Pagrindinis trukdis keičiant charakterį – puikybė.
Puikybė, kaip vienybės su Dievu praradimas. Kai tik žmogus pradeda pataikauti savo kūnui, gerovei, malonumams – prasideda sielos deformacijos procesas. Šis procesas nepastebimas, ypač pačioje jo pradžioje. Nebūtina smerkti savo kūną, atsisakyti pinigų ir kalbėti apie savo niekingumą. Kūną mylime, juo rūpinamės, rūpinamės ir savo šeimos, namų gerove, tačiau turime suvokti, kad tai ne svarbiausia gyvenime. Svarbiausia ir pirmiausia – siela. Pirma rūpinamės siela, o po to kūnu ir savo gerove. Pirma tarnaujame Dievui, o po to visa kita. Meilė Dievui svarbiau už mūsų gyvenimą.
Jei gyvenimą iškeliame į pirmą vietą, tai į pirmą vietą iškeliame kūną ir tuomet prarandame norą siekti Dievo. Viskas pajungiama norui išgyventi. Vardan išgyvenimo galime atsisakyti maldos, tikėjimo, dorovės ir visko, kas žmogų daro žmogumi. Virstame gyvūnais. Gyvenimo sureikšminimas neša savyje jo praradimą. Lenktis galima tik Dievui. Visa kita – antraeiliai dalykai.
PUIKYBĖ – žmogaus paklydimas. Tas, kuris nenori pažinti BUVIMO dėsnių, nori gyventi vedinas instinktų ir norų – labiau ir labiau leidžiasi į paklydimus, puikybė vis labiau auga. Ir kuo puikybė didesnė – tuo labiau žmogus kimba į kovą su savo likimu, su savo paskirtimi, su dieviška valia ir toliau prasideda problemos: likimo, sveikatos..
С.Н. Лазарев
Vertimas O.Navickienė
Svajukės erdvė 