Kai kuri medžiai buvo laikomi šventais t.y. ąžuolas, liepos ir tie kuriuose amalai augę. Buvo šventos girios, juose draudžiama net šakelę nusilaužti, medžioti, tik esant mirtinam pavojui žmogus galėjęs ten įžengti, žyniai patys tegalėję kirsti malką šventais kirviais. Senovėje dideli ir seni medžiai buvo ženklai rubežiaus (pasienio), jei tokį nukirsdavai bausdavo mirties bausme. Lietuviai medžius vadino ne šventais, o lietos (gausos?) medžiais. Šiandien mes steigiame draustinius, kurie yra atitikmuo senųjų šventųjų girių.
Nesuvokiantys mūsų papročių gali pagalvoti jog lietuviai už šventus laikė kieles, gandrus, blezdingas, varnas, šarkas, triškius, blezdingas (kregždė), žyles (zylė), ežius, rupūžes, žalčius. Tačiau atidžiau pastebėję juos (ir gamtą) pamatysime jog kiekvienas išmintingas ūkininkas juos turėtų gerbti. Parlėkusi kėlė ledą spiria laukan, gandras parveda pavasarį, blezdinga – šilumą, varnos ir šarkos ne tik pavokia (ėda) maitą bet ir įspėja apie plėšrūnų (vilkas ar erelis) pavojų, pasirodžiusi zylė praneša apie ateinantį speigą ir pūgą, ežiai, žalčiai gaudo gyvates ir kitokias sodo bjaurybes.
Už šventus turėję upes, ežerus, šaltinius. Niekas prie jų negalėjęs prisiartinti nepadėjęs galvos. Atitinkamu laiku juose vykdavo aukojimai, maldos, ritualiniai apsiplovimai (mazgojimaisi).
Už šventus turėję aukojimo aukurus arba altorius, bei didelius akmenis ant kurių melsdavosi ir dievams aukojo, arba juos vaišino degindami gyvulius, vašką, gintarą, mirą, kitus kvepiančius daiktus.
Šventomis buvo laikomos ir karmūšų (mūšių, kovų) vietos kur krito gentainiai gindami nuo neprietelio laisvę. Taip pat vietas kur kritę karžygiai palaidoti, vadinami milžinkapiai (nors juose dažniausiai randami žuvę kryžininkai, tai liudija randami vokiški ginklai).
Baltas žirgas buvo vadinamas Dievo gyvuliu, juo tik vyriausias kunigas tegalėjo joti.
Šventomis buvo laikomos Kaulinyčios, rūsiai kur buvo laikomi kaulai dievams aukotų gyvulių.
Garbinami karvedžiai arba atmonai išgelbėję savo tautą nuo svetimųjų vergystės. Tokie buvo Smulkys (Zamolskis), Odinas, Alkis, Nemunas, Vaidevutis, Kernius, Kukaitis arba Kukvaitis (Kukovaitis).
Kiekviena Žemaičių apygarda turėjo savo šventąjį ir jo įvaizdį (gyvulį). Tai aprašo kunigas Jeronimas iš Prahos, kurį LDK Vytautas 1428 buvo siuntęs krikštyti žemaičių. Bazelio bažnytiniame susirinkime popiežiui Pijui ir kitiems vyskupams jis apsakė įvykius Žemaitijoje. Vienoje apygardoje garbinę žalčius, kitoje šventą ugnį (amžinąją) jos kunigų kiti klausinėję apie ligonių ateitį, kitoje garbinę Saulę ir didžiulį kūjį, kurio pagalba koks tai didis karalius sutriuškino angį apžiojusią Saulę, su tuo kūju jis sukūlė bokštą kuriame Saulė buvo laikoma ir taip ją išvadavo, todėl tą įrankį, kuriuo pagalba svietas šviesą išvydo jie ir garbina. Kitoje vietoje garbino ąžuolą. Galiausiai Jeronimui teko išvykti iš Žemaitijos, nes žmonės miniomis plaukė su skundais pas LDK Vytautą.
Pagoniškoje (Vedinėje) Lietuvoje kunigai skirstėsi pagal darbus: kūrėjai arba kūrėjaičiai, vaidelaičiai, žygovai, tylusonys, lygusonys, žvaigždžionys, vėjonys ir t.t., visi klausė savo kūrėjų kūrėjaus – vyriausio valdymierio. Žyniai ne tik saugojo tikybos įstatymus, atlikdavo šventus darbus, bet ir ūkės (valstybės) rėda (valdymu) rūpinosi. Kūrėjų Kūrėjui pakluso ne tik lietuviai: kalnėnai, žemaičiai, žemgaliai, latuviai arba kuržemiai, bet dar ir lybiai, krieviai, kurie atvykdavo pas jį teirautis dievų valios (Dusburg P., III, c. 5.). Dievų įsakymus svietui jis siuntė per kunigus, žygovais vadinamus, kurie apskelbdavo juos nešdami jiems patikėta lietos arba ūkės lazdą, kitaip krivūle vadinama. Lenkai lig šiol lietuvius pravardžiuoja “skurzczypalka“ nuo to jog ne rašto, bet savo vyresnybės lazdos klauso. Vyriausiuoju kunigu galėjo tapti tik išmintingiausias vyras didžioj karšatyje (70 ar 80 metų turįs). Dar ir šiandien turime priežodį “Viešpatie, prie tavo baltos galvos atėjom paguodos klūkti.“ Rinko kunigai jį iš savo tarpo, pakeltasis būdavo vyriausiuoju lig savo amžiaus galo. Tos tarnystės jis galėjo atsisakyti tik save dievams paaukodamas (sisidegindamas), rašoma, kad daug Kūrėjų būtent taip pabaigė savo gyvenimą. Nuo Brūtenio (Prūtenio) laikų lig paskuojo kūrėjų kūrėjo jų buvę 51 (Simonas Grunau, tom 1, c1). Gintautas buvo paskuojis Žemaičiuose (Teod. Narbutt, t. 1, p. 438). Kūrėjų Kūrėjo valdžioj buvo didi daugybė kitų kunigų, kaip vaideliotai arba vaideliotai, nuo žodžių vaidinti ir lieta, t.y. žinantys ir permanantys lietos daiktus. Dėvėjo baltus rūbus lig žemės, kepurę trynytę su viršuje spindinčiu aukso burbulu.
