Įstatymas ir Meilė

ATJAUTA. NEBŪKITE ADVOKATAIS

Nebūkite advokatais. Tiesiog mylėkite. Evangelijoje 22 skirsnyje sakoma: “…vienas įstatymininkas paklausė: Mokytojau, kuris įsakas yra labiau įstatymas? Ir Jėzus pasakė jam: ..“mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis..“ Tai pirmas ir aukščiausias įstatymas. Antrasis: “..Mylėk savo artimą, kaip save patį.“

Du žodžiai Įstatymas ir Meilė labai svarbūs. Jie išreiškia du proto tipus, dvi poliarines priešybes.
Įstatymo protas negali būti mylinčiu ir mylintis protas negali būti įstatymo protu.
Proto pozicijos nereligingos. Jos susiję su politika ir sociumu.
Meilės pozicija be politikos ir be sociumo.
Tai individuali, asmeninė, religinė pozicija.
Moisiejus, Marksas, Mao – tai įstatymo protai. Jie davė pasauliui įstatymą. Jėzus, Krišna, Buda, Laodzi – tai meilės žmonės. Jie pasauliui davė visiškai kitą pasaulėžiūrą.

Aš girdėjau vieną istoriją apie Frydrichą Didįjį. Jis buvo įstatymininkas. Vienąkart pas jį atėjo moteris ir pradėjo skųstis dėl vyro.
– Jūsų didenybe, mano vyras labai blogai elgiasi su manimi.
– Tai ne mano reikalas, – atsakė Frydrichas Didysis.
Bet moteris nerimo.
– Jūsų didenybe, jis labai blogai kalba apie jus.
– O tai ne jūsų reikalas.

Tai įstatymininko protas. Jis visada galvoja apie įstatymą ir niekada apie meilę. Jis visada galvoja apie teisingumą ir niekada apie atjautą.

O teisingumas be atjautos negali būti teisingas.

Teisingumas be atjautos pasmerktas būti neteisingu. Bet atjauta, atrodanti neteisinga, negali būti neteisinga. Atjautos prigimtyje yra teisingumas. Jis seka iš paskos lyg šešėlis. Bet atjauta neseka paskui teisingumą, nes atjauta reali, meilė reali. Jūsų šešėlis seka jums iš paskos, o ne jūs paskui šešėlį. Šešėlis negali vesti, jis tegali sekti. Ir tai vienas didžiausių žmonijos ginčytinų klausimų.

Dievas – tai Meilė ar Įstatymas?
Dievas – tai teisingumas ar atjauta?

Įstatymininkų protas tvirtina, kad Dievas – tai Įstatymas ir teisingumas. Bet jis nežino kas yra Dievas.
DIEVAS – TAI DAR VIENAS MEILĖS VARDAS.
Įstatymininko protas negali pasiekti tokio suvokimo lygmens. Jis pastoviai atsakomybę primeta kam nors: visuomenei, ekonominei sistemai arba istorijai. Įstatymininko požiūriu atsakingas už viską kažkas kitas.

MEILĖ VISĄ ATSAKOMYBĘ IMASI SAU.
Aš atsakau, o ne tu.

Kai tik suvoksite, kad už viską atsakote jūs pats, jūs pradėsite žydėti. Įstatymas – tai atsikalbinėjimas.
Tai proto gudrybė apsaugai.

Meilė trapi.
ĮSTATYMAS – APSAUGOS MECHANIZMAS.
Kai jūs kažką mylite – jūs nekalbate apie įstatymą. Kai jūs mylite – įstatymas išnyksta, nes Meilė yra aukščiausias Įstatymas. Jai nereikia kito įstatymo, ji pilnatvėje. Kai jus saugo Meilė – jums nereikalinga kita apsauga. Netapkite įstatymininkais, kitaip jūs praleisite viską, kas yra nuostabaus pasaulyje.
NEBŪKITE ADVOKATAIS – TIESIOG MYLĖKITE.
Kitaip jūs tęsite savigyną ir po kiek laiko suvoksite, kad nėra ką ginti. Jūs gynėte tuštybių pilną ego. Visada galima rasti priemones ir būdus ginti ego.

