Kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje

Dabartinės Vandenio eros valdovas yra Sen Žermenas. Šią atsakomybę jis perėmė XX amžiaus pabaigoje iš praėjusios Žuvų eros valdovo Jėzaus Kristaus. Sen Žermeno liepsna dvynė yra Ledi Porcija (Portija).

Ledi Porcija yra mistinė būtybė kilusi iš mūsų visatos žvaigždės, o mokėsi įvairiose planetose, kaip antai Veneroje ir netgi Žemėje (vienoje jos Rytų civilizacijoje), kuriose vyko jos dvasinė evoliucija. Ledi Porcija įkūnija mylinčią Kūrėjo širdį ir Jo intuityvų protą, pašvęsdama savo energiją septintojo šviesos spindulio (violetinės liepsnos) sklaidai ir jo supratimui. Daug žmonių Žemėje žino, kad Ledi Porcija yra Karmos Tarybos narė. Ji dirbdama su šviesos violetiniu spinduliu gali dar geriau padėti žmonėms išsilaisvinti iš praėjusių gyvenimų Žemėje karmos.

 

Lietuvoje Didžiųjų Dvasių informaciją čenelingo būdu priima ir dalinasi Violeta Petraitienė. Valdovė Porcija, kuri yra Karminės Valdybos narė, žemiau pasakoja apie tai, kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje.

 

Kiekvieno žmogaus ateitis gali keistis, tai priklauso nuo jo gyvenimo eigos. Siela į Žemę ateina su savo suformuota programa, kurioje atsispindi kas buvo išgyventa ir atspindi tai, ką reikia išgyventi dėl karmos dėsnio. Be to, kiekviena siela turi įnešti savo indėlį į Žemės vystymosi. Tai yra, kiekvienas iš jūsų turite tam tikras užduotis, paskirtis, kurių įvykdymas reikalingas dėl bendros veiklos.

 

Pavyzdžiui, jūs žinote apie biosistemą: kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas atlieka savo funkciją gamtoje. Ir jeigu nelieka ar sumažėja tam tikros rūšies augalų ar gyvūnų, išsiderina harmoningas gamtos gyvenimas. Taip yra ir su žmonėmis. Kiekvienas į gyvenimą atsineša savo užduotis ir jas turi įgyvendinti, kad būtų pasiekti bendri reikalavimai. Kiekvienas žmogus yra didelio mechanizmo sraigtelis. Ir jeigu tas „sraigtelis“ sugenda – mechanizmas sustoja. Dabar Žemėje situacija tokia, kad tas galingas žmonijos mechanizmas labai braška, nes dauguma „sraigtelių“ aprūdyję, sugedę, sulūžę ir visiškai išderinę savo veiklą.

 

Karma atsako už tai, kad kiekvienas žmogus teisingai pasirinktų ir teisingai skleistų dieviškąją energiją. Jei žmogui tai neišeina, jis pagal karmos dėsnius gauna tas pačias situacijas, kol teisingai išgyvena akimirką. Bet pagrindinis žmogaus tikslas Žemėje yra ne karmos atidirbimas, nes tai nėra judėjimas pirmyn, tai tik klaidų taisymas. Judėjimas pirmyn – tai savo užduočių įgyvendinimas. Tikslus, aiškus jų įgyvendinimas tam, kad Žemė vystytųsi darniai, tiksliai. Kokie tie tikslai?

 

Patys įvairiausi, kad ir mokslo pasiekimai, kurie skatina Visatos ir savęs pažinimą, kad ir naujo meno sklaida, kad žmogaus siela rastų vietą, kur pakelti savo žemiškas vibracijas ir t.t. Jūs gimstate su savo tikslia užduotimi ir su karminiu bagažu. Kai kada karminis bagažas būna toks sunkus, kad žmogus visai nesugeba atlikti savo užduoties. Gerai, jei dar tą karminį bagažą sumažina per įsikūnijimą, o ne padidina. Bet užduotis gali būti neatlikta.

 

Tai didžiulė problema, kurią reikia vis tiek išspręsti. Tam tikrame laikmetyje yra savos užduotys. Jeigu karmą atidirbti gali per kitą įsikūnijimą, tai užduoties forma gali labai keistis ir tai, ko tu nepadarei per šį įsikūnijimą, per kitą jau nebereikės daryti. Bet užduotis turi būti padaryta. Kai yra matoma, jog žmogus tikri neatliks savo užduoties laiku, ji yra perduodama „atsarginiam variantui“ – žmogui, kuris yra pajėgus tą papildomą užduotį perimti sau ir ją atlikti. Taip keičiasi žmogaus gyvenimo linija. Jis gimsta su viena linija, ją įgyvendina, bet nusprendus Karminei Valdybai, jums suteikiama papildoma užduotis ir gyvenimo linija keičiasi. Nes jūs turite įgyvendinti tai, kas nebuvo numatyta jūsų gyvenimo eigoje. Sakyti, kad likimas yra labai konkretus – ne visados galite, nes mes jį galime pakeisti.

 

Kiekviena siela, ateidama į Žemę žino, kad ji turi įgyvendinti savo užduotis. Bet, nusileidusi į materialųjį planą ji gauna savo karmos bagažą, įeina į negatyvią aplinką ir visa tai užspaudžia prisiminimus. Juo žemesnės vibracijos, tuo žmogus mažiau prisimena. Tai nereiškia, kad jo atmintis bloga. Ne, jo atmintis gali būti labai gera. Gali gerai prisiminti, kas buvo vakar ar prieš 10 metų. Bet jis neprisimins sielos gyvenimo, neprisimins buvusių gyvenimų, neprisimins draugystės su Dievu. Ir jo labai gera atmintis nepadės atlikti gyvenimo užduoties, nes jis neprisimins, kad tai reikia daryti.

 

Kokios jūsų užduotys, žinoma, jūs dar nesuvokiate, bet širdimi jaučiate, ką reikia išgyventi ir atlikti. Kur veda širdis ir protas – ten ir eikite. Jeigu veda tik logika – tai klystate, jeigu veda tik emocijos – tai klystate. Rami širdis ir aiškus protas veda teisinga kryptimi. Ir jūs pamažu atliekate savo užduotis. Jeigu matome, kaip sėkmingai jas atliekate, tai „užduodame“ papildomas užduotis.

 

Jūsų gebėjimai keičiasi, galimybės keičiasi, aplinka keičiasi – nes jūs pradedate atlikti arba pagrindinę užduotį, arba papildomai uždėtas užduotis. Juo daugiau prisiimate užduočių, tuo jūsų siela įgauna didesnį pasiekimų momentumą. Jūs bręstate, augate, artėjate link susiliejimo su Dievu. Dievas yra jumyse. Bet yra didžiulė atskirtis tarp Dievo, esančio jumyse ir jūsų materialiame plane.

 

Vibracijos visiškai skirtingos ir jums sunku gyventi ir veikti kartu su jumyse esančiu Dievu. Jums atrodo, kad Dievas yra kažkur aukštai ir stebi, kaip jums sekasi. Iš tikro, Dievui tas ir telieka – stebėti, nes jūs jo nepriimate į savo širdį ir negyvenate savo gyvenimo kartu su juo. O kai vibracijos kils, kai bręsite, tai su lyg kiekviena papildomai įgyvendinta užduotimi, jūs sukraunate gerosios energijos bagažą. Jūs pakeliate savo vibracijas ir Dievas jums tampa labiau suprantamas ir apčiuopiamas. Atsiranda suvokimas kaip gyventi su Dievu. Atsiranda giluminė atmintis. Siekite tos atminties.

