Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:
,,Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.
Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.
Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…
Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams… Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

 

Moteris ir virtuvė

Virtuvė moters sąmonėje įkūnija ryšį su Giminės moterimis.
Ypač su mama. Todėl kuo labiau jūs prižiūrite savo virtuvę, tuo geresnė Moteriška energija ateis jums į pagalbą, tuo geresni bus jūsų santykiai, ypač su mama.
O jeigu jūs gaminate kokį nors patiekalą, kurį gamino mama ar močiutė, tai jūsų galios didėja daug-daug kartų.

Su meile, Natalja Balinskaja

Legenda apie baltąją gyvatę ir vėją

Santrauka:

Trumpas atitrūkimas nuo rašymo vaikams. Labai paprasta, man nebūdinga romantinė istorija.

     Kadaise aš buvau žinoma kaip baltoji gyvatė. Žmonės laikė mane demonu, nors nebuvau nieko nuskriaudusi. Demonai – būtybės, ištrūkusios iš kitos realybės, kad pakenktų žmonėms. Kiek save pamenu, visada gyvenau miškuose ar nešienautuose pievose, o kartais apsivydavau ir šieno kupetas. Buvau žmogiškojo pasaulio dalis.
Tarp žmonių rodydavausi žmogumi. Jie buvo mano džiaugsmas ir mano nuopuolis. Mano gėla prasidėjo dar tada, kai išgelbėjau skęstantį valstietį. Vyriškis iš to dėkingumo ateidavo kasdien pasakoti man kaimo istorijų. Atsimenu, kokie smagūs pokalbiai buvo prisėdus ant šieno. Vien dėl jo paties gerovės, atstūmiau, kol nesuprato mano tikrosios prigimties. Jis išvadino mane gyvate, vadinasi, žinojo mano nuodingą esatį. Dar šimtą metų vengiau žmonių, išeidavau pasivertusi mergele pasivaikščioti tarp mirtingųjų, bet niekada su jais nekalbėjau, vien klausydavausi.
Vėliau aš pradėjau kalbėtis su vėju. Jis buvo tūkstantmetė būtybė kaip ir aš. Visada mane pasveikindavo sūkuriais, kaitriomis dienomis nubraukdavo saulės spindulius nuo odos.
Deja, mano laimingos dienos baigėsi tada, kai sutikau medžiotoją. Šis puikiai valdė peilį, medžiodavo smulkius padarėlius ir dirdavo šiems kailį. Norėdavau patekti į jo spąstus, nes bijojau, kad kitaip negalėsiu su juo pasikalbėti. Kartą, kai sekiau jo pėdomis, jis mane sutiko, o kitą kartą už jo ištekėjau. Visi kalbėjo, kad apžavėjau vyriškį nežinomais kerais. Jeigu tik kas sužinotų! Pabėgau pasitarti su vėju: „O vėjau, kas dabar bus? Kaip man išlikti nesurastai? Kaip man gyventi žmogumi?”
Vėjas švelniai guosdavo mane, prašydamas sugrįžti į laukus, įsivyti į medžių viršūnes ir praleisti dienas vien su juo, abudu buvome vienintelės tūkstantmetės būtybės, tik mes ir senoliai ąžuolai. Kartą pasakiau vėjui, kad tapsiu žmogumi, kad niekada daugiau su juo nekalbėsiu ir niekada nebevirsiu gyvate ir pažinosiu tik žmones. Įpyko vėjas ir pasiuntė juodą debesį per visą dangų. Ištisas dienas niūruma bučiavo žemę, kapsėdama smulkiais lašeliais. Man darėsi šalta, aš nebegalėjau išlaikyti kitų pavidalų ir mano gėla augo.
„Vėjau, prašau, leisk man būti su mylimuoju”, – paskutinį kartą meldžiau jo.
„Jeigu medžiotojas priims tave kaip tūkstantmetę gyvatę, tik tada palaiminsiu tavo šeimą”, – atsakė vėjas į mano prašymą.
Prisispaudžiau prie medžiotojo krūtinės ir sušnibždėjau išpažintį. „Net jeigu esi demonas, esi užtverta mano krūtinėje, visi pasaulio talismanai saugo mūsų laimę”, – pasakė mylimasis su šypsena lūpose. Jis netikėjo mano išpažintimi, bet aš tikėjau jo žodžiais. Parodžiau savo didingąjį pavidalą, apsivydama jo kūną, kad vėl būčiau apglėbta.
Jis rėkė iš pasibaisėjimo, blaškėsi, o griebęs peilį mane padūrė. Negalėjau suprasti jo veiksmų, glaudžiausi prie jo šnypšdama švelniausius žodžius. Jis stūmė mane šalin savo rankomis, ir nors jo kūnas neturėjo tam pakankamai jėgos, didžiulis liūdesys veržėsi į mano sielą. Suvokiau, kad daugiau nesulauksiu nė pažado, todėl stipriau apsivijau liemenį, kol sutraiškiau jo kaulus ir blaškymasis nurimo, o dvasia pakilo ir nuskrido į aukštybes kaip lengvas dūmelis.
Tūkstantį metų laukiau šito supratimo ir išdavystės. Mirtingojo kvapas įsigėrė į mano odą, kuri ėmė juoduoti. Nusikaltau, dabar buvau demonas, vertas išvarymo. Nebegalėjau keisti savo pavidalo, nes kaip galima atvirsti į dorą būtybę jeigu tavyje išlikęs tamsos pažinimas. Transformacijos negalimumas nuvijo mane į giliausias glūdumas. Žmonės kalbėjo apie juodąją gyvatę, pramindami angimi, bet kąsdavau tik tiems, kurie mano takuose palikdavo pėdsakus, traiškydami po kojomis giles. Įsibrovėliai man priminė gėlą ir šią jiems atgal grąžindavau vienu kirčiu. Nuo šiol susisukau ir primigau, virtusi kalnu, kol paklydėlio žingsniai pažadins ir…