Aš girdėjau vieną istoriją apie Oskarą Vaildą. Pirmas sceninis pastatymas patyrė visišką nesėkmę. Kai jis išėjo iš teatro vestibiulio, draugai jo paklausė:
– Na, kaip viskas praėjo?
– Pjesė buvo nuostabi, bet publika buvo bevertė, – atsakė jis.
Tai įstatymininko protas. Visada besistengiantis apginti tuščią ego. Absoliutų tuščią muilo burbulą. Bet įstatymas tęsia jo gynybą.

ATMINKITE, kai tik jūs tapsite įstatyminikais, kai tik pradėsite į gyvenimą žiūrėti per įstatymo prizmę, nesvarbu ar tai bus valdžios ar bažnyčios įstatymas; kai tik į gyvenimą pradėsite žiūrėti per moralės kodeksą, šventuosius raštus, priesakus – įstaymas pradės ‘bėgti“ nuo jūsų.

Reikia būti pažeidžiamu, kad suvoktum gyvenimą.
Reikia būti atviru ir visiškai be apsaugos.
Reikia būti pasiruošusiam mirti dėl gyvenimo pažinimo. Tik tuomet galima jĮ suvokti.

Jeigu jūs bijote mirties – jūs niekados nepažinsite gyvenimo, todėl, kad baimei svetimas gyvenimo pažinimas. Jeigu jūs nebijote mirties, jeigu vardan žinojimo jūs pasirengęs mirti – jūs pažinsite gyvenimą, amžiną gyvenimą be mirties.

ĮSTATYMAS – TAI PASLĖPTA BAIMĖ.

MEILĖ – ATVIRAS BEBAIMIŠKUMAS.

Ar pastebėjote, kai jūs mylite – baimė dingsta. Jeigu yra Meilė – nėra baimės. Kuo labiau mylite – tuo mažiau baimių. Jeigu jūs mylite totaliai – baimės nėra visai. Baimė atsiranda tik tuomet, kai jūs nemylite. Baimė – tai Meilės nebuvimas. Įstatymas – jūsų virpančios iš baimės širdies apsauga. Jūs bijote ir norite save apsaugoti.

Jeigu visuomenės pagrindas įstatymas – ji bus pastovioje baimėje.
Jeigu visuomenės pagrindas Meilė – baimės nėra ir įstatymas tampa nereikalingas.
Nėra poreikio teistis, ieškoti rojaus ir pragaro.
Tai įstatyminikų idėjos. Ir bausmės išplaukia iš jų proto.
Įstatymas skelbia, kad jei jūs padarysite kažką kvailo – jus nuteis, jei padarysite kažką gero – jus apdovanos.

Tuo pačiu pagrindu gyvuoja ir religijos. Jos sako, kad jeigu jūs padarysite nuodėmę – eisite į pragarą. Tik įsivaizduokite šitą pragarą. Žmonės, kurie jį sugalvojo turėjo būti baisiais sadistais. Pragaro apibūdinime yra viskas, kas verstų jus kentėti. Bet jie taip pat sugalvojo ir rojų. Rojų sau ir jų sekėjams. Ir vargas tiems, kas netiki jais ir neseka paskui. Bažnytininkų pozicija atitinka įstatymu baudžiančių poziciją.

Bet bausmės neveikia. Nusikalstamumo neįmanoma sustabdyti. Nusikalstamumas auga, nes išties įstatymo protas ir nusikaltėlio protas – dvi vieno medalio pusės. Jie niekuo nesiskiria vienas nuo kito. Visi įstatymininkai savo esme nusikaltėliai ir visi nusikaltėliai gali tapti gerais įstatymininkais. Jie turi vienodą potencialą. Jie ne du atskiri pasauliai, o dvi dalys vieno pasaulio. Nusikalstamumas auga, o įstatymai tampa vis sudėtingesni ir painesni. Bausmė žmogaus nepakeitė, tik dar labiau sužalojo. Jo nepakeitė teismai, jie jį dar labiau sugadino.

Nepadėjo taip pat ir rojus, pagarba ir apdovanojimai. Pragaras laikosi ant baimės, o rojus ant godumo.
Baimė ir godumas – štai kame problema.

Kaip jų pagalba galima pakeisti žmogų???
Jie ligos, o įstatymininkai sako, kad jie vaistai.

Reikia visiškai kito santykio. Meilės santykio. Kristus neša į šitą pasaulį Meilę. Jis griauna įstatymus. Tame buvo jo nusikaltimas. Todėl jį ir nukryžiavo. Jis griovė nusikalstamo pasaulio pagrindus. Pasaulio, kuriame viešpatavo prievarta, agresija, karai. Jis padėjo visiškai naują pamatą.

