Charakterio lavinimas · Uncategorized

Tavo mintys ir dėmesys

Jarūnė:

Gintaras Lunskis

Reklama
Išminties žodis. Valdovų laiškai · Uncategorized · Žmogaus tipai. Veiklos sritys. Žmogaus paskirtis

Kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje

Dabartinės Vandenio eros valdovas yra Sen Žermenas. Šią atsakomybę jis perėmė XX amžiaus pabaigoje iš praėjusios Žuvų eros valdovo Jėzaus Kristaus. Sen Žermeno liepsna dvynė yra Ledi Porcija (Portija).

Ledi Porcija yra mistinė būtybė kilusi iš mūsų visatos žvaigždės, o mokėsi įvairiose planetose, kaip antai Veneroje ir netgi Žemėje (vienoje jos Rytų civilizacijoje), kuriose vyko jos dvasinė evoliucija. Ledi Porcija įkūnija mylinčią Kūrėjo širdį ir Jo intuityvų protą, pašvęsdama savo energiją septintojo šviesos spindulio (violetinės liepsnos) sklaidai ir jo supratimui. Daug žmonių Žemėje žino, kad Ledi Porcija yra Karmos Tarybos narė. Ji dirbdama su šviesos violetiniu spinduliu gali dar geriau padėti žmonėms išsilaisvinti iš praėjusių gyvenimų Žemėje karmos.

 

Lietuvoje Didžiųjų Dvasių informaciją čenelingo būdu priima ir dalinasi Violeta Petraitienė. Valdovė Porcija, kuri yra Karminės Valdybos narė, žemiau pasakoja apie tai, kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje.

 

Kiekvieno žmogaus ateitis gali keistis, tai priklauso nuo jo gyvenimo eigos. Siela į Žemę ateina su savo suformuota programa, kurioje atsispindi kas buvo išgyventa ir atspindi tai, ką reikia išgyventi dėl karmos dėsnio. Be to, kiekviena siela turi įnešti savo indėlį į Žemės vystymosi. Tai yra, kiekvienas iš jūsų turite tam tikras užduotis, paskirtis, kurių įvykdymas reikalingas dėl bendros veiklos.

 

Pavyzdžiui, jūs žinote apie biosistemą: kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas atlieka savo funkciją gamtoje. Ir jeigu nelieka ar sumažėja tam tikros rūšies augalų ar gyvūnų, išsiderina harmoningas gamtos gyvenimas. Taip yra ir su žmonėmis. Kiekvienas į gyvenimą atsineša savo užduotis ir jas turi įgyvendinti, kad būtų pasiekti bendri reikalavimai. Kiekvienas žmogus yra didelio mechanizmo sraigtelis. Ir jeigu tas „sraigtelis“ sugenda – mechanizmas sustoja. Dabar Žemėje situacija tokia, kad tas galingas žmonijos mechanizmas labai braška, nes dauguma „sraigtelių“ aprūdyję, sugedę, sulūžę ir visiškai išderinę savo veiklą.

 

Karma atsako už tai, kad kiekvienas žmogus teisingai pasirinktų ir teisingai skleistų dieviškąją energiją. Jei žmogui tai neišeina, jis pagal karmos dėsnius gauna tas pačias situacijas, kol teisingai išgyvena akimirką. Bet pagrindinis žmogaus tikslas Žemėje yra ne karmos atidirbimas, nes tai nėra judėjimas pirmyn, tai tik klaidų taisymas. Judėjimas pirmyn – tai savo užduočių įgyvendinimas. Tikslus, aiškus jų įgyvendinimas tam, kad Žemė vystytųsi darniai, tiksliai. Kokie tie tikslai?

 

Patys įvairiausi, kad ir mokslo pasiekimai, kurie skatina Visatos ir savęs pažinimą, kad ir naujo meno sklaida, kad žmogaus siela rastų vietą, kur pakelti savo žemiškas vibracijas ir t.t. Jūs gimstate su savo tikslia užduotimi ir su karminiu bagažu. Kai kada karminis bagažas būna toks sunkus, kad žmogus visai nesugeba atlikti savo užduoties. Gerai, jei dar tą karminį bagažą sumažina per įsikūnijimą, o ne padidina. Bet užduotis gali būti neatlikta.

 

Tai didžiulė problema, kurią reikia vis tiek išspręsti. Tam tikrame laikmetyje yra savos užduotys. Jeigu karmą atidirbti gali per kitą įsikūnijimą, tai užduoties forma gali labai keistis ir tai, ko tu nepadarei per šį įsikūnijimą, per kitą jau nebereikės daryti. Bet užduotis turi būti padaryta. Kai yra matoma, jog žmogus tikri neatliks savo užduoties laiku, ji yra perduodama „atsarginiam variantui“ – žmogui, kuris yra pajėgus tą papildomą užduotį perimti sau ir ją atlikti. Taip keičiasi žmogaus gyvenimo linija. Jis gimsta su viena linija, ją įgyvendina, bet nusprendus Karminei Valdybai, jums suteikiama papildoma užduotis ir gyvenimo linija keičiasi. Nes jūs turite įgyvendinti tai, kas nebuvo numatyta jūsų gyvenimo eigoje. Sakyti, kad likimas yra labai konkretus – ne visados galite, nes mes jį galime pakeisti.

 

Kiekviena siela, ateidama į Žemę žino, kad ji turi įgyvendinti savo užduotis. Bet, nusileidusi į materialųjį planą ji gauna savo karmos bagažą, įeina į negatyvią aplinką ir visa tai užspaudžia prisiminimus. Juo žemesnės vibracijos, tuo žmogus mažiau prisimena. Tai nereiškia, kad jo atmintis bloga. Ne, jo atmintis gali būti labai gera. Gali gerai prisiminti, kas buvo vakar ar prieš 10 metų. Bet jis neprisimins sielos gyvenimo, neprisimins buvusių gyvenimų, neprisimins draugystės su Dievu. Ir jo labai gera atmintis nepadės atlikti gyvenimo užduoties, nes jis neprisimins, kad tai reikia daryti.

 

Kokios jūsų užduotys, žinoma, jūs dar nesuvokiate, bet širdimi jaučiate, ką reikia išgyventi ir atlikti. Kur veda širdis ir protas – ten ir eikite. Jeigu veda tik logika – tai klystate, jeigu veda tik emocijos – tai klystate. Rami širdis ir aiškus protas veda teisinga kryptimi. Ir jūs pamažu atliekate savo užduotis. Jeigu matome, kaip sėkmingai jas atliekate, tai „užduodame“ papildomas užduotis.

 

Jūsų gebėjimai keičiasi, galimybės keičiasi, aplinka keičiasi – nes jūs pradedate atlikti arba pagrindinę užduotį, arba papildomai uždėtas užduotis. Juo daugiau prisiimate užduočių, tuo jūsų siela įgauna didesnį pasiekimų momentumą. Jūs bręstate, augate, artėjate link susiliejimo su Dievu. Dievas yra jumyse. Bet yra didžiulė atskirtis tarp Dievo, esančio jumyse ir jūsų materialiame plane.