Kadaise mane prabudino vėjas ir nuklaidino į kitas nešienautas pievas. Žinojau, esu tik vėjo mylimoji.

jotvingė

2015-03-15 13:34:15

Laumių dovanos.Gyvenimo kelias, keliai

Štai gimė žmogus: mažutis, bejėgis ir kas iš jo užaugs? Kaip jis pragyvens savo gyvenimą, ką jam nulėmė lemtis?

Ir lemtis atsiuntė savo tris pasiuntinius – tris laumes, kurios žiūrėdamos į miegantį mažylį, pasakojo jo ateitį – kas to mažylio laukia, ką jis pasieks. Kaip susiklostys jo gyvenimo pagrindas…
Pirmoji laumė papylė vandens ant užšalusio kelio, kuriuo turės žingsniuoti mūsų mažylis ir jis kaip mat pasidengė ledu. Bet liko gana plati tako dalis, kuri buvo visai saugi, juo gali eiti iki gyvenimo pabaigos ir nei karto nepaslysti.
– Bet tu turi pats pasirinkti savo kelią, kokį pasirinksi, taip ir nukeliausi,– šnabždėjo mažyliui į ausį pirmoji laumė. – Tvirtai laikykis ant kojų, eik tiesiai, nekrypk iš kelio ir nepaslysk…
Antroji laumė nutiesė dar keletą kelių, lygiagrečių pagrindiniam keliui – gyvenimo pagrindą. Jie visi eina ta pačia kryptimi, bet veda prie skirtingo tikslo ir gyvenimo būdo. Vienas kelias veda į šviesą, mokslą, siekius ir darbą, kitas – į nepasiekiamą viršūnę ir norint į ją įkopti, reikia žengti per kitų gyvenimus, per aukas, kurios nepateisina pergalės. Dar vienas – veda į tirštą rūką, kur nieko nematyti, nieko nėra apčiuopiamo, kur žmonės gyvena tik šia akimirka, nesuprasdami ir nieko nejausdami, o paskui – tuštuma. Ir trečia kelias, raitytas, vingiuotas, su kalnais ir žemumomis, vedantis į nuotykius, keliones, aistras ir kritimus, o dar vienas kelias veda kažkur žemyn, link gyvenimo upės slėnio, į tarpeklį, kur tamsu, drėgna ir šalta, kur žmonės kaip ropliai šliaužioja žeme, kur vyksta žūtbūtinė kova už būvį, už žemės lopinėlį, kuriame galėtų išsitiesti pavargęs ir alkanas žmogus.
– Rinkis , žmogau, sau kelią. Kurį pasirinksi, taip ir nugyvensi.
Trečioji laumė stebėjo, stebėjo abiejų savo draugių nutiestus kelius ir nusprendė – žmogus gali eiti tuo keliu, kuris jam malonesnis, kuris arčiau širdies. Jei jis nukryps nuo savo pasirinkto kelio, tai tegul turi drąsos ir jėgų išlaikyti pusiausvyrą, neparkristi, nes parkritus tu privalai sumokėti tam tikrą kainą už savo veiksmus, už savo kritimą ar paklydimą. Tu palieki kažką labai brangaus, kažko atsisakai, pameti ar atiduodi.
– Kabinkis į savo pasirinktą kelią, laikykis, nepasiduok ir tada ateis tau pagalba. Kažkas išties tau ranką, padės tau atsikelti, užgydyti žaizdas ir vėl pradėti iš naujo gyventi savo gyvenimą – eiti savo pasirinktu keliu. Tik reikia labai, labai norėti ir tikėti. Išlaikyk savo pasirinktą kelią – savo gyvenimo pagrindą, nesuklupk, nenuslysk ir išlaikyk pusiausvyrą.
Klausėsi, klausėsi vaikas atidžiai kiekvieną ištartą žodį užmerkęs akis, tylėdamas, kažką sau mąstydamas ir užmigo…
Prabudo ir nesuprato ar jam laumės šnekėjo, ar jis sapnavo.
Jis pats pasirinks savo kelią, kurį jam jau paskyrė lemtis. Ir tegul šis kelias atves jį į laimę…