Ledi Porcija

Violeta Petraitienė, šaltinis: gyvenimokeliu.ucoz.com

KĄ MES GALIME PADARYTI, KAD PAKEISTUME PASAULĮ? David Hawkins

Pirma, ką jūs galite padaryti – nustoti stengtis jį keisti.
Naivus žmogus stengiasi keisti pasaulį, bet išmintis moko, kad reikia keisti save ir tuomet tau neteks jaudintis kaip pakeisti pasaulį.
PASAULIS ATLIEKA SAVO KARMINĘ FUNKCIJĄ.
Kodėl mumyse kyla noras jį pakeisti?
Jeigu mes atsikratysime kančios, skurdo ir viso kito – čia daugiau nebus žmonių. Kur gi jie plės savo sąmoningumą ??? Pasaulis – optimali vieta vystymuisi. Čia galima pakilti nuo paties žemiausio driežo sąmoningumo iki Kristaus sąmonės. Šitas pasaulis – puikus tramplinas, ideali mokykla. Planetos gyventojai – tai evoliucijos placdarmas.
Ką gi jūs norite pakeisti?
Kodėl galima apsieiti be pastangų keisti?
Visi ir viskas pasaulyje turi savo paskirtį. Kiekvienas iš mūsų gimsta su atitinkamo sąmoningumo lygio vibracija. Žmogui, kuris ateina su žema vibracija, reikia tramplino, kad galėtų įsibėgėti. Kur daugiau jis kris, jei ne čia? Jei nėra tramplino, mes turėsime jį sukurti. Todėl galime nurimti dėl pasaulio netobulumo, nes jis vykdo karminę užduotį. Laisva valia ir pasirinkimas beribis.

Siela, vidinis stebėtojas. Subtilus kūnas: Ego, intelektas, protas. Sielos savybės. Sankirtan

 

Kai NEŽINAI ką nori veikti gyvenime

Šiandien vėl sulaukiau labai populiaraus klausimo – Ką daryti, kai nežinai ką nori veikti gyvenime? Ką daryti, kai nežinai koks tavo pašaukimas, kokia veikla tave domintų? Kaip apsispręsti, kaip ŽINOTI, kad viena ar kita veikla yra skirta tau, kuria užsiėmus pagaliau tapsi laimingas, kiekvieną dieną pašoksi iš lovos su šypsena ir noru gyventi. Šitas klausimas tikrai labai populiarus, kaip ir mintis, kad tik mėgstama veikla užsiimdami galime būti iš tiesų laimingi. Todėl atsiranda poreikis tos veiklos ieškoti ir beieškant svarstyti – ar čia jau ta ar vis dar ne ta veikla 🙂 Atrodo vieną dieną užplūsta entuziazmas kuriant kažkokios veiklos planus, o po kurio laiko tie planai nebeatrodo tokie įdomūs ar įkvepiantys, viskas atrodo nebe taip aišku arba norisi visai kažko kito. Taip užsisuka abejonių, ieškojimų ir neretai nusivylimų ratas. Tada belieka LAUKTI, kol vieną dieną įvyks stebuklas, o iki to laiko kažkaip „stumti gyvenimą“ 🙂

Pati nuo tada kai išėjau iš banko dažnai svarsčiau kokia veikla norėčiau užsiimti, kokia veikla užsiimdama galėčiau pilnai save realizuoti, mėgautis kiekviena savo diena ir būti laiminga. Kadangi išėjusi iš darbo labai susidomėjau dvasine psichologija ir atradau savo anksčiau nežinomą talentą šioje srityje, pradėjau galvoti, kad seminarų ir asmeninių konsultacijų vedimas galėtų būti mano „pašaukimas“. Man tai vyksta natūraliai, nuolat domiuosi ir gilinuosi į šią sritį, savo protą ir jo veikimo principus išnagrinėjau kiaurai išilgai ir niekada nenusibosta tuo užsiimti, todėl atrodė logiška, kad tai yra ta sritis, kuria užsiimdama būsiu laiminga. Tačiau mane stabdė mano MINTYS. Buvo nedrąsu išeiti į pasaulį ir aiškiai bei garsiai pareikšti šalia daugybės kitų mokytojų bei lektorių, kad ir aš turiu ką pasakyti. Nesijaučiau turinti pakankamai kompetencijos bei profesinių įgūdžių, kadangi esu savamokslė, nuolat rasdavau pasiteisinimų kodėl dar ne dabar turėčiau pradėti aktyviai užsiimti šia veikla. Taip pat jaučiau, kad konsultuodama žmones nesąmoningai prisiimu atsakomybę už pokyčius jų gyvenime, todėl ši veikla man iš tiesų teikė daugiau kančios nei pasitenkinimo. Keletą metų abejojau kuo turėčiau užsiimti, neretai svarstydavau, kad galbūt reikėtų grįžti į finansus, kur viskas žinoma, kur esu profesionalė bei galiu stabiliai uždirbti didelius pinigus. Vis įtikinėjau save, kad vieną dieną sprendimas tiesiog pats savaime ateis, man viskas taps aišku ir tada jau mėgausiuosi savo mylima veikla, kad ir kokia ji bebūtų.

Tačiau kas visgi pirmas – višta ar kiaušinis? 😉

Dabar labai aiškiai matau, kad tokiame mano mąstyme buvo esminė loginė klaida – „Pirma veikla – po to Laimė“. Su tokia seka nusivylimas NEIŠVENGIAMAS, nes tai, ko iš tiesų siekiau – LAIMĖ – buvo nukeliama į paskutinį planą ir laikoma tik šalutiniu veiklos efektu, kai viskas yra ATVIRKŠČIAI! PIRMA LAIMĖ – po to mėgiama veikla, puikūs santykiai ir visa visa visa kita kaip šalutinis efektas. Visiškai nesvarbu ar aš vesiu seminarus, kaip aš juos vesiu, kaip vystysiu šią ar bet kokią kitą veiklą. Jei mano mintys apie save, kolegas, klientus ar pačią veiklą nebus geros, konstruktyvios, įkvepiančios ir laimingos aš vistiek NIEKADA iš to nejausiu pilno pasitenkinimo, nors ir atrodytų užsiimu tuo, kas man labai tinka. Lygiai tas pats galioja viskam, kad ir pvz. santykiams – santykių sukūrimas visiškai negarantuoja laimės, nes ar būsi laimingas priklauso TIK nuo to, kokios mintys apie save, savo partnerį ir santykius apskritai suksis tavo galvoje. Jei tos mintys bus destruktyvios, pilnos baimių, nepasitenkinimo, net sutikus patį nuostabiausią žmogų santykiai NETEIKS pasitenkinimo. Patyriau tai nuo A iki Z ir tik suvokusi viso savo nelaimingumo priežastį – SAVO MINTIS – sugebėjau iš esmės pakeisti savo gyvenimą šiandien bei su entuziazmu tai tęsiu kasdien!

Kas man yra LAIMĖ? Tai vidinė būsena, kuri TIESIOGIAI priklauso nuo mano MINČIŲ turinio. Ne nuo konkretaus darbo, veiklos, ne nuo artimų santykių, ne nuo turtų, ne nuo gražaus kūno, ne nuo geriausių draugų, o nuo MANO MINČIŲ. Kurios gali būti ir apie darbą, veiklą, santykius, kūną, mane pačią bei gyvenimą apskritai.

