Charakterio lavinimas · Uncategorized

Vidinė harmonija. Kaip jos pasiekti?

☆Kas yra vidinė harmonija ir kaip jos pasiekti?☆

Ar norėtum pasiekti tą magišką būseną, kuri vadinasi vidinė harmonija? Aš tai norėčiau. Gal Tau atrodo, kad vidinė harmonija yra stebuklas, metafizika, ryšys su kosmosu, savojo aš transcendencija dharmos kelyje??? Nė velnio!!! Tai paprastas ir aiškus dalykas, kurį labai paprasta pajausti ir pakankamai aišku kaip jos siekti.Tuoj paaiškinsiu kame šaknys.
Apie ką čia klausimas?Klausimas yra apie harmoniją, kuri yra žmogaus viduje.

Harmonija yra iš senovės graikų kalbos atėjęs žodis, tai buvo darnos, tvarkos, santarvės deivės vardas.Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos VII tome harmonija apibūdinama kaip „skirtingų (kartais priešingų) elementų dermė, pusiausvyra, suprantama kaip įvairovės ir kaitos pagrindas“.Tai, paprastais žodžiais tariant, harmonija būna tada, kai suderiname priešingus dalykus.
O ką reikia suderinti? Ogi tai kas yra žmogaus viduje! O kas yra žmogaus viduje?Žmogaus viduje yra toks evoliucijos produktas kaip smegenys, nuolatos generuojantis elektrinius impulsus vadinamus mintimis, kurios mums sukelia daug kančių. Žmogaus gerklėje yra liežuvis – nuolatos nerimstantis ir prišnekantis visokių nesąmonių, dėl kurių blogai jaučiamės ir turime apgailestauti bei atsiprašinėti. Dar žmogus turi kūną, kuris visaip juda, kartais kam nors užvažiuoja į snukį, ar pakiša koją, ir taip pridaro mums problemų, kartais jis suserga, jam pakyla temperatūra, jį skauda ir mes dėl to kenčiame.

Budizmo filosofijoje (tikiu, kad ir daugelyje kitų filosofijų) nuolatos kartojama, kad žmogus gali atlikti trijų rūšių veiksmus: kūno, burnos ir proto. Taigi, jis gali elgtis, kalbėti ir galvoti. Šių trijų rūšių veiksmų suvaldymas yra kelias į nušvitimą.Bet ne apie nušvitimą mes čia ir suvaldyti nieko nesiruošiame. Mes apie harmoniją – derėjimą tarpusavy.
Elgesys, kalba ir mintys turi derėti tarpusavyje. Eiti išvien to paties tikslo link.
Štai, pavyzdžiui jeigu mylime kokį žmogų – mes jį apkabinsime ir pabučiuosime (kūnas), sušnabždėsime į ausį „aš tave myliu“ (kalba) ir iš tikrųjų galvosime, kad mylime (mintis).Jei žmogaus nekęsime, duosime į snukį (kūnas), iškeiksime (kalba) ir mintyse apie jį galvosime blogai (mintis).Jei laikysimės dietos – valgysime tai kas nustatyta (kūnas), pasakysime, kad laikomės dietos, ar bent jau to neslėpsime (kalba), ir iš tiesų tikėsime, kad dietos laikytis naudinga (mintis).

Kūnas + mintis

Būna, kad kartais mes pasielgiame vienaip ar kitaip, nors galvojame, kad taip daryti nereikėtų. Pavyzdžiui žinome, kad negerai valgyti mėsainį makdonalde, bet valgome ir paskui graužiamės. Žinome, kad reikėtų pradėti sportuoti, bet nepradedame ir kažkoks balselis galvoje vis randa momentą mums tai prikišti. Tokiais atvejais harmonijos nėra – darome vieną, o galvojame kitą. Graužiamės kažką padarę ar nepadarę. Arba dar blogiau. Nusprendžiame, kad nuo šiol darysime va taip ir nepadarome. Viskas – laikausi dietos! Metu rūkyti! Užsirašau į anglų kalbos kursus! Ir… po mėnesio vis dar valgai bet ką, rūkai ir moki pasakyti tik fak jū. Nėra harmonijos, atsiranda vidinė trintis, diskomfortas. Kūno kvadratai trinasi į minčių paraboles ir lekia žiežirbos.Harmonija bus tada, kai elgesys ir mintys apie jį sutaps. Nusprendei mesti rūkyti – metei. Nusprendei nemesti rūkyti – nemetei ir dėl to nesigrauži. Suvalgei mėsainį makdonalde – dėl to nesigaili. Žinai, kad gailėsiesi – mėsainio makdonalde nevalgai.

