Uncategorized

Labas. Aš – norų pildytojas

Yra toks dalykėlis Danguje. Taip, taip, jūs supratote viską teisingai – aš pildau jūsų norus. Ne, aš ne Angelas, aš – Norų Pildytojas. Na, toks agregatas, tarkim, kaip mėsmalė: įdėjote mėsos gabalą, o gaunasi faršas. Taip ir aš – įdedate norą, o aš jį materializuoju.

Su norais dirbu jau seniai. Nuo tų laikų, kai buvo viskas sukurta. O kada tai prasidėjo, aš jau nebeprisimenu. Tikriausiai nuo pradžios.

Ką gi aš jums pasakyti noriu? Mane taip dažnai keikia, bamba visaip: “Kas gi čia gavosi, aš visai ne to norėjau…” Bet štai ką aš jums pasakysiu: faršo be prieskonių nebūna, juk taip? Svogūnėlis, pipiriukas, druska.. Taip ir jūsų norai! Galvojate vieną, kalbate kitą, darote trečią, o iš tiesų mintyse visai ką kitą turite. Taip, jūsų išsakyta mintis turi daug įvairiausių prieskonių…

Prisimenu, kai vienas geras žmogus sau žmoną užsisakė. Ilgai gyveno vienas ir jo gyvenimas pakankamai linksmas buvo. Bet nusprendė nurimti, šeimą sukurti. Mintis jo skambėjo gan kilniai: “Štai vesiu – padėsime vienas kitam, palaikysime sunkią minutę, drauge kovosime su likimo vingiais, o ir senatvėje stiklinę vandens bus kas paduoda…”. Pagrindinis noras lyg ir aiškus – vesti. O prieskoniai? Juk jis į “faršą” prikaišiojo ir likimo vingių, ir sunkių akimirkų, ir neįgalios senatvės paveiksliuką nusipiešė… Aš ir išpildžiau jo norą. Atsisakyti aš juk negaliu, privalau užsakymus vykdyti. Tik dabar jis keikia ir likimą, ir savo žmoną, ir save, nes po vestuvių jo gyvenimas į nuolatinę kovą dėl išgyvenimo virto. Taip jie su žmona ir įgyvendina jo išsakytus norus – tai petys patin, tai nugara nugarą paremia… Žinoma, galvoja jis, kad didžiausia klaida buvo vedybos. O iš tikrųjų – ką užsakė, tą ir gavo!

Dar vieną atvejį prisimenu. Mergina jauna, graži, apie meilę svajojo. Na, meilė – reikalas geras, teisingas. Bet kaip gi svajojo…”Noriu beprotiškos meilės, kad pamirščiau viską pasaulyje, visa galva į nežinią, kad nei viena diena nebūtų panaši į praėjusią, kad jis nuo manęs akių nenuleistų, mylėtų mane labiau nei gyvenimą, nei akimirkai manęs nepaliktų…”. Pasakyta – padaryta. Kai tik jos noras pasiekė reikalingą tankį – nukeliavo įgyvendinimui. Parinkome jai karštą pietietį vaikiną. Gražuolis, džigitas, karštakraujis. Matytumėt ją dabar. Juk jis pavydi jos juodai, visą laiką reikalauja meilės įrodymų, ir vis jam mažai…Meilė pas juos ir iš tiesų beprotiška. Proto joje tikrai nėra, vien aistros. O kaip ją seka! Bet…viskas tiksliai įvykdyta – nei per žingsnį nuo jos nesitraukia, akių nenuleidžia. Bijau tik, kad ji prie paskutinės ribos nepriartėtų, kai visa galva į nežinią…

Ne, nepagalvokite, kad visi į tokius kraštutinumus puola. Aš čia ypatingus atvejus pasakoju. Ne visus aistros į skutus drasko. Bet nepatenkintų – daugybė.

Patys pagalvokite: moteris laiko save nepatrauklia, nieko verta ir meldžiasi kiekvieną dieną: “Dieve, atsiųsk man žmogų. Kad ir koks jis būtų, tegu kreivom kojom, tegu plikas, tegu senas. Tegu su laikraščiu ant sofos, tegu! Kad tik vyras namuose būtų. Aš jam visas sąlygas sukurčiau, kad jam tik gerai būtų. Prašau tavęs, Dieve!”

Tokia malda visada mus pasiekia. Kartą pasiekė, antrą kartą pasiekė, šimtą kartų pasiekė…štai ir reikalingas tankis susidarė. Dangiškoji Kanceliarija ją registruoja ir atiduoda išpildymui. O dabar pagalvokite: kuri moteris bus patenkinta, jeigu ant jos sofos priešais televizorių apsigyvens plikas kreivakojis senis su laikraščiu rankose, nuolat reikalaujantis dėmesio? O juk pati prašė! Nors sielos gilumoje buvo tikra, kad už jos nežemišką kuklumą bus išduotas “pryncas ant balto žyrgo”. Na, blogiausiu atveju – koks Jonelis su trijų kambarių pečiumi ir stebuklinga lydeka. Mielieji mano! Pas mus čia kuklumo pagal 10 balų skalę niekas nevertina. Pas mus pildomi jūsų norai. Ir būtent taip, kaip jūs užsakėte!