spika

2010-11-11 22:45:05\

http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/49907

“Betkuris kelias yra tik vienas iš milijono kelių. Todėl kovotojas turi turėti visada mintyse, kad kelias yra tik kelias; jei kovotojas jaučia, kad tai nėra jo kelias, jis privalo atsisakyti to kelio bet kokia kaina. Jo apsisprendimas, būti tame kelyje ar palikti jį, privalo būti priimtas laisvai ir nevaržomai. Sprendimo priėmimas neturi būti paskatintas baimės ar ambicijų. Į kiekvieną kelią kovotojas turi žiūrėti atidžiai ir apgalvotai. Yra vienas privalomas klausimas, į kurį karys turi sau atsakyti: ar šis kelias turi širdį?

Visi keliai tokie patys, visi jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus džiaugsmingas. Iš kitos pusės kelias turintis širdį yra lengvas ir džiaugsmingas – kariui nereiks įdėti papildomų pastangų, kad pamėgti jį. Šis kelias yra paruošęs džiaugsmingą kelionę; kiek tik žmogus beeitų šiuo keliu, jame jis suras viską, ko tik jo širdis geidžia.” Carlos Castaneda

Kas svarbiau, atrasti save ar išsaugoti santykius? TJG

Klausimas: Kas gyvenime svarbiau, atrasti save ar išsaugoti santykius? Esu su žmogumi, dėl kurio daug paaukojau: atvykau į kitą šalį, mečiau mokslus, draugų ratą (kuris mane palaikydavo dvasiškai, kartu medituodavome, darydavom jogą, niekas neturėjo žalingų įpročių).. Noriu savo gyvenimo, žinių, tobulėjimo..

T.Girdzijauskas:

Įdomus, sunkus, sudėtingas klausimas, kuriam nėra lengvo atsakymo. Tad:

  • Žmogaus protas tam ir skirtas, kad darytų apskaičiavimus.
  • Žmogaus protas visada skaičiuoja ar darydamas tam tikrus veiksmus žmogus gaus daugiau malonumo ar mažiau. Jei gaus mažiau malonumo – žmogus veiksmų nedaro ir net vengia, bėga nuo tokių situacijų. Kitaip sakant, tai kiekvieno iš mūsų apsisprendimo, atsakomybės reikalas ir niekas už mus to (malonumo) nei pamatuoti nei nuspręsti negali.
  • Visas žmogaus gyvenimas yra didžiulio malonumų spektro siekimas ir gavimas.
  • Renkantis žmogų šeimai kiekvienas galvoja – ar tai bus laimės ar skausmo šaltinis? Jei laimės – tada mes atsisakome visų kitų ankstesnio etapo jau išnaudotų malonumų ir pradedame didelį naują aktyvų suaugusiojo gyvenimą. Ar tas žmogus bus svarbiau už viską ar ne – tai tik mūsų pačių vidinis sprendimas.
  • Tad renkantis žmogų vertėtų prieš tai pažinti save bent bendriausiais bruožais (nors savęs pažinimas tęsis visą gyvenimą), nes geriausia kurti šeimą su į save panašiu žmogumi. Jie žmogus bus pernelyg skirtingas vertybėmis, interesais, gyvenimo būdu – sugyventi bus sunku ir laimės bus mažai.
  • Savęs pažinimas yra ilgas procesas, tačiau prieš kuriant šeimą sau būtina atsakyti bent į kai kuriuos pačius svarbiausius klausimus, kurie įmanomi tik pažinus save būtent tais atžvilgiais, kaip pvz: kokios mano vertybės, kokios mano stiprybės ir silpnybės, kokia mano kasta (socialinis lygis) ir panašiai.
  • Šeimą kuriant neišvengiamai būtina daryti kokybinį šuolį ir drauguose – nes sutuoktinis ir vaikais tampa superdraugais (tad tenka perrinkti draugų sąrašą ir toliau bendrauti tik su mažesne ir kokybiškesne draugų dalimi bei rečiau).
  • Sutuoktinio kaip superdraugo pasirinkimas yra dar svarbesnis nei visų kitų draugų pasirinkimas, todėl tai reikia daryti dėmesingai.
  • Galutiniame taške (save pažįstant) aiškėja, kad visi mes esame tarpusavyje tampriai susieta superbūtybė, o savęs pažinimas vyksta tik kontakte su kitais ir ypač – su sutuoktiniu, per kurį išeinama į maksimaliai aktyvų gyvenimą taip pat būtiną savęs pažinimui.
  • Mano manymu, savęs pažinimas be santykių yra neįmanomas, panašiai kaip keliant klausimą kas svarbiau – plaučiai ir kraujas ar oras? Deguonis turi cirkuliuoti kraujyje plaučių dėka – kartu jie visi yra vieninga sistema.Jei žmogus užsidaro nuo santykių su žmonėmis, jis degraduoja iki gyvūno, augalo arba akmens.

Vertinga:

+ (1)


Iki rugsėjo 16 d. Savęs pažinimas seminaras yra nemokamas. Info čia

 

Kas svarbiau, atrasti save ar išsaugoti santykius?

Ar laukti žiedo? TJG

ll

https://girdzijauskas.com/2016/08/12/ar-laukti-ziedo/

Klausimas: 2 metus gyvename su vaikinu, neesame susižadėję, nors jis dažnai šneka apie santuoką ir ateitį kartu. Vis daugiau ir daugiau pykstamės dėl menkniekių, nes jis – labai didelis tinginys visais gyvenimo aspektais ir tai pripažįsta, bet nesikeičia.
Nežinau ar išeiti, ar laukti žiedo ir kurti ateitį kartu?

Atsakymas:

Tai gali tęstis dar 10 metų ir visą gyvenimą.

Pagal realias pažinčių taisykles reikia aktyviai ieškoti antrosios pusės darant daug susitikimų ir vietoje eilės metų draugavimo (ar gyvenimo kartu) – užduoti seriją esminių klausimų. Jei atsakymai teigiami – iškart kurti šeimą ir gimdyti vaikus. Jei atsakymai neigiami – viso gero su visa pagarba ir NEXT, t.y. susitikti su kitu pretendentu.
Taip galima atrasti ir sukurti šeimą labai greitai, negaišinant nei savęs nei kitų žmonių.
Pažinties proceso metu iki kol susituokiama labai patartina ne tik nesuartėti, bet apskritai nekurti emocinio ryšio, t.y. nesusidraugauti rimtai (ir net nesiliesti!), nes po to prasideda tokios komplikacijos, kurias Jūs čia ir įvardinate (ir dar rimtesnės).

