„Geriausia, ką galima daryti tokioje sumaištyje, tai imtis iniciatyvos, išmokti mokytis ir iš netobulos švietimo sistemos patiems išspausti tai, ko iš tikrųjų ir labiausiai reikia jūsų gyvenimo planui“, – tokių aštrokų, verčiančių suklusti įžvalgų pokalbyje pažėrė lektorius eruditas Tomas Girdzijauskas.
Po mokyklos – kurti šeimą
Daugiau nei 15 metų T.Girdzijauskas originalo kalbomis gilinasi į Viduržemio ir Artimųjų Rytų išminties tradicijas ir yra sukaupęs tikrą žinių lobyną apie universalius gyvenimo ir gamtos dėsnius.
Lektorius skaito unikalias paskaitas greitojo mokymosi, vadovavimo psichologijos, karjeros, vertybių, bendravimo, šeimos santykių, vaikų auklėjimo ir daugybę kitų temų.
Kai kurios pašnekovo mintys tokios neįprastos, jog stačiai provokuoja susimąstyti: kas gi iš tiesų svarbiausia gyvenime?
Nes štai po brandos egzaminų abiturientams jis siūlo ne strimgalviais stoti į aukštąsias mokyklas, o ramiai pagalvoti apie savo gyvenimo misiją, gal būt baigus mokyklą vertėtų metus praleisti užsienyje, o gal net imti kurti šeimą! Gamtos laikrodžio atgal neatsuksi, o štai mokytis galima ir reikia visą gyvenimą.
Sutikite – tai mintys, išties neįprastos Lietuvoje, kurioje smarkiai tebejuntamas tėvų ir visuomenės spaudimas elgtis „kaip visi“ – baigus vidurinę tuojau pat stoti į aukštąją mokyklą. T.Girdzijausko įsitikinimu, socialinis spaudimas dabartinėje ir taip stresinėje aplinkoje jaunimui pridaro daugiau žalos, nei naudos.
Tai silpnina jų savarankišką mąstymą ir gebėjimą spręsti praktines gyvenimiškas problemas. Būsimas aukštas statusas perkamas neadekvačia, per didele šiandienos kaina.
Galvose – informacijos „šuliniai“
Studentai mokomi ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir „kompetencijų”. Jei jų poreikis rinkoje staiga stebuklingai išgaruoja – daug į studijas investavęs žmogus staiga lieka tuščiomis rankomis. Kitaip sakant, buvęs valstybinis masinis švietimas aiškiai tampa komercine paslauga.
Žinių kokybė, aiškumas ir grynumas tampa ypač retu, siaurų grupių reiškiniu.
Gebėjimai valdyti, jungti ir kūrybingai taikyti žinias paliekami pačių studentų namų darbams. Esminiai fundamentiniai mokslai, kurių pagrindu reiktų formuoti studijas (pavyzdžiui, astronomija), traukiasi iš programų, jų vietoje atsiranda vis labiau laikinos siaurai specializuotos disciplinos. Net geriausi studentai dažnai pasijunta palikti likimo valiai su informacijos „šuliniais” galvose, o štai kaip juos sujungti gyvenime – nežinia.
Kitaip tariant, esame krizės ir pokyčių epochoje, kuri veda į neišvengiamą naujos mokymo ir mokymosi sampratos gimimą, būtinybę ją kurti arba atrasti. Tad jauni žmonės turi iš tiesų gerai pagalvoti, ką, kaip ir kodėl studijuoti, dėmesingai pasiskaičiuoti gyvenimo jėgas ir asmeninius planus bei prioritetus.
Šioje įdomioje epochoje labai sunku nuspėti specialybes, kurios turės paklausą. Nors apskritai pasaulyje yra stebimos ir žinomos bendrosios profesijų tendencijos ir kryptys, bet lietuviams su jų mentalitetu labai nelengva peršokti į tas globalias vėžes.
Turime užsitęsusią vaikystę
– Kokias tendencijas įžvelgiate bendraudamas su jaunais, savo kelio ieškančiais žmonėmis?
– Tendencijos, kurias stebiu – dviprasmiškos. Pirmiausia matau kertinę – prioritetų susidėliojimo problemą, kuri pasireiškia kaip esminių gyvenimo fazių painiojimas. Šią problemą sukelia smarkiai užsitęsusi jaunų žmonių branda, kurią, psichologų tyrimų duomenimis, jau vertėtų net juridiškai perkelti nuo 18 metų į maždaug 24 – 25 metus.
