiniu kūnu. Jie visi trys praranda sveiką protą ir negali pažadinti miegančios sielos.
Moteris kažką veikdama pragyvena visą savo gyvenimą ir išeina iš šio į kitą gyvenimą, taip ir nerealizavusi savo dvasinės prigimties ir nepatyrusi, kas yra dvasinė, tikroji laimė.
Moteris, kaip ir vyras, atėjus senatvei ir mirčiai praranda šį fizinį kūną. Kitą gyvenimą gauna kitą kūną, priklausomai nuo karmos, vieną iš 8 400 000 rūšių ir yra vėl priversta gimti vienoje iš šios Visatos planetų. Gavus kitą kūną vėl atsiranda naujas tėvas, vyras ir sūnus. Arba pati moteris gali tapti vyru. Tą buvusį tėvą, vyrą, sūnų ir visą praėjusį gyvenimą moteris su atėjusia mirtimi užmiršta. Štai tokia evoliucija vyksta šiame materialiame pasaulyje.
Tačiau dvasinis mokytojas, žiūrėdamas į moterį, mato joje dvasinę sielą, esybę, kuri susitapatinusi su savo moters kūnu ir kurią reikia išgelbėti nuo šio galimų kitų gyvenimų kančių.
Dvasinis mokytojas labiausiai myli visas gyvas būtybes, nes tik Jis mato tikrą Tiesą ir supranta visoje gamtoje vykstančius įvairius pokyčius ir tų pokyčių priežastis.
Todėl dvasinis mokytojas ją myli ne kaip moterį, o kaip sielą, kuriai reikia gražinti žinojimą, jog ji amžina dvasinė esybė ir kad ji yra ne šio pasaulio gyventoja.
Todėl moteriai, nepriklausomai nuo to ar ji turi tėvą, vyrą, sūnų, reikia priimti į savo gyvenimą dvasinį mokytoją ir gauti iš jo nuolatinius nurodymus, kaip laimingai gyventi. Nurodymai reikalingi tam, kad žinotum, kaip elgtis kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
Kai nėra kas patartų moteriai, kaip išspręsti vieną ar kitą gyvenimo situaciją, jai gyvenimas virsta nebepakeliamas ir ji jaučiasi labai nelaiminga. Nelaiminga todėl, kad nežino, kaip elgtis. Kai ji nežino kaip elgtis, tai ta situacija ją sukausto ir tiesiog smaugte smaugia.
Jeigu moters gyvenime yra dvasinis mokytojas, tai jis „atriša“ tos situacijos „virves“, kurios ją smaugią.
Štai tokia būtų išeitis iš įvairių gyvenimo situacijų šių laikų žmogui, o ypač – moterims.
Aš jus myliu.
Anantara das. Svetainė: Anantara.lt
Redagavo Lina Šimelionytė
http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-ix-dalis/
Svajukės erdvė 