Ugdymas · Uncategorized

NETVARKYKITE VAIKŲ ŽAISLŲ IR NELIEPKITE JIEMS SUSITVARKYTI!

Įsivaizduokite. Jūs praleidote daug valandų dirbdami, kad išspręstumėte svarbų uždavinį, atlikinėjote jums labai svarbų darbą (rašėte tekstą, galbūt mezgėte ar braižėte brėžinį). Darbas jau buvo visiškai arti pabaigos ir staiga kažkas atėjęs viską sugriovė. Kaip jūs jaučiatės, kai staiga išjungiamas kompiuteris, atimamas rašiklis ar adata? Jums liepiama nustoti dirbti ir viską susitvarkyti.  Susinervinate, nusiviliate ar išsigąstate? Juk buvo likę tiek nedaug pasiekti savo tikslą, užbaigti darbą, ties kuriuo labai ilgai ir sunkiai dirbote.

Taigi, jūsų vaikai ne kitokie.

Maria Montessori  akcentuoja, kad žaidimas yra vaiko „darbas“ ir labai svarbu, kad tėvai galėtų priimti ir suvokti  šį faktą. Pirmiausia, žaisdamas vaikas lavina įvairias gebėjimo sritis, mokosi, tyrinėja, išbando savo galimybes.  Ir nesvarbu, ką jis sukūrė, pastatė, sumodeliavo ar nutapė, šis jo atliktas darbas yra labai reikšmingas ir svarbus jam pačiam.

Mažų rankelių sukonstruotas kūrinys vaikui  yra tobulas ir prasmingas, taip kaip jums yra labai svarbus jūsų paruoštas projektas, išsaugotas kompiuteryje ar naujai pasiūtas rūbas. Dar svarbiau suprasti, kad atliktas vaiko darbas atspindi naujus potyrius, naujai įvaldytus įgūdžius. Galbūt jis pirmą kartą sulipino dvi kaladėles, nors prieš tai jam valandų valandas nesisekė to padaryti. Gal jis pagaliau pats, žaisdamas vienas, išsiaiškino, kaip sujungti traukinio takelius.  Ir dabar labai savimi didžiuojasi ir džiaugiasi pasiektu tikslu.

Kas nutinka, kai mes ištariame labiausiai tėvų pamėgtą frazę: „Susitvarkyk žaislus, žaidimas baigtas“? Tėvai suvokia tai, kaip savaime suprantamą dalyką, kad žaidimą reikia baigti tuoj pat. Bus dar daug laiko žaisti vėliau –  pamiegojus, pabuvus lauke ar papietavus.  Tokiu elgesiu mes tiesiog liepiame vaikui palikti laivą pačiu svarbiausiu momentu, kai jis tuoj tuoj gaus palaikyti už vairo.

Pačios svarbiausios veiklos sustabdymas, nutraukimas vaikui pirmiausia gali būti nesuprantamas. Ypač, kai jo atliekamas darbas buvo pilnas atradimų bei pasiekimų, tai buvo jo pagrindinis siekis gyvenime.  Vaikai jaučiasi gerai, kai žino, jog gali valdyti bei kontroliuoti situaciją. Todėl paliepus susitvarkyti, dažniausiai sulaukiame neigiamo atsakymo. Toliau seka nusiminimas, ašaros, kad jo pastangos liko neįvertintos, tėvai ne tik to nepastebėjo, bet ir liepė viską užbaigti.

Kaip elgtis, kad nežaloti vaiko saugumo ir užtikrintumo jausmo. Tiesiog netvarkykime.  Nors kaip sunku tai pasakyti mamoms, kurios mėgsta minimalizmą ir idealią švarą namuose. Kaip dabar mes visą dieną keliausime per išmėtytas kaladėles? Ne, tikrai reikia jas sukrauti į tam skirtą dėžę…

Pasistenkime save suvaldyti, palikime tas kelias sujungtas kaladėlės ar pastatytą pilį.  Mūsų mažam kūrėjui galbūt tai nepabaigtas statybų projektas ir jis dar mielai prisėstų prie jo vėliau. Palikime savo vaikų kūrinius pastovėti, kol jie patys parodys norą juos patraukti. Juk didesnio galima paklausti, ar jau tavo kūryba baigta. Pasidomėti, ką jis sukūrė, sumeistravo. Sukurti artimesnį ryšį, parodant, kad tau svarbu, jog jis atliko savo darbą puikiai. Leiskime išsaugoti vaikui svarbų darbą , parodykime, kad vertiname jo sugaištą laiką bei pastangas, sudėtas į šį svarbų „projektą“.

Kita vertus, turime surasti aukso viduriuką, kad ir namai būtų tvarkingi, ir vaikas liktų laimingas. Kaip vaikui paaiškinti, kad laikas nebežaisti, nesugriaunant jo vilčių ir neliepiant visko sutvarkyti.

Keletas patarimų, ką pasakyti vaikui norint užbaigti jo pradėtus  darbus :

  1. Tau nereikia visko susitvarkyti, tu tiesiog gali išsaugoti ir palikti savo žaisliukus.
  2. Parašykime vardą ant tavo darbelio, tuomet visi žinosime, kad tai tavo ir niekas nelies.
  3. Tau nereikia visko giliai paslėpti, bet mes tiesiog turime tai patraukti. Gal galime tą padaryti kartu?
  4. Tu gali viską palikti kaip yra, tačiau mes turime pailsėti, padaryti pertrauką ir grįšime prie žaidimo, kai tik galėsime.
  5. Jei vaikas sunkiai dirbo, statė, meistravo, pasiūlykime tai nufotografuoti ir taip išsaugoti darbą.
  6. Pagirti, koks nuostabus kūrinys ir pasiūlyti garbingai perkelti į kitą matomą vietą.
  7. Laikas eiti, tačiau aš pasirūpinsiu, kad žaislai liktų savo vietoje, aš juos pasaugosiu.

Leisdami savo vaikams rinktis, parodydami, kad yra daugybė situacijos sprendimo būdų, mes juos  tuo pačiu mokome gebėjimo būti lankstiems, susitaikyti su dalykais, kurie vyksta ne pagal jų norą. Mokome juos atrasti kompromisą, parodyti pagarbą kito žmogaus veiklai. Pats žaidimo palikimas neatrodys labai baisus ir skausmingas, jeigu vaikui neliepsime visko sugriauti , sutvarkyti, sudėti į dėžes. Ir sekantį kartą bus lengviau pakviesti iš žaidimų erdvės, nes vaikas pasitikės jumis.

Taigi, netvarkykime ir neliepkime susitvarkyti žaislų. Tegul vaikas pajaučia ir žino, kad jūs vertinate jo svarbų „darbą“.  Kartais leiskime namuose įsiviešpatauti netvarkai, juk namuose yra vaikų. Lai jiems jų namai būna pati saugiausia ir jaukiausia tvirtovė.

http://vaikodiena.lt/netvarkykite-vaiku-zaislu-ir-neliepkite-jiems-susitvarkyti/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s