Reikia kuo giliau suvokti šias eilutes:
..ir vienas įstatymininkas Jėzaus paklausė “Mokytojau, kuris įsakas yra labiau įstatymas?“ Jis norėjo įvelti Jėzų į teisminę polemiką.

Jėzaus gyvenime buvo daug momentų, kai jis buvo gundomas nusileisti nuo Meilės aukštumų į tamsos bedugnes. Ir žmonės, kurie jį gundė, buvo labai gudrūs. Jie uždavinėjo tokius klausimus, kad jeigu Jėzus nebūtų buvęs nušvitęs, tai būtų tapęs jų auka. Jie jam siūlė dilemas, kuriose kiekvienas atsakymas spąstai. Pasakysi vieną – ir papuolei, pasakysi priešingai – taip pat spąstai.

Jūs tikriausiai girdėjote šitą žinomą istoriją?
Jėzus sėdėjo ant upės kranto ir minia atvedė jam moterį. Jam pasakė, kad šita moteris padarė nuodėmę.
– Ką tu į tai pasakysi?
Jie jį gundė, nes šventuose raštuose rašoma jei moteris padarė nuodėmę – ją reikia mirtinai užmėtyti akmenimis. Jie pasiūlė Jėzui dilemą. Jeigu jis būtų pasakęs “sekite šventu raštu“ – būtų paklausę “kur dingo tavo meilės ir atjautos idėja? Nejaugi tu negali jai atleisti? Reiškia Meilės idėja tik tuščios kalbos?“
Taip Jėzus būtų papuolęs į pinkles.
Jeigu jis būtų pasakęs “atleiskite jai“ – jie atsakytų:
– Reiškia tu prieš šventą raštą, o sakei žmonėms atėjai vykdyti švento rašto, o ne sugriauti jį.

Tai dilema. Yra tik du į aklavietę vedantys sprendimai. Bet įstatymininkai nežino, kad Meilės įstatymo žmogus turi trečia sprendimą, kurį žinoti neduota įstatymininkams, nes jie mąsto tik dvejomis priešybėmis. Įstatymininkas turi tik du atsakymus “taip ir ne“, jam nežinomas trečiasis, kurį Debono pavadino PO.

TAIP; NE ir PO.

Tai nei ne, nei taip. Tai visiškai kita. Jėzus pirmas pasaulyje žmogus, kuris pasakė PO. Jis nenaudojo šito žodžio. Jį išrado Debonas, bet jis išreiškė jo esmę. Jis pasakė miniai:
– Tegul į priekį išeina tie, kurie niekada nenusidėjo nei veikdamas, nei mintyse savo. Tegul jie paima akmenis į savo rankas ir užmuša šitą moterį.

Bet minioje neatsirado nei vieno žmogaus, kuris būtų nepadaręs nuodėmės ar nebūtų pagalvojęs apie nuodėmės darymą. Gali būti, kad minioje buvo žmonių, kurie nepadarė nei vienos nuodėmės, bet pastoviai galvojo apie tai. Išties jie negali negalvoti apie nuodėmę. Padaręs nuodėmę – apie ją galvoja žymiai mažiau, nei jos nedarantis. O jūsų esmei visiškai vienodai ar jūs darote, ar galvojate.

Minia po truputį išsivaikščiojo, miestelio įstatymininkai pradėjo išeidinėti taip pat. Jėzus pasirinko trečią atsakymą. Jis nepasakė nei taip, nei ne. Minia dingo, Jėzus liko su moterimi vienas. Ji nukrito prie jo pėdų ir pasakė:
– Aš tikrai padariau nuodėmę. Aš bloga moteris. Tu gali nubausti mane.
– Kas aš toks, kad bausčiau? Aš tik tarp tavęs ir Dievo. Tai tarp tavęs ir Buvimo. Kas aš toks, kad galėčiau kištis? Jei tu suvokei, kad padarei kažką netinkamą… Daugiau nedaryk to, – pasakė Jėzus.

Tokios situacijos kartojosi. Žmonės stengėsi įvilioti Jėzų į ginčą, kuriame galėtų nugalėti įstatymininkų protas. Negalima ginčytis su įstatymininku. Jei įsitrauksite į pokalbį su jais – pralaimėsite. Ginčuose įstatymininkams nėra lygių. Kokią poziciją beužimtumėte – jūs pralošite. Jėzus negalėjo pralošti, todėl kad jis niekada neįrodinėjo. Tai požymis, kad jis pasiekė Meilę. Jis išlikdavo Meilės viršūnėje ir niekada nenusileisdavo.

