Mažų žingsnelių menas
Praktika. Kaip paleisti prisirišimą prie artimo žmogaus?
Per savo gyvenimą mes tik ir raišiojamės. Prie tėvų, draugų, sutuoktinių, vaikų… Prie profesijos, malonios veiklos, įvairių įpročių ir kasdienių ritualų. „Aš negaliu be jo gyventi“ – verkia draugė ir nesupranta, kodėl vyras veržiasi iš tokio mylinčio ir išpuoselėto glėbio. „Aš negaliu prarasti šio darbo, man tai – pasaulio pabaiga“ – guodžiasi kolegė. „Tik ši dvasinė praktika man padeda gyventi pilnavertį gyvenimą“… Girdėta?…
Visa tai – prisirišimai. Prisirišimai, kurie, imituodami meilę, tarsi turėtų būti laimės garantai, o sukelia tik kančią ir skausmą. Ir dažniausiai – ne tik mums.
Išlaisvinę širdis nuo prisirišimų mes išsivaduojame nuo baimės jų netekti. Ta baimė – vien apie tai pagalvojus – gniaužia gerklę, dusina ir veržiasi iš akių ašarų lavinomis. Paleiskime ją. Patikėkite – atlikus šį pratimą niekas jūsų nepaliks. Juk išsivadavę nuo prisirišimų jūs šviečiate kaip saulė, nes jūsų širdyje atsiranda ramybė ir besąlyginė meilė – nes norą turėti artimą žmogų pakeičia noras, kad jis būtų laimingas. Nuo saulės niekas nebėga, priešingai, visi nori pasišidyti jos spinduliuose. Visi grįžta į jos gyvybę dovanojančius ir sušildančius spindulius.
Prisirišimai nesuteikia nei laimės, nei meilės, nei laisvės. Žmogus kenčia, nes viską ir visus laiko prie savęs pririšęs. Tiems ryšiams palaikyti jis eikvoja begalę jėgų ir energijos, ir tai neatneša nei jam, nei kitam žmogui nei laimės, nei džiaugsmo. Nes „įsikibimas“ visada slegia. Yra toks posakis: „jei nori išsaugoti – paleisk“. Ir tai – tiesa, nes tik atsirišę mes galime pritraukti kitą žmogų. Nes visada maloniau būti su žmogumi, kuris nori su tavimi būti, o ne su tokiu, kuriam tavęs mirtinai reikia…
Praktika: Prisirišimų išplukdymas
Įjunkite malonią, ramią muziką, patogiai atsisėskite, užsimerkite ir atsipalaiduokite.
Įsivaizduokite, kad esate uoste, ir išlydite laivu išplaukiantį jums artimą ir brangų žmogų.
Išlydėjimo akimirka yra labai svarbi. Jūs pajusite išsiskyrimo, netekties skausmą. Būtent pajutę ir priėmę šį skausmą, mes išrauname iš širdies šią prieraišą, tai ir yra išsilaisivinimo esmė, praktikos efektyvumo rodiklis.
Pasistenkite iš tiesų paleisti tą žmogų, paleisti jį visiems laikams. Tebūnie jo laivas gražus, didingas, prabangus, apšviestas margaspalvių šviesų, o jame yar viskas, ko gali prisireikti tolimose kelionėse.
Būtinai matykite, kaip laivas atsišvartuoja ir plaukia vis tolyn, ir iš visos širdies linkėkite geros, laimingos ir džiaugsmingos kelionės. Linkėkite, laimės, meilės ir visokeriopos sėkmės. Tegu to laivo bures įtempia jūsų meilės vėjai. Svarbiausia, kad žmogus tame laive būtų labai laimingas! Tad įsivaizduokite ,kad tame laive yra viskas, kas teikia jam laimę (jei plaukia vaikas – tai gali būti ir viskas „Disneilendas“, medžioklė ar žūklė vyrui). Taip, labai skaudu įsivaizduoti, kad jūsų artimas žmogus laimingas pasaulyje, kuriame nėra jūsų. Tačiau padarykite tai – paleiskite jį.
Būtent tą akimirką įvyksta atsirišimas. Kai tai išgyvename, kai priimame išsiskyrimo skausmą, vienišumą ir jausmą, kad esame palikti, juos pakeičia dieviškojo įkvėpimo ir vienybės jausmas. Vienybės su pačiu savimi, su visu pasauliu. Mūsų širdis išsiskleidžia kaip nuostabaus grožio gėlė, kaip paukštis išskleidžia sparnus. Tai – didingas, nuostabus, stebuklingas būvis.