Kūnas + kalba

Harmonija bus tada, kai elgesys sutaps su kalba. Jeigu pasižadi ką nors padaryti viešai – padarai ar bent jau iš tiesų dedi visas pastangas tai padaryti (be jokių pasiteisinimų). O jeigu žinai, kad nepadarysi – nežadi. Jeigu viešai deklaruoji, kad mėgsti iššūkius, tačiau visą laiką sėdi užsidaręs namie – jautiesi blogai jei ne prieš save, tai prieš kitus. O jei sakai, kad esi namisėda ir sėdi namie – jau lengviau ant dūšios.

Mintis + kalba

Įdomiausia dalis yra dermė tarp kalbos ir minčių.
Tai čia turbūt reikia sakyti tai ką galvoji? Nemeluoti? Kas būtų jei visiem rėžtum į akis ką apie juos galvoji? Kai kurie apsidžiaugtų, kad yra vertinami (nueik ir pasakyk jiems ką apie juos galvoji!). Kai kurie įsižeistų ir su Tavimi nebebendrautų. Gal tai gerai, gal jau seniai to nori?Tai visgi melas gali būti harmoningas.
„Meluoti“ – toks labai daug neigiamų asociacijų turintis žodis. Sakyti tai, kas objektyviai nėra teisybė gali būti harmoninga, jei mintyse tiki, kad tai būtinai ir reikia sakyti. Žinai ką sakai ir kodėl tai sakai.
Pavyzdžiui nori padaryti draugui staigmeną ir sakai tai, kas žinai, kad yra netiesa: „Atvaryk ten ir ten, reikia pakalbėt“. Jis atvaro, o ten TADAMM!!! PARTY!! Ir dabar įsivaizduok, kas būtų, jei išduotum visus savo planus. Arba draugui liūdna, jis jaučiasi prislėgtas ir Tu jį ramini, sakai: „Viskas bus gerai“. Nors žinai, kad nebus. Galėtum pasakyti ir tiesą: „Seni, tau šakės. Rimtai“.
Keistus dalykus rašau. Melas yra blogis. Tiesiog jei nori padaryti draugui staigmeną, elgiesi taip, kad sukurtum jam staigmeną. Jei tam reikalingi tam tikri žodžiai, Tu juos pasakai. Jei nori žmogų nuraminti, sakai tam tikrus žodžius, kurie pasiekia norimą rezultatą.Bet jei sakysi tai, kas prieštarauja tam, ką nori padaryti, prieštarauja Tavo įsitikinimams, pajusi vidinę trintį, skausmą ir diskomfortą.
Jei žinai, kad žmogui bus blogai, ir privalai jį apsaugoti, perspėti, tačiau ramini save „Viskas bus gerai“, žinok – tau ir jam šakės. Rimtai.
Jei myli žmogų, o jam to nesakai – palieki galvoje užrakintą mintį, kuri nori išsiveržti į pasaulį, tačiau jai neleidi, ji blaškosi ir daužosi kaukolėje, gali ir skylę pramušti.
Kaip suderinti mintis ir kalbą – vieno atsakymo nėra. Reikia pajausti: ar dera tai, ką nori pasakyti su tuo ką galvoji? Ar visgi tai sakyti nemalonu? Nemalonu ne todėl, kad baisu, bet todėl, kad žinai, kad tai sakyti yra neteisinga. Ne netiesa (objektyvus faktas), bet neteisinga (neturėtų būti taip daroma).