 

Vibracijos visiškai skirtingos ir jums sunku gyventi ir veikti kartu su jumyse esančiu Dievu. Jums atrodo, kad Dievas yra kažkur aukštai ir stebi, kaip jums sekasi. Iš tikro, Dievui tas ir telieka – stebėti, nes jūs jo nepriimate į savo širdį ir negyvenate savo gyvenimo kartu su juo. O kai vibracijos kils, kai bręsite, tai su lyg kiekviena papildomai įgyvendinta užduotimi, jūs sukraunate gerosios energijos bagažą. Jūs pakeliate savo vibracijas ir Dievas jums tampa labiau suprantamas ir apčiuopiamas. Atsiranda suvokimas kaip gyventi su Dievu. Atsiranda giluminė atmintis. Siekite tos atminties.

Ledi Porcija

Violeta Petraitienė, šaltinis: gyvenimokeliu.ucoz.com

Moteris · Uncategorized

Moters stiprybė – moteriškumas

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

Kasdien pastebiu vis daugiau moterų, kuriose dailiosios lyties savybes stelbia vyriškosios. Moterys trokšta užimti vyro rolę, jų galvose sukasi svarbiausia ir bene vienintelė mintis – aš galiu viską. Savarankiškos, nepriklausomos, karjeristės, viską pačios sugebančios… Tačiau ar laimingos?

Pirmiausiai labai įdėmiai pagalvok, kas yra moteriškumas? Ar aiškiai suvoki šią sąvoką ir kokias mintis tau kelia šis žodis? Mūsų požiūris priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augome, kokiu pavyzdžiu mums buvo mama, kokią rolę užėmė tėtis.

Vienos žodį „moteriškumas“ priima kaip įžeidimą – „na ne man prie puodų stovėti; jau aš tikrai nešokinėsiu aplink; tegul man primiausiai…”. Šie įsitikinimai toli gražu nėra teisingi. Ar tikrai moteriškumas yra stovėti prie puodų ir būti tarnaite namuose? Tai yra „bobiškumas“, o ne moteriškumas. Net žodyne ši reikšmė nusakoma, kaip „menkinančioji“ žmonos/moters reikšmė. Deja, dauguma moterų taip ir įsivaizduoja moteriškumą.

Šiek tiek užuominų apie tai, kas iš tikrųjų yra moteriškumas. Tai savęs gerbimas. Jei esi moteriška moteris: turi aiškią savigarbą, net sau neleidi savęs sumenkinti, vertini save, darai viską, kad jaustum komfortą darbe, namuose, santykiuose. Kai save vertini, natūraliai išlieki rami, t. y. išlaikai dvasios/vidinę ramybę, leidi sau jausti ir priimi savo jausmus. O svarbiausiai –  moki įkvėpti ir motyvuoti aplinkinius, su žmonėmis bendrauji skleisdama meilę ir lengvumą (ir visa tai vyksta ne per įsakymus ir reikalavimus). Tai keli pagrindiniai moteriškumo atspindžiai. Jie tikrai negali būti tapatinami su buities tvarkymu, gaminimu ar dar kažkokia panašia veikla. Svarbu suvokti, kad buities reikalai yra dviejų žmonių susitarimas. O ar pavyks susitarti, priklauso nuo noro ir dažnai moters „gudrumo.“

Moteriškumas ypač svarbus santykiuose. Štai pagalvokime apie garsias poras, kurios savo bendravimu ir santykiais gali būti pavyzdžiu visiems. Mano idealai –  buvęs Lietuvos prezidentas p. Valdas Adamkus su žmona Alma. Ekscelencija V. Adamkus labai vyriškas, turintis aiškius tikslus, žinantis savo siekius ir jų siekiantis. O kokia moteris šalia jo? Labai elegantiška, rami, neišsišokanti. Svarbiausia – ji labai moteriška, palaikanti vyrą visose situacijose, švelni ir šilta. Dabar pabandyk įsivaizduoti tokio rango žmogų, kaip buvęs prezidentas, o šalia jo save – lyg jo žmoną. Ar viskas derinasi? Ar savo gudrumu ir moteriškumu pakerėsi kitus ir suteiksi įkvėpimą vyrui siekti JO užsibrėžtus tikslus, leisi jam jaustis vyru namuose, o ne tuo, kuris klausosi tik priekaištų ir kaip puikiai tu viską pati gali?

Taip jau yra, kad vyriškas vyras šalia savęs turės labai moterišką moterį (pavyzdžių aplink tikrai rasi, jei ne draugų tarpe tai tarp žinomų žmonių). Todėl posakiai, kad noriu vyriško vyro, bet „aš pati viską galiu pasidaryti, nes jau tiek daug gyvenime mačiau“ – netinkami. Tokiu atveju dažniausiai sutiksi moterišką vyrą. Jis bus švelnus, neturės aiškių tikslų, nekonkuruos darbinėje sferoje. Jei sugebėsi priimti tokį žmogų ir tokius santykius, tikrai gali būti laiminga, bet turi suvokti, kad tu esi ta, kuri uždirba ir stato pamatus šeimai, o vyras tas, kuris juos puoselėja ir kūrena šeimos židinį.

Toliau. Kalbėdama ir aiškindama vyrui, koks jis turėtų būti – užblokuosi santykius. Nėra žmonių, kuriems patinka būti kirtikuojamiems už tai, kad žmogus tiesiog neatitinka kito žmogaus susikurto idealo. Mes visi turime savo susikurtus idealus, bet gyvename realybėje, tad ir santykius reikia kurti realybėje. Nori vyriško vyro – pirmiausiai pati tapk moterimi, o ne išvaizdžia dama vyrišku mąstymu ir elgesiu. Labiausiai pastebima moterų-vyrų savybė yra ta, kad jos galvoja tik pačios galinčios viską padaryti teisingai, viską kontroliuoti ir stebėti. Jos negali atsipalaiduoti, tad pirmiausiai santykiuose visko reikalauja, aiškina ką ir kaip reikia daryti. O paskui stebisi, kad jos, kaip moters, nelepina, arba yra toks „lopas“, kad be JOS nieko nebesugeba, nes juk JI „moteris“.

Tikiuosi, kad skaitant straipsnį pati sau uždavei klausimų, į kuriuos atsakymus rasi savyje. O gal net nuspręsi investuoti į papildomas knygas ar seminarus.

Užduotis:

Surašyk tas vyriškas savybes, kurios tave žavi ir kokias norėtum pastebėti savo vyre. Tokių surask bent 15-20. Fizinių duomenų labai smulkiai nerašyk, tiesiog: „sportiškas, negeriantis, uždirba  xxxx EUR; geras ir t.t.“ Baigusi šalia arba ant kito lapo surašyk visas savybes, kokias DABAR turi tu pati, ar TO vyro vietoje norėtum būti su TOKIA moterimi, kokia esi dabar? T.y. ar draugautum pati su savimi dabar?  Ar nėra taip, kad nori princo baltame Porche, o pati esi rūkanti, nesportuoji, uždirbi minimumą, pikta ir visada nepatenkinta …? Na čia jau hiperbolizuoju, bet pažiūrėk kokių savybių reikia, tam kad toks žmogus atkreiptų į tave dėmesį?