Tai yra per daug AKIVAIZDU, kad tai pamatytume – kaip akiniai ant nosies, kurių nebematome, nes esame per daug įpratę per juos žiūrėti į pasaulį. Mes esame priklausomi nuo savo mąstymo, daugybė daugybė žmonių nestebi savo minčių, aklai jomis tiki, sukasi jose ratais ir verpetais diena iš dienos. Per savo seminarus visada duodu vieną pratimą – užsirašyti dažniausiai apie save galvojamas / kartojamas mintis. Kartais žmonės pakraupsta kai pamato „juoda ant balto“ užrašyta, kas non stop diena iš dienos sukasi jų galvoje. Klausimas „kodėl aš nelaimingas“ nebetenka prasmės, nes su tokiomis mintimis NEĮMANOMA būti laimingu! Jei man kasdien sukasi mintys „aš netalentinga, nekompetetinga, kiti už mane geresni, aš bloga, stora, negraži, man nepavyks, o kas jei mane apgaus?, reikia pasiruošti blogiausiam, nežinau ko noriu, jei suklysiu neatleisiu sau, mane likimas skriaudžia, pavargau, nieko nebenoriu ir t.t. ir pan.“ NEĮMANOMA būti laimingu. Jei aš savo protą su visomis mintimis paleidžiu ant automatinio režimo – jis važiuoja bet kur, kur jį nupučia išorės vėjai arba išvis į artimiausią griovį 🙂

Todėl mano atsakymas ir sau ir bet kam, kas manęs klausia šio klausimo „ką man veikti gyvenime? Ką daryti, jei aš nežinau ką noriu veikti?“ – PIRMA LAIMĖ, o po to visa kita. PIRMA ĮKVEPIANČIOS, KONSTRUKTYVIOS, ŠVIESIOS, LENGVOS, NAUDINGOS, LAIMINGOS MINTYS – KASDIEN apie viską, o po to mėgiama veikla, laimingi santykiai ir visa kita kaip ŠALUTINIS gerų minčių efektas!

Linkiu sau ir visiems kasdien rinktis TIK naudingas mintis! 😉

Jarūnė

Prioritetai. Šeima, amatas ir tik po to gilesni mokslai. Savęs pažinimas. TJG

Masinį privalomą ir nemokamą švietimą yra ištikusi globali krizė: švietimo sistema tapo grubia konvejerine ne per geriausiai veikiančia mašina. Realios žinios apie pasaulį ir tikras mokslas tapo brangus, elitinis, daugumai visiškai neprieinamas. Laikotarpis pilnas neprognozuojamų pokyčių. Pasauliui reikalinga iš principo nauja mokslo ir žinių samprata.

„Geriausia, ką galima daryti tokioje sumaištyje, tai imtis iniciatyvos, išmokti mokytis ir iš netobulos švietimo sistemos patiems išspausti tai, ko iš tikrųjų ir labiausiai reikia jūsų gyvenimo planui“, – tokių aštrokų, verčiančių suklusti įžvalgų pokalbyje pažėrė lektorius eruditas Tomas Girdzijauskas.

Po mokyklos – kurti šeimą

Daugiau nei 15 metų T.Girdzijauskas originalo kalbomis gilinasi į Viduržemio ir Artimųjų Rytų išminties tradicijas ir yra sukaupęs tikrą žinių lobyną apie universalius gyvenimo ir gamtos dėsnius.

Lektorius skaito unikalias paskaitas greitojo mokymosi, vadovavimo psichologijos, karjeros, vertybių, bendravimo, šeimos santykių, vaikų auklėjimo ir daugybę kitų temų.

Kai kurios pašnekovo mintys tokios neįprastos, jog stačiai provokuoja susimąstyti: kas gi iš tiesų svarbiausia gyvenime?

Nes štai po brandos egzaminų abiturientams jis siūlo ne strimgalviais stoti į aukštąsias mokyklas, o ramiai pagalvoti apie savo gyvenimo misiją, gal būt baigus mokyklą vertėtų metus praleisti užsienyje, o gal net imti kurti šeimą! Gamtos laikrodžio atgal neatsuksi, o štai mokytis galima ir reikia visą gyvenimą.

Sutikite – tai mintys, išties neįprastos Lietuvoje, kurioje smarkiai tebejuntamas tėvų ir visuomenės spaudimas elgtis „kaip visi“ – baigus vidurinę tuojau pat stoti į aukštąją mokyklą. T.Girdzijausko įsitikinimu, socialinis spaudimas dabartinėje ir taip stresinėje aplinkoje jaunimui pridaro daugiau žalos, nei naudos.

Tai silpnina jų savarankišką mąstymą ir gebėjimą spręsti praktines gyvenimiškas problemas. Būsimas aukštas statusas perkamas neadekvačia, per didele šiandienos kaina.

Galvose – informacijos „šuliniai“

Studentai mokomi ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir „kompetencijų”. Jei jų poreikis rinkoje staiga stebuklingai išgaruoja – daug į studijas investavęs žmogus staiga lieka tuščiomis rankomis. Kitaip sakant, buvęs valstybinis masinis švietimas aiškiai tampa komercine paslauga.

Žinių kokybė, aiškumas ir grynumas tampa ypač retu, siaurų grupių reiškiniu.

Gebėjimai valdyti, jungti ir kūrybingai taikyti žinias paliekami pačių studentų namų darbams. Esminiai fundamentiniai mokslai, kurių pagrindu reiktų formuoti studijas (pavyzdžiui, astronomija), traukiasi iš programų, jų vietoje atsiranda vis labiau laikinos siaurai specializuotos disciplinos. Net geriausi studentai dažnai pasijunta palikti likimo valiai su informacijos „šuliniais” galvose, o štai kaip juos sujungti gyvenime – nežinia.

Kitaip tariant, esame krizės ir pokyčių epochoje, kuri veda į neišvengiamą naujos mokymo ir mokymosi sampratos gimimą, būtinybę ją kurti arba atrasti. Tad jauni žmonės turi iš tiesų gerai pagalvoti, ką, kaip ir kodėl studijuoti, dėmesingai pasiskaičiuoti gyvenimo jėgas ir asmeninius planus bei prioritetus.

Šioje įdomioje epochoje labai sunku nuspėti specialybes, kurios turės paklausą. Nors apskritai pasaulyje yra stebimos ir žinomos bendrosios profesijų tendencijos ir kryptys, bet lietuviams su jų mentalitetu labai nelengva peršokti į tas globalias vėžes.

Turime užsitęsusią vaikystę

– Kokias tendencijas įžvelgiate bendraudamas su jaunais, savo kelio ieškančiais žmonėmis?

– Tendencijos, kurias stebiu – dviprasmiškos. Pirmiausia matau kertinę – prioritetų susidėliojimo problemą, kuri pasireiškia kaip esminių gyvenimo fazių painiojimas. Šią problemą sukelia smarkiai užsitęsusi jaunų žmonių branda, kurią, psichologų tyrimų duomenimis, jau vertėtų net juridiškai perkelti nuo 18 metų į maždaug 24 – 25 metus.

Turime užsitęsusią vaikystę, ir tai masinis visos Vakarų technizuotos, vartotojiškos, gerovės išlepintos visuomenės šalutinis nepageidaujamas reiškinys.

Vėlyva branda stabdo jaunimo gebėjimą laiku atpažinti savo gyvenimo kryptį, profesiją, sukelia nemažai klaidingo pasirinkimo atvejų, kai baigę studijas jaunuoliai persimeta į visiškai kitą profesinę veiklą arba net grįžta atgal į amatų mokyklas, t.y. žemesnio lygio studijas, kurios realiai padeda susikurti aukštesnį pragyvenimo lygį.-T.Girdzijauskas

Tokių brandos problemų sumažėtų pasirinkus vadinamuosius „gap year”, kai abiturientai po mokyklos baigimo išvyksta atsikvėpti ir permąstyti savo gyvenimo, keliauja po pasaulį, eksperimentuodami įsidarbina pamėgtoje srityje.

Atpažinti teisingą profesijos kryptį žmones dar labiau paskatintų šeimos kūrimo gyvenimo praktika.