Jei reiktų minčių ir kalbos dermę apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad tai yra „sąžiningumas“.
Kas dar? Atrodytų, kad atsakymas į klausimą yra jau čia pat – vidinė harmonija yra tada, kai tarpusavy dera kūno elgesys, kalba ir mintys.Bet ne, per anksti apsidžiaugėte. Che che… staigmena!Mes dar savo viduje turime tam tikras vertybes.
Visi trys išvardinti veiksmai turi derėti su vidinėmis vertybėmis, nes jeigu jie derės tarpusavy, bet važiuos į kitą pusę nei rodo vertybės, kas bus tada? Du pūškuojantys garvežiai temps vagoną į dvi priešingas puses, kol pastarasis suplyš pusiau.
Grįžkime prie paprastų pavyzdžių. Jeigu žmogui pati didžiausia vertybė yra kūryba, tačiau jis įsikala sau į galvą, kad reikia uždarbiauti pinigus (mintis) ir įsidarbina banke (kūnas), patenkintas skaičiuoja pinigus ir visiems giriasi kaip jam puikiai sekasi uždarbiauti (kalba), anksčiau ar vėliau žmogus patirs vidinį diskomfortą ir ims abejoti savo atliekamais veiksmais, kad ir kaip harmoningai jie tarpusavy derėtų.
Kas iš to seka? Blėstant entuziazmui – prastėjantys rezultatai darbe, lėčiau augantis atlyginimas, nusivylimas, dar labiau blėstantis entuziazmas, prastėjantys santykiai su aplinkiniais ir taip toliau.
Jei žmogui pati didžiausia vertybė yra logika ir aiškumas, tačiau jis įsikala į galvą, kad būti menininku yra labai šaunu (mintis), jis pradeda tapyti (kūnas), ir visiems pasakoja apie savo paveikslus (kalba), tačiau vėliau pradeda jausti konkretumo trūkumą gyvenime.
Kas iš to seka? Vidinė trintis, įkvėpimo trūkumas, alkoholis, prastėjantys santykiai su aplinkiniais, dar didesnis įkvėpimo trūkumas ir taip toliau.
O jei šiedu žmonės galėtų susikeisti vietomis! Tas kuris kuria – taptų menininku. Tas kuris logiškas – bankininku.Yra šiame pasaulyje nemažai žmonių, kurie save taip laužo. Įsikala sau į galvą kokią nors keistą mintį ir save prievartauja, kad ją įgyvendintų kuo „efektyviau“ ir pasiektų kuo didesnės „sėkmės“. Jie įspraudžia kūną į rėmus, kad jis darytų tik tai ką reikia, nuolatos save atitinkamai motyvuoja, reguliuoja savo mintis, nuolatos kalba apie savo pasiekimus. Nepaprastai daug energijos sunaudojama priversti save judėti harmoningai, kai harmonija nekyla iš vidinių vertybių.