Ir vienas įstatymininkas paklausė jo: Mokytojau, kuris įsakas yra labiau įstatymas? Tai labai sunkus klausimas. Į šitą klausimą labai sunku atsakyti. Todėl, kad vienas įstatymas priklausomas nuo kito įstatymo. Jie susiję. Negalima nustatyti pagrindinio įstatymo, kadangi pagrindinio įstatymo nėra. Visi įstatymai vienas nuo kito priklauso.

Indijoje iki šiol tebesitęsia polemika: kas svarbiau neprievarta ar tiesa?
Jeigu jūs atsidursite situacijoje ir turėsite rinktis ir pasirinksite tiesą – tuomet įvyks prievarta. Jei pasirinksite neprievartą – nusižengsite tiesai.

Pavyzdžiui, jūs stovite sankryžoje ir prie jūsų prieina grupė policininkų. Jie jūsų klausia:
– Jūs matėte kaip čia praėjo vienas žmogus? Jį reikia sugauti ir nužudyti. Jis pabėgo iš kalėjimo. Jis nuteistas myriop.

Jūs matėte šitą žmogų ir galite pasakyti tiesą, bet tuomet jūs būsite atsakingas už jo mirtį. Jūs galite pasakyti, kad nematėte arba net nukreipti policiją klaidinga kryptimi – tuomet jis bus išgelbėtas. Jūsų dėka bus išvengta prievartos, bet nusižengsite tiesai.
Ką jūs darysite? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasirinkimo neturite. Beveik neįmanoma. Koks įstatymas yra svarbiausias? Ir Jėzus jam pasakė: “ Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis..“ ir tai PO. Jis neatsako nei taip, nei ne. Jis nenusileidžia iki įstatymininkų pasaulio, jis lieka Meilė viršūnėje.
Klausimas buvo apie įstatymą, o atsakymas apie Meilę. Iš tiesų jis neatsakė į klausimą, nors galima sakyti, kad atsakė. Nes tai vienintelis galimas atsakymas. Ir tai reikia suvokti.

Į žemesnio lygmens klausimą galima atsakyti tik iš aukštesnio lygmens. Žemajame lygmenyje atsakymas negalimas.

Jeigu jūs paprašysite atsakyti į klausimą savo lygio žmogaus – jis negalės atsakyti tinkamai. Jo atsakymai gali tik pasirodyti tinkami, bet jie tokiais nėra. Nes atsakantysis yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir jūs. Tai lygiai tas pats, jei vienas beprotis padėtų kitam bepročiui, aklas vestų aklą, tiesą pametęs tiesos ieškotų pas tokį patį tiesą pametusį. Rezultate būtų dar daugiau painiavos.

Būtent tai ir vyksta pasaulyje. Visi vieni kitiems patarinėja. Nieko nėra pigiau kaip patarimas. Tereikia tik paprašyti ir kiekvienas pasirengęs jį išsakyti. Nei jūs, nei sakantis patarimą nesuvokia, kad esate viename lygmenyje ir patarimas paprasčiausiai bevertis arba net gi kenksmingas.

Tik tas, kuris lyginant su jumis, yra aukštesniame lygmenyje gali jums padėti. Tas, kuris turi aiškesnį matymą, labiau gilų suvokimą ir labiau išreikšta esme. Tik toks žmogus gali atsakyti į jūsų klausimą.

Yra trys dialogo tipai.
1. Kai kalbasi du neišmanyme esantys. Jie daug kalba, bet be prasmės. Tai netikras dialogas. Jie kalbasi, bet kalba ne tai apie ką galvoja ir nesuvokia to, apie ką kalba. Tai tiesiog laiko praleidimo būdas. Malonu jausti, kad tu kažkuo užimtas. Jie kalbasi kaip du robotai, kaip du kompiuteriai.
2. Kalbasi du nušvitę žmonės. Jie net gi nesikalba garsiai. Tame nėra poreikio. Jų bendravimas bekalbis. Jie supranta vienas kitą be žodžių.
Neišmanyme esančių – daug žodžių ir trūksta suvokimo. Nušvitusių dialoge – nėra žodžių ir vienas suvokimas.
Pirmo tipo pokalbiai vyksta visur milijoną kartų per dieną. Dialogai antro tipo nutinka retai – kartą per 1000 metų. Labai retai pavyksta susitikti dviem nušvitusiems.
Yra ir 3 tipas.
3. Nušvitęs kalbasi su nenušvitusiu. Tuomet salytyje yra du planai. Žemiškas ir dangaus. Vienas važiuoja vežimu, kitas skrenda lėktuvu. Žmogus žemėje klausia vieno, o žmogus iš dangaus atsako jam visai ką kita. Bet tik tai taip galima padėti žmogui žemėje.