Kai mes paleidžiame – linkėdami meilės, mūsų Širdies Šviesos persijungia iš artimųjų į tolimąsias, ir mūsų žmogiškoji meilė transformuojasi į dieviškąją, iš prieraišios tapdama besąlygine.
Ir atminkite: negalima nukirsti ar nutraukti lynų, juos privalu atrišti. Nevalia įsivaizduoti, kad laivas nenuplaukė, o kursuoja jūsų įlankoje. Negalima plukdyti žmogaus laive, kuris negalėtų apiplaukti aplink pasaulį ir būtų priverstas netrukus grįžti. Paleidimo procesas turi būti visiškai nuoširdus, sąžiningas ir totalus – tuomet sulauksite rezultato. Mes turime išlydėti laivą suvokdami, kad jis gali niekuomet nebegrįžti, ir vis tiek linkėdami išlydimam žmogui laimingo, džiaugsmo kupino gyvenimo. Ir būtinai matykite, koks laimingas tame laive yra tas žmogus.
Palaukite, kol jūsų vaizduotėje laivas išplauks ir virs mažyčiu taškeliu dideliame vandenyne. Nuoširdžiai išjauskite visą išsiskyrimo skausmą, ir tuomet jus aplankys didžiosios laisvės pojūtis, džiaugsmas, kuris išliks su jumis.
Kaskart ką nors paleisdami mes tarsi numirštame, išgyvename kažką panašaus į mirtį. Tačiau po mirties seka naujas gimimas.
Pradėkite praktiką nuo vieno, paties svarbiausio žmogaus, o tuomet išleiskite į kelionę laivu kitus artimuosius ir jums brangius žmones – tėvus, vaikus, draugus ir t.t.
Ir su kiekvienomis palydėtuvėmis jūsų vienišumo skausmą pakeis harmoninga ramybė ir lengvumas. Laisvės, džiaugsmo, šviesos pojūtis tik augs.
O tiems, kad nori tuo užsiimti rimtai – rašytojo, keliautojo ir senovės civilizacijų tyrėjas V. Lermontovas siūlo
Budos praktika
1. Pirmąjį kartą atlikite šią praktiką su vienu žmogumi – tuo, kuriam jaučiate pačią stipriausią prieraišą.
2. Antrosios praktikos metu pakartotinai paleiskite pirmąjį žmogų ir pridėkite kitus artimuosius – išlydėkite mylimuosius, tėvus, vaikus, gimines, draugus. Kiekvienam įrenkite po asmeninį laivą, nors galima vienu laivu plukdyti ir po kelis. Nuspręskite patys. Svarbiausia, kad visi žmonės laivuose būtų laimingi ir džiaugtųsi, o Jūs išsisikirtumėte iš tikrųjų – t. y. Pajustumėte išsisikirimo skausmą ir meilę, kokią jaučiate išplaukiantiesiems.
3. Trečiąjį kartą atlikite paleidimo ritualą su 1 ir 2-aisiais, po to paleiskite jus nuskriaudusius ir jūsų nuskriaustus žmones, tuos, prieš ką jaučiate kaltę ir kurių bijote. Svarbiausia – paleisti juos labai džiugius ir laimingus.
4. Ketvirtą kartą su jais visais paleiskite ie savo „pozityviąsias“ prieraišas – svajones, planus ir viltis.
5. Prie 1-4 praktikų paleidžiame ir visus autoritetus, mokytojus, mokymus, knygas – viską, kas jums dvasiškai brangu.
6. Šeštąjį kartą atlikus visas penkias praktikas paleisite visus savo materialiąsias gėrybes: pinigus, būstą, automobilį, sodybą, akcijas, santaupas, drabužius ir daiktus. Taip, kad nebeturėtumėte visiškai nieko, stovėtumėte nuogybėje.
7. Paskutinė praktika – įgyvendinę pirmus šešis punktus, įsodinkite į laivą save. Ir pajuskite, kaip su jumis lieka tik jūsų tikrasis Aš – ir kaip lengva, kaip paprasta ir kokia laimė yra gyventi šiame pasaulyje…
Praktikos šaltinis: V. Lermontovas „Sukurk savo likimą“
Parengė Audra Maksvytienė
Svajukės erdvė 