Turime užsitęsusią vaikystę, ir tai masinis visos Vakarų technizuotos, vartotojiškos, gerovės išlepintos visuomenės šalutinis nepageidaujamas reiškinys.
Vėlyva branda stabdo jaunimo gebėjimą laiku atpažinti savo gyvenimo kryptį, profesiją, sukelia nemažai klaidingo pasirinkimo atvejų, kai baigę studijas jaunuoliai persimeta į visiškai kitą profesinę veiklą arba net grįžta atgal į amatų mokyklas, t.y. žemesnio lygio studijas, kurios realiai padeda susikurti aukštesnį pragyvenimo lygį.-T.Girdzijauskas
Tokių brandos problemų sumažėtų pasirinkus vadinamuosius „gap year”, kai abiturientai po mokyklos baigimo išvyksta atsikvėpti ir permąstyti savo gyvenimo, keliauja po pasaulį, eksperimentuodami įsidarbina pamėgtoje srityje.
Atpažinti teisingą profesijos kryptį žmones dar labiau paskatintų šeimos kūrimo gyvenimo praktika.
Pirmiau – įgyti amatą
Siūlyčiau nebandyti daryti septynmylio šuolio, o į gyvenimą žiūrėti realiau. Prieš statant „didelį bokštą”, pasiskaičiuoti jėgas ir geriau pirmiau kurti šeimą bei įsigyti praktišką pajamas suteikiantį amatą, o tik po to siekti didesnių mokslų. Būtent šeimos kūrimas, įsiklausiant į natūralų gamtos laikrodį, išspręstų ir pagreitintų emocinę brandą. Juk žmonės, sukūrę šeimas, išsyk surimtėja.
Lygiagrečiai vertėtų iškart dirbti, ir tik įsitvirtinus gyvenime, galvoti apie rimtesnes aukštąsias studijas (nuotolines ar dienines – čia jau techninis klausimas).
Studijuoti vertėtų nedidelei daliai moksleivių, kurių tėvai tikrai turi pakankamai daug pinigų ir gali leisti sau apmokėti vaikų gyvenimą studijų metu. Tačiau lygiagrečiai ir jie turėtų kurti šeimas.
Abiem atvejais – neverta veržtis į vidutinių reitingų abejotinos kokybės studijas.
Emocinė branda atsilieka
– Kaip reikėtų jaunam žmogui susidėlioti gyvenimo prioritetus? Kas turėtų būti labiau, kas – mažiau svarbu?
– Moralės vertybių painiavos epochoje tai išties nelengva. Vakarų pasaulis technologine ir informacine prasme gyvena kosmoso amžiuje, o emocinės brandos prasme glūdi tamsiuosiuose amžiuose.
Todėl lietuvių jaunimas dažnai visiškai nesusimąsto ir dėl socialinio spaudimo daro neapgalvotus sprendimus – automatiškai renkasi atsitiktines studijas arba atsitiktinę gyvenimo kryptį.
Pirmenybių dėliojimo būdai – tai darbo efektyvumo didinimo klasika. To mokosi dauguma įmonių vadovų, šioje srityje esama nemažai patirties, ir ją reikia tiesiog perimti. Netgi internete galima aptikti vadinamąsias „prioritizer” („prioritetų dėliojimo“) programas, kurios leidžia greitai ir lengvai pagal pirmenybę sudėlioti didelius tikslų sąrašus. Tačiau įgudus su programa, vėliau tai reiktų išmokti daryti mintyse.
Tinkamai sudėlioti pirmenybes – labai svarbus įgūdis, kurio pravartu išmokti kuo anksčiau. Antraip paaiškėja, kad žmogus, tarkime, 30–50 proc. savo laiko švaistė visiškai nereikalingiems dalykams.
Laimei, tai galima ištaisyti, jei žmogus valingai stengiasi pakeisti savo inertiškus įpročius. Daug dėmesio siūlyčiau skirti rimtam asmeninio gyvenimo planavimui. Gerai apgalvoti, kas pirmajame prioritete, kas – antrajame: šeima ar karjera. Šį klausimą nėra paprasta spręsti, bet nepatarčiau jo palikti savieigai. Kaip vėliau parodo gyvenimas, tai nėra taip savaime aišku, kaip atrodo pradžioje.