Pirmiau – įgyti amatą

Siūlyčiau nebandyti daryti septynmylio šuolio, o į gyvenimą žiūrėti realiau. Prieš statant „didelį bokštą”, pasiskaičiuoti jėgas ir geriau pirmiau kurti šeimą bei įsigyti praktišką pajamas suteikiantį amatą, o tik po to siekti didesnių mokslų. Būtent šeimos kūrimas, įsiklausiant į natūralų gamtos laikrodį, išspręstų ir pagreitintų emocinę brandą. Juk žmonės, sukūrę šeimas, išsyk surimtėja.

Lygiagrečiai vertėtų iškart dirbti, ir tik įsitvirtinus gyvenime, galvoti apie rimtesnes aukštąsias studijas (nuotolines ar dienines – čia jau techninis klausimas).

Studijuoti vertėtų nedidelei daliai moksleivių, kurių tėvai tikrai turi pakankamai daug pinigų ir gali leisti sau apmokėti vaikų gyvenimą studijų metu. Tačiau lygiagrečiai ir jie turėtų kurti šeimas.

Abiem atvejais – neverta veržtis į vidutinių reitingų abejotinos kokybės studijas.

Emocinė branda atsilieka

– Kaip reikėtų jaunam žmogui susidėlioti gyvenimo prioritetus? Kas turėtų būti labiau, kas – mažiau svarbu?

– Moralės vertybių painiavos epochoje tai išties nelengva. Vakarų pasaulis technologine ir informacine prasme gyvena kosmoso amžiuje, o emocinės brandos prasme glūdi tamsiuosiuose amžiuose.

Todėl lietuvių jaunimas dažnai visiškai nesusimąsto ir dėl socialinio spaudimo daro neapgalvotus sprendimus – automatiškai renkasi atsitiktines studijas arba atsitiktinę gyvenimo kryptį.

Pirmenybių dėliojimo būdai – tai darbo efektyvumo didinimo klasika. To mokosi dauguma įmonių vadovų, šioje srityje esama nemažai patirties, ir ją reikia tiesiog perimti. Netgi internete galima aptikti vadinamąsias „prioritizer” („prioritetų dėliojimo“) programas, kurios leidžia greitai ir lengvai pagal pirmenybę sudėlioti didelius tikslų sąrašus. Tačiau įgudus su programa, vėliau tai reiktų išmokti daryti mintyse.

Tinkamai sudėlioti pirmenybes – labai svarbus įgūdis, kurio pravartu išmokti kuo anksčiau. Antraip paaiškėja, kad žmogus, tarkime, 30–50 proc. savo laiko švaistė visiškai nereikalingiems dalykams.

Laimei, tai galima ištaisyti, jei žmogus valingai stengiasi pakeisti savo inertiškus įpročius. Daug dėmesio siūlyčiau skirti rimtam asmeninio gyvenimo planavimui. Gerai apgalvoti, kas pirmajame prioritete, kas – antrajame: šeima ar karjera. Šį klausimą nėra paprasta spręsti, bet nepatarčiau jo palikti savieigai. Kaip vėliau parodo gyvenimas, tai nėra taip savaime aišku, kaip atrodo pradžioje.

Depresijos kyla dėl savęs nepažinimo

Savęs auklėjimas ir reiklumas sau – suteikia pasitikėjimo savimi, padeda atrasti gyvenimo kelią. Tik savo misiją atradęs žmogus pagaliau nusiramina ir įgyja pusiausvyrą. Tada ateina visapusė sėkmė.

Savęs pažinimas yra pats svarbiausias pažinimo uždavinys, kuriuo žmogus turi užsiimti visą gyvenimą. Senuose išminties tekstuose ne veltui sakoma: žmogus, nepažinęs savęs, – vargas pats sau ir vargas kitiems.

Yra daugybė žmonių, kurie pažįsta „dangaus ir žemės veidą”, tačiau nepažįsta savęs, todėl neturi ramybės ir negali būti laimingi. Stresai, depresijos, emocijų, nuotaikų nevaldymas kyla iš savęs pažinimo stokos. Ir atvirkščiai – savęs pažinimas yra didžiausios galios-energijos, nepajudinamo pasitikėjimo savimi šaltinis. Tai tarsi veidrodis, rentgenas. Pažinimo prasme tai yra pati įdomiausia kelionė.

Jei kalbėtume apie savęs pažinimą supaprastintai, kitais žodžiais – tai yra savo pašaukimo, geriausios profesijos, gyvenimo paskirties, misijos, krypties, vietos po Saule atpažinimas – tai, ką jauni žmonės dažnai įvardina kaip pagrindinę jaunystės etapo problemą.

Iš tiesų, kai žmogus atranda savo gyvenimo paskirtį – vienu ypu sprendžiasi didžiausios dvasinės ir materialios problemos.

Pažadinti savo resursus

– Kaip pažinti save?

– Ieškoti ir žadinti visus savo talentus, gebėjimus, slaptus, „miegančius“ resursus.

Savęs pažinimas – tai ir savo charakterio pažinimas bei ugdymas. Dauguma profesijų reikalauja kantrybės, savikontrolės, komandiškumo, gebėjimo komunikuoti, susikalbėti. Šių savybių lavinimas – tai jau savęs pažinimas. O gebėjimai yra mumyse, tačiau dažniausiai – „miega“ ir „pabunda“, tik išreikalaujami.

Savęs pažinimas – tai ir savo organizmo signalų stebėjimas, savo norų, tikslų kūrimas, dėliojimas ir prioritetų nustatymas. Kitaip tariant, asmenybės ugdymas – tai jau savęs pažinimas. Ir, ko gero, pati svarbiausia ir įdomiausia savęs pažinimo dalis yra stebėjimas ir valdymas pokalbių su savimi, vidinio dialogo.

Savęs pažinimui būtinas stiprus kontaktas su svarbiais ištikimais žmonėmis – jie tampa tarsi veidrodžiu, nuoširdžiai iš šalies pasufleruoja mūsų geriausias nematomas savybes.

Pirmiausia – šeima

– Jei sutiktumėte dabar tą save, kuris buvo 17 – 18 metų – ką sau pasakytumėte?

– Pateikčiau sau esminius trumpuosius, greituosius sprendimus (shortcuts). Giliai studijuočiau žodžių galios temą. Tai – esminis raktas ir į žinias, ir bendraujant su žmonėmis.

Daug dėmesio skirčiau išmokimui mokytis, mokymosi metodams, greitajam mokymuisi bei gebėjimui klausytis. Po mokyklos išsyk įsigyčiau amatą, imčiau dirbti, kurčiau šeimą ir turėčiau daug vaikų.

Ir tik vėliau daryčiau viską, kad patekčiau į geriausias pasaulyje studijas. Kardinaliai kitaip vertinčiau ekspertus ir kokybiškus žinių šaltinius – jų svarba taptų labai didelė. Pirmajame prioritete – stiprus bendravimas su šeima, ir tik po to, antrajame prioritete – su draugais, kolegomis, klientais ir tauta būtų gyvenimo esmė.

Kalbino Rasa Masiokaitė

Straipsnis iš žurnalo „Kuo būti“. Šiame žurnale rasite daugiau motyvacinių straipsnių, taip pat interviu apie įvairias profesijas.

Originalus tekstas: http://www.kurstoti.lt/s/4081/pirma-vedybos-mokslai-subrendus

Pirma – vedybos, mokslai – subrendus? Kodėl gi ne?

Moteris. Nevaisingumas. Gyvenimo paskirtis. Anantara

Kokį šiandien mes perskaitysime laišką? Perskaitysime vieną tikrai įdomų laišką ir atsakymas to laiško siutėjai, gal padės analogiškos situacijos žmonėms.

Paskaitykime lašką.