Kitas labai dažnai sutinkamas variantas – moteris-auka. Mat ją visi skriaudžia. Bet apie tai – ateityje. Labai tikiuosi, kad šis straipsnis ir jame iškelti klausimai leis pagalvoti ir priimti teisingus sprendimus, padės aiškiau suvokti ir motyvuos atrasti tai, kas ta moteriška moteris kiekvienoje iš jūsų.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | charizmatiskamoteris.lt

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

 

II dalis

Prabilus apie moteriškumo svarbą, sulaukiau didelio jūsų, mielos moterys, susidomėjimo. Tai liudija, kad nors ši tema daug kur ir gvildenama – jos vis dar negana.  O galbūt jaučiamas teisingos ir realios informacijos alkis. Atliepiu į norus – šįkart dar labiau atskleidžiu svarbiausius moteriškumo aspektus.

Pirmajame straipsnyje minėjau, kad išsaiškinus, kokia yra vyriška moteris, svarbu įsigilinti į moters – aukos temą.  Pastebiu, kad tai ši rolė šiomis dienomis itin pamėgta. Beje, net jei iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, tačiau šios temos sąveikauja tarpusavyje bei viena kitą papildo. Kaip? Na pamąstykime. Moteris, turėdama antrąją pusę, namuose viską daro pati (tempia maišus, atlieka kitus vyriškus darbus). Jos mintyse karaliauja frazė „aš pati viską galiu… o tai TAS kol padarys…“ Prie ko tai priveda? Subręsta nepasitikėjimo savimi ir aukos sindromas. Kitaip tariant moteris savęs negerbia, yra nuolatos skubanti ir tempianti viską, ką gali. Ji save nužemina, o tada puola visoms tokioms pat draugėms ar giminaičiams guostis, koks vyras netikęs, kaip ji pati viską turi daryti: ir vinį įkalti, ir namus viena pati tvarkyti, ir t. t. Sulauktas aplinkinių palaikymas tik leidžia pasijausti VIP persona ir tikra auka. Ak, koks tas gyvenimas neteisingas, ji juk moteris ir viską tempia viena.

Aukos būseną gan sudėtinga išgydyti. Mat tuomet tektų atsisakyti labai daug malonumų, tokių kaip:

  1. Guostis ir skųstis kitiems apie savo didvyriškumą ir sulaukti dėmesio bei užuojautos;
  2. Kritikuoti šalia esantį žmogų, atsisakyti apkalbų ir nereikalingų aptarinėjimų;
  3. Nukreipti energiją savo aukos būsenai auginti.

Panagrinėkime aukos būsenos priežastis. Į šį užburtą ratą pakliūva dauguma moterų, nes tokius pavyzdžius matė ir savo vaikystėje (o jų mamos – savojoje). Tik yra vienas skirtumas: mūsų močiutės viską tempė ant savo pečių tik todėl, kad jų vyrai dažnai išeidavo į frontą ir ne visi sugrįždavo. Taip susiformavo visa suirutė to, kas yra moteriškumas ir to, kas yra moteris auka.

Kitas galimas variantas, kad moteris nemyli savo vyro arba nemoka tos meilės išreikšti (o čia ir vėl viskas iš vaikystėje matytų pavyzdžių, kai moteris tampa vyrui „mama, drauge, partnere versle, bet ne mylima moterimi“ – „trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“). Kai žmonės nemoka mylėti ir auginti santykių, perkelti  į aukštesnį lygmenį, po įsimylėjimų apninka rutina, kur viskas nusistovi ir užrūgsta. Meilę keičia priekaištai ir reikalavimai tik didėja.

Klausimas pamąstymui: jei pradžioje viskas buvo gražu, o dabar nebe, tai ką darote neteisingai? Nustojote lepinti vienas kitą, sakyti gražius žodžius? Neskiriate vienas kitam kokybiško laiko, nebeturite bendrų tikslų, o gal visai pamiršote save, savo pomėgius ir poreikius? Siūlau pagalvoti apie tai. Jei reikia, paklausti to ir savo antrosios pusės. Juk yra priežastis, kodėl JIS nustojo rodyti dėmesį, pirkti gėles. Tiesiog susiformuoja neteisingas įprotis, kuris vienam yra patogus, o kitam varginantis. Pavyzdžiui, santykių pradžioje abu vienas kitą lepindavo vakarienėmis, o laikui bėgant moteris vis dažniau pati gamina ir galiausiai visą maistą ruošia ir po to tvarko tik pati, ir jei tai tęsiasi pakankamai ilgai, abu prie tokios rutinos pripranta ir tai tampa normalu, kol vieną dieną kažkuris pasijunta nelaimingas, kad mainais už tai nieko negauna.

Būna, kad ir vyras kaltas, bet dažniausiai pati moteris viską atiduoda vyrui. Ji nebeskiria laiko savo malonumui ir taip tiesiog praranda interesą iš vyro pusės. O kam jam stengtis, jei ir taip viską gauna? Todėl SVARBU: skirk laiko sau, turėk pomėgius, gyvenk savo gyvenimą taip, kad galėtum pasakyti vyrui tai, ką sako viena garsi meno terapeutė: „Aš be tavęs galiu gyventi, bet esu kartu, nes su tavimi galiu daugiau!“

Toms, kurios vienišos – kol tenka tempti viską vienai, tempk su malonumu. Kad maišai būtų lengvesni, pirk mažiau produktų. Susidėliok planą, kada ir ką reikia padaryti ir nusiteik tam iš karto ne iš aukos pozicijos (na ir kiek galima viską pačiai, nusibodo, pavargau ir t. t.), bet tiesiog tai priimk kaip natūralią kasdienybę – lengvai ir su šypsena. Mėgaukis kiekvienu darbeliu, o jei yra proga nebijok –  prašyk tėčio, dėdės, draugo, kolegos pagalbos. Iš patirties sakau, kad paprašius – 99%  vyrų tikrai sutiks padėti. Tai, reikalinga tam, kad nebūtum surūgusi, susirauksi, pikta, nes tikrai nesulauksi dėmesio ar kvietimo į pasimatymą. Čia vėl kaltas įpratimas –  įprasi būti nuolat nepatenkinta ir nelaiminga, o tokios moterys tikrai nėra įdomios ir patrauklios.

Užduotis:

Pasitikėjimas savimi ir moteriškumas pirmiausia augs tada, kai aiškiai suvoksi, ko nori. O tuomet privalėsi išmokti atsipalaiduoti. Nes vienos ir pagrindinių moteriškumo savybių yra sugebėjimas atsipalaiduoti ir pajausti malonumą.

Kad būtų lengviau, susirašyk 50 pomėgių/siekių, kuom norėtum užsiimti ar vėl pradėti daryti (prisimink visus norus ir pomėgius, kada jauteisi laiminga ir užsidegusi šia veikla). Kai viską susirašysi, išsirink tuos pomėgius, nuo kurių būtų lengviausia pradėti ir nusistatyk pastovų laiką, kada savaitės bėgyje tuo užsiimsi. Laikui bėgant, vėl tapsi įdomi pati sau, o kartu ir savo antrajai pusei, juk vis daugiau šypsosiesi ir žinosi ko nori, vietoje to kad priekaištautum ir nustatytum rimtą veidą.

ELEMENTARU, kai žinai, ko nori ir žinai, kada tai gali daryti ir tai darai – užplūsta atsipalaidavimas, o su juo ateina ir malonumas.

Puikių ir malonių akimirkų! Būk savimi, nes auka jau pabuvai.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė

http://www.charizmatiskamoteris.lt/moters-stiprybe-moteriskumas-ii-dalis/

Uncategorized · Šeima

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-09-aleksandras-alekseicikas-tikra-meile-kantrybes-ir-isminties-reikalaujantis-kelias/3153

Pokalbis su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku apie įvairius meilės pavidalus, žmonių santykius ir vienas kito naštų nešiojimą. Kalbino Andrius Navickas.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?

Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.

Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.

Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė  nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.

Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno žmogaus išgyvenimus. Jis jaučiasi vienišas, ieško sau poros, vaikšto gatvėmis ir mato aplinkui vyrus bei moteris. Paskui jis įsimyli, susiranda merginą, kuri tampa jo žmona. Jis eina gatve ir mato aplinkui jau ne vyrus ar moteris, bet žmones…

Būti žmogumi yra daugiau nei būti vyru ar moterimi. Mes atsispindime kitame žmoguje, mes augame bendraudami su kitu žmogumi, skleidžiamės, pradedame jausti savo puselės pilnatvę.

Kartais žmonės apie santykius kalba supaprastinta dėlionės kalba: aš sutikau kitą žmogų, ir jis man tiko. Taip, atrasti kitą žmogų reikia. Tačiau paskui dar reikia pačiam save atrasti kitame žmoguje, atrasti save ir kitą kartu, atrasti bendrą erdvę. Oi, kiek daug įvairiausių atradimų reikia santykių kelyje. Tačiau reikia ne tik atrasti, bet ir kai ką prarasti, kai ko atsisakyti. Jei nori kitam širdyje atrasti vietos, reikia tai padaryti. Tai skausminga, tam reikia drąsos.

Ne kartą esate sakęs: jei myli vieną moterį, tai privalai mylėti visas moteris… Gal galėtumėte paaiškinti?

Tai reiškia, jei nemoku mylėti daugelio moterų, tai nemoku mylėti ir vienos moters. Kol galėsiu mylėti vieną moterį, tol turiu išsiugdyti sugebėjimą mylėti. Pradžioje turiu susižavėti dešimtimis moterų. Turiu savęs klausti: kodėl ši mergina man graži ir simpatiška, kodėl ši – ne? Kodėl mane traukia prie vienų merginų, o kitoms lieku abejingas? Kuo kitas žmogus mane labiausiai žavi? Mes mokomės mylėti nuo pat gyvenimo pradžios. Mylėti mamą, tėtį, brolį ar seserį. Tikrai esu įsitikinęs, jog lengviau išmokti mylėti jaunuoliui, jei jis augo kartu su seserimi, merginai, jei ji augo su broliu.

Paskui ateina pirmosios meilės laikas. Tiesa, kol ji ateina, paprastai būna ne vienas susižavėjimas ar įsimylėjimas. Pastarieji yra laikini ir trapūs. Atrodo, jog negali gyventi be savo susižavėjimo objekto, bet štai vienas netinkamas žodis ar kokia nors situacija – ir „didžiulė meilė“ baigiasi, išgaruoja. Visi šie susižavėjimai rengia kelią pirmajai meilei. Deja, ji paprastai būna dar nebrandi, todėl nelaiminga. Kodėl? Nes įsimylima gana jauno amžiaus, ir mylintiems dar labai sunku pasiekti harmoniją tarp kūno ir sielos, tarp kūniškos ir dvasinės meilės. Kai pagaliau skleidžiasi brandi meilė, svarbu suprasti, jog ji tokia yra dėl to, kad iki tol buvo visos kitos meilės. Visos buvusios meilės mokė mus mylėti. Kai brandi ir gili meilė nušviečia mūsų gyvenimus, ji nušviečia ir visus buvusius įsimylėjimus bei nusivylimus. Dėl to, jog sugebame mylėti brandžiai, kad esame toli nuėję meilės kelyje, turime jausti dėkingumą visoms iki tol buvusioms meilėms, net jei jos buvo nelaimingos, net jei buvo daug skausmo.

Dievas žmogų sukūrė per vieną dieną. Tačiau kaip Jo Sūnus tapo žmogumi? Jis devynis mėnesius buvo Marijos įsčiose, paskui dar tris dešimtmečius gyveno tarp žmonių, mokėsi būti kartu ir Dievo, ir žmogaus sūnumi, mokėsi ir mokė mylėti. Jo misija taip pat buvo kelias.

Kalbate apie tokį sudėtingą kelią, kalbate apie kantrybę ir išmintį santykiuose ir gali atrodyti, jog visa tai, tik labai stipriems žmonėms. Esą būkime realistai, kantrybės ir išminties kasdienybėje tikrai nėra daug. Gal todėl vis dažniau girdime: bijau santuokos, nes ji ištirpdo meilės spontaniškumą…

Taip sako tie, kurie neturi jokio supratimo apie meilę. Suprasti – tai reiškia priprasti, pratintis. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tik dauguma iš mūsų tai pamiršo. Kiekviename iš mūsų glūdi meilės genijus, tačiau mes jį patys apleidžiame, nutildome, numariname. Užuot stengęsi auginti meilę savyje, mes apsigyvename kvailų įvaizdžių pasaulyje. Juk neatsitiktinai Holivudą vadina sapnų fabriku. Visos jo istorijos – apie tai, kaip porelė susitiko, karštai įsimylėjo… Paskui mes lyginame savo gyvenimus su tomis istorijomis, matome neatitikimų ir graužiamės, jog mums kažkas negerai. Daugumos žmonių meilė šiandien kūdikiška, egoistiška, vartotojiška, o tikrai mylint kur kas labiau norisi duoti, o ne gauti.

Kita vertus, net jei žmogaus meilė tėra dešimtadalis tikrai gilios ir brandžios meilės, ji vis vien labai reikalinga. Kai yra tamsu, idant taptų šviesu, reikia uždegti tūkstantį žvakių. Tačiau jei uždegame tik vieną žvakę, tai skirtumas tarp visiškos tamsos ir vienos žvakės šviesos yra didesnis nei skirtumas tarp vienos ir tūkstančio žvakių šviesos.

Siūlau kiekvienam pamąstyti ir apie tai, jog Dievas galėjo sukurti tik tobulus genijus, tačiau daugumą padarė vidutinius, tiek sugebėjimais, tiek išvaizda. Taip yra ne dėl to, kad Dievas mums ko nors pagailėjo. Išskirtinis grožis ar kokios nors kitos savybės yra sunkus išbandymas. Mačiau ne vieną porą, kurią sudarė išskirtiniai gražuoliai, ir būtent fizinis grožis jiems tapo prakeiksmu. Jie susitelkė ties gražiu kūnu, jis tapo jiems atskaitos tašku ir neišvengiamai apėmė panika: dar keleri metai ir grožis pradės nykti. Todėl reikia skubėti, griebti iš gyvenimo viską, kas įmanoma. Galiausiai tai baigėsi aklaviete, skaudžia tragedija.

Teko skaityti sociologų pasisakymų, esą skyrybų didėjimas rodo ir žmonių laisvės augimą, esą seniau žmonės kantriai kentėdavo santuoką, dabar jau drįsta maištauti ir išsivaduoti.