Nors ši griežta sąlyga gal ir nelabai reali lietuviams, bet tai teisingas orientyras ir saugiklis, kad nenueiti per toli ir sustoti kuo anksčiau.

Viena didžiausių klaidų, kurias daro dauguma merginų – atsiduoda vaikinui dar neištekėjusios.
Rezultatas?
Vaikinas švilpauja, jam ir taip labai gerai, jis gali taip gyventi ir visą gyvenimą, nes jis viską gavo, o nieko neįsipareigojo. Pati mergina kalta, kad parsidavė pigiai nieko už tai negaudama.

Jei vaikinas yra teisingas ir jei jis tikrai nori būtent jūsų visam gyvenimui – iškart nuo pat pradžių statykite aiškią sąlygą, kad pirmiausia santuoka. Jei jis jums iškart po to nesipirš – reiškia tai ne jūsų būsimasis vyras ir turite nedelsiant ieškoti savo tikrojo vyro. Jei jis bus jūsų potencialus vyras, tačiau “miegantis” tuo momentu – jis greit susigaudys, kad reikia veikti.

Gavę aiškius signalus, merginos sąlygas ir jos aiškų nejudinamą elgesį, vaikinai labai greitai susipranta.

Kaip konkrečiai dabartinę jūsų situaciją spręsti – čia jau atskiras klausimas, rašykite privačiai.

Tingumas – atskira tema. Tai masinė Lietuvos vyrų motyvacijos problema.
Tačiau moteris teisingu bendravimu gali vyrą išjudinti.

Jei vyro tingumas nepatenka į jums kritiškai svarbiausių vyro trūkumų sąrašą – rinkitės šį vyrą ir švelniai moteriškai auklėkite jį gyvenimo eigoje. Manau, tai palyginus nesudėtinga ir neesminė problema.

__

Papildomas Tomo komentaras dėl pažinčių:

“Lietuvoje ir Vakarų šalyse (kur labai daug šeimos problemų), santykiai kuriami mėgėjiškais, neprofesionaliais būdais.
Žmonės daro viens kito pažinimo eksperimentus – gan ilgą laiką gyvena kartu, tikrindami partnerį, bet nesituokia.
Ir staiga po 10 metu išsiskiria net nesusituokę. Tuomet sunkiausia našta tenka moteriai/merginai-dėl laiko lango vaikų gimdymui praradimo.
Lietuviai kurdami šeimas daro “emocinius pirkinius”, o ne rimtai sau ieško žmogaus šeimai.
Mažai kas draugystės pradžioje įvardija, kad ketina kurti/nori šeimos ir ieško kandidato šeimai.
Beje statistika rodo, kad apskritai santykiai trunka trumpiau tų porų, kurie pradžioje gyveno kartu, lyginant su tais, kurie iki santuokos gyveno skyrium.
cit. [jei du žmonės tikrai myli vienas kita, tiesiog negali gyventi atskirai.] Tai čia ir yra klausimas kaip patikrinti, kad TIKRAI myli. Žmonės painioja meilę sau ir meilę kitam. Realiai vietoj žodžio myli dažniau tinka žodis NORI (gauti malonumą).
Žmonės nori vieni iš kitų konkrečių savybių, “sulčių” arba malonumo formų. Tikrą meilę parodo tik rimti gyvenimo išbandymai, nelaimės, ligos ir tokius dalykus kuriant šeimą imituoti arba nuspėti yra labai sudėtinga. Tačiau BŪTENT ESMINIŲ SUNKIŲ KLAUSIMŲ UŽDAVIMAS ir yra gyvenimo patikrintas būdas patikrinti meilumo laipsnį. Galima prie to dar prijungti rimtesnę kelionę, kuri sukelia stiprias situacijas.”

___
T.Girdzijausko sudarytų PAŽINČIŲ TAISYKLIŲ rinkinys:

rom

https://girdzijauskas.com/2016/08/13/renkames-ar-perkame-gyvenimo-meile/

Vyrų-moterų santykiuose yra daug paradoksų, kurie nesi/sprendžia jokiu sveiku protu, tiesiogine, konvencine, įprastine, racionalia ir net akademine logika, o taip pat ir moteriška nuojauta (intuicija).

