Citatos Susan Gregg

Vizijos ieškojimas (iš Susan Gregg “Toltekų kelias“)

Mergaitė visą dieną klaidžiojo po mišką. Ją ginė liūdesys, o širdis buvo pritvinkusi pykčio. Ji taip pat norėjo ieškoti vizijos, net jei tai buvo leidžiama tik berniukams. Bet dabar, nusileidus saulei, kažkur sąmonės pakraštyje mergaitė pajuto šokant baimę. Ji pasiklydo, buvo ištroškusi, o pilvas gurgė iš alkio.
Mergaitė tyliai atsisėdo po medžiu ir sukluso. Vėjas jai visada padėdavo rasti kelią, bet dabar pyktis buvo užgožęs jo balsą. Staiga švelniai sujudo medžių lapai. Mergaitė įsiklausė ir ėmė sekti vėją. Oras prisipildė gaivaus vandens kvapo. Netrukus mergaitė pasijuto stovinti at upelio kranto. Ji padėkojo vėjui ir rieškučiomis pasisėmė vandens, kad numalšintų troškulį. Pakėlusi akis išvydo į ją žiūrintį mažą elniuką. Jų žvilgsniai trumpai susitiko, ir elniukas nubėgo pas motiną.
Perbridusi upelį, mergaitė sočiai privalgė prisirpusių uogų ir riešutų. Vasara ėjo į pabaigą, ir gamta dosniai dalijo gėrybes. Ieškoti kelio į namus jau buvo per vėlu, todėl mergaitė keliavo takeliu, kol priėjo gražią proskyną. Ją visą buvo užliejusi spindinti mėnulio šviesa.
Mergaitė puolė į proskynos vidurį ir, pagauta ekstazės, ėmė šokti, dainuoti, kol išsekusi krito ant žemės ir užmigo giliu miegu. Tačiau balsai šaukė ją prabusti. Pagaliau mergaitė atmerkė akis.
Pasaulis jai pasirodė visiškai kitoks. Pabandžiusi pajudinti kojas, suprato, kad negali to padaryti. Pažvelgusi į save, suklykė iš nuostabos: jaunas jos kūnas buvo apaugęs sena gruoblėta žieve, rankos buvo pavirtusios šakomis, o kojos giliai įsmigusios į žemę. Ji pavirto medžiu – senu gumbuotu medžiu.
“Kas man nutiko? Ką tu padarei mano kūnui?“
Pasigirdo juokas.
“Man visai nejuokinga, grąžink man mano kūną!“
“Ne taip greitai, mano vaike. Stebėk ir klausykis. Praeis šiek tiek laiko ir sužinosi daugiau“, – atsakė vėjas.
Mergaitė paklausė vėjo patarimo ir nusiramino. Ji tylomis klausėsi ir atidžiai stebėjo. Kai pažvelgdavo į savo naująjį kūną, pajusdavo pritarimą, meilę ir begalinę kantrybę. Nebebuvo prasmės skubėti; metų laikai keitė vienas kitą, o mergaitė savo šakose glaudė daug šeimų: paukštelius, jauną voveraitę, pulkus ančių. Vėjas nuolatos glamonėjo ją, žemė suteikė viską, ko reikia. Mergaitę supo taika ir ramybė. Ji šlamėjo ir leido geriems jausmams užplūsti jos širdį.
Ji jautė, kad jau žinojo pakankamai, tačiau neturėjo nė menkiausio supratimo, iš kur visa tai. Balsai tilo, bet ji vis dar galėjo juos girdėti, kai gerai įsiklausydavo.
“Kas jūs?“ – paklausė mergaitė.
“Mes esame protėviai, mano vaike. Amžių amžius saugome senovės paslaptis, kaupiame visas Žemės žinias.“
“Kur jūs?“
Mergaitė nuščiuvo ir tuo momentu suvokė: “Jūs esate medžiai, ar ne?“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s