Kvailam viskas atrodo paprasta, o girtam, kaip sakoma, jūra iki kelių. Deja, šiandien labai daug žmonių yra apgirtę nuo gerovės, o laisvės supratimas tiek iškreiptas, kad laisve pradėtas vadinti vergavimas vartojimo, įgeidžių stabams. Seniau reikėjo sunkiai dirbti visą dieną, idant išsilaikytum. Žmonės turėjo supratimą, ką reiškia užsidirbti gyvenimui. Vertino tai, ką turi, mokėjo dėkoti už tai, ką gyvenimas duoda. XX amžius buvo nematytos pažangos laikotarpis. Deja, kartu tai buvo ir didžiulių moralinių traumų metas. Griuvo autoritetai, susvyravo moraliniai pamatai, deformavosi pati kalba. Viena iš tokių traumų – laisvės ir ištikimybės supriešinimas. Esą ištikimybė apriboja mano laisvę. Tai visiška nesąmonė – laisvė negali būti besvorė, beformė, ir būtent ištikimybė, įsipareigojimai suteikia jai tiek formą, tiek svorį.

Ir kalbant apie meilę – ištikimybė yra esminė sąvoka. Tai nėra vien tik formali ištikimybė, jog neturėsiu romanų su kita ar kitu. Ištikimybė – tai pamatinis įsipareigojimas. Filosofas egzistencialistas Gabrielis Marcelis rašė, „Sakyti žmogui – aš tave myliu – tai tas pat, kas sakyti – tu gyvensi amžinai“. Įsiklausykime, kaip tai rimta. Net jei kitas žmogus numirs, jis gyvens mylinčiame žmoguje. Žmogus, kurį myliu, neišvengiamai keičiasi, aš pats – keičiuosi, o ištikimybė yra tai, kas ne tik santykiams su tuo žmogumi, bet man apskritai suteikia atramą, pastovumą. Kartais kvailai galvojama, jog mano ištikimybė – tai savotiška duoklė kitam žmogui, kuri reikalinga tik jam. Ne, ištikimybė yra pirmiausia man reikalinga, kaip tai, kas augina mane patį. Ištikimybė yra tai, kas suteikia meilei stuburą. Tiesa, ištikimybė niekada nebūna abstrakti, ji turi būti išbandyta. Kaip molinis indas, išdegtas krosnyje.

Šventajame Rašte atrandame svarbų priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tačiau mylėti save patį tarsi negražu. Regis, jei norime mylėti kitą, turime užmiršti apie save. Kitas kraštutinumas – pataikauti kiekvienam savo įgeidžiui ir tai vadinti meile sau.

Pradėkime nuo paprastos tiesos – aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu. Jei neturiu meilės, tai jos negaliu duoti ir kitam. Jei nemyliu savęs, to, kas man yra arčiausia, kaip aš galiu mylėti kitą? Jei nemyliu savęs, tai negaliu paruošti savęs ir tam, kad mane mylėtų kiti.

Aš turiu rankas, turiu kojas, turiu atmintį. Galbūt kitų rankos ar kojos yra miklesnės nei mano, galbūt jos lankstesnės, stipresnės, galbūt kitų atmintis geresnė nei mano, tačiau aš tikrai nesikeisčiau, nes tai – mano rankos, mano kojos, mano atmintis, nes daug metų su visu tuo gyvenu, nes susigyvenau, pripratau, visa tai tapo sava. Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau. Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.

Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Mylėti artimą ir padėti jam… Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Įstatymą.“ Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Kaip padėti kitam žmogui nešti jo naštas, kad tai būtų tikra pagalba, kad žmogų, kuriam padedi, sustiprintum, o ne padarytum jam „meškos paslaugą“? Kaip nesupainioti kito žmogaus naštų ir jam skirto Kryžiaus, kurį jis pats privalo nešti?

Kiekvienas iš mūsų neša savo Kryžių. Tai nėra dėl to, kad Dievas nutarė mus pakankinti. Tai Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, idant kiekvienas stiprėtume ir galėtume įgyvendinti tą misiją, kurią kiekvienas turime. Pateiksiu tokį vaizdinį – jei neturėtume kryžiaus ant sprando, kuris verčia labai atsakingai ir apgalvotai žengti kiekvieną žingsnį, tai tarsi maži vaikai nusibėgiotume į visas puses. Kai neši kryžių, turi apgalvotai rinktis kelią, negali šlaistytis į šonus. Kryžius padeda nenuklysti ir atrasti optimaliausią kelią…

Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo: kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė, kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio..

Padėti kitam labai svarbu – tai sustiprina ne tik tą, kuriam padedama, bet ir tą, kuris padeda. Beje, prisiminkime, kad ir Kristui kelyje į Golgotą kryžius buvo per sunkus. Jis kelis kartus po juo nupuolė ir gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Jei šiame etape man mano kryžius yra lengvesnis, aš galiu padėti kitam, kuris sunkesnį kryžių neša. Tačiau šioje situacijoje svarbu, kad tai būtų tikra pagalba, kad nebūtų taip, jog kitas žmogus ir savo kryžių man ant pečių uždeda ir dar pats užlipa. Taip elgtis nori daugelis. Per savo, kaip psichoterapeuto, praktiką ne kartą mačiau žmonių, kurie nori ne sustiprėti, kad galėtų savo kryžių nešti, bet veikiau nori gydytojui visas savo naštas perduoti. Kai nepriimi ir sakai, jog pats turi mokytis savo kryžių nešti, pyksta, tūžta… Tiesa, yra ir tokių pacientų, kurie tarsi ieško pagalbos, bet iš tiesų yra taip susigyvenę su savo problemomis, jog be jų negali gyventi. Jie paprastai labai mėgsta gydytis ir dar labiau mėgsta nurodinėti gydytojui, kaip jis turėtų juos gydyti, bet jei tik pabandai kurią nors problemą iš jų paimti, baisiausiai priešinasi ir pyksta.

Kalbant apie pagalbą ir pagalbininkus, galima pasitelkti gaisrininkų analogiją. Kurie gaisrininkai geresni – ar tie, kurie mėgsta gesinti gaisrą, ar tie, kurie moka gesinti gaisrą? Šiandien yra daug žmonių, kurie labai mėgsta skubėti į pagalbą. Jie kaip tie gaisrininkai, kurie entuziastingai skuba į gaisrą, skambindami visais varpais su labai reikšmingomis veido išraiškomis. Tačiau iš tokių pagalbininkų paprastai būna labai mažai naudos. Neretai žalos būna kur kas daugiau. Tikras gaisrininkas meldžiasi, kad per jo budėjimo laiką nereikėtų gesinti gaisro, nes jis žino, kaip tai sunku. Tikras pagalbininkas niekada galvotrūkčiais neskuba padėti, nes supranta, kokia tai didžiulė atsakomybė, kaip tai sudėtinga. Dar vienas svarbus dalykas – jei ieškote tikrų pagalbininkų, tai tikrai neieškokite tarp tų, kurie gausiai dalija patarimus ir elgesio receptus. Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Kalbino Andrius Navickas, 2009 metai

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-09-aleksandras-alekseicikas-tikra-meile-kantrybes-ir-isminties-reikalaujantis-kelias/3153

Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių · Uncategorized

Klausimai, kuriuos verta aptarti prieš santuoką

EGIDIJUS GUBINAS

2017 sausio 5 19:02
santuoka

Labai dažnai konsultacijų metu tenka girdėti apie santuokoje iškilusias problemas, todėl dalinuosi žiniomis, kurios gali padėti kuriant šeimą. Ankstesniuose straipsniuose esu minėję apie astrologinio poros suderinamumo svarbą, o šiame papasakosiu apie klausimus, kuriuo vertėtų aptarti dar iki santuokos.

santuoka1

Prieš kuriant šeimą labai svarbu išsiaiškinti su kuo mes ruošiamės ją kurti? Dėl ko mes norime kurti šeimą? Kaip ji egzistuos ir su kokiais išbandymais galime susidurti?