Pats Kūrėjų Kūrėjas kėlė į vyriausiąją kunigišką godą tarp mažųjų kunigų, kuriuos svietas pats sau skyrė tarp našlių ir bevaikių, vyrus išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę mylinčius, svieto regėjusius, gero ir pikto prityrusius, vilko neštus ir pamestus, didžius gudrinčius, mokytojus protingus ir atentę prajaučiančius, trumpai sakant, Dievo vyrus.
Kiti kunigai vadinos žygovai, kurie taip pat gyveno, kaip regis, netoli nuo rūmo kūrėjų kūrėjo, atmenant ant to, jog vienas tarp jų šventame pamedy metuose 999 nukavo šv. Vaitiekų, skelbiantį Parusy krikščionišką mokslą. Vadinami buvo žygovais nuo žygio, jog jie žygius, arba reikalus, Kūrėjų Kūrėjo atliko ir jo lazdą, arba įsakymus, nešiodami skelbė po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum nutiko, gal tarti, jog jie antveizais yra buvę ne vien šventos girios apie rūmus paties kūrėjų kūrėjo, bet ir kitų visų girių, medžių, upių ir kitų šventų vietų, kurie taip pat atgabentas aukos dovanas priėmė ir duodantiems dievų pataiką apreiškė; apie kitus jų darbus nėra žinoma. Paskiau vadino juos dvarionimis, gudiškai dworzanin, jog prie rūmų, arba dvaro, kunigaikščio gyveno. Tarp tų buvo dar kunigai viršaičiai, arba vyriškaičiai, vadinami, beje, viršininkai; regis, jog tuo vardu vadino ne kitus kunigus, bet viršiau minavotus vaideliotus, beje, kūrėjaičius ir žygovus, nesgi pats žodis viršaičiai tą rodo. Prašalaičiai, nepermanydami lietuvių kalbos, pramanė tuos viršaičius ypatingais kunigais. Tie visi kunigai, viršiau minavoti, ne vien šventenybėmis, bet lieta ir ūkės rėdą rūpinos, kaip tuojau regėsim. Buvo dar daug žemesnių kunigų, kurie negyveno parūmiuose Kūrėjų Kūrėjo, nebuvo nė antveizais šventų vietų, bet, po svietą paskydę, mokė jį tikybos įstatymų, pasakojo jam praėjusių gadynių notis, veikalus savo tautos, girdami dorybę išmintingų vyrų, lygia dalia garbindami narsybę ir kantrybę savo tautos kareivių. Regis, jog kiekvienoj apygardoj toksai kunigas buvo vyras išmintingas našlys ar bevaikis, nuo svieto perdėtas. Tarp tų, kaip jau minavojau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau sakant, lydusonys, nuo žodžio lydėti, kurie palaidosena mirusiųjų rūpinos, kaip viršiau minavojau. Ilgainiui paklydus jau ibūtinai pirmoje nuomonėj apie dievą, buvę dar vadinami žvalgionys, kurie laimę ar nelaimę moterims lėmę. Pučionys, kurie nuo vandens putų reiškę atentę. Vėjonys vadinos, kurie lėmė nuo vėjo. Pūsčionys nuo pūtimo, kurie ant pūtimu savo dvasios opas ir luošumus gydę. Žeisčionys, kurie patys save žeidę dėl numaldymo dievų. Burčionys, kurie su pagalba pikto lėmę. Žvaigždžionys, kurie nuo žvaigždžių atentę reiškę. Vadinos dar puotininkais, arba ragučiais, tie kunigai, kurie ant švenčių aukaudami arba puotose gerdami iš ragų gėrimą laimino ir svietui dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo buvusios dar ir motriškosios, kunigėmis vadinamos, beje, našlės bevaikės, kurios, mirus savo vyriškiems, stojusios į kuniges, kurių darbas buvęs kurstyti šventą ugnį ir jautojantiems nekuriose notyse reikšti laimę ar nelaimę; vienok žinoma yra, jog tarp našlių buvusios kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros čystatą už visų pirmiausią įstatymą turėjusios ir saugojusios, o jei kuri nusižengė, tą, kaipo ūkės nuodėmę, dievus maldydami, gyvą sudegindavo.
http://www.lietuvos.org/istorija/lietuvos_dievai/lt_index.htm
Svajukės erdvė 