Įstatymininkas paklausė apie įstatymą, jis neklausia apie meilę. Jėzus stengiasi jį pakylėti iki Meilės. Jis pilnai keičia kontekstą, nukelia jus į nematytas, nepatirtas erdves.

“Pamilk visa savo širdimi“ reiškia pamilk visais savo jausmais. Būtent tuo reiškiasi tikroji malda. Kai visi jūsų jausmai susijungę į vieną – tik tuomet kuriama tikroji malda. Malda kyla iš virpančios noru pažinti nepažintą širdies. Kiekvienas širdies dūžis skirtas maldai.
“..visu savo protu“ reiškia meditaciją, kai visos jūsų mintys susilieja į vieną.

Kai mintys susilieja į vieną – mintys išnyksta. Kai visi jausmai susilieja į vieną – jausmai išnyksta.
Kai jausmų daug – jūs sentimentalūs. Kai lieka tik vienas jausmas – sentimentalumas dingsta. Jūsų širdis pilnatvėje, bet be sentimentalumo. Tikra malda – tai ne sentimentalumas. Tai tokia jausmų harmonija, tokia totali jausmų vienybė, kai iškart keičiasi jų kokybė.

Tai panašu į vandens šildymo procesą. Jis tampa vis šiltesnis ir šiltesnis, vėliau vis labiau ir labiau karštu, bet iki 99 laipsnių jis išlieka vandeniu. Kai pasiekia 100 laipsnių – įvyksta transformacija. Vanduo nustoja būti vandeniu, jis virsta garais. Nedelsiant keičiasi kokybė. Vanduo turi savybę tekėti žemyn, bet kai jis išgaruoja – garas kyla aukštyn. Keičiasi išmatavimas.

Kai jūs gyvenate tarp daugybės jausmų – jūs sutrikę, lyg beprotnamyje. Kai jausmai sudaro vienį – įvyksta transformacija. Jūs pasiekiate 100 laipsnių ir pasiekiate išgaravimo momentą. Sena jausmų prigimtis dingsta, dingsta sena savybė tekėti žemyn, jūs virstate garais ir kylate link dangaus. Štai kas yra tikroji malda.

Tas pats vyksta kai jūsų mintys tampa vieniu. Mąstymas sustoja. Mąstymas įmanomas tik tuomet, kai minčių daug. Kai mintys susilieja į vienį – tolygu minčių nebuvimui. Turėti vieną mintį – reiškia neturėti nei vienos. Viena mintis negali egzistuoti viena pati. Mintis gali gyvuoti tik salytyje su kitomis.

Ir taip tame viename sakinyje Jėzus išreiškė visą religiją: “Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis..“
Tai malda.
Visa širdimi – tai malda.
Visu protu – meditacija.
Visa siela..

Siela lenkia jausmus ir mąstymą. Siela yra už maldos ir meditacijos. Siela – tai jūsų esmė. Transcendentinė sąmonė. Įsivaizduokite trikampį. Pagrindą sudaro jausmai ir mintys. Iki šiol jūs tai tik ir teturėjote. Jums buvo nežinoma trečia. Trečią pažinti galima tik tuomet, kai jausmai virsta tikra malda, mąstymas – meditacija. Ir jie pradeda kilti aukštyn. Po kiek laiko tikra malda ir meditacija susitinka. Tai, kur tai įvyksta, yra siela.

Vienąkart jūsų širdis ir protas susitinka. Tai įvyksta jūsų esmėje, užribyje, tai yra tai, ką Jėzus vadina siela.

Pirmas Jėzaus pasiūlymas priklauso Jėzaus lygmeniui, antrasis pasiūlymas – įstatymininkų lygmeniui. Jėzus pabandė abu lygmenis sujungti tiltu.