Santykių pradžioje ir vyras, ir moteris dažniausiai vaidina idealius partnerius, todėl gana sudėtinga suprasti, ko vėliau galime tikėtis. Tačiau jeigu kai kuriuos klausimus mes aptarsime iki santuokos, bus aiškiau, ko tikėtis ir lengviau galėsime rasti kompromisą.

Santuokoje mes mokomės dosnumo, meilės ir valomės nuo egoizmo. Santuokoje viskas turi būti aptariamaTai reiškia, kad mes tobulėjame kartu, kadangi pavieniui keistis yra sudėtinga, o artimieji yra geriausi mūsų gydytojai ir pagalbininkai, nes jie geriausiai žino, kur mums „skauda“.

Gyvenimo partnerį mums siunčia likimas, tokį, kokio esame užsitarnavę. Ir jeigu praeityje užsitarnavome medalį, tai būtinai jį gausime, bet jeigu prikrėtėme kvailysčių, tai šiuose santykiuose gali tekti dėti daugiau pastangų tam, kad taptume laimingais.

santuoka2

Išminčiai teigia, kad santykiai būtinai pereina tam tikras pakopas, todėl neverta stebėtis, kad kažkur bus lengviau, o kažkur galime užstrigti.

Įsimylėjimas – pirma santykių stadija. Ji dažniausiai pati maloniausia, nes tai pati pradžia.

Kitas etapas – vienas kito trūkumų matymas. Tai metas, kada tarsi nukrenta „teatro dekoracijos“ ir pasimato tikrovė, kurią irgi reikia pergyventi.

Konfliktai. Nėra namų be dūmų, todėl pykčiai, tai gyvas santykių procesas. Svarbiausia, šiame etape, kad vienas kito neskaudintumėte ir nežemintumėte.

Kantrybė. Jeigu mes ugdomės sąmoningumą ir mokomės santykių, atsiranda kantrybė. Tada mes galime pakęsti savo partnerio trūkumus suprasdami, kad idealių žmonių nebūna.

Pareigos. Tai viena iš svarbiausių sudėtinių santykių dalių. Jeigu mes atliekame savo pareigas nekreipdami dėmesio į išorinius pasikeitimus, pykčius ir savo ambicijas, tai lengviau išlaikysime pagarbą vienas kitam.

Pagarba ir nesavanaudiška meilė. Tai aukšta pakopa, kurioje mes atliekame pareigas ir nereikalaujame iš savo partnerio to paties. Tiesiog nesakome, kad „aš padariau tą ir aną dėl tavęs, o tu…?“

Taigi, kad praeitume šiuos etapus lengviau, mums būtina artimiau pažinti vienas kitą dar iki santuokos. Jeigu to nepadarysime iki santuokos, tai tapus vyru ir žmona gali tekti susidurti su problemomis, kurios pasireikš žymiai sudėtingiau.

Pasak išminčių, kas sukelia nedideles problemas ir nerimą iki vestuvių, po vestuvių gali virsti neįveikiamomis kliūtimis ir netgi tapti skyrybų priežastimi, ar net smurto priežastimi.

santuoka4

Vertėtų suprasti, kad sutuoktinis – tai ne paltas iš prekybos centro, kuris gali būti grąžinamas po 2 savaičių. Su juo teks nugyventi visą likusį savo gyvenimą, todėl santuoka neturėtų tapti kančia, ji turėtų būti problemų sprendimo kartu pavyzdys.

Konsultacijų metu dažnai išgirstu, kad vienas iš partnerių nori tobulėti, lankytis paskaitose, semtis išminties apie gyvenimą, o kitas tuo nesidomi. Todėl tam, kad geriau suprastume vienas kito lūkesčius ir norus, rekomenduoju aptarti šiuos klausimus.

Pirmas klausimas, kurį vertėtų aptarti, yra savęs tobulinimas arba savirealizacija.

Koks apskritai yra abiejų partnerių požiūris į tai. Iš pradžių tai nieko nejaudina, tačiau palaipsniui gali tapti problema. Santykių pradžioje viskas būna įdomu, bet kai prasideda problemos, prasideda tikrieji išbandymai. Vertėtų išsiaiškinti, kiek giliai kiekvienas nori eiti dvasiniu keliu, pažinti save ir taip toliau. Ar sutampa abiejų požiūriai. Reikėtų išsiaiškinti visus su dvasingumu susijusius klausimus. Jei vienas nuo kito slėps dvasinį progresą, tai sukels įvairias problemas. Vienas gali meluoti, kad ir jam tai yra įdomu, bet vėliau jis temps savo partnerį žemyn.

Idealu, kai poroje abiejų požiūriai yra panašūs arba partnerį tenkina kito partnerio padėtis. Jei dvasiniai tikslai sutampa, tai šeima tampa dvasinga. Neturėtų būti iliuzijos, kad partneris pasikeis savaime, jei tik gyvens su jumis, kur kas praktiškiau tokius klausimus aptarti iki santuokos.

santuoka5

Antras klausimas, kurį vertėtų aptarti  iki  santuokos, susiję su paskaitų, saviugdos ar dvasinių centrų lankymu.

Labai svarbu nuspręsti, kiek laiko tam skirsite, kaip dažnai planuojate tai daryti, kad vėliau nebūtų vienas kito tempimo arba stabdymo. To reikia tam, kad būtų abipusis susitarimas, be prievartos. Mes turime stengtis, jog santuokoje būtume laimingi, todėl dėl visko turėtų būti abipusis susitarimas.

Trečias klausimas – vaikai.

Jeigu pradžioje šia tema nėra daug kalbama, tai po to šis klausimas gali tapti konfliktų priežastis. Vertėtų išsiaiškinti ar abu norite vaikų, kadangi būna atvejų, kai vienas nori, o kitam – nebūtina. Reikia apie tai pasikalbėti ir aiškiai suvokti kiekvieno požiūrį į tai. Vieni kuria santuoką tik dėl vaikų ir jiems be galo baisi frazė – „vaikai gali palaukti“. Kai kurie partnerio nenorą turėti vaikų arba turėti tik atitinkamą jų kiekį gali pateikti kaip skyrybų priežastį. Taigi, skirtingas požiūris į vaikus gali tapti skyrybų priežastis, todėl aptarti šį klausimą dar iki santuokos yra būtina.

santuoka6

Ketvirtas klausimas, kurį vertėtų aptarti – kaip mokysime savo vaikus?

Koks bus santykis su mūsų giminėmis ir kiek jie galės kištis į auklėjimo procesą. Apie tai verta pasikalbėti, nes čia dažnai konfliktines situacijas gali sukelti tėvų, senelių ir močiučių nuomonė. Geriausias požiūris į išsilavinimą, kad pačiam reikia nuolat mokytis. Išminčiai sako, kad išsilavinęs vaikas gimsta pas tuos, kurie patys nuolat siekia išminties.

 Penktas klausimas: koks mūsų požiūris į darbą?