Štai viena subrendusi, gabi mergina metų triesdešimties įvairių technikų pagalba ištreniravo savo minties galią iki aukšto lygio. Ir siunčia ji mums tokį užsakymą: “Aš sutinku daug dirbti, kad ir keliuose darbuose, aš stipri, aš ištversiu, kad tik aš ir mano būsimi vaikai visada būtų aprūpinti materialiai”. Amen, brangieji! Juk ji pati užsisakė tokį egzistavimą. Keli darbai. Visuose daug darbo. Sunkaus darbo, nes ji stipri ir viską ištvers. O vaikai visada lieka būsimajame laike. Bet juk ji pati taip pasakė! O dar jos minties galia – pavydėti galima. Per visą Visatą pasklido. Pamėgink neišpildyti. Gerai, jeigu pasikankins, pasikankins ir supras, kad kitą norą reikia siųsti. O jeigu ne? Taip ir gyvens “stiprių moterų” pasaulyje. Stiprios jos, bet…nelaimingos.

Arba dar viena gudruolė, nusprendusi nusimesti kryžių, kurį pusę gyvenimo vilko ant savo pečių. Vaikai išaugo, vyras iškankino – be jos komandos net arbatos nesugeba pasidaryti. Na, ir užsisakė: “Noriu būti silpna moterimi. Aš jau prisidirbau, pavargau – mirtinai, tegu dabar jie aplink mane pašokinėja”. O kadangi, kaip jau sakiau, gudruolė buvo, pritaikė specialius metodus, kad norai greičiau išsipildytų. Ir ką jūs galvojate? Staiga ją netikėta liga užklupo. Iš tų, kurios visam gyvenimui. Guli ji lovoje, “silpna moteris”, jaučiasi baisingai – juk “mirtinai pavargo”, o šeimyna pašokinėja aplink ir savo reikalais užsiima. Jie juk sergančios mamos neužsakinėjo, jų gyvenimas toliau tęsiasi. Ačiū Dievui, kad ši gudruolė dabar turėjo daug laisvo laiko, kad gulėdama visiškoje vienatvėje, peržiūrėtų savo klaidingus įsitikinimus ir suformuluotų naują užsakymą. Ir viskas pagal tvarką: įvertinome noro tankį, užregistravome, peržiūrėjome variantus, įtraukėme į eilę… Po metų ligos ir kvapo nebeliko, o gudruolė mūsų dabar kitus moko, kaip norus reikia formuluoti. Nes patirties turi. Šiaip ar taip – metai skaudžios praktikos.

Taaaaip… Norai – gerai pagalvojus – baisus reikalas! Tiek sau gali prisilinkėti..Ir ne tik sau. Štai tėvas sūnui sako: “Nevėkšla tu. Aš tavo metų jau…o tau galvoj vien kvailystės…o ir rankos ne iš tos vietos auga. Taip ir liksi visą gyvenimą nevykėliu!” Koks gi palinkėjimas? O jeigu sūnus vieną dieną tuo patikės? Ir teks man pildyti tokį “dvigubą” norą? Ką reiškia – teks? Pildysiu! O kiek tokių norų sulaukiu! O jeigu paklaustumėt tėvo, kam tokius linkėjimus sūnui siuntė, juk nesupras, išsigąs ir išlemens: “Aš jam nelinkėjau tokių dalykų…aš tik gero jam norėjau…”. O pas mus čia pranašų ir orakulų nėra – kaip užsakei, taip ir gavai.

Norų tankis – svarbus reikalas. Jeigu jūs kiekvieną dieną galvojate, kad nutiks kažkas blogo, jūs maitinate tą mintį savo energija ir kiekvieną kartą ji tampa vis stipresnė, vis tankesnė. Ir anksčiau ar vėliau patenka į mano mėsmalę. O tada jūs pasakysite: “Aš taip ir žinojau…”. Nors tokiu atveju teisinga būtų sakyti: “Aš taip ir sugalvojau…” Štai ką aš rekomenduoju: jeigu bloga mintis atėjo į galvą, jūs ją pagaukite ir iš kart paverskite gera. Pavyzdžiui, bijote jūs lėktuvu skristi. Mat teroristai. O jūs iš kart įsivaizduokite, kad teroristams – šventė. Plovas, šašlykas, užstalės dainos, rytietiški šokiai. Nerūpi jiems jūsų lėktuvas, dabar jie švenčia. Palinkėkite jiems kuo daugiau laimingų švenčių – ir skriskite ramiai.

Dar yra laiko sąvoka. Aš jau sakiau, kad nuo užsakymo iki jo įgyvendinimo turi praeiti tam tikras laikas. Kol išnagrinės, kol patikslins, kol pasirašys, kol Visatos resursus sutelks…O daugelis iš jūsų laukti nemoka! Nepavyko iš kart ir sakote: “Tiek jau to, ne taip labai ir norėjau”. Ir tada jūsų noras keliauja į šiukšliadėžę. Kas jį pildys, jeigu jūs jau nenorite? Išmokite pasitikėti ir laukti! Mes juk tik dėl jūsų dirbam, kitų reikalų neturim.