Meilė yra aukščiausias ir pirmasis įsakymas. Tiesą sakant, Meilė visai ne įsakymas. Negalima prisakyti, liepti arba priversti mylėti. Neįmanoma valdyti Meilės. Meilė didesnė už mus. Aukštesnė už mus. Kaip galima ją valdyti? Kas būtų, jei jums kažkas įsakytų mylėti, kaip armijoje “kairėn, dešinėn“?

Kai jūs girdite komandą “kairėn“ – galite pasisukti kairėn. Bet ką daryti, kai yra komanda mylėti? Neaišku ką daryti, kur suktis, kur eiti. Jums nežinomas šitas kelias. Neįmanoma prisakyti eiti juo.

Aišku, galima apsimesti ir vaidinti meilę. Būtent tai ir vyksta mūsų pasaulyje. Prakeiksmu pasauliui tapo tai, kad meilę pradėjo primesti. Nuo pat mažens mus moko mylėti, lyg to būtų galima išmokti. Mylėk mamą, mylėk tėvą. Mylėk savo seseris ir brolius. Mylėk tą, mylėk aną. Ir vaikas stengiasi tai daryti. Iš kur jam žinoti, kad meilė negali būti sugalvota.
MEILĖ NUTINKA.
Negalima ją pakviesti jėga.

Jūs negalėjote mylėti, nes labai stengėtės tai daryti.
Visi ieško meilės. Galima ją pavadinti Dievu ar dar kažkaip, bet visi vidiniai ieškojimai nukreipti į Meilę. Deja, jūs praradote gebėjimą ją rasti. Ir ne todėl, kad nesistengėt, o todėl, kad stengėtės per daug stipriai. Meilė nutinka, neįmanoma įsakyti mylėti. Bet kadangi jums liepė mylėti – jūsų meilė tapo netikra. Nunuodyta pradžių pradžioje.

NIEKADA NESAKYKITE VAIKUI “Mylėk savo mamą“.

Mylėkite savo vaiką ir tegul meilė įvyksta.

Nesakykite “mylėk mane, nes aš tavo mama arba tėvas“.

Neįsakinėkite mylėti, kitaip jūsų vaikas niekada nemokės mylėti. Tiesiog mylėkite vaiką ir vieną dieną šitoje meilės atmosferoje suskambės ir jo sielos akordai. Harmonija gyvena pačioje jūsų esmės šerdyje. Vieną dieną jūs išgirsite melodiją ir suvoksite, kad tai pabudo jūsų esmė. Bet niekada nesistenkite iššaukti šią melodiją. Atsipalaiduokite ir leiskite jai įvykti.

Antrasis priesakas: “..Mylėk savo artimą, kaip save patį.“
Pirmas priesakas MYLĖK DIEVĄ.

Sunku surasti Dievą ir jį mylėti. Kaip galima mylėti Dievą, kurio jūs nesuvokiate. Kaip mylėti tai, ko nepažįsti? Reikalingas tiltas. Kažkas ką žinome. Kaip be to mylėti Dievą?
Skamba absurdiškai ir tai yra absurdas. Iš čia atsiranda antrasis įsakas: “..Mylėk savo artimą, kaip save patį.“

Jeigu jūs iš tiesų norite pamilti Dievą – reikia pradėti nuo žmonių. Jie arčiausiai visko. Ir palaipsniui jūsų meilės ratai plėsis. Meilė, kaip akmenukas mestas į vandenį – nuo jo pradeda eiti raibuliai ir palaipsniui jie vis didėja. Bet pradžioje akmenukas paliečia ežerą ir ratilai atsiranda šalia jo ir tik po to jie plečiasi.

Pradžioje jūs turite pamilti į save panašius, nes jūs juos žinote, esate vienaip ar kitaip susiję. Su jais jūs galite jaustis kaip namuose. Po to Meilė gali plėstis. Jūs galite pamilti gyvūnus, medžius, kalnus ir tik vėliau jūs galėsite pamilti esmę.

Jeigu sugebėjote pamilti žmones – jūs padarėte pirmą žingsnį. Bet mūsų žemėje viskas vyksta atvirkščiai.

Žmonės myli Dievą ir žudo į save panašius.
Jie sako, kad priversti žudyti iš savo gilios meilės Dievui.
Krikščionys žudo musulmonus, musulmonai krikščionis. Indusai musulmonus, musulmonai indusus. Ir žudo dėl to, kad myli Dievą. Vardan Dievo jie žudo žmones.

