Charakterio lavinimas · Uncategorized

Pyktis

PYKTIS

Yra vienas labai puikus jausmas – pyktis. Labai svarbus ir būtinas žmogui, bet, deja, pyktis mūsų pasaulyje yra paženklintas kaip „bloga‘ emocija. Kaip pati blogiausia… Juk pyktis provokuoja agresyvų poelgį, yra viena iš tų emocijų, kurios maitina jį, o agresija – tai kažkas, visai išeinantis iš ribų. O jeigu pamąstyti ir paprasčiausiai prisiliesti prie pykčio, tai galima pajausti didžiulį energijos šaltinį, uždarytą jame. Ko gero tai yra viena iš pačių stipriausių emocijų. Kodėl gi jį taip dažnai uždraudžia?
Problema su pykčiu yra tame, kad ši emocija yra nukreipta į susidariusios situacijos griovimą. Jo funkcija – duoti energijos tam, kad galima būtų kažką sugriauti, sulaužyti, susprogdinti – ir tokiu būdu išprovokuoti permainas. Žinoma, tai gali būti labai pavojinga, ypač jeigu žmogus gyvena į save panašių asmenų apsuptyje. Ir žmonių kultūra pradeda ieškoti būdų kaip pažaboti pyktį. Pavyzdžiui, nukreipti pyktį į apmaudą – ne taip destruktyvu ir pavojinga. Arba išvis nukreipti pyktį į patį žmogų, transformuoti jį į kaltės jausmą. Taip, apmaudu ir kalte žlugdai pats save, užtai saugu kitiems. Žmonės, kurie ant nieko nepyksta (arba to pykčio neparodo), labai patogūs. Tačiau panašus elgesys su savo pykčiu veda į vieną svarbią pasekę – tai žingsnis į priklausomos asmenybės formavimą. Jeigu jūs nesugebate supykti ant kažko, arba supykęs ryžtingai pyktį slepiate ( neduok, Dieve, jis ar ji pamatys ar pajaus) – jūs priklausomi nuo to žmogaus. Pyktis griauna, o jeigu vertybių ryšiai su kažkuo (traukos jėga) viršija savo laisvės vertybę (atostūmio jėga), mes nesugebėsime išsilaisvinti. Žmonės, kenčiantys nuo vienpusės neurotinės meilės – priklausomybės negali imti ir pasiųsti „mylimųjų“, kurie kartas nuo karto atstumia jų jausmus, kuo toliau. Siaubas, kad ryšiai gali nutrūkti toks stiprus, kad kur kas paprasčiau pulti į nuosavo menkumo pojūtį, galvoti apie tai, kad jis (ji) – nuostabūs, o tu paprasčiausiai neverta (tai yra, nukreipiame pyktį į save). Juk jeigu užpyksi ir „pasiųsi“ – gali prarasti kontaktą, kurį taip brangini. Paprasčiau idealizuoti ir kabintis už iliuzijos.
Taigi, pykti ant to, nuo kurio priklausai – labai problemiška. Galima paprasčiausiai užslopinti pyktį dar iki to, kol jį suvoki, o galima jį suvokti, bet niekaip neišreikšti – ir, tokiu būdu dusintis ir nuodytis juo. Neretai galima sutikti situacijų, kai finansiškai priklausomi vaikai ar sutuoktiniai perpildyti įniršio tėvams ar partneriams, bet jie negali tiesiai jo išreikšti, nes bijo netekti pragyvenimui skirtų lėšų. Čia yra viena svarbi aplinkybė. Galima paprasčiausiai pykti ir nieko nedaryti, ir tada pradedama fiziškai jausti intoksikaciją nuo pykčio. O galima jausti pyktį ir jį nukreipti į veiksmą. Pavyzdžiui, mesti visas jėgas į finansinės priklausomybės įveikimą. Alternatyva – tapti auka. Aukos būsena – ypač agresyvi ir pagiežinga, bet pasyvi. Auka jaučia daugybę pykčio, bet nenukreipia jo į savo veiksmus. Ji skatina veikti kitus.
Pyktis – pradinis etapas, norint atsikratyti priklausomybės (meilės, finansinės ir t.t.). Jeigu žmogus jį aiškiai jaučia – tai jau pirmas žingsnis. Užpykti ant „švelniai mylimo žmogaus“ – svarbu. „Kaip galima ant jo pykti“ – šūktels romantiškai nusiteikusi mergina, auklėta nesavanaudiškumo ir pasiaukojančios meilės dvasia, net jei ta meilė ir be atsako, ir tęsiasi jau treti metai. Ji tyliai kenčia, o pareikšti, net tuščiame bute, „eik tu po velnių, jeigu tau nusispjauti į mano jausmus“, negali. Tai gi „blogai“.
„Blogai“ visai ne tai. Pyktis gali būti nukreiptas į situaciją, norint ją pakeisti – ir tai pozityvus jo aspektas. Pykčio veikiami mes galim nuveikti labai ir labai daug. Pyktis sudegina baimę ir gėdą, nupučia kaltės jausmą, pašalina barjerus, kurie stabdo mūsų judėjimą. Žmogus, susigūžęs savyje, suvokdamas save kaip niekingą ar „neteisingą“, tai yra jausdamas gėdą ar kaltės jausmą, pykčio pagalba gali išsiskleisti, išsitiesti. Bet jis dar gali būti nukreiptas ir į pakeitimą (sunaikinimą) ne situacijos, o žmogaus, o tai – pavojus. „Aš sotus šia situacija ir mūsų santykiais iki kaklo“ – energija nukreipta į situaciją. „Tu mane jau užknisai, pašlemėke“ – į žmogų. Mušu, traiškau, naikinu ir slopinu žmogų… Esmė ne pyktyje, kaip tokiame. Esmė tame, kur mes nukreipiame šį pyktį ir tame, kaip jį išreiškiame. Apskritai, gebėjimas pasiųsti situaciją ar net kai kuriuos žmones po velnių ( be bandymų tuos pačius žmones pakeisti) – labai svarbus gebėjimas. Tačiau tai tik pirmas žingsnis. Aš nemėgstu pykti. Aš mėgstu jausti pyktį ir transformuoti jį į veiksmus, kurie padės pasiekti permainas. „Pikti žmonės“ sustoja ties tuo, kad išgyvena pyktį. Jie ne transformuoja ko nors, o paprasčiausiai sunaikina.
P.S. Paprastas, pasyvus pykčio išmetimas – į pagalvę ar raudant kur nors tuščiame lauke – situacijos ne transformuoja, todėl – nepadeda. Duoda tik laikiną garo išleidimą. Tai pasyvus pyktis. Aukos pyktis.
Autorius: Илья Латыпов.
Šaltinis: Yulia Lynx Полезные Премудрости

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s