O dar būna ir taip: kai noras išpildomas tiksliai ir žmogus laimingas būna, bet kažkodėl jam būtinai viską sugadinti reikia… Tokią štai istoriją jums papasakosiu.

Kreipėsi į mus jauna moteris. Protinga, graži ir su švaria siela. Ir noras jos buvo geras – Tikra Meilė. Pildyti tokius norus – vienas malonumas. O žodžiai jos skambėjo taip: “Noriu nežemiškos meilės, kad santykiai būtų šventė, kad ir romantika būtų, abipusis švelnumas, rūpestis ir laimė, ir kad vaikelį turėtumėm – mylimą ir ilgai lauktą. Ir kad kiekvienas susitikimas – lyg pirmą kartą…ir lyg paskutinį”.

Na, žiūriu, kokiais prieskoniais pabarstė norą. O prieskoniai iš pasąmonės išlenda, žmonės dažniausiai jų net neįsisąmonina. Ir šiuo atveju prieskoniai taip skambėjo: “Buitis nužudo meilę, paverčia ją įpročiu. Kai kiekvieną dieną – jau ne šventė, o buitis”. Na gerai, galvoju, įvertinsim. Pildžiau šį norą su dideliu malonumu. Suradau jai idealią porą – įsitikinimai tokie patys, pasaulio matymas – tas pats. Ir įvyko pas juos Didžioji Meilė, pilna romantikos: puokštės, susirašinėjimai, skambučiai, susitikimai, išsiskyrimai – tikras Sielų šokis. Aš ir pats mėgavausi – lyg magiškame sapne. Kaip jie tiko vienas kitam…Tai, ką mes vadinam “idealia pora”. Jis laimingas, ji laiminga, Sielos skamba unisonu. Ir vaikelis meilėje gimė. Na, užsakymą įvykdžiau 100%.

Ir ką, galvojate – laiminga pabaiga? Aha… Po kurio laiko ji nusprendžia, kad jai viso to jau per mažai. Dabar ji nori dar ir gyventi drauge. Kad kiekvieną dieną pabustų vienoje lovoje, kiekvieną vakarą – vakarienė prie bendro stalo… Vat tai tau…

Mūsiškiai Dangiškoje Kanceliarijoje galvas laužo: juk tai visiškai naujas užsakymas, o ne tęsinys senojo – kaip ji galvoja…Na, išsiaiškinome su Angelu Sargu, ką jos vyriškis šiuo klausimu mąsto. O mintys jo galvoje sukosi tokios: “Dieve, dėkoju tau už šią moterį ir už šią meilę. Viskas pas mus lyg stebuklingame sapne. Kad tik netektų pabusti. Mes tiek metų drauge. Jau ir vaikas tuoj į mokyklą pradės eiti. O santykiai tokie gaivūs…todėl, kad mes atskirai gyvename. Kiekvienas susitikimas – kaip pirmą kartą. Ir kaip paskutinį. Kai prisimenu ankstesnius santykius – šaltis per kūną perbėga. “Šeimos valtis sudužo į buitį”, – kaip sakė poetas. Ne, daugiau tokios klaidos nepadarysiu. Ši moteris man per daug brangi. Aš taip ją myliu!”

Ir pasakykite dabar, ką man daryti? Anksčiau jų norai sutapo, o dabar – nukeliavo priešingomis kryptimis… Jį keisti – nevalia, juk laisva valia…, o gyventi kartu jis nenori. Bijo prarasti tai, ką turi. Ir ne be pagrindo. Žinoma, santykiai pasikeis. Teisi buvo mano gražuolė: kiekvieną dieną – tai jau ne šventė…

Mes bandėme jai parodyti, tinkamus vyrus siuntėme – tuos, kurie mąsto taip, kaip ji. Bet ji jų nemato – pats brangiausias – Mylimasis. Kitų jai nereikia. Ji laukia, kol jis subręs…

Štai taip ir būna… Laimė – subtilus reikalas, įvairialypis. Prisijaukinti ją nelengva, o vat išbaidyti – lengvai. Todėl aš ir sakau: prieš panorėdami iš tikrųjų, pagalvokite, ar tikrai jums to reikia. Nes išsipildys. Ir tuomet teks gyventi su tuo, kas yra.

Vienas išminčius yra pasakęs: “Bijokite savo norų. Jie turi savybę pildytis”. Na, išminčius seniai gyveno, žmonija nuo to laiko paaugo. Tad aš jums kitaip pasakysiu: “Nebijokite savo norų! Tyrinėkite juos, analizuokite, šlifuokite ir mokykitės norėti teisingai. Ir jums viskas būtinai pavyks! O aš, Norų Pildytojas, įgyvendinsiu juos visu 100%!”

Šaltinis: http://www.108studija.lt/ivairus-straipsniai/labas-as-noru-pildytojas/

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s