Labas vakaras, labai dėkoju Jums už paskaitas, jos man padeda gyventi, tampu išmintingesnė. Noriu paklausti, kokią paskirtį turi atlikti moteris kuri nuo gimimo negali turėti vaikų? Turiu draugą, bet jau kelintą kartą santykiai nesusiklosto. Šis draugas žino, kad negaliu turėt vaikų, bet jisai jų ir nenori pats. Buvau susikūrusi šeimos modelį: vyras – vaikai… Deja viskas sugriuvo, sužinojus tiesą. Žmonių spaudimas ir laikyta paslaptis, privedė prie kraštutinimų. Vartojau alkoholį, susirgau ūmia depresija ir net galvojau apie savižudybę. Atsidūriau depresijų ligoninėje. Antri metai kovoju su depresija, geriu vaistus. Pradedu atrasti save iš naujo, negeriu alkoholio, lankausi šventėse kur nėra alkoholio. Skaitau psichologinę, vedų literatūrą. Situacija gėrėja, tik dar nesuprantu kokia mano paskirtis šioje žemėje… ką aš turiu daryti. Dėkoju,kad perskaitėte. Su pagarba lauksiu atsakymo. Gražaus vakaro.

Atsakymas:

Kokie šio laiško svarbiausi momentai?

1. Kokią paskirtį turi atlikti moteris, kuri nuo gimimo negali turėti vaikų?

2. Turi draugą, bet jau kelintą kartą santykiai nesusiklosto ir jis vaikų nenori.

3. Moteris iš nevilties vartojo alkohlį, sirgo depresija, galvojo apie savižudybę, gulėjo ligoninėje.

4. Kovoja dar vis su depresija gerdama vaistus, nebegeria alkoholio, lankosi šventėse, kur nėra alkoholio, skaito psichologinę ir vedinę literatūrą.

5. Nežino kokia jos paskirtis šioje Žemėje ir klausia ką ji turi daryti.

Atsakymas:

1.  Na pirmiausiai koks bebūtų sunkus šios moters likimas, aš žaviuosi, kad ji po truputį atsitiesia, kad išdrįso parašyti laišką, kad švarėja jos širdis ir kad gerėja karma.

Antra aš žaviuosi ja, kad ji uždavė patį svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmės klausmą – KOKIA JOS PASKIRTIS ŠIOJE ŽEMĖJE?

Mieloji moterie, Jūs antras žmogus po karvės su močiute, mane šiandien pradžiuginęs.

Pagrindinė Jūsų, mano ir visų žmonių paskirtis viena – ATKURTI UŽMIRŠTUS MEILĖS SANTYKIUS SU DIEVU.

Tai reiškia, kad Jūs ir aš, esame užmiršę, kad mes amžini, kad mus sukūrė Dievas, užmiršę kaip tas Dievas atrodo, kur Jis gyvena ir nieko Jam nejaučiam, net nieko apie Jį nežinome.

Paaukokite visą savo gyvenimą skaitydama apie Dievą, klausydama paskaitų apie Dievą, žiūrėdama į paveikslus, kurie vaizduoja Dievą, žiūrėdama ir lenkdamasi Dievo statuloms, lankydamasi bažnyčiose, šventyklose, šventose vietose, susiraskite dvasinį mokytoją, kuris Jus ištemtų iš žemiško pragaro, iš ligų, iš senatvės. Šlovinkite Dievo didybę giedodama Jam giesmes, kartodama Jo šventus vardus. Ir Jūs pajausite, kad tikrai gyvenate, kad tikrai Jūs esate nemirtinga.

Vedos sako, kad Jūs turite vaikų. Atminkite kiekvienas sutiktas vaikas – tai Jūsų vaikas. Išmokite tai pajausti. Kiekvienas moteris turėtų būti savo vidumi visies vaikams – mama. Todėl galite bendrauti, globoti kaimynų, giminaičių, vaikų namų vaikus.

2.  Dėl draugo. Atminkite Jūs turite tik vieną draugą – Dievą. Jis niekada Jūs neišduos, visada Jus priims ir visada Jus paguos.

Kas liečia žemišką draugą, tai priimkite Jį tokį koks Jis yra. Nieko iš Jo nesitikėkite ir tada būsite laisva. Jeigu negalite susituokti, tai Jūsų gyvenimas bus nuodėmingas ir jis ves tik į degradaciją. Jeigu Jis Jūsų neima į žmonas, tai Jis ne draugas, tik ekpsplotatorius, jeigu Jūs nenorite tekėti – tai irgi tada savanaudė. Išmokite gyventi tvarkingai, kad ir palaipsniui, tada ateityje Jūsų gyvenime bus mažiau sunkumų. Bet kokiu atveju gyvenimas ne santuokoje yra palaidas gyvenimas.

1.  Vartojote praeityje nuodus. Pamirškite tai. Jau nebevartojate ir nevartokite. Radote kitą skonį ir tą skonį stiprinkite. Nesmerkite savęs. Kas nepapuola šiais laikais į vieną ar kitą duobę? Svarbu, kad išlipote. Net negalvokite apie praeitį, Jūs – naujas žmogus. Eikite tik į priekį. Išsivaduokite nuo praeities melsdamasi.

2.  Kovoja su depresija ir t.t.

Depresija – tai savanaudiškumas. Eikite į bažnyčią, šventyklą, senelių prieglaudą ir plaukite grindis, indus, rūbus, pradėkite ką nors globoti, visiškai nesavanaudiškai, be jokių pinigų, be jokių pagyrimų ir baigsis depresija.

Kasdien garsiai pasimelskite dvi valandas atsikėlusi ir baigsis depresija.

Jeigu sunku atvažiuokite pas mane, galite gyventi pas mane ir baigsis visa depresija.

Aš žinau praktiškai, kad visą depresiją galima išgydyti, jeigu tik žmogus turi bent kažkiek noro.

Aš svajoju pastatyti Dvarakoje „Depresijos rūmus“. Aišku tai bus ne depresijos rūmai, bet ten galės atvažiuoti šimtai depresuotų žmonių ir išvažiuoti angelais. Aš tuo tikiu, nes žinau, kad depresuotam žmogui reikia duoti meilės.

Depresuotas žmogus – tai žmogus, kurio niekas nemyli. Patikėkite aš Jūsų nematau fizinėmis akimis, tačiau savo širdyje Jus matau ir Jūs esate man be galo brangi. Ir Jūs išlipsite iš depresijos.

3.  Nežino kokia jos paskirtis šioje Žemėje ir klausia ką ji turi daryti.

Jums nieko daug nereikia daryti. Aš parašiau koks Jūsų gyvenimo tikslas. O ką kasdien daryti?

Atsakymas:

Gyvenkite kukliai, neiškokite prabangos, tada nereikės daug dirbti ir eikvoti be reikalo savo sveikatos. Dirbkite, jeigu neturie kitokių pajamų šaltinio, kad turėtumėte ką valgyti. Dirbkite darbą nesusijusį su smurtu ir nuodais. Esmė, kad kasdien užsiimtumėte dvasinę praktika.

Susiraskite bendruomenę, kurioje galėtumėte būti sava.

Susiraskite dvasinį mokytoją.

Va ir viskas ko Jums reikia.

Mes patys susikuriame sau sudėtingą gyvenimą ir paskui už tai reikia sumokėti kančiomis ir galiausiai viską reikia palikti.

Aš linkiu Jums tik laimės.