Sprendimams reikalinga arba gera tūkstantmečių praktika, arba gilios ir plačios (sakyčiau netgi labai gilios ir labai plačios) studijos. Mūsų, t.y. vyrų ir moterų natūroje/prigimtyje veikia gerokai gilesni dėsningumai ir jėgos, nei atrodo iš pirmo, antro, trečio ir n-tojo žvilgsnio. Ir šie dėsningumai dažniausiai yra labai nepatogūs komforto zonos ieškančioms moterims bei vyrams, kai jie nori pigiai pirkti didelį esminį gyvenimo malonumą. Ir šie dėsningumai yra nepermaldaujamai kieti, taip kaip gravitacijos bei kiti gamtos (φυσική (ἐπιστήμη) phusikḗ(epistḗmē), fizikos) dėsniai arba kelių eismo taisyklės.

Temoje apie šiuolaikines merginas siekiančias turtingo vyro, (kurios kitas analogas yra muilo operos, o jų fabula: neturtinga mergina įsimyli turtingą vaikiną ir tada prasideda…) veikia dėsnis, sakantis, kad laimingiausios šeimos tos, kuriose vyrai ir žmonos yra PANAŠIAUSI (JAV darytas laimingiausių šeimų bendro vardiklio tyrimas). Kitaip sakant panašios vertybės, religija, interesai, gyvenimo būdas, fiziniai duomenys (ūgis, svoris …) ir t.t. garantuoja geriausią ir ilgiausią poros sugyvenimą.

Bet ne pirminis aklas aistros impulsas arba dar vadinama romantinė meilė. Pastarieji faktoriai veda tiesiai į didžiausią skyrybų rekordą. Įsidėmėkite!

Todėl jeigu skirtingų socialinių arba ekonominių lygmenų (kastų) žmonės bando kurti šeimas – tai arba išvis nepavyksta, arba sunkiai gaunasi, arba šeimos nebūna labai tvirtos ir laimingos.

Dar kartą: ne pirminis jausmas veda į laimę šeimoje, daug vaikų ir stiprią visuomenę, bet išmintingas, apgalvotas, tiksliai apskaičiuotas, žmonijos ilgamete patirtimi ir tėvų palaiminimu pagrįstas, kietų kriterijų atrinktas partnerio VISAM GYVENIMUI pasirinkimas.

Tai lygiai kaip einant į parduotuvę ir dar daugiau. Yra gerai žinoma, kad vadinami “emociniai pirkimai” – tai pinigų valdymo klaida arba švaistūniškumas vedantis į nepriteklių ir jaukių namų pavertimą užgriozdintu nereikalingų daiktų sandėliu. Kai žmonės perka brangius ir svarbius daiktus – jie gerai pagalvoja, pasiskaito reitingus, atsiliepimus, instrukcijas, pasitaria su ekspertais. Devynis kart pamatuoja ir tik po to kerpa. Tas pat ir su žmogaus pasirinkimu visam gyvenimui ir daug daug kartų svarbiau ir labiau nei perkant daiktus.

Romantinė meilė yra esminė startinė šeimos kūrimo klaida. Patikslinu kodėl.

Mes įsimylime konkrečias SAVYBES (t.y. jų rinkinį), kurias mums pabrėžė, sureikšmino tėvai, auklėjimas, aplinka kurioje užaugome, ta gyvenimo situacija ir visas laikmetis. Tačiau tas konkretus (būsimo jaunikio/nuotakos) savybių rinkinys buvęs tuo metu madoje, nebūtinai teisingas, objektyvus ir garantuojantis mums laimę. 

Jei mes aistringai įsimylime turtingą vyrą arba labai gražią merginą, tačiau po kelių metų santuokos paaiškėja, kad mylimas sutuoktinis turi nepagydomą arba pavojingą ligą, didelę skolą, yra visiškai nesuderinamo charakterio, visiškai nevaldo savo pykčio arba turi dar kokių nors nuslėptų didelių problemų – staiga meilė šiam žmogui stebuklingai išgaruoja. Kodėl?Todėl, kad mes įsimylime ne žmogų (kaip teigiame sau arba kitiems), bet jo SAVYBES. Ir romantinė meilė dažniausiai būna didelė klaida todėl, kad susipažįstama tik su pirma pasitaikiusia savybe, kuri atrodo labai svarbi, (nes mus papildo) ir ta savybė “apakina” protą. 