Atsakymas:

Vidinė harmonija yra minčių, kalbos ir kūno veiksmų dermė tarpusavyje ir atitikimas vidinėms vertybėms.Tai kaip tos harmonijos pasiekti?
Tai galėtų būti visai rimta sekančio straipsnio tema, nes yra daugybė įvairių tam skirtų technikų, veikiančių nuo 3000 metų iki visai naujų. Tikrai nebus taip, kad po šio straipsnio pradėsi judėti per gyvenimą absoliučiai harmoningai. Tačiau Tu pradėsi judėti harmoningiau. Pastebėsi kur trintis, kur prieštaravimai. Įsiklausysi ką tau sako kūnas, ką sako protas, ką kalba liežuvis ir kaip tai siejasi su tavo vertybėmis.
Ar žinai savo vertybes? Pamėgink užsirašyti. Po savaitės peržiūrėk sąrašą ir pataisyk, ne viskas paaiškėja staiga. Po savaitės vėl daryk tą patį. Kai pastebi savo veiksmus, pagalvok ar jie dera tarpusavyje ir su tavo vertybėmis? Sąmoningas savo veiksmų stebėjimas yra esminis visas harmonijos link vedančias technikas siejantis elementas. Savo vertybių, gyvenimo krypties žinojimas yra kitas esminis elementas. Ir tai nėra gebėjimas kurio reikia ilgai mokintis. Tai yra dar vienas veiksmas kurį gali atlikti kas dieną, kas savaitę.
Užsirašyk kas tau svarbu. Jei pagauni save atliekant nemalonų veiksmą – palygink su tuo kas parašyta. Ar tikrai svarbu? Jei svarbu – tęsk. Jei ne – gali jo atsisakyti.
Kuo toliau, tuo tiksliau žinosi savo vertybes ir tuo lengviau tau bus stebėti savo atliekamus veiksmus.
Harmonijos didinimo technikų yra daug: meditacija, svajonės, vizualizavimas, neuroasociacijos, joga, kelionės, žygiai, ritualai, muzika, šokiai, knygos ir visa kita ko aš nežinau. Čia nepropaguosiu nė vienos, nes kiekvienas žmogus yra individualus ir jam veikia skirtingi dalykai.Viskas yra viena. Be mistikos.
Dar vienas labai svarbus principas yra tai, kad viskas yra viena. Visi trys veiksmai bei vertybės yra viena visuma, dėl to vidinė disharmonija yra tokia skausminga. Tas vientisas darinys, kuris vadinasi individas iš principo yra draskomas į gabalus.
Harmonija nėra kažkokia mistika, tai yra natūrali vientiso individo būsena iš kurios jį nuolatos išmuša aplinka. Harmonijos nereikia kurti, harmonijai reikia leisti atsistatyti.
Kūno veiksmas yra mintis (nes smegenys sukuria mintį apie judesį ir kūnas tą judesį atlieka).
Kalba taip pat yra mintis (mes tiesiog pasakome tuos žodžius kuriuos sukuria smegenys).
Kalba taip pat yra kūno veiksmas (nes liežuvis yra kūno dalis), ir kūno veiksmas yra kalba (mes daug pasakome gestais ir judesiais, savo apranga, užrašais ant marškinėlių, veido mimika ir pan.).
Kūnas sukuria mintis (kai sergame, tai sergame tikrai ne dėl to, kad taip sugalvojome, tačiau susirgus galvojame visai kitaip nei būdami sveiki) ir mintis sukuria kalbá (kartais pasakome, o tada galvojame ką pasakėme).
Kitaip tariant kūnas vienu metu atlieka priešingus judesius, protas vienu metu galvoja visiškai priešingas mintis, ir bandome pasakyti priešingus dalykus. Visiškai logiška, kad tai prieštarauja elementariai logikai.
Ir kas būna kai nėra harmonijos? Tai gal nieko?Na, jei yra vidinė trintis, susikuria skausmingos vidinės nuospaudos, skausmą mes norime malšinti ir naudojame įvairias malšinimo priemones.Kokios tos priemonės?
Alkoholis – labai efektyvi priemonė, leidžianti negalvoti ką darai, iš tiesų sukurianti minčių dermės su kūno ir kalbos veiksmai iliuziją. Kai žmogus daro veiksmus girtas – jam atrodo, kad jis atsiskleidžia, tačiau kai išsiblaivo – neretai gailisi to ką padarė.
Bendravimas internete (feisbukas) – kuriama kalbos iliuziją, nors realiai dirba tik mintys.
Kompiuteriniai žaidimai – kuriama kūno veiksmų iliuzija, nors vėlgi dirba tik mintys.
Visa tai yra vaistai malšinantys simptomus, tačiau negydantys ligos. Šios ir panašios priemonės sukuria iliuziją, kad viskas gerai, kai iš tiesų yra negerai.

Pabaigai – apie pusiausvyrą.

Nesižavėk harmonija kaip vieninteliu teisingu keliu, nes kartais mūsų vidinės vertybės neatitinka pasaulio dėsnių.
Tarkim, aš noriu skraidyti, tačiau esu aklas, taigi lakūnu netapsiu. Arba pasaulio dėsniai pasikeis ir kas nors (arba net aš pats) išras būdą kaip tai padaryti arba aš susitaikysiu su ta nedidele trintimi viduje tarp vertybių ir kūno gebėjimų.
Mes turime gyventi pusiausvyroje su mus supančiu pasauliu, nes mums gali tekti paaukoti šiek tiek vidinės harmonijos vardan pritapimo prie pasaulio, ir nugriauti pasaulio kampą dėl vidinės harmonijos. Tačiau nereikia aukoti per daug ir griauti per daug. Mums reikalinga pusiausvyra.

http://www.valtininkas.lt/klausimai/kas-yra-vidine-harmonija-ir-kaip-jos-pasiekti

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s