Depresijos kyla dėl savęs nepažinimo
Savęs auklėjimas ir reiklumas sau – suteikia pasitikėjimo savimi, padeda atrasti gyvenimo kelią. Tik savo misiją atradęs žmogus pagaliau nusiramina ir įgyja pusiausvyrą. Tada ateina visapusė sėkmė.
Savęs pažinimas yra pats svarbiausias pažinimo uždavinys, kuriuo žmogus turi užsiimti visą gyvenimą. Senuose išminties tekstuose ne veltui sakoma: žmogus, nepažinęs savęs, – vargas pats sau ir vargas kitiems.
Yra daugybė žmonių, kurie pažįsta „dangaus ir žemės veidą”, tačiau nepažįsta savęs, todėl neturi ramybės ir negali būti laimingi. Stresai, depresijos, emocijų, nuotaikų nevaldymas kyla iš savęs pažinimo stokos. Ir atvirkščiai – savęs pažinimas yra didžiausios galios-energijos, nepajudinamo pasitikėjimo savimi šaltinis. Tai tarsi veidrodis, rentgenas. Pažinimo prasme tai yra pati įdomiausia kelionė.
Jei kalbėtume apie savęs pažinimą supaprastintai, kitais žodžiais – tai yra savo pašaukimo, geriausios profesijos, gyvenimo paskirties, misijos, krypties, vietos po Saule atpažinimas – tai, ką jauni žmonės dažnai įvardina kaip pagrindinę jaunystės etapo problemą.
Iš tiesų, kai žmogus atranda savo gyvenimo paskirtį – vienu ypu sprendžiasi didžiausios dvasinės ir materialios problemos.
Pažadinti savo resursus
– Kaip pažinti save?
– Ieškoti ir žadinti visus savo talentus, gebėjimus, slaptus, „miegančius“ resursus.
Savęs pažinimas – tai ir savo charakterio pažinimas bei ugdymas. Dauguma profesijų reikalauja kantrybės, savikontrolės, komandiškumo, gebėjimo komunikuoti, susikalbėti. Šių savybių lavinimas – tai jau savęs pažinimas. O gebėjimai yra mumyse, tačiau dažniausiai – „miega“ ir „pabunda“, tik išreikalaujami.
Savęs pažinimas – tai ir savo organizmo signalų stebėjimas, savo norų, tikslų kūrimas, dėliojimas ir prioritetų nustatymas. Kitaip tariant, asmenybės ugdymas – tai jau savęs pažinimas. Ir, ko gero, pati svarbiausia ir įdomiausia savęs pažinimo dalis yra stebėjimas ir valdymas pokalbių su savimi, vidinio dialogo.
Savęs pažinimui būtinas stiprus kontaktas su svarbiais ištikimais žmonėmis – jie tampa tarsi veidrodžiu, nuoširdžiai iš šalies pasufleruoja mūsų geriausias nematomas savybes.
Pirmiausia – šeima
– Jei sutiktumėte dabar tą save, kuris buvo 17 – 18 metų – ką sau pasakytumėte?
– Pateikčiau sau esminius trumpuosius, greituosius sprendimus (shortcuts). Giliai studijuočiau žodžių galios temą. Tai – esminis raktas ir į žinias, ir bendraujant su žmonėmis.
Daug dėmesio skirčiau išmokimui mokytis, mokymosi metodams, greitajam mokymuisi bei gebėjimui klausytis. Po mokyklos išsyk įsigyčiau amatą, imčiau dirbti, kurčiau šeimą ir turėčiau daug vaikų.
Ir tik vėliau daryčiau viską, kad patekčiau į geriausias pasaulyje studijas. Kardinaliai kitaip vertinčiau ekspertus ir kokybiškus žinių šaltinius – jų svarba taptų labai didelė. Pirmajame prioritete – stiprus bendravimas su šeima, ir tik po to, antrajame prioritete – su draugais, kolegomis, klientais ir tauta būtų gyvenimo esmė.
Kalbino Rasa Masiokaitė
Straipsnis iš žurnalo „Kuo būti“. Šiame žurnale rasite daugiau motyvacinių straipsnių, taip pat interviu apie įvairias profesijas.
Originalus tekstas: http://www.kurstoti.lt/s/4081/pirma-vedybos-mokslai-subrendus
Svajukės erdvė 