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-9d-Indija.html

Artimojo/kūdikio mirtis. Anantara

Tema: Artimo mirtis
Žinutė: Sveiki Anantra, Dėkoju, kad esate, kad tarnaujate mums! Jūsų žodžiuose randu daug išminties ir semiuosi stiprybės.. Prieš septynias dienas, 40-tą nėštumo savaitę mūsų mergytės širdelė nustojo plakti, už kelių dienų ji gimė be gyvybės ženklų. Niekas neturi jokių atsakymų ir paaiskinti kas įvyko negali. Mūsų širdys krauju sruva, bet tuo pačiu ir prisipildė begalinės meilės. Matau ne viena pamoką gyvenimas/Dievas/likimas siunčia, bet nejaugi tik tokiu būdu jos išmokstamos? Kol kas tik banguoju tarp bandymo įsisąvinti kas įvyko, nevilties, pykčio, ir dėkingumo, kad ji pasirode mūsų gyvenimuose paliesdama visų širdis. Stiprybės suteikia maldos, artimųjų palaikymas ir dukrytė su šuneliu (2 ir 4 metai). Žinau apie maldas 49 dienas po mirties, kremaciją ir kad vaikams ne vieta laidotuvėse. Kaip dar galeciau padeti Jai, sau ir savo artimiesiems? Kas dar svarbu padaryti ir ko vengti priimant šį išbandymą? Ir kodėl tokie dalykai atsitinka- kaip tai paaiškinti? Nuolankiai Jūsų…

Atsakymas:

Pirmiausiai noriu pareikšti užuojautą Jums, kad Jūsų daliai išpuolė toks nelengvas išbandymas.

Ir dabar pabandysiu išnagrinėti Jūsų būseną ir atsakyti į Jūsų užduotus klausimus.

Kas atsitiko Jūsų šeimoje?

Atsakymas:

Jūs netekote laukto kūdykio, konkrečiai dukrelės.

Jūs žinote apie tai, kad dukrelės siela gali būti šalia Jūsų pusantro mėnesio ir žinote, kad kūną geriausiai kremuoti.

Ką prie šio dalyko galima dar pridurti?

Atsakymas:

Geriausiai visus pelenus paskui išgabenti į Gangą arba Jamuną. Tai gali Jūsų mergaitei padėti išsivaduoti bendrai iš materijos nelaisvės. Tai reiškia, kad ji gali atsidurti tiesiog dvasiniame pasaulyje. Tai gali pagaliau Jums pačiai padėti neprisirišti čia Žemėje ir palengvinti Jūsų visos šeimos psichines kančias.

Antra – tai kasdien už Ją pasimelsti.

Kitas Jūsų klausimas, tai kodėl tokie dalykai atsitinka?

Atsakymų daug ir jie visi dalinai teisingi.

Pirmiausiai tai didžiausias išbandymas ir pamoka tai pačiai Jūsų mergaitei, kaip sielai, kuri atėjo ir įsikūnijo Jūsų kūne. Prieš įsikūnjant į mamos įsčias sielai dažniausiai yra labai baisu eiti tuo įsikūnijomo keliu. Kodėl?

Atsakymas:

Todėl, kad astraliniame pasaulyje mes galime judėti, bendrauti, suvokti. Tačiau, kai įeiname į mamos kūną, mes užmiegame ir būname nesąmoningi net septynis mėnesius. Įsivaizduokit, jeigu kažkas mums pasakytų, kad reikės miegoti septynis mėnesius. Juk tai būtų labai baisu. Dar daugiau. Jeigu kažkas pasakytų, kad po devynių mėnesių bendrai viską užmiršime ir nežinosime kas mes tokie. Tai iš vis būtų baisu.

Taigi siela ateidama į kažkieno tai kūną jau “atidirbinėja” savo karmą. Tai reiškia ji kenčia, kad galėtų tobulėti ir būti švaresnė.

Taigi vienas iš Jūsų mergaitės išėjimo iš šio gyvenimo, net negimus variantų – tai jai reikėjo tiek mėnesių pragyventi Jūsų kūne, kad sudeginti savo praeities dalį nuodėmių. Tiesiog tiek tereikėjo, kad Ji gautų dabar sekančiame savo įsikūnijime, geresnes gyvenimo sąlygas.

Antras variantas irgi bus teisingas. Kūdykis būdamas mamos įsčiose be galo kenčia. Ajurveda rašo, kad kūdykį kandžioja įvairūs kirminai, kad kūdykis yra labai suspaustas, kad kūdykiui be galo neramu dėl savo ateities ir kad kūdykis prašo Dievo sudėjęs rankas pagalbos, kad kuo greičiau Jį išleistų į šviesą ir į laisvę. Reikia suvokti, kad buvimas mamos įsčiose tai kalėjimų kalėjimas ir iš ten mes norime kuo greičiau išeiti į taip įsivaizduojamą laisvę. Kartais mes ten net žudomės, kadangi ten nepakeliamai mums sunku. Mums būna sūru, saldu, karšta, šalta, aštru nuo tėvų maisto ir gėrimų. Mums būna baisu nuo tėvų pykčio, nerimo, įtampos ir mes kartais neištveriame ir bėgame anksčiau laiko iš mamos įsčių.

Trečias variantas, jis irgi teisingas. Tai pamoka Jums ir Jūsų šeimai.

Kokia pamoka?

Atsakymas:

Išmokti neprisirišti, išmokti suprasti, kad Jūs ne Dievas ir nieko nekontroliuojate. Išmokti galėtis, išmokti branginti. Išmokti būti nuolankiai. Išmokti melstis ir visiškai atsiduoti Dievui. Išmokti branginti tuos, kurie lieka gyvi. Išmokti branginti kiekvieną dieną pragyventą šiame kūne.

Štai kiek pamokų Jūs gavote netekusi žemiškos dukros.

Bet svarbių svarbiausia, kad Jūsų dukra nemirė ir nepradingo. Ji tiesiog išėjo iš Jūsų namų. Taip kaip Jūs užaugote ir išėjote iš mamos namų. Bet išėjusi iš mamos namų, Jūs gi gyvenate toliau. Taip ir “Jūsų” mergaitės siela gyvena toliau. Ji ieškos naujos mamos, o gal būt sugrįš ir pas Jus.

Nei man, nei Jums čia niekas nepriklauso. Net šitie mūsų kunai nepriklauso, tai ką jau kalbėti apie vaikus.

Ką reikia išmokti šiame gyvenime?

Atsakymas:

Tik mylėti ir nieko daugiau. Mylėti – tai reiškia kiekvieną akimirką tarnauti Dievui ir visoms gyvoms būtybėms kurios Jus supa.

Mylėti – tai reiškia, priimti visas gyvenimo situacijas kokios jos beateitų į mūsų gyvenimą. Jūs turite kiekvieną akimirką dėkoti Dievui už viską ką Jis beduotų Jūsų gyvenimui. Tie davimai tik padeda pamatyti daugiau kas paslėpta nuo mūsų materialių akių.

Todėl kasdien ir kasdien – melskitės. Melskitės Dievui ir pažinkite Dievą. Tik tokiu keliu pamatysite, kad viską ką duoda Jums gyvenimas yra absoliučiai teisinga.

Aš myliu Jus

Jūsų tarnas Anantara das

http://anantara.lt/2016/05/Dienorastis-Geguzes-4d-Indija.html

Kas lemia gerą gyvenimą? Ilgiausio laimės tyrimo išvados (TED)

Kas mus gyvenime padaro sveikus ir laimingus? Jūs nesate vienintelis, jei manote, kad tai – šlovė ir pinigai, tačiau, anot psichologo Robert Waldinger, jūs klystate. 75 metus trukusio suaugusiųjų vystymosi tyrimo vadovas Waldinger turi pačių vertingiausių duomenų, atskleidžiančių laimės ir pasitenkinimo priežastis. Šioje kalboje jis pateikia svarbias tyrimo išvadas, praktines gyvenimo pastabas ir primena seną kaip pasaulis išmintį, bylojančią, kaip gyventi ilgai bei laimingai.

 

Apie pašaukimo radimą TJG

Nuo Anna Mary Robertson Moses, biliardo iki Honda ir Sony – kodėl svarbu atpažinti pašaukimą?

Jei žmogus myli savo darbą – niekada gyvenime nedirbs, nes darbas jam bus malonumas.

Mokindamiesi iš tėvų klaidų šiandieniniai vaikai turėtų žinoti, kad pasitenkinimas darbu ir karjera darbe yra labai svarbu.

