Ši sena lietuviška patarlė ėmė ir suskambėjo visai naujai, taip naujai, kad vartau ją mintyse, ragauju, tyrinėju išsišiepusi kaip vaikas, radęs slaptavietę, kurioje mama “taupo“ saldainius.
“Bėgančios su vilkais“ yra neabejotinai visų laikų geriausia moters knyga moteriai, apie moterį. Tik ji ne jauniklėms. Tai knyga vilkėms – veteranėms. O autorė rašo, kad į veteranių klubą priimamos išverkusios savo sielą. O ašaros – ne silpnybė, jos išplauna mirtinus nuodus, kad galėtum (iš)gyventi. Ir čia ne apie tas, kurios rauda dėl nulūžusio nago ar nepavykusios šukuosenos.
Sakai gerai išsižliumbti kenkia grožiui? Nežinau, gal jautriai paakių odai. Bet vidinėje švaroje suspindusi nauja kokybė visada patraukia aplinkinių dėmesį – tada jie sako, kad esu labai graži. Gal pataikauja, bet juk mes ne apie tai.
Autorė minimoje knygoje yra užrašiusi dešimt laukinės moters priesakų, kuriuos laikau nusirašiusi, užkišusi už darbo knygelės viršelio ir vos pajuntu, kad rutina prigavo už uodegos ir gyvybingumas ima blėsti, išsitraukiu ir skaitau tuos Dešimt Vilkų priesakų, nieko geresnio iki šiol taip ir neteko aptikti, mano vidinė vilkė kaskart suurzgia iš pasitenkinimo! Štai jie:
• Maitintis;
• Ilsėtis;
• Protarpiais bastytis;
• Saugoti ištikimybę (mano vienas vyriškas draugas tik pečiais gūžtelėjo: “Bastytis ir Saugoti ištikimybę – argi tai suderinama?“, bet gal vyrui to ir nesuprasti, moteris, neabejoju, tik mįslingai šyptelės – jai vienai težinomi jos slaptieji keliai, kuriuose ji atgauna save);
• Mylėti vaikus;
• Dūkti mėnesienoje (iš odos švytėjimo pažinsi tas, kurios bent kartais nusispiria batelius ir basomis pasileidžia per mėnulio nutviekstą pievą);
• Laikyti ausis pastačius (vilkė – ne naivi, vilkė – budri);
• Rūpintis kaulais (o, moteris turi talentą sąmoningai pasilaidoti tam kad prisikeltų visiškai nauja ir net sau pačiai nepažini!),
• Mylėtis (!) bei kuo
• Dažniau staugti (ir kai skauda, ir iš ekstazės, kai nuoga įpuoli į audringą jūrą).
Tokių moterų dažnai klausia: kam tau visa tai, kodėl negali tiesiog ramiai gyventi? Taip ir norisi, vietoje atsakymo, pastaruosius du žodžius patupdyti į kabutes. Tiek “ramiai“. Tiek “gyventi“.
Bijai savęs – neeik į mišką.
“Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės“, – užtvirtina Clarissa Pinkola Estés.
Svajukės erdvė 