Būtent tai ir yra “emociniai pirkimai”.

Tačiau nesusipažinus su visomis kitomis savybėmis, įskaitant ir užslėptus trūkumus, giminės-dinastijos istorija, vertybes, charakterį ir t.t

Jei mes gauname stiprių griežtų kriterijų platų rinkinį nuo pat auklėjimo pradžių ir JO RĖMUOSE ieškome antros pusės ir sukuriame šeimą su geriausiai atsirinktu žmogumi – tada romantinė meilė bei aistra ne tik įsižiebia lygiai taip pat, bet ir dar stipriau – ji kyla ir auga visą gyvenimą ir būtent tas atvejis laikomas tikru laimės jausmu.

T.Girdzijauskas


Ieškantiems antrosios pusės ar abejojantiems rekomenduojame

T.Girdzijausko sudarytą PAŽINČIŲ TAISYKLIŲ rinkinį

Moteris. Bandėte tiesiog mylėti?

Masės psichologų patars jums, kaip suvilioti, suvystyti, ištekėti ar kitaip „prisijaukinti“ vyrą, kitaip sakant – jį „įsigyti“. Moterys tampa medžiotojomis, o apie tikrąjį vyro ir moters pašaukimą visi pamiršom. Tūkstantmečiais vyras buvo medžiotojas, o moteris – grobis ir šeimos židinio kurstytoja. Tiesiog tokia abiejų lyčių paskirtis.

Taigi, pirmiausia moteris turi išmokti būti grobiu. Išsivalykit. Ir pradėkit nuo vidaus. Šiukšlyne juk niekas nieko nesėja, tiesa?
Kitaip apibūdinsiu – moteris – žemė, kuri duoda vaisius, o vyras – sėjėjas. Taigi, Ji turėtų būti dirva, duodanti derlių, santykiuose – duodanti pusė. Na, taip jau gamta sutvėrė. Ir ji visada duodanti pusė, juk net gyvybei formą suteikia Ji. Suteikdama šilumą, rūpestį, šiltus namus, vaikus, Ji sukuria vyrui pamatus, ant kurių tvirtai stovėdamas jis rūpinasi visa šeima – neša maistą, ir rūpinasi visais kitais resursais Moteriai, bei vaikams. Ką pasėsi – tą ir pjausi, sakysit Jūs.. Bet dirva yra pradžia, ir nuo sėklos pradžia nepriklauso, dykumoje net geriausia sėkla neužaugs..

Kaip tapti tokia moterimi? Tiesiog išmokti mylėti. Taip, išmokti. Kiekvienoje moteryje yra tas dirvos pradas, tik šiuolaikinėj visuomenėj jis stipriai sugniuždytas vartotojiškumo, neteisingo auklėjimo. Išsivalykit. Ir pradėkit nuo vidaus. Šiukšlyne juk niekas nieko nesėja, tiesa? Tiesiog – tai kvaila. Reikia sukurti viduje tai, ką galėtumėte duot. O tuo pačiu – priimt. Ir koks gi vyras ims „sėti“ ten, kur gausybė „šiukšlių“ – nuo skausmo, suteikto senelio, tėvo, buvusio draugo/vyro, neigiamos draugių patirties, žurnalų antraščių..

Jūs, moterys, viso ko pradžia, dieviškos būtybės, sutvertos kurti, suteikti gyvybę viskam, kas Jus supa. Deja, moterys mokosi ko tik nori, tik ne mylėti. Net mergaitės nuo mažens klausinėja „Kuo tu norėtum būti?“. Juk ji gimė MOTERIMI – duoti, mylėti, ir būti MYLIMA. Ir tokiai moteriai atiteks stipriausias, dėmesingiausias, dosniausias ir geriausias. O kaip išmokyti mergaitę mylėti? To gali išmokyti tik mama, ir senelė. Niekas daugiau.
Rasa Venckute

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 148 pasekėjų