Ką daryti jaunuoliams, kurie šiandien yra kryžkelėje ir turi skubiai pasirinkti? Hmm, tai nelengvas klausimas. Reikia namų darbus gyvenimo egzaminui ruošti iš anksto. Teisingas profesijos, gyvenimo krypties, pagrindinės veiklos pasirinkimas yra svarbus dalykas štai kodėl.

Jei darbuotojai pasirenka neteisingas profesijas – įmonėms tai kainuoja milijonus pinigų.

Tačiau kenčia ne tik įmonės – patys darbuotojai patiria depresiją, nusivylimą ir praranda norą ką nors veikti apskritai.

Įstrigę neteisingame darbe žmonės graužiasi, patiria problemas asmeniniame gyvenime. Tai sukelia trintį, blogas nuotaikas darbe, būtinybę perkvalifikuoti darbuotojus.

Teisingos veiklos darbo pasirinkimas leis pasiekti daug daugiau ir asmeninėje laimėje ir darbinėje karjeroje.

Daugiausiai nuveikia tie žmonės, kurie mintyse nuolat susikoncentravę į vieną temą, o ne susiskaldę į darbą ir hobį. Idealu jei hobis ir darbas yra viena ir tas pat. Natanas Rotšildas sakė tą patį – “aš neskaitau romanų, nežaidžiu kortomis, nevaikštau į teatrą, didžiausias mano malonumas – mano verslas“.

Vienas garsiausių pasaulio biliardo čempionų ilgai šią veiklą laikė hobiu, kol čempionatuose pradėjo uždirbti milijonus. Dabar jis užsiima vien tik biliardu, nors anksčiau negalvojo, kad hobis taps pagrindiniu užsiėmimu.

Senovės indų mokymuose rašoma, kad pagrindinė sėkmingų finansų paslaptis yra mylėti tai ką dirbi. Ir atvirkščiai – jei žmogus daro ką nors ne iš meilės sau ir meilės kitiems vienu metu – bus sunku priversti save ilgai ir kokybiškai dirbti. Žmogus dirbantis nemylimą darbą apgaudinėja ir save ir kitus.

Jei žmogus myli darbą – jo darbdavys darbo vietoje duoda pilną asmeninę laisvę neribodamas jo veiklos veikti ką tik nori, nes tai tik skatina kūrybiškimą.

Jei darbuotojas myli darbą jis bus labiau patenkintas pripažinimu, svarbiu vaidmeniu darbe nei dideliu atlyginimu. Tai geriau nei gauti didesnius pinigus, bet jaustis tik sistemos varžteliu kurį galima bet kada pakeisti kitu varžteliu.

Tyrimai vienoje stambiausių JAV korporacijų parodė, kad darbuotojai, verčiau leistų mažinti atlyginimą ketvirtadaliu, bet dirbtų tai kas jiems patinka.

Iššūkių įveikimas, indėlio įdėjimas ir palaikantis darbdavys – tai ko darbuotojai siekia vis labiau, nei algos.

Tačiau grįžkim prie pradžių.

Vienos stambios berods, kino industrijos kompanijos vadovas yra pasakęs, kad žmonės labiausiai perka ne tai, ką mes kuriame prievartaudami patys save. Atvirkščiai – tai kas mumyse slypi giliausioje širdies kertelėje, kas mums nepaprastai jautru ir labiausiai svarbu, ko mes dažnai neįvertiname – būtent tai reikia kelti į viršų ir paversti masiškiausiu produktu. Būtent tai bus labiausiai perkama. Biznio istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kuomet kažkokie emocingi niekučiai sukėlė didžiausius pardavimus. Ypač geras pavyzdys yra muilo operos, kurios nenueina nuo ekranų daugybę metų.

Anna Mary Robertson Moses – garsi JAV tautodailininkė visą gyvenimą dirbo žemės ūkyje kartu su tėvais, kol būdama 72 metų ėmė piešti ir jos vienas piešinys buvo parduotas už $1.2 milionų 2006 metais. Tai parodė, kad net senatvėje ne vėlu atrasti savo profesiją, o ką kalbėti apie žmones pačiame žydėjime tarp 30 ir 50 metų.

Japonija – dar įdomesnis pavyzdys, parodantis, kad visa tauta, visa valstybė gali ir turi atpažinti savo pašaukimą arba misiją visos žmonijos atžvilgiu. Pokario Japonija buvo labai sunkioje padėtyje, tačiau suvo suburta mokslinė grupė, kuri sugalvojo kaip Japonijai susipažinti su savimi per nauja, kaip atpažinti geriausius visos Japonijos talentus visai naujoje istorinėje situacijoje. Padarius gilius tyrimus paaiškėjo, kad japonų kaip tautos profesinis išskirtinumas. Buvo padarytos toli žengiančios išvados visos šalies mastu ir Japonija per labai trumpus kelis dešimtmečius aplenkė visas kitas šalis tapdama antra pasaulio ekonomika po JAV. Tai buvo įrodymas, kad savęs, savo talentų pažinimas duoda be kita ko ir didžiausią ekonominį šuolį.

Kam Žmogus gyvena? Vydūnas

Kad senas žmogus kartais sako: kam aš dar ir begyvenu? visiems toks žodis rodosi suprantamu. Senasis viso ko yra prityręs, visu kuo pasidžiaugęs, daug skausmų nukentęs, daug arba ir ne tai atlikęs, ko norėjęs, ir viso atgrisęs. Gyvenimas jam yra nusekęs kaip koks seklus šaltinis. Ir išrodo tuščias, niekam nevertas.

Tačiau gyvenimas yra pilnas gyvybės, yra nuolatinis persikeitimas, kupinas be perstojimo atplaukiančių naujienų. Gyvenimas yra toks gražus ir įvairus, koks jis buvo pirm daug tūkstančių metų. Beveik sakytum, jis nūdien dar turtingesnis negu seniau. Kas galėtų jo atgristi! Vienok jis seniesiems grasus. O aišku kodėl. Nebėgli jie juo pasimėgti. Jų kūnas yra pasilpęs. Nėra gyvenimas nusekęs, bet kūnas nebėra tinkamas jam patirti, yra ar atbukęs, ar suguręs.

Todėl ligonis, kurs nebsitiki pasveikti, taipo jau sako: kam aš dar ir begyvenu! Ir iš to žodžio skamba skausmas dėl amžiaus, kurs netikru būdu gyventas buvo. Nesą tokį žodį ištarti prisieina dažniausiai tokiems žmonėms, kurie nesuvaldė savo geismų bei troškimų, kurie gyvenimą išragauti bandė, kaip ištroškusysis išgeria taurę lig dugno. O tad, gyvenimo taurėje neberasdami nei lašelio, sukulia ją su nekantrumu.

Bet yra ir tokių, kurie saikiai gyveno, kurie vaikščiojo doros takais, o tik ne kartą turi dūsauti: kam aš dar ir begyvenu! Gyvenimas yra juos skaudžiai prispaudęs. Visuomet, kad ir silpniausia tik viltis jiems sušvito, gyvenimas tąją tuojau užgesino. Kur tik jie kreipėsi, visur juos sekė nepalaima. Joks  darbas jiems nevyko, turtai sklido iš rankų, o meilė jiems niekuomet nešvietė į akis su savo laiminimu. Ir ne vien ilgus metus taip gyvenusieji, bet ir jaunųjų ne vienas su tam lygia patyra tad mano, jog neverta gyventi.