Kas ir kiek šeimoje dirbs, kokios pajamos mus tenkins ir iš kur jas gausime. Nuolatinis pinigų nepriteklius gali šeimoje sukelti nerimą. Skirtingiems žmonėms reikia skirtingo pajamų kiekio, kad jie jaustųsi ramūs. Neretai vienam šeimos nariui tenka atiduoti visas jėgas, kad kitas jaustųsi saugus, todėl šį klausimą reikia aptarti iki smulkmenų, nes tai viena pačių konfliktiškiausių situacijų. Tas, kuris uždirba daugiau, neturi nuolat apie tai priminti tam, kuris uždirba mažiau. Jeigu šį klausimą aptarsime dar iki santuokos, mums vėliau nereikės spėlioti, ką šiuo klausimu mano sutuoktinis.

santuoka9

Šeštas klausimas, kurį vertėtų aptarti iki santuokos, susijęs su laiko planavimu.

Labai svarbu  aptarti kaip mes poilsiausime, kur eisme kartu, o kur atskirai, kaip leisime vakarus. Kiek laiko leisime namuose ir kiek ne namuose. Laisvalaikio klausimas turėtų būti aiškus ir abiems suprantamas. Viena iš skyrybų priežasčių, tai dažnas nesutarimas dėl laisvalaikio leidimo. Standartiniai nusiskundimai: „jo niekada nėra namuose“, „aš jo beveik nematau“ arba atvirkščiai – „jis visada sėdi namuose“, „iš namų jo neišginsi…“

Suprantama, kad kiekvienam kartais reikia kažkiek laiko pabūti vienam su savimi. Tai normali sąmonės būsena ir ją reikia gerbti. Jeigu žmogus turi tokį poreikį ir jį patenkinęs bus žymiai geresnis ir ramesnis, leiskime jam tai padaryti.

Septintas klausimas – bendravimas su aplinkiniais.

Su kuo ir kaip dažnai mes norime bendrauti už šeimos ribų? Koks kieno santykis su draugais ir ką jiems tai reiškia? Kiek laiko skirsime draugams? Daugumai namai – tai poilsio ir ramybės vieta, todėl reikia gerai suprasti vienas kito nuotaiką, prieš pasikviečiant į namus svečius.

Aštuntas, gana svarbus klausimas, tai – giminės.

Vertėtų susipažinti su abiejų giminėmis, kadangi teks bendrauti ne tik su partneriu, bet ir su jo šeima.  Kaip artimai mes ruošiamės bendrauti su savo būsimais giminaičiais ir kiek mes jiems leisime kištis į mūsų šeimos santykius. Kiek dažnai su jais susitiksime. Skirtingose šeimose – skirtingos tradicijos. Vienose šeimose priimta visas šventes švęsti kartu, kiti susitinka ypač retai ir nesikiša vieni į kitų santykius. Visa tai reikia aptarti prieš kuriant santuoką, nes santuoka kuriama ne tik su partneriu, bet ir su jo giminėmis, ir artimaisiais.

santuoka10

Devintas – lūkesčių klausimas.

Ko mes tikimės vienas iš kito ateityje? Ko mes tikimės iš bendro gyvenimo kartu? Jei šie lūkesčiai nebus patenkinami, tai palaipsniui gali pradėti augti įtampos jausmas ir net apgaulė. Lūkesčius pravartu išsiaiškinti, kadangi susikurti idealai gali pradėti mus kankinti ir graužti iš vidaus („aš noriu didelio namo, o jam pakanka ir buto“ ir panašiai). Neretai santuoka yra kuriama ne su realiu partneriu, o su viltimi tolesnei jo raidai, koks jis „taps“ ateityje. Tai labai pavojingas santykių kūrimo būdas. Geriau kurti šeimą su žmogumi, kuris dabar stovi prieš jus. Tai yra kur kas perspektyvesnis ir patikimesnis būdas, nei gyventi ateitimi.

Dešimtas klausimas susijęs su intymiais santykiais.

Tai vienas iš svarbiausių klausimų, todėl nereikėtų vengti jo aptarti iki santuokos. Įprastai vyrai turi kur kas didesnį poreikį šiam reikalui, nei moterys, todėl, jeigu vyras nesupranta moters prigimties, jis gali ir nesuprasti „kodėl ji nenori?“. Tai labai dažnas abipusis nesusipratimas ir skyrybų priežastis, todėl tikrai verta pasikalbėti apie šiuos poreikius.

Išminčiai teigia jog tam, kad santykiuose būtų harmonija, vyrai turėtų ugdytis tokias savybes:

  1. Dosnumas. Vyrui vertėtų žinoti, kad moterims visko reikia daugiau nei vyrams. Jeigu vyras skaičiuoja viską po lygiai – tai jau skūpumas.
  2. Išmintis. Vyrui svarbu turėti norą semtis išminties. Jeigu vyras bus išmintingas, tai jam mažiau trukdys jo jausmai ir jis galės suvaldyti moters emocijas. Tokį vyrą moteris visada gerbs.
  3. Ryžtas. Vyro jėga ne raumenyse, o ištikimybėje savo šeimai ir tikslui. Išminčiai teigia, kad stiprus vyras tas, kuris neturi žalingų įpročių ir svetimų moterų. Stiprus intelektas ir išmintis padeda vyrui atsikratyti žalingų įpročių ir kontroliuoti savo norus.

Jeigu vyras mokės nuraminti savo moterį, tuomet ji su juo jausis saugi. Vyrui santykiuose labai svarbu jaustis reikalingu. Jeigu vyras sieks išminties, tai moteris dažnai kreipsis į vyrą patarimo ir taip bus patenkintas jo noras būti jai svarbiu.

santuoka11

Žinokite, kad kai galvojate apie tą žmogų, su kuriuo ketinate tuoktis, ir jūsų viduje yra ramu, nekyla jokių abejonių dėl jūsų pasirinkimo – tai vienas iš ženklų, kad sutikote savo žmogų.

Linkiu kuo geriausios kloties!

Egidijus Gubinas

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš puslapio Gubinas.lt

http://balarama.lt/klausimai-kuriuos-verta-aptarti-pries-santuoka/

Charakterio lavinimas · Uncategorized

4 susitarimai su savimi, vedantys į džiaugsmą pagal senovės Toltekus

Nors toltekų išminčiai, dar kitaip vadinami mokytojais, gyduoliais, šamanais, savęs nepriskiria jokiai konkrečiai religijai ar dvasiniam keliui, tačiau Don Miguel Ruiz savo knygoje „Keturios toltekų išmintys“ sako, kad toltekų žinios kyla iš visa apjungiančios vienos dieviškosios tiesos.

Toltekai gerbia visus tikėjimus, dvasinius mokytojus ir vedlius, mokančius ir mokiusius šioje Žemėje, o savo žinias labiau laiko gyvenimo būdu ar keliu, vedančiu mus džiaugsmo ir meilės link.

Keturi autoriaus išskirti susitarimai yra tokie universalūs, kad juos taikyti gali įvairių tikėjimų žmonės. Šie susitarimai neturėtų prieštarauti jokiai religijai ar dvasiniam keliui, nes moko amžinų principų: meilės, gėrio, atjautos, supratingumo, sugebėjimo nesmerkti kitų. Štai keturi principai, kuriuos taikydami gyvenime pamažu į jį, įsileisime džiaugsmą.

