Pirma PRIIMAM– paskui VEIKIAM

Pirma PRIIMAM– paskui VEIKIAM.
Atsitiko kažkas – priimam taip, tarsi TAI būtume pasirinkę.
Būname SU TUO, ir ne prieš. Tai, kas atėjo, nutiko – mūsų mokytojas.
Priėmimas KEIČIA gyvenimo kokybę be pastangų.

Onutė Navickienė

Ką reiškia „įkvėpti“? Kaip moteris įkvepia vyrą?

Ar kada susimąstėte, kaip jūs kvėpuojate? Kaip kvėpavime dalyvauja jūsų rankos arba kojos? Gal balsas padeda kvėpuoti? Iš tikrųjų jūs darote tai tyliai ir nepastebimai. O jeigu negalite padaryti įkvėpimo – iškarto tai pastebite, nes negalite gyventi be deguonies.
Tas pats vyksta, kai įkvepiate savo vyrą žygdarbiams, kilniems poelgiams. Tam pakanka jūsų minčių apie jį, nuomonės, nusistatymo. Tik po to veikia žvilgsnis, balso tembras, rankų judesiai.

Tam, kad visa jūsų „ginkluotė“ veiktų, ji turi turėti pozityvų užtaisą. Tai reiškia, įkvėpti pavyks tik tada, kai galvosite ir kalbėsite apie vyrą ir jo žygdarbius tik gerai. Jeigu jūsų žvilgsnis bus kupinas tikėjimo, kad jis viską įveiks; balsas – nuolankumo, nes jis prisiėmė atsakomybę; rankų judesiai – meilės, kuria jūs juo rūpinatės, tik tada jūsų žodžiai suteiks jam drąsos ir ryžto įveikti visas kliūtis ir negandas, nes jis veiks pakrautas jūsų moteriškos energijos, kuria jūs jį įkvepiate.

Svarbu pastebėti, kad vyras savo gyvenime daro viską tam, kad jus pradžiugintų. Jeigu to nepastebite, reiškia dėl nuovargio ir neigiamų emocijų neturite jėgų to pastebėti.

O jeigu vyras yra agresyvus arba užsisklendęs, svaiginasi alkoholiu, internetu, žaidimais, kitomis moterimis – tai yra jo būdas pasislėpti nuo jūsų nuovargio ir neigiamų emocijų. Nes su priekaištais ir pretenzijomis jūs ne tik neteikiate jam moteriškos energijos, ne tik neįkvepiate, bet ir siurbiate paskutinius jo energijos lašus.

Štai dar viena priežastis, kodėl moteriai negerai pavargti.

Su meile, Natalja Balinskaja

Moteris ir atsakomybė už savo laimę

(LT/RU)~~Norint galvoti apie vaiko tėvą gerai, reikia suprasti, kad jūsų laimė niekada nepriklausė nuo vaiko tėvo, ar jūs esate susituokusi, ar išsiskyrusi, jūs esate nelaiminga pati, tai jūsų atsakomybė. Tik tada, kai moteris prisiims atsakomybę už savo nelaimę, ji prisiims atsakomybę ir už savo laimę. Nepriklausomai nuo to, ar vyras atėjo, ar išėjo, ar jis buvo, ar jo nebuvo. Kai tik moteris užsiims savo laime, tik tada ji sugebės vyrui atleisti.

Ruslan Naruševič

**
Для того, чтобы хорошо думать об отце ребенка, нужно понять, ваше счастье никогда не зависело от отца ребенка, в разводе вы или нет, вы несчастны по собственной ответственности. И когда женщина примет ответственность за собственную несчастливость, он примет ответственность за собственное счастье. Независимо от того пришел муж, ушел муж, был муж, не было мужа. И когда женщина займется своим счастьем, она только тогда способна простить мужчину.

Руслан Нарушевич

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Moteris ir virtuvė

Virtuvė moters sąmonėje įkūnija ryšį su Giminės moterimis.
Ypač su mama. Todėl kuo labiau jūs prižiūrite savo virtuvę, tuo geresnė Moteriška energija ateis jums į pagalbą, tuo geresni bus jūsų santykiai, ypač su mama.
O jeigu jūs gaminate kokį nors patiekalą, kurį gamino mama ar močiutė, tai jūsų galios didėja daug-daug kartų.

Su meile, Natalja Balinskaja

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15