Vienok verta. Ne tik minėtieji klausia: kam aš gyvenu? Ir sveikiesiems bei palaimingiesiems tas klausimas tarsi iš netyčių stojasi. Lyg kiltų jis iš kažin kokių vidaus gilybių. Tik jis turi jau šauniai kitą prasmę. Ir randasi beveik visuomet tik tiems, kurie yra protingi ir išmintingi, kurie tveriasi svarbių darbų, dorai gyvena ir, stropiai dirbdami, pasiekia, ko pasiekti nori. Bet lygiai tuomet, jiems tarsi bebėgant, sustabdo juos lengvai pakilęs klausimas: o kam visas tas darbas ir triūsas? Kam pagaliau visas gyvenimas?

Nenaujas tas klausimas. Kaip ilgai manantieji žmonės gyvena, taip ilgai tokiu būdu klausiama. Ir jau ne vienas išmintingas ir ne vienas mokslininkas atsiliepė arba nors norėjo atsiliepti j tą klausimą. Tik ilgus metus mokslininkai nustojo apie jį mąstę. Rodės jiems esąs tai bergždžias darbas. Beveik pastojo mokslininkams peiktina tokį klausimą statyti. Lyg į jį atsakyti nereikalinga arba negalima. Iš tikrųjų jis yra reikalavimas atminti gyvenimo mįslę. Bet kad gyvenimas mįslė yra, nenorėta pasakyti. Ir todėl gana dažnai buvo tariama: žmogus gyvena, jeib gyventų; gyvenimas yra savęs dėlei.

Mūsų laiku ir tame virto kitaip. Vėl bandoma, ir beveik kas dieną kitaip, išrodyti, kam žmogus gyvena.

Berods jau tūli metai praėję yra, kaip tiriama, kam gyvenimas yra, tik neatsiliepiant tiesiog į šį klausimą, bet į tą: kaip stojasi gyvenimo persikeitimai ir kur linksta jiejie? Ir vyriausieji prirodinėjimai tam atsiliepti buvo imami iš regimųjų: saikomųjų ir sveriamųjų dalykų. Sakoma buvo, kad, paveikslui, žmogus visiškai pareinąs iš aplinkybių: iš turtų arba jųjų stokos, iš krašto, kur žmogus gyvena, iš tautos, iš kurios jis gimęs ir t. t. Kokios aplinkybės, toks žmogus, toks jo ir gyvenimas. Žmogus pats nieko negali, kaip tik visa patirti ir džiaugties arba liūsti. Vienok žmogus yra dailesnis ir tarsi gyvesnis ir jautresnis už visus gyvius. O kadangi jis rodos esąs visos gamtos viršus, gyvenimas lyg tik tam yra, kad kok| gražų ir jautrų pavidalą sutvėrus.

Bet iš žmogaus pusės pasidarė dar kits gyvenimo supratimas. Tūlų buvo ir yra dar tikima, būk gyvenimas esąs tik žmogaus pasimėgimui. O gyvenimas minimu būdu persikeičiąs, jeib žmogui davus vis pilnesnį smagumą. Žmogus pats turįs tiesą to iš gyvenimo reikalauti. Vienok iš to išeina gal vienam ir antram palaima, bet kitam nepalaima. Žmonija pastoja žvėrynu, kuriame kiekvienas kitą drasko norėdamas maitinties kito gyvybe. Ir išeina, kad negalima nei vienam ramiai ir palaimingai gyventi. Nesą kiekvienas, nors ir kažin kiek būtų sudraskęs savo smagumui apsaugoti, vis tik turėtų bijoties, kad nebūtų kartą sudraskytas dar galingesnio už jį.

Iš viso to pasidaro aišku, jog manant, kad gyvenimas tesąs žmogaus pasimėgimui, ir pagal tai pasielgiant, gyvenimas pasidaro pragaru. Ir tokiu būdu verčia žmogų kitaip jįjį suprasti.

Minėtam būdui gyventi visiškai priešingas yra kitas, pagal kurį pavienis žmogus nesirūpina pirmiau savo gerove, bet kitų. Taip daro, paveikslui, mylinti motina. Ji pirmiau rūpinasi, kad jos kūdikis būtų sotus, o tik tada težiūri savo alkį nutildyti. Šeimynoje pirmiau pasirodo, kam žmogus gyvena, būtent kitų gerui ir labui. Iš to tad ir jam pareina palaima.

Gyvenimo bujojimas reikalauja, kad vietoje svetnaudybės stotųsi svetmilybė.

Tai mūsų laiku aiškiau ar drumsčiau numanoma. Ir apie tai ne viena stora knyga prirašyta, kur tie dalykai vienaip ar antraip išguldomi. Pamatinė prasmė yra visur ta pati, tik žodžiai skiriasi. Ne vienas išrodinėja, jog gyvenimo prasmė esanti pasiekti kuo geriausią tvarką, kurioj kiekvienam būtų kuo palaimingiau gyventi.

Vokietijoj mūsų laiku pradėjo apie tai labai plačiai rašyti mokslininkas Mueller-Lyer. Jo didis veikalas vadinasi „Die Entwickelungsstufen der Menschheit (Grundli-nien einer Volksphilosophie)“ = „Žmonijos kilimo laipsniai (Pamatiniai žmonių filosofijos bruožai)“. Tam mokslininkui rodosi, kad gyvenimas vedąs į tobulą ir visą žmoniją suglaudžiančią valstiją, kurioj kiekvienas galės būti sau žmogus, būti tobulas asmuo. Tam dera tai, kad kiekvienas žmogus išmoksta valdyti lobius, kuriuos žmonijos kilimas gamino.

Tokį didį veikalą mums tuo tarpu nei studijuoti, net įsitiekti negalima. Nurodymas į jį tėra svarbus, jeib žinotum ir mokslininkus mąstančius apie tai, kam gyvenimas yra, ir išrodančius, kam žmogus gyvena. O dar visa tai, kas čia su daug daug aplinkybių išguldoma, negali mūsų patenkinti. Yra daug lengviau suprantamų ir palaikomų žodžių, kurie sako, kam žmogus gyvena. Tarė tuos žodžius visuomet išmintingieji. Sakė, paveikslui, kad gyvenimas pats iš lengvo apreiškiąs, kam jis yra. Iš lengvo pasirodo žmonijoj vis daugiau vidaus lobių. Ir jiems auginti yra gyvenimas. Tam gyvena kiekvienas žmogus.

Ir yra atvirai matoma, kad tas žmogus viduje nuvargsta, nuskursta, pasilpsta ir miršta, kurs tik savo pasimėgimui tegyvena, o tasai viduje pralobsta ir pastiprėja, kurs gyvena kitų lobiui, kitų kilimui, tai esti kitiems žmoniškesniems pastoti.

Žmogus negyvena, kad kuo daugiau sau imtų smagumų iš gyvenimo, bet jeib jam kuo daugiau žmoniškumo suteiktų.

Gyvenimas dar nėra toks turtingas, kad galėtų žmogui kažin ko duoti. Priešingai, žmogus savo esybėje yra gyvenimo didybė. Žmogus yra jame didžiausias veiksnys, galingas gaminti visokių lobių, grožybių ir sumanymų.

Tam žmogus gyvena. Tą reikia gerai išmanyti ir todėl gerai apmąstyti. Jauniesiems tam kaip ir geriausias laikas. Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš tik ir gyvenu? padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esmi lobinęs gyvenimą? Ar esmi įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar nekantos, išminties ar kvailumo? Ir t. t.

Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t. t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t. t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais „veikėjais“.

Niekuomet, nei akies mirksnio nepamirškime, kad mes vien tegyvename, jeib mumyse augtų prakilnusis žmoniškumas ir jeib jį kuo galingiau įneštume į gyvenimą. Viskas, kas gera mums šiaip rūpi, stosis tad savaimi.

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Jaunimo“ (1911. — Liepos nr. — P 1 — 7).

VYDŪNO RAŠTAI III TOMAS

http://biblioteka.gindia.lt/vyduno-rastai-3-t/65-kam-%C5%BEmogus-gyvena.html