Jų Dievai netikri, nes jei jūsų Dievas tikras, jei jūs iš tikro pažinote kas yra dieviška, jeigu jūs Jį nors kiek suvokėte, jeigu jums pavyko pagauti nors kelias akimirkas dieviškumo – jūs mylėsite žmones, gyvūnus, medžius, akmenis. Meilė taps jūsų natūralia būsena.

JEIGU JŪS NEĮGALŪS MYLĖTI ŽMONES – NEAPSIGAUDINĖKITE. Jums nepadės nei viena šventovė. Jūs galite NE pasakyti Dievui, bet niekada nesakykite NE žmonėms. Nes jei tai padarysite – kelias atkirstas ir jūs niekada negalėsite pasiekti dieviškumo. Sakykite NE cerkvei, šventyklai. Tame nėra nieko baisaus, bet niekada nesakykite NE Meilei. Todėl, kad jinai yra tikroji šventovė. Visos kitos šventovės – netikros monetos. Yra tik vienintelė tikra šventovė ir tai Meilė.

Žmonija – tai jūs daugelyje veidų ir formų. Nejau jūs nematote, kad jūsų artimas – tai jūs? Tai jūsų nuosava esmė, tik kitokioje išvaizdoje.

Daugelyje upių pavadinimų panaudotos spalvos. Kinijoje yra Geltona upė. Afrikoje teka Raudona upė. JAV yra Baltoji upė ir Žalioji. Upė pati savaime neturi spalvos. Jos vandenys be spalvos. Ji priima vietovės spalvą, pro kurią prateka. Augmenijos ant krantų spalvą. Jeigu ji teka per dykumą – jos viena spalva, jeigu per mišką – kita spalva. Joje atsispindi miškas: medžiai, krūmai, žolės. Ir visos upės būtinai pasiekia savo tikslą – jos įteka į vandenyną ir išnyksta jame.

Jūs skiriatės tik dėl savo vietovės skirtumų. Jūs este skirtingų spalvų, priklausomai nuo gyvenamos vietos. Bet jūsų esmė bespalvė. Ji visų vienoda. Kažkas turi juodą odą, kažkas baltą, kažkas per vidurį, kaip indėnai. Kažkas geltoną, kaip kiniečiai. Tai kūno, kuriuose dabar esate, spalvos. Kūno spalva – tai ne jūsų spalva. Jūs bespalviai. Jūs ne kūnas ir ne protas. Ir ne širdis. Jūs patys visi vienodi.

Jėzus sako “pamilk savo artimą, kaip patį save..“ Mylėkite savo artimą taip pat, kaip mylite save. Tame slepiasi fundamentali Tiesa. Mylėkite save, nes jūs arčiausiai Dievo. Tai pirmas ratas vandenyje. Meilė sau – pagrindas. O religijos moko smerkti save (aš kaltas, aš kalta, aš kaltas), “jūs nuodėmingi“. Jūs nenuodėmingi. Jie jus padarė nuodėmingais. Jums buvo įteigtas iškreiptas pasaulio suvokimas. Priimkite save ir pamilkite. Tik tuomet galėsite pamilti savo artimą. Kitaip tai neįmanoma.

Problema tame, kad jūs nekenčiate savęs ir norite mylėti kitus. Tai neįmanoma. Kiti taip pat neapkenčia savęs ir nori mylėti jus. Meilės pamoką pirmiausiai reikia išmokti savyje. Jumyse gyvena Dievas. Jei atstumiate save – atstumiate tai, kas yra arčiausiai Dievo. Jei negalite pamilti artimo – nesugebėsite pamilti tolimo.

Meilė – vienintelis įstatymas. Jeigu jūs suvokėte Meilę, jūs suvokėte viską. Jei jūs nesuvokėte Meilės, galite žinoti bet ką, bet visas jūsų žinojimas vieni niekai. Pradėkite nuo pradžių, tapkite vaiku ir pamilkite save.

Jūs atėjote iš TEN, iš vienybės ir turite grįžti. Viskas grįžta prie savų ištakų. Tuomet ratas užsidaro ir pasiekiamas tobulumas. Kur bebūtumėte šviesos spindulėlis jus visus sieja su Šaltiniu. Dėka to jūs gyvenate. Suraskite tą spindulėlį, jis parves jus atgal Namo.

 

Šaltinis: https://www.facebook.com/onute.navickiene/posts/1131866310219294