1. Stebėk savo žodžius

 

Kiekvienas ištartas žodis yra tarsi magija, kuri gali būti baltoji arba juodoji. Su žodžiu galima kitą pakylėti gyvenimui, tačiau su žodžiu galima ir prakeikti. Kaip mes naudojamės žodžių magija – priklauso tik nuo mūsų pačių. Dažniausiai žmonės vartoja žodžius išreikšti savo vidiniams nuodams – išsakyti pyktį, kritiką, pavydą, neapykantą, nepasitenkinimą savimi ir kitais. Tačiau, anot autoriaus, žodžius reikia vartoti tik taip, kad jie aplink mus kurtų gėrį ir meilę.

Žodžiai nuo pat vaikystės mus formuoja ir įdiegia tam tikrus įsitikinimus. Jei vaikui mama ar mokytoja vaikystėje vis kartoja, kad jis nėra pakankamai gabus ar sportiškas užsiimti tam tikra veikla, vaiko pasąmonėje tai gali užsifiksuoti ir išugdyti kompleksą ar nepilnavertiškumo jausmą.

 

„Stebėk savo žodžius“ – tai pirmasis susitarimas su pačiu savimi. Jis yra pats svarbiausias. Vien pradėję stebėti savo kalbą galime transformuoti gyvenimą į džiaugsmingesnę pusę. Kodėl žodis? Todėl, kad jis turi neįprastą galią. Žodžiais mes išreiškiame save, jais įkvepiame, žodžiais galime sužlugdyti, nuliūdinti ir nuteisti kitą.

 

Naudokime savo kalbos dovaną taip, kad pasaulyje skleistume gėrį, meilę ir taiką. Kaip senovės išminčiai sakydavo – jei neturi pasakyti nieko gero ir gražaus, verčiau patylėti.

 

2. Nieko nepriimk asmeniškai

 

Antrasis susitarimas su savimi skelbia: kad ir kas vyktų mūsų gyvenime, anot autoriaus, nieko neturėtume priimti asmeniškai. Viskas, ką kiti žmonės sako, daro, jaučia ar pan., yra dėl jų pačių, tai kyla iš jų, ne iš mūsų. Kai kažkas mus kritikuoja, apkalba ar šmeižia, tai neturėtų mūsų skaudinti. Priimdami viską asmeniškai mes tik „maitiname“ savo ego, nes norime, kad viskas suktųsi aplink mus, mus ir dar kartą mus. Tačiau reikia suvokti, kad viskas, ką sako kitas, kyla iš jo gyvenimo supratimo, kaip sako Don Miguel, iš jo sapno.

 

Kol žmonės nėra sudarę šio susitarimo su savimi, jie kenčia. Juos nuolat skaudina ir liūdina kitų žmonių žodžiai ir veiksmai. Priėmę šį susitarimą, pasak knygos autoriaus, mes išsilaisviname nuo kančios, mes pradedame priimti kitus tokius, kokie jie yra: su jų įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Mes prisiimame atsakomybę tik už save ir savo elgesį. Su šiuo, antruoju, susitarimu mes tarsi įgyjame imunitetą nuo juodosios magijos: piktų žodžių, apkalbų ir pavydo. Mūsų tai asmeniškai nebeliečia, nes suprantame, kad viskas, kas negatyvu ir kyla iš kitų žmonių, yra tik jų pačių, o ne mūsų reikalas. Kaip yra sakoma apie mus kartais užgriūvančias problemas: svarbu ne kokio dydžio problema, bet kokia mūsų reakcija į tą problemą.

 

3. Neturėk išankstinių nuostatų

 

Mes turime įprotį kurti išankstines nuostatas beveik apie viską ir visus. Dažnai esame įsitikinę, kad mes – absoliučiai teisūs. Kai kažkas vyksta ne pagal mūsų įsivaizduojamą ir norimą scenarijų, į gyvenimus įsileidžiame liūdesį, nerimą, o kartais net ir pyktį.

 

Dažnai galvojame, kad kiti žmonės mato gyvenimą visiškai taip pat, kaip ir mes. Galvojame, kad mūsų partneris ir artimieji supranta mus be žodžių, o kai tai nepasiteisina, pykstame ir kaltiname kitą, tik ne patį save. Anot autoriaus, visada turėtume nebijoti klausti, kalbėti, būti atviri prieš kažką sakydami, spręsdami ar nurodydami. Tik taip išvengsime nesusipratimų ir nepateisintų lūkesčių.

 

Tik įsivaizduokime, kad savo gyvenime mes nustojame kurti išankstines nuostatas, lūkesčius, nieko nesitikime iš kitų žmonių. Tuomet mūsų gyvenimas iš tiesų pradeda keistis – mes išvengiame ginčų, konfliktų, įsiskaudinimų, kylančių iš nesupratimo. Tik nustoję turėti išankstinę nuomonę mes pradėsime su žmonėmis bendrauti aiškiai ir atvirai, be, kaip autorius sako, emocinių nuodų. Mes nebebijosime klausti, prašyti, o kartais ir pasakyti „ne“.

 

4. Elkis geriausiai, kaip gali

 

Paskutinis susitarimas su savimi – „elkis geriausiai, kaip gali“, pasak Don Miguel, padės vykdyti tris ankstesnius susitarimus ir juos tvirtai integruos į mūsų gyvenimą. Autorius sako, kad bet kokiomis aplinkybėmis turėtume elgtis geriausiai, kaip galime, tačiau labai svarbu suprasti, kad „geriausiai“ kiekvieną dieną skirsis. Gyvenimas (ir mes patys) nėra pastovus, viskas nuolat kinta, todėl kas dieną turėtume elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes ir savo galimybes.

 

Elgdamiesi geriausiai, kaip galime tą akimirką, nustosime teisti save, nejausime kaltės jausmo, savigraužos, kuri veda mus niekur kitur, tik į savęs sunaikinimą. Nuoširdžiai stengdamiesi elgtis geriausiai, būsime aktyvūs ir pozityvūs, kiekvienas veiksmas neš džiaugsmą, net jei ir nebūsime prisirišę prie rezultatų. Pirmieji trys susitarimai veiks tik tuomet, jei visuomet stengsimės elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes. Negalvokime, kad visada išeis nepriimti visko asmeniškai ar kalboje naudoti tik baltąją magiją, bet visada galime stengtis būti geriausia savęs versija.

 

Pasak autoriaus, mes visi gimėme su teise į džiaugsmą ir meilę. Mes patys esame džiaugsmas ir meilė. Mes nieko neturime įrodyti kitiems, tik laikydamiesi trijų principų elgtis geriausiai, kaip galime. Pasak autoriaus, jei norime Dievui parodyti savo meilę, turime išmokti paleisti praeitį, nesijaudinti dėl ateities ir tiesiog būti „čia ir dabar“, veikti, mylėti ir dalintis džiaugsmu šią akimirką.

 

Anot toltekų išminties, net jei mes visi realybę suvokiame pagal savo supratimo lygį, tikėjimą ir savo patirtis, turime didelę galią savo ir kitų gyvenimą paversti rojumi arba pragaru. Tai mūsų pasirinkimas, kurį turime priimti jau šią akimirką. Aš renkuosi rojų, o ką renkatės jūs?

 

Pagal: Don Miguel Ruiz „Keturios toltekų išmintys“, parengė: Eglė Terekaitė

http://anomalija.lt/2016/01/4-susitarimai-su-savimi-vedantys-i-dziaugsma-